Šeimos istorijos, sagos

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.“
Rasa Drazdauskienė 

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui. Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus. 

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos. 

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeareʼo sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“

David Mitchell

„O’Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“ 

Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“ 

Mary Beth Keane

Maggie O’Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeareo sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“ 
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“ 
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, devynių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga. 2025 m. kino ekranizacija tokiu pačiu pavadinimu sulaukė gausybės kino apdovanojimų, tarp jų ir „Oskaro“.

Tara Selter įstrigusi lapkričio aštuonioliktoje – dienoje, kuri kartojasi be galo. Išbandė visa, kad ištrūktų: keliavo į šiaurę ieškoti žiemos, į pietus – vasaros; ieškojo kelio atgal į įprastą laiko tėkmę.
Veltui. Tačiau jos tūkstantis šimtas keturiasdešimt trečiąją lapkričio aštuonioliktą kai kas pasikeičia: vyras vilki kitokius marškinius. Henris D. taip pat prisimena.
Staiga Tara nebėra viena. Kartu jiedu turi iš naujo mokytis, ką reiškia dalytis tikrove su kitu žmogumi, nors pasaulis aplinkui ir byra. Henris netiki, kad laikas pats atsistatys, bet jo buvimas viską keičia. Jei jie – du, galbūt yra ir daugiau?
Poezijos ir filosofinių refleksijų dialogą tęsianti Apie tūrio apskaičiavimą trečioji knyga kviečia svarstyti, kiek ir kaip vienas žmogus yra atsakingas už šio pasaulio išsaugojimą. Tai paprastai nepaprasta istorija apie draugystę ir laiko gelmę.

„Nepaliaujantis stulbinti gilių klausimų apie kalbą, žmogiškąjį ryšį ir laiką tyrinėjimas.“ – The New Yorker

Knygos leidybą parėmė Danijos menų fondas ir Lietuvos kultūros taryba.

Solvej Balle gimė 1962 m. Pietų Jutlandijoje, Danijoje, baigė literatūros ir filosofijos studijas Kopenhagos universitete. Ilgus metus keliavo ir gyveno Prancūzijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Kelių prozos kūrinių, taip pat meno teorijos ir eseistikos knygų autorė.
Apie tūrio apskaičiavimą – romano žanro ribas plečianti 7 knygų serija, kurios pirmos 3 dalys 2022 m. apdovanotos Šiaurės Tarybos literatūros premija.
Lietuvių kalba šios septologijos knygos pradėtos leisti 2024 m.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Apie tūrio apskaičiavimą antroji knyga traukia gilyn į laiko labirintą ir naujos realybės erdves, kur pojūčiai paaštrėja, objektai atgyja – tarsi pasaulis šnabždėtų mums nauja kalba. Tačiau, nors viskas veriasi naujai, Taros gyvenimas byra, ji pradeda manyti esanti praeities reliktas, kažkieno likučiai, kaip toji romėniška moneta, kurią vis nešiojasi kišenėje. Beviltiškai ieškodama būdų, kaip atgauti save laike, Tara traukiniu keliauja į šiaurę ieškoti žiemos, tačiau netrukus pasuka į pietus, kad patirtų pavasarį. Apie tūrio apskaičiavimą antroji knyga – tai judėjimas per Europos šalis, metų laikus ir kalbas, tai nuostabus kelionės dienoraštis, o kartu ir meilės laiškas cikliškam laikui. Laukite tęsinio.

Solvej Balle gimė 1962 m. Pietų Jutlandijoje, Danijoje, baigė literatūros ir filosofijos studijas Kopenhagos universitete. Ilgus metus keliavo ir gyveno Prancūzijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Kelių prozos kūrinių, taip pat meno teorijos ir eseistikos knygų autorė. Apie tūrio apskaičiavimą – romano žanro ribas plečianti 7 knygų serija, kurios pirmos 3 dalys 2022 m. apdovanotos Šiaurės Tarybos literatūros premija.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Karo dukterys

„Vėl pažvelgė į knygą. <...> Ribos tarp gėrio ir blogio visada būdavo aiškios, jokių dviprasmybių. Veikėjai arba geri, arba blogi. Niekas nebūdavo ir toks, ir toks. Visai ne taip, kaip tikrovėje.“

1944-ieji, Prancūzija. Dordonės upės slėnyje, sename akmeniniame name gražaus kaimelio pakraštyje trys seserys laukia karo pabaigos. Vyriausioji Elena stengiasi iš visų jėgų apsaugoti savo šeimą net ir tada, kai nacių okupacija tampa vis grėsmingesnė. Eliza – maištininkė, pasiryžusi bet kokia kaina padėti pasipriešinimo judėjimui. O amžina svajotoja Florensija trokšta, kad Prancūzija būtų laisva.

