Rara

XVI a. pabaiga, Nakebiolės dvaras Danijoje. Į ketvirtą dešimtį įžengusi Kristenzė Krukovė, gyvenanti dvare kartu su kitais kilmingaisiais, yra iki šiol netekėjusi ir atsiskyrėliška. Vienai dvariškei vis patiriant nesėkmingus gimdymus, Kristenzė apkaltinama raganavimu ir turi sprukti iš Pietų Fiuno į šiaurę. Prieglobstį atranda Olborge – gražiosios Maren Knepis pakviesta prisijungia prie grupelės moterų, kartu dirbančių ir sergstinčių viena kitą. Tačiau Kristenzę pasivijęs raganystės gandas meta šešėlį ant visos grupelės, esą šios moterys, ėmusios tarnauti velniui, sėja aplink blogį ir chaosą. 

Visus šiuos įvykius pasakoja Kristenzės nulipdyta vaško lėlė – kito negandai prišaukti sumeistrautas kūrinėlis. Gebanti išgirsti ir matyti visa aplink, ji leidžia ir mums pažvelgti į siaubingą raganų medžioklę ir per amžius išliekantį žmonių gūdumą. 

„Vaško lėlė“ – šiurpus, įstabus danų rašytojos Olgos Ravn romanas, dokumentinė fikcija, prikelianti tikras istorines asmenybes ir įvykius. Įmantria poetine proza parašytus naratyvinius fragmentus autorė supina su maginiais ritualais, užkalbėjimais, burtais, taip pat iškapstytais archyvuose. Tai daugialypis trapios moterų bendruomenės portretas, su didele atida atskleidžiantis autentišką laikmečio dvasią, kraupius raganų medžioklės procesus, bet sykiu ir keistą, maginę kasdienybę, neišdildomą gamtos svarbą jai, senovišką pasaulėžiūrą, dar nepaliestą visagalio racionalumo. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas:
https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/df32486d-71e2-4711-9f93-d3a10a483c29.html 

Astai – trisdešimt treji. Truputį kankindamasi, ji rašo romaną apie menkai žinomą lenkų skulptorių, vaikšto į nevykusius tinderio pasimatymus, leidžia laiką su savo drauge Mai ir jos sūnumi. Bet viską sujaukia netikėtai atkeliavęs kvietimas į atminimo vakarą Augustui – prieš dešimtį metų mirusiam draugui iš bendrabučio. Praeitis ima veržtis į dabartį, atgyja bendrabutiško šėlsmo laikai ir prikelia buvusius troškimus, pokalbių atsiminimus ir vakarėlių šmėklas. Staiga Asta puola rašyti daug asmeniškesnę knygą. Ji pasakoja apie pirmuosius poetinius žingsnius, draugystes, savo jausmus Mai vaikinui ir siautulingą, tragiškai pasibaigusį tour de chambre (turo po kambarius) vakarėlį.

Gyvas ir šmaikštus šiuolaikinės danų rašytojos Tinės Høeg romanas jaukiai, tačiau skrodžiančiu žvilgsniu tyrinėja kūrybą, geismą, draugystę ir konfliktišką jų santykį. Pasakojimas teka lengvai, lyg nejučia, ir skaitant greitai priprantama prie neįprastos poetinės formos, imituojančios žinutes ar trumpus konspektus. Čia pulsuoja vakarėliai, juokeliai, ambicijos, nuoga aistra ir susižavėjimas menu. O pro eilutes persišviečia tas spalvotas intensyvumas, su kuriuo patiriame pasaulį būdamos ir būdami dvidešimt kelerių.

