Politika ir istorija

Ketvirtoji „Lietuvos istorijos“ knyga „Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m.“ skirta esminių Lietuvos visuomenės ir valstybės permainų laikotarpiui. Pusantro šimto metų laiko tarpas yra gana ilgas, bet drauge ir vientisas, tad įmanoma jį suvokti kaip vieną epochą. Knygos autoriai siekia apibūdinti svarbiausius šio istorinio laikotarpio bruožus, aprėpti tautų, visuomenės grupių, individų, dvasinės ir materialinės istorijos visumą, atskleisti Lietuvos valstybės sandaros ir politinių struktūrų kitimą, jos tapsmą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir šios etnokonfesine bei kultūrine prasme dvinarės bendrijos žengimą į vakarietiškos krikščioniškosios Europos erdvę. 1386–1529 m. datomis pažymėtas istorijos tarpsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimą atnešė tiek daug naujovių, kad gali būti pavadintas visa apimančių pokyčių epocha.

Neatsitiktinai žodžiai: „permainos“, „naujovės“, „pertvarka“, labai dažnai sutinkami šios knygos tekste.
Autorių pasirinkta vėlyvųjų viduramžių Lietuvos istorijos dėstymo forma skiriasi nuo tradicinės vadinamosios įvykių istorijos. Knygą sudaro trys dalys. Kiekvienos dalies tekstas yra tarsi užbaigtas, chronologiškai visą laikotarpį aprėpiantis pasakojimas, parašytas savitu stiliumi. Kita vertus, atskiros dalys glaudžiai susijusios, viena kitą pratęsia ir papildo nauja faktografija bei interpretacijomis.

Knyga baigiama apibendrinimu, kuriam pasirinktos socialinės bei ekonominės raidos ypatumų, kultūrinės refleksijos bei istorinės savimonės genezės temos. Abi jos parodo, kaip per „ilgą penkioliktą amžių“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė, susipažindama su europine kultūra ir socialiniais reiškiniais, juos perimdama ir kūrybiškai plėtodama, apmąstė save pačią ir drauge keitėsi.

„Akademinės Lietuvos istorijos“ pirmas tomas skirtas Lietuvos priešistorei. Jame remiantis naujausiais archeologijos mokslo pasiekimais aptariamas akmens ir bronzos amžių bendruomenių ūkis ir visuomenės gyvensena.
Akmens ir ankstyvoji metalų epocha Lietuvoje apima dešimties tūkstančių metų laikotarpį. Tai – ilgas priešistorės tarpsnis nuo paskutiniojo ledyno atsitraukimo iki pirmojo raštiško Pietryčių Pabaltijyje gyvenusių žmonių paminėjimo. Tuo laikotarpiu vyko sudėtingi kultūriniai, ūkiniai ir etniniai procesai.
Darbe išryškinami vėlyvojo paleolito, mezolito, neolito ir ankstyvojo metalų laikotarpio bendruomenių būdingiausi bruožai, materialinio, dvasinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo ypatumai baltų kultūros priešaušryje. Lietuvos priešistorės paveldo visuma nagrinėjama Rytų Pabaltijo ir Europos istorinės kultūros tyrimų kontekste. Šis veikalas apibendrinamojo pobūdžio, todėl čia nėra atskirų
paminklų tyrimų aprašymo ar metodologinių samprotavimų apie atliktus tipologinius arba chronologinius medžiagos tyrimus. Kiekvieno skyriaus pradžioje apibūdinama kiekvieno laikotarpio tyrimų istorija ir chronologija, o knygos gale pateikiama literatūra, knyga iliustruota schemomis, piešiniais ir nuotraukomis.
Visi autoriai, rengę „Akademinės Lietuvos istorijos“ pirmąjį tomą ir gana skirtingai traktuojantys priešistorėje vykusius procesus, sugebėjo konstruktyviai dirbti ir rasti kompromisą neretai iškilusių diskusijų metu.