Vieną tamsią naktį sąjungininkai paprašo seserų pagalbos. Elena supranta, kad nebegali likti nuošalyje. Tačiau jų mįslingos praeities paslaptys grasina sugriauti viską, kas seserims brangiausia...

Arbatos plantatoriaus žmona

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?

Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„…perskaitę iki galo šį absurdišką epą prakeiks mane už sugaištą laiką bet neįstengs paneigti kad negalėjo mesti šalin nes tarp mano kvailų meilės ir mirties širdgėlų atrado daugybę to ką išgyveno patys taip pat ir moterys.“

 „Pusseserės“ – sapniška ir šiurpi istorija apie moteris iš žemesnės vidurinės klasės šeimos XX a. penktojo dešimtmečio La Platos mieste, Argentinoje. Sykiu – tai jaunos menininkės, turinčios kognityvinių sunkumų, brandos istorija. Šioje šeimoje vyrų nėra, o kai jie pasirodo, elgiasi negailestingai. Kenčiančios romano moterys susiduria su seksualine prievarta, skurdu, abortais, mirtimi ir kartu su menu, kaip vienintele išsigelbėjimo galimybe.

Kūrinio pasakotoja Juna – naivi, trapios sąmonės dailininkė, pasaulį matanti savitai. Ji rašo radikaliai atvirai, beveik be skyrybos ženklų, nes Juną jie „vargina“, o menkavertiškumo jausmą bando įveikti ieškodama naujų žodžių žodyne. Ir vis dėlto savo šiurkščiu, netobulu, bet galingu monologu ji pataiko tiesiai skaitytojams į širdį. 

Aurora Venturini sukūrė groteskišką autobiografinį romaną, kuriame juodasis humoras persipina su nuoširdumu, o neįsisąmoninta moterų kančia – su beatodairiškomis išsigelbėjimo paieškomis. Tai provokuojanti, nepatogi, jaudinanti literatūra, peržengianti normas ir išryškinanti tai, kas dažniausiai nutylima. Kaip kubistinis paveikslas, siekiantis praplėsti žmogaus suvokimo ribas.

„Pusseserės“ – tai aš, [...] tai mano šeima. Nebuvome kaip visi. Mano namuose visos seserys turėjo psichikos negalios požymių... Šios knygos turėjau savyje tiek daug, kad ją parašiau per du mėnesius.“

Aurora Venturini, autorė

„Venturini rašo tokią prozą, kuri meta iššūkį visiems literatūrinės kalbos kanonams.“

Alan Pauls, „Página12“ Naujojo romano premijos žiuri narys

„Prilygsta siurrealistinei Leonoros Carrington literatūrai.“

Catherine Taylor, rašytoja ir literatūros kritikė

„Baigusi skaityti romaną, [...] jaučiausi apstulbusi, suglumusi ir sužavėta. Ar tas romanas išties puikus? Ar tik drąsus tekstas, skandalinga smurto tema, suvokimas, kad dar nieko panašaus nebuvo išleista, ar nežinia iš kur sklindantis balsas? [...] Jeigu žiuri gebės įvertinti šios istorijos ir teksto radikalumą, knyga gali tapti laimėtoja. Ir ji ja tapo.“

Mariana Enriquez, rašytoja ir patariančioji „Página12“ Naujojo romano premijos žiuri narė

„Per meną „Pusseserės“ savo veikėjoms suteikia tokią pat stebinančią laisvę, kokią sau suteikia ir Venturini.“

Lily Meyer, literatūros kritikė

„Menininkės jaunų dienų portretas Davido Lyncho stiliumi.“

Cory Oldweiler, rašytojas

Aurora Venturini (1922–2015) – argentiniečių rašytoja ir psichologė, daugiau kaip 30 kūrinių autorė. Juose karštligiškai nagrinėjo šeimos temą. A. Venturini buvo 85-eri, kai už „Pusseseres“ 2007-aisiais laimėjo dienraščio „Página/12“ įsteigtą Naujojo romano premiją ir sulaukė didelio pripažinimo Argentinoje ir už jos ribų. Dabar ji laikoma svarbia Lotynų Amerikos rašytoja, o „Pusseserės“ jau išleistos daugiau kaip 20 šalių.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Vėl pažvelgė į knygą. <...> Ribos tarp gėrio ir blogio visada būdavo aiškios, jokių dviprasmybių. Veikėjai arba geri, arba blogi. Niekas nebūdavo ir toks, ir toks. Visai ne taip, kaip tikrovėje.“