„Høeg rašo labai šmaikščiai ir gudriai. Aštri, subtiliai sukurta knyga Tour de chambre – tai jautri gyvenimo kartu ir atskirai studija, įtaigus kūrybos, sielvarto ir ilgesio apmąstymas, parašytas stulbinamai tiksliai.“

Sussie Anie, knygos „To Fill a Yellow House“ autorė

„Puiki pažintis... Tinė Høeg yra velniškai ypatinga rašytoja, ir velniškai ypatinga yra tai, kaipšvelniai, šiltai, sklandžiai, su neviltimi ir linksmai ji sugeba rašyti apie konkrečius ir universalius dalykus, apie skirtingus amžius, apie moterišką ir vyrišką patirtis.“

Berlingske

„Turėdama nepaprastą klausą eilučių pertrūkiams ir emociniam pažeidžiamumui, Tinė Høeg piešia švelnų Mai ir Astos draugystės portretą, patvirtindama, kad praeitis, norime to ar ne, įsiskverbia į dabartį.“

Anna Stern, knygos „Visa tai čia ir dabar“ autorė

„Šmėkla gerklėj“ – neįprastas prozos debiutas, autofikcijos ir eseistikos lydinys, jaudinanti literatūrinės manijos istorija, kurioje susitinka dviejų, šimtmečiais atskirtų moterų gyvenimai. 

XVIII a. kilminga airių poetė Eibhlín Dubh Ní Chonaill, atradusi savo nužudyto vyro kūną, ima saujomis gerti jo kraują ir vėliau sukuria jį apdainuojančią poemą-raudą. Šis kūrinys, skaitytas kažkada paauglystėje, išnyra pasakotojai iš atminties laukiantis ketvirto vaiko, užsikasus nesibaigiančiuose buities darbuose. Eibhlín Dubh balsas ir istorija pasakotoją tiesiog apsėda: ji imasi versti poemą iš airių kalbos, sykiu tyrinėdama archyvus, keliaudama po vietoves, kur gyveno poetė, gilindamasi į jos sprendimus ir jų pasekmes, laikmečio primestus gyvenimo rėmus. 

Vaizdingas Eibhlín Dubh portretas išnyra šalia ne ką mažiau įdomios, jaukiai į savo vaikų ir reikalų kupiną pasaulį įsileidžiančios pasakotojos figūros. Atskleisdama į praeitį nugrimzdusios, iš istorijos ištrintos poetės gyvenimą, atkurdama jos balsą, tuo pačiu ji atranda ir savąjį. „Šmėkla gerklėj“ – tai žymios, daugybę apdovanojimų pelniusios airių poetės Doireann Ní Ghríofa kūrinys, išradingas, aidintis, narpliojantis motinystės ir moteriškumo, geismo, praeities žavesio ir kūrybos temas. Būdamas tiek pat intymus, kiek ir universalus, jis laisvai juda tarp praeities ir dabarties, savęs paieškų ir atsidavimo kitam, poezijos ir ją kūrusių ir kuriančių kūnų.

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas:
https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/8afa7399-d0c0-4141-95ee-59e73f4a1445.html 

„MANIAC‘as“ – romanas apie mąstymo ribas ir racionalumo iliuzijas, užburiantis XX a. svajonių ir XXI a. košmarų triptikas, atskleidžiantis įspūdingą kelią – nuo nestabilių matematikos pagrindų iki dirbtinio intelekto įsigalėjimo. 

Fizikos sieloje apsigyveno demonas, blogis, kartu vedantis nacius į valdžią: dar 1933 m. tai nujautė fizikas Paulis Ehrenfestas, artimas Einsteino draugas, atėmęs sau ir savo sūnui gyvybę, kad netektų matyti irracionaliu tapusio mokslo padarinių. 

Šie būgštavimai romano skyriuje apie Johną von Neumanną – vunderkindą, kurio protas gąsdino aplinkinius, „marsietį“, sukėlusį revoliucijas visose srityse, kuriose dirbo, – pasitvirtina. Von Neumannas prisidėjo prie Manhatano projekto kuriant atominę bombą, sugalvojo žaidimų teoriją, sukūrė modernųjį kompiuterį, buvo vienas pirmųjų, prabilusių apie dirbtinį intelektą, virtualią visatą ir skaitmeninę ateitį. Apie jo beprotišką genialumą, ryškų ir destruktyvų gyvenimą pasakoja galybė balsų – nuo žymiausių XX a. fizikų iki bičiulių ir artimųjų, besižavinčių ir vis labiau besibaiminančių.

Triptikas baigiamas kinų stalo žaidimo go dvikova tarp čempiono Lee Sedolo ir dirbtinio intelekto programos „AlphaGo“ – kaprizingos, gąsdinančios dievybės, įkūnijančios esminį neužbaigto von Neumanno projekto siekį – sukurti antžmogiško intelekto skaitmeninę būtybę. 

