Politika ir istorija

„Velnio dienoraštyje“ tiriami artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašai, pasakojama kone detektyvinė jo dingimo ir suradimo 2013 m. istorija.

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.

Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.

„Stulbinamas mokslinis ir kartu detektyvinis tyrimas.“
Kirkus Reviews

„Praturtinantis pasakojimas. Jame ne tik šviežiai ir itin išsamiai parodomas Alfredo Rosenbergo vaidmuo vykdant Holokaustą, bet ir atskleidžiamas nuostabus, nors ir painus, istorijos tyrinėjimo ir jos užrašymo pasaulis.“
Neal Bascomb

„Perskaičius šią knygą prieš akis bauginamai aiškiai iškyla Alfredo Rosenbergo asmenybė. „Velnio dienoraštyje“ per plauką išsaugotas Rosenbergo dienoraštis interpretuojamas meistriškai. Tai intriguojamas skaitinys visiems, besidomintiems nacių Vokietija.“
Jack El-Hai

Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.
David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.

Dešimtas Lietuvos istorijos tomas Nepriklausomybė (1918–1940 m.) – tai originali interpretacija, skirta moderniajai Lietuvos valstybei. Nepriklausomybė ir socialinė pažanga buvo pagrindinė jos idėjinė politinė programa. Tačiau Lietuva gyveno didelio vidinio bei išorinio spaudimo aplinkybėmis, todėl nesusidarė sąlygos susiformuoti demokratijai ir visavertei valstybės nepriklausomybei.

Šioje studijoje į tarpukario Lietuvos valstybę bei visuomenę žvelgiama ne kaip į baigtinę vertybę, o kaip į procesą – nors jis lėmė rimtus vidinius ir išorinius prieštaravimus, vis dėlto neprarado perspektyvos. Studija parengta vadovaujantis dviem hipotezėmis: pirma, nepriklausoma nacionalinė Lietuvos valstybė buvo ne atsitiktinumas, o dėsningas bendrų pasaulinių bei regioninių procesų padarinys; antra, patyrusi daugybę problemų, ji tapo reikšmingu paveldu tiek lietuvių tautai, siekiančiai objektyvių ir subjektyvių politinės egzistencijos prielaidų, tiek ir tarptautinei bendruomenei, priimančiai Lietuvą kaip savo tikrą narę.

Pirmoje tomo dalyje nagrinėjamas modernios Lietuvos valstybės formavimosi procesas nuo Pirmojo pasaulinio karo impulsų tautinei idėjai plėtotis iki faktinių šalies sienų fiksavimo 1923–1924 m., toliau analizuojama politinės sistemos raida 1918–1940 m. – partijų, Seimo veikla, autoritarizmo teisiniai ir politiniai pagrindai, jėgos struktūros.

Septinto „Lietuvos istorijos“ tomo pirmoje dalyje pristatomas trumpasis Lietuvos istorijos XVIII amžius, jo samprata ir chronologiniai rėmai (1733–1795 m.). Šis amžius nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad valdant Augustui III Respublikoje prasidėjo visuomenės modernėjimas, o valdant Stanislovui Augustui jis įgavo pagreitį ir išsiliejo valstybės ir visuomeninių santykių pertvarkos veiksmais. Tokia Lietuvos istorijos XVIII a. samprata yra naujovė.
Knygoje Lietuva suvokiama kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet kartu matomi ir parodomi valstybės lietuviškųjų etninių žemių savitumai. Svarbu pabrėžti, kad į Lietuvos sampratą įtraukiama ir Mažoji Lietuva. Knygoje pateiktas kompleksinis jos vaizdas XVIII amžiuje. Jos gyventojai lietuvininkai suprantami kaip lietuvių tautos dalis, gyvenanti kitomis politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.
Knygoje pateikiamas europinis Lietuvos istorijos kontekstas, apibūdinami Respublikos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis Rusija, Prūsija ir Austrija, daug dėmesio skiriama Lietuvos vietai Respublikoje parodyti, aptariamos priemonės, kuriomis Lietuvos politinės jėgos saugojo savo valstybingumą. Respublika pristatoma kaip dviejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, konfederacija. Knygoje detaliai aprašomi XVIII a. atnešti kokybiniai ir kiekybiniai Lietuvos valstybės kultūrinio kraštovaizdžio pokyčiai, žmonių veiklos poveikis gamtinei aplinkai. Aptariami XVIII a. demografiniai procesai, pirmą kartą į mokslinę apyvartą kompleksiškai įvedama XVIII a. antrosios pusės statistinė medžiaga apie gyventojų skaičių, jų tankumą, pasiskirstymą kaimo ir miesto erdvėje. Apžvelgiama etninė ir konfesinė Lietuvos valstybės gyventojų struktūra, krikščioniškųjų bažnyčių organizacija, erdvinė, etninė ir socialinė tikybų sklaida.

Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiarioje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių. Pagrindiniais šios knygos leitmotyvais laikoma Lietuvos valstybės kūrimasis ir dinamiška visuomenės raida, pasireiškusi ne tik gebėjimu prisitaikyti prie aplinkinio pasaulio, bet ir jį veikti. Ankstesniais amžiais nematytas lietuvių aktyvumas leido Lietuvai nuo XIII a. tapti Europos istorijos subjektu, kuriančiu ir savo, ir bendrą Europos istoriją.

Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.