1944-ieji, Prancūzija. Dordonės upės slėnyje, sename akmeniniame name gražaus kaimelio pakraštyje trys seserys laukia karo pabaigos. Vyriausioji Elena stengiasi iš visų jėgų apsaugoti savo šeimą net ir tada, kai nacių okupacija tampa vis grėsmingesnė. Eliza – maištininkė, pasiryžusi bet kokia kaina padėti pasipriešinimo judėjimui. O amžina svajotoja Florensija trokšta, kad Prancūzija būtų laisva.

Vieną tamsią naktį sąjungininkai paprašo seserų pagalbos. Elena supranta, kad nebegali likti nuošalyje. Tačiau jų mįslingos praeities paslaptys grasina sugriauti viską, kas seserims brangiausia...

„Jaudina ir įkvepia. Įspūdingas, turtingos vaizduotės romanas apie drąsą, meilę ir išbandymų purtomą ištikimybę šeimai.“

Rachel Rhys, rašytoja

„Išskirtinė, puikiai parašyta. Čia ne tik kraują stingdantys karo siaubai, bet ir gausu drąsos, meilės ir pasiaukojimo.“

Kate Furnivall, rašytoja

„Vaizdinga, intriguojanti, ryški, šilta – įtrauks ir nepaleis.“

Tracy Rees, romanų „Smėlio laikrodis“ ir „Eimė Snou“ autorė

Dinah Jefferies (Daina Džefris, gim. 1948) – populiari britų rašytoja. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo aukle didikų šeimoje, o rašyti pradėjo sulaukusi 50-ies. Beveik visos autorės knygos tapo „The Sunday Times“ bestseleriais.  Romanas „Karo dukterys“ – pirmoji epiškos šeimos sagos apie Bodenų seseris dalis.

„...kaip ir su žaizda savame kūne, intymus pažinimas gali išsivystyti ir labiausiai trikdančių dalykų atžvilgiu.“

Japonė Ecuko gyvena viena savo namuose Anglijoje ir nesiliauja galvojusi apie nusižudžiusią dukrą. Mintims vis dažniau nuklystant į praeitį, prieš akis jai iškyla viena karšta pokario vasara Nagasakyje. Tos dienos, kai ji, jos artimieji ir draugai kaip įmanydami stengėsi susigrąžinti gyvenimo kasdienybę. Galvodama apie tuos laikus, Ecuko prisimena ir keistąją, ilgai pamirštą Sačiko bei tąsyk užsimezgusią jųdviejų draugystę. Ecuko prisiminimai pasisuka trikdančia linkme.

„Makabriška ir be priekaištų sukurta enigma.“
Sunday Times

„Nepaprastai savita.“
New York Times

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija


Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ („Baltos lankos“, 2017) jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 kalbų. „Tolumoje blyškios kalvos“ – debiutinis autoriaus romanas, pirmąkart pasirodęs 1982 m.

„Sveika, gražuole“ – subtili ir gili šeimos saga, kurioje autorė klausia, ar meilė gali užgydyti praeities žaizdas, kai skausminga praeitis nepaleidžia ir naikina visa, kas jos kely? 

Viljamas Votersas užaugo tragedijos palaužtoje šeimoje, kur liūdesys buvo stipresnis už meilę. Pirmame kurse jis sutinka ryškią ir drąsią Džuliją Padavano, ir jo gyvenimas nušvinta. Su Džulija į jo pasaulį ateina ir jos nepaprastos seserys: svajoklė knygų graužikė Silvija, laisvos sielos menininkė Sesilija ir švelnioji Emelina. Triukšminguose, šilumos kupinuose Padavanų namuose Viljamas pirmą kartą pajunta, ką reiškia būti matomam ir mylimam. Tačiau pabėgti nuo praeities vien meilės nepakanka. Tačiau kai praeities šešėliai ima temdyti Viljamo ateitį, būtent Silvija, o ne Julija, tampa jam artimiausiu žmogumi. Šeimą perskiria skausmingas lūžis, tarsi žemė būtų prasivėrusi po jų kojomis. Ar jie dar gali surasti kelią vieni pas kitus? Ar meilė pajėgi suklijuoti iširusią šeimą?