Išmoningai jungdamas mokslo istorijos faktus ir grožinės literatūros naratyvinius variklius, Čilės autorius Benjamínas Labatutas vedžioja mus vizionieriškų ir šiurpių istorijos momentų, atominių sprogimų audrų, Šaltojo karo strategijų ir virtualios visatos gimimo vingiais. „MANIAC‘as“ baugina, priverčia klaidžioti po šiuolaikinio mokslo labirintus ir atveria jų viduje slypinčią grėsmingą tamsą. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/d2b3bd73-4dbc-4d60-b19e-8261285242bd.html 

Uždarame Paradais kvartale priešais prabangias vilas ir jų baseiną žalumu akina iščiustytos vejos. Apylinkėse –  kur nepasiekia stebėjimo kameros, už spygliuota viela apjuostų aukštų sienų – lėtai teka pelkėta upė, tyliai verda gyvenimas slėnyje, nusėtame skurdžių kaimelių ir nusikaltėlių lizdų.

Kvartalo paribyje, apgriuvusiame pastate prie upės, kas vakarą gerti, rūkyti ir pataukšti susitinka du paaugliai iš skirtingos aplinkos: Frankas Andradė – apleistas, nutukęs ir nuo pornografijos priklausomas turčių anūkas, be paliovos fantazuojantis apie kaimynę, patrauklią ištekėjusią moterį, ir Polas, apmaudo persmelktas kvartalo sodininkas, svajojantis pabėgti nuo visko – nuo alinančio darbo, valdingos motinos ir geidulingos pusseserės, narkogaujų kontroliuojamo kaimo. Slegiami neįmanomų norų, jie imasi absurdiško, makabriško plano, pagaliau suteiksiančio tai, ko jie manosi nusipelnę. 

Paradais ­– žiaurus, įsiutęs Fernandos Melchor romanas, skrodžiantis tamsiąją Meksikos visuomenės pusę ir skaudžiai liudijantis, kaip geismas gali tapti apsėdimu, piktavališku ir pavojingu. Ši knyga, kritikų pavadinta „nusileidimu į pragarą“, sudėliota nelyg laike ištįsęs sprogimas, kur kiekvieną puslapį persmelkia klasinė nelygybė, mizoginija, mačizmas ir nusivylimas – iki paskutinio sakinio, iki pat šiurpą keliančios atomazgos.

Epub sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/27d9d8d2-6035-473a-820e-aa66a39b98d1.html 

Nors Fabijui Ekselsui Fulgencijui jau šešiasdešimt septyneri, jis – nepamainomas Romos imperijos generolas. Jo vadovaujamo Lupino legiono žygiai trunka ilgai ir leidžia legionieriams pailsėti nuo šeimyninių reikalų ir painių Romos aukštuomenės intrigų. Šįkart jis kartu su šešiais tūkstančiais karių – visu „vaikščiojančiu miestu“ – keliauja į Panoniją nešti „taikos“ neramiam kraštui. Tačiau daug labiau nei imperiniai užmojai Fulgencijui rūpi menas, tiksliau – teatras, dar tiksliau – nuolatinis jo paties vaikystėje parašytos pjesės statymas. Aršiam legionui, susiduriančiam su plėšikais, vilkais ir pulkais sukilusių vienuolių, dar tenka kentėti nesibaigiančias repeticijas, prisitaikyti prie meninių šiokiu tokiu genijumi save laikančio generolo užgaidų. 

Šelmiškasis Argentinos autorius Césaris Aira piešia įsimintiną išmoningo, megalomaniško, bet naivaus ir jautraus romėno portretą. Fulgencijus – tykus ir mąslus romanas apie karą ir teatrą, apie patirtį ir autorystę, apie senatvę ir mirtį. Tai melancholiška, lengvai komiška knyga, nuotykinga kelionė po Alpes, ironiškas žvilgsnis į imperinius siekius atnešti meno spindesį ir sykiu tuštybę į barbarišką ir neva beprasmį pasaulį, įvesti tvarką ten, kur valdžią netruks atsiims chaosas. 

Epub sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/7463ebe2-631b-4682-bc45-a80859326434.html 

Palomar – taip vadinama astronominė observatorija, ilgą laiką galėjusi girtis didžiausiu teleskopu pasaulyje. Tai taip pat pagrindinio šios knygos veikėjo, nuolat surandančio, kur įbesti savo žvilgsnį, pono Palomaro, vardas. Tik jis, nors kartais ir žiūri į žvaigždes, mieliau renkasi tyrinėti ir mintimis narstyti paprastesnius, kasdieniškus dalykus, ieškoti kosmiškų gelmių juose. Taip Palomaro akiratyje atsiduria sūrio gabalėlis, pasimetusi šlepetė, gekono įpročiai, bangos lūžis, nuo varnėnų juoduojantis Romos dangus. Atsakymai į visatos slėpinius ir sudėtingiausius gyvenimo klausimus, jo nuomone, glūdi visur – net ir menkiausias objektas, bet koks išskirtinesnis reiškinys ir potyris nusipelno būti ištirtas ir apmąstytas. Tad jis be paliovos žvalgosi ir stebi, kurpia nebylius dialogus, visur ir visada bando perskaityti visatos kodą.

Ponas Palomaras – ekscentriškas išminties ieškotojas, vizionierius didingame ir sykiu absurdiškame pasaulyje bei neabejotinai autoriaus alter ego. Ar įmanoma mus supančiuose dalykuose atrasti prasmę, susivokti gyvenimo chaose, nusėtame nesusipratimų, kompromisų ir palaidų galų? Ponas Palomaras toli gražu nėra tuo įsitikinęs. Tačiau jis nesiliauja bandyti. 

Tai paskutinė legendinio italų autoriaus Italo Calvino knyga, išleista jam dar esant gyvam, šmaikštus ir žavingas kūrinys, už kurio talpios formos ir menamo paprastumo slypi žaismingumas, išmintis ir gylis.

Paslaptingas, laiku keliaujantis flâneur Gaustinas pristato naujovę – „praeities kliniką“, siūlančią perspektyvų atminties sutrikimais ar Alzheimeriu sergančiųjų gydymą: kiekviename klinikos kambaryje iki menkiausių detalių atkūrus skirtingus laikotarpius pacientams leidžiama patirti praeitį ir kartu taip jiems grąžinami prarasti prisiminimai. Bevardžiam šio romano pasakotojui, Gaustino asistentui, tenka užduotis rinkti ir dėlioti praeities rakandus ir liekanas – nuo baldų, marškinių sagų, radiolų ir cigarečių iki kvapų ar net tam tikrų metų pavasario popietės šviesos. Klinikoms plintant po visą Europą, į jas ima traukti vis daugiau sveikųjų – tartum į „laiko slėptuves“, apsaugančias nuo vis sudėtingesnės dabarties. Net pavienės šalys susižavi prabėgusių geresnių laikų iliuzija – taip praeitis netikėtai ir destruktyviai ima veržtis į dabartį.

„Laiko slėptuvė“ – skiautiškas, žaismingas romanas, distopinė komedija, 2023-iaisiais apdovanota prestižiniu The International Booker prizu. Turbūt žymiausio šiuolaikinio bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo, romano Liūdesio fizika autoriaus, tikrų tikriausio istorijų kolekcionieriaus stilius pagavus, užmojis – nemenkas, o metodas – mozaikiškas. Jis derina nuoširdumą ir satyrą, o jo akiratyje šįkart – laikas, mirtis, atmintis, asmeninė ir kolektyvinė praeitys. Ši knyga – tai kelionė į praeities teritoriją, išradingas pasakojimas apie gyvenimą, susietą su jo baigtinumu, apie laiko pinkles ir tamsią, pavojingą nostalgijos pusę.