„Napolitano įspūdingame pasakojime tyrinėja meilės ir šeimos prasmę... Autorė įpučia savo personažams gyvybės ir subtiliai atskleidžia jų tyliausias akimirkas, kuomet jie po truputį atranda save. Ši istorija palies daugelį skaitytojų.“ – Publishers Weekly

 „[Tai] spindintis ir meistriškai sukurtas naujas romanas. Napolitano kūryba... vengia lengvų sentimentalių sprendimų ir niekada nesitenkina paprastais atsakymais į sudėtingus emocinius iššūkius.“ – The New York Times

„Napolitano balsas – unikalus. Kaip ir jos giliai jaučiantys veikėjai, ji kviečia mus susimąstyti apie šeimos meilės sudėtingą audinį, kuris, nepaisant netekties ar skausmo, vis dar gali mus sujungti. Ji padeda mums pamatyti vieniems kitus – ir save – kaip visumą.“ – The Washington Post

„Turtinga, sudėtinga šeimos saga, „Sveika, gražuole“ – tai meilės ir netekties portretas. Napolitano proza tokia graži, tokia jautriai įžvalgi, kad negalėjau atsitraukti iki pat pabaigos. Daugybė žmonių pamilsi šią istoriją.“ – Mary Beth Keane

„Ann Napolitano naujasis romanas „Sveika, gražuole“ yra būtent toks – gražus, įžvalgus, ilgesingas. Tai pasakojimas apie šeimą ir draugystę, apie tai, kaip tie, prie kurių esame pririšti, gali taip pat mus išlaisvinti. Man ši istorija labai patiko.“ – Miranda Heller

„Kaip puikus džiazas, „Sveika, gražuole“ paima melodiją ir ją transformuoja. Tai turtingai nuaustas pasakojimas apie šeimą, bet kartu – unikalus Mažųjų moterų perinterpretavimas. Čia nėra nei didvyrių, nei piktadarių – tik žmonės: netobuli, mylintys, besistengiantys kaip ir mes visi.“ – Allegra Goodman

„Sveika, gražuole – tai giliai jaudinantis ir įtraukiantis romanas apie šeimos ir meilės ryšius, traumą ir išgijimą. Elegantiškai ir kruopščiai parašyta. Napolitano tyrinėja ištikimybės ir atvirumo kainą bei galią. Tai knyga, kurią norisi branginti ir dalintis su artimaisiais.“ – Angie Kim

„Ann Napolitano romanas „Sveika, gražuole“ – tai šiuolaikinė Mažųjų moterų duoklė: meilės ir šeimos drama, kurioje vienišas vaikinas, nešantis skaudžią praeitį, įsimyli ugningą moterį ir jos seseris, glaudžiai susietas tarpusavyje. Tačiau kai ta praeitis ima kilti į paviršių, šeimos ryšiai ima braškėti.“ – Elle

„Įspūdinga duoklė Mažosioms moterims – šiame pasakojime apie keturias seseris, kurios kiekviena savaip susiduria su šeimos praeitimi ir ateities iššūkiais.“ – BookBub

„Napolitano sugrįžta su dar viena sudėtinga šeimos saga – šį kartą su pagarba Mažosioms moterims… Napolitano meistriškai analizuoja, kas mus sieja su šeima, kas ją kuria, ir kaip mylėti net tada, kai tai sunkiausia.“ – Lit Hub

Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.

2019–ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.

1942–ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė V, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis Veivord, įrėžtas į jos miegamojo sieną.

1619–ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.

Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.

Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.
Bridget Collins

Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.
Sunyi Dean

Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.
Kirkus

Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.
New York Times Book Review

Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų–australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Smėlis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka“,

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Vienas nulis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Nakvynė Berlyne“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.“

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Paukščiai virš Lenino aikštės“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Uždrausta meilė. Neįmanomas pasirinkimas...

„Šešėliai mėnesienoje“ – tai jaudinanti, be galo romantiška ir paslaptinga istorija apie meilę ir kelionę laiku.

Kai Piksė Teit iškviečiama į laukinę Kornvalio pakrantę išaiškinti keistos paslapties didingame Sent Sidvelo dvare, ji žino, kad niūriuose jo šešėliuose slepiasi kažkas itin mįslingo.

Vieną tamsią naktį daugiau nei prieš šimtą metų iš lovos dingo vaikas ir niekas jo daugiau nematė. Dabar Piksei reikia išsiaiškinti, kas nutiko tomis paskutinėmis mėnesienos nušviestos nakties valandomis.

Kai ji pasiners į praeitį, pradės skleistis paslaptys, aiškės meilės istorijos, ir galiausiai Piksė bus priversta priimti lemtingą sprendimą, visiems laikams pakeisiantį jos gyvenimą.