XIX a. vidurys, neramumų kupinas, atšiaurus JAV ir Meksikos paribys. Sekame bevardžio ir bešeimio keturiolikmečio vaikio pėdomis. Išbandęs jėgas kautynėse, paragavęs mūšių, jis prisijungia prie žiaurumu pagarsėjusios Glentono gaujos, nusamdytos žudyti ir skalpuoti Šiaurės Amerikos autochtonų, nepaklūstančių baltaodžiams. Gaujos dvasinis vadas – teisėjas Holdenas, beplaukis albinosas milžinas, karo filosofas, dykumų pamėklė ir beveik metafizinė galia, vadovaujanti smurtingų lėbautojų, driskių ir nepritapėlių kariaunai. Jų žygis, susidedantis iš ilgų kelionių, pasalų, kruvinų mūšių ir šėlsmo naktų, neilgai trukus išsigims į pragarišką žiaurumą, nušluos daugybę pasipainiojusiųjų kelyje ir užlies įspūdingą kraštovaizdį krauju.

Remdamasis tikromis istorinėmis asmenybėmis, šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Cormacas McCarthy išradingai atkuria tamsiuosius JAV istorijos laikus, paženklintus beveik nebaudžiamo smurto ir naikinimo. Tai epinio užmojo romanas apie moralines žemumas, gaujų siaubą, beteisį laiką ir gamtos žiaurybę, išverčiantis teisuolišką Laukinių Vakarų ir amerikietiškosios svajonės mitologiją išvirkščiai, tikrovę supinantis su karštligiškais sapnais, liudijantis absurdišką, haliucinacišką krašto apokalipsę. „Kraujo meridianas“ – vienas svarbiausių XX a. romanų, parašytas barokiška, grandioziška kalba, atšiauriems gamtovaizdžiams ir bjauriems juose klaidžiojantiems žmonėms suteikiančia keisto, įspūdingo, ilgai nepaleidžiančio grožio.

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/b86caae4-8490-402c-9d1a-4fc1f6a6d069.html 

Astai – trisdešimt treji. Truputį kankindamasi, ji rašo romaną apie menkai žinomą lenkų skulptorių, vaikšto į nevykusius tinderio pasimatymus, leidžia laiką su savo drauge Mai ir jos sūnumi. Bet viską sujaukia netikėtai atkeliavęs kvietimas į atminimo vakarą Augustui – prieš dešimtį metų mirusiam draugui iš bendrabučio. Praeitis ima veržtis į dabartį, atgyja bendrabutiško šėlsmo laikai ir prikelia buvusius troškimus, pokalbių atsiminimus ir vakarėlių šmėklas. Staiga Asta puola rašyti daug asmeniškesnę knygą. Ji pasakoja apie pirmuosius poetinius žingsnius, draugystes, savo jausmus Mai vaikinui ir siautulingą, tragiškai pasibaigusį tour de chambre (turo po kambarius) vakarėlį.

Gyvas ir šmaikštus šiuolaikinės danų rašytojos Tinės Høeg romanas jaukiai, tačiau skrodžiančiu žvilgsniu tyrinėja kūrybą, geismą, draugystę ir konfliktišką jų santykį. Pasakojimas teka lengvai, lyg nejučia, ir skaitant greitai priprantama prie neįprastos poetinės formos, imituojančios žinutes ar trumpus konspektus. Čia pulsuoja vakarėliai, juokeliai, ambicijos, nuoga aistra ir susižavėjimas menu. O pro eilutes persišviečia tas spalvotas intensyvumas, su kuriuo patiriame pasaulį būdamos ir būdami dvidešimt kelerių.

„Høeg rašo labai šmaikščiai ir gudriai. Aštri, subtiliai sukurta knyga Tour de chambre – tai jautri gyvenimo kartu ir atskirai studija, įtaigus kūrybos, sielvarto ir ilgesio apmąstymas, parašytas stulbinamai tiksliai.“

Sussie Anie, knygos „To Fill a Yellow House“ autorė

„Puiki pažintis... Tinė Høeg yra velniškai ypatinga rašytoja, ir velniškai ypatinga yra tai, kaipšvelniai, šiltai, sklandžiai, su neviltimi ir linksmai ji sugeba rašyti apie konkrečius ir universalius dalykus, apie skirtingus amžius, apie moterišką ir vyrišką patirtis."

Berlingske

„Turėdama nepaprastą klausą eilučių pertrūkiams ir emociniam pažeidžiamumui, Tinė Høeg piešia švelnų Mai ir Astos draugystės portretą, patvirtindama, kad praeitis, norime to ar ne, įsiskverbia į dabartį."

Anna Stern, knygos „Visa tai čia ir dabar“ autorė