Nuostabūs personažai, jaudinanti meilės istorija ir užburianti paslaptis. Puikus stilius, įdėta daug širdies, tai nuostabi dovana skaitytojui.

 TRACY REES, romano Eimė Snou autorė

Kvapą gniaužianti ir jausminga meilės istorija tikrai sudaužys širdį! Man labai patiko.

LIZ FENWICK, rašytoja

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika jos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“, „Greisės gundymas“, „Čia ir dabar“ „Italė Brukline“, „Lauk manęs“ ir kt.

Jolita Herlyn, Hamburge gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose, pristato jau keturioliktą savo romaną, kupiną paslapčių, nuotykių, mistikos, gyvenimo geismo ir brandžios išminties.  Į jį autorė įtraukė ir netikėčiausias asmenines patirtis. 

„Nepažįstamosios“ veikėjams amžius – ne kliūtis švęsti gyvenimą kaip spalvingą nuotykį, kupiną lemtingų sutapimų ir susitikimų. Šie likimo bendrakeleiviai įvaldę vienatvės meną, bet juos sieja ir nuoširdžios žmogiškos bendrystės ilgesys.

Išėjusio į pensiją žymaus Hamburgo plaštakų chirurgo dienos vienodos ir nuobodžios. Martinas gyvena prisiminimais apie žmoną, geriausios jo draugės – paties mintys. 

Kartą paplūdimyje prie Elbės vyras pamato moterį, kurią, jo manymu, jau buvo sutikęs. Tačiau nepažįstamoji kategoriškai tai neigia. Ar ji sako tiesą? O gal tos dvi moterys tik panašios kaip du vandens lašai?

Nepažįstamosios paslaptis Martiną taip apsėda, kad jis žūtbūt pasiryžęs ją atskleisti.

Gyvenimas įgyja ne tik tikslą ir prasmę, bet ir netikėtą pagreitį. Įvykiai vyte vejasi vienas kitą...

„Tai geriausias J. Herlyn romanas, primenantis mano mėgstamiausių impresionistų paveikslus, kuriuose ir ryškios spalvos, ir kone perregimas vaiskumas, ir viską gaubiantis mistikos rūkas. Ypatinga paslaptingumo nuotaika, kurią autorei puikiai pavyko pagauti, įtraukia ir skaitytoją...“

I. Buivydaitė

Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.

2019-ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.

1942-ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė „V“, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis „Veivord“, įrėžtas į jos miegamojo sieną.

1619-ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.

Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.

„Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.“

Bridget Collins

„Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.“

Sunyi Dean

„Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.“

Kirkus

„Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.“

New York Times Book Review

Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų-australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.

Tikriausiai ne vieną nors kartą gyvenime nustebino lyg iš filmo ar sapno susiklosčiusi situacija. Nors, atrodo, galime ją paaiškinti (atsitiktinumai, sutapimai, lemtis), vis tiek sunku akimirkai nesuabejoti tikrove ir tvirtai išstovėti ant kojų. Būtent tokį momentą patiria pagrindiniai šios knygos herojai – vidutinio amžiaus vienatvę išgyvenantis kelionių agentūros savininkas Saulius ir sunkiose darbo paieškose skendinti jauna mama Gintarė.

Vieną dieną šiuos niekada vienas kito nemačiusius, tačiau gilios ir itin reikšmingos praeities susietus skirtingų kartų žmones netikėtai suveda darbinės aplinkybės. Deja, apie praeities ryšį iš pradžių žino tik vienas, o apie tai jam prabilti – skaudžiau nei skaudu.

„Ar įmanoma nekęsti žmogaus, kurio nė karto nematei?

O jam atleisti?“

Ignė Ale: „Sklandžiu stiliumi papasakota šviesi ir šilta šeimos istorija su empatiškai sukurtais pagrindiniais veikėjais.“

Apie autorę:

Deimantė Lukė, kurį laiką dirbusi komunikacijos ir reklaminių tekstų kūrybos srityse, pajuto, kad iš rašymo norėtų daugiau, tad pamažu pradėjo savo malonumui kuriamais tekstais dalintis internete, o netrukus atsirado ir pirmosios knygos „Gyvenime taip (ne)būna“ idėja. Autorė labai mėgsta skaityti ir sukūrė išskirtinai knygų mylėtojams skirtą projektą, apie kurį šiuo metu ir sukasi daugelis jos darbo dienų. Be skaitymo ir rašymo, laisvu laiku autorei džiaugsmo taip pat teikia filmai, pasivaikščiojimai Vilniaus senamiesčiu, išvykos į gamtą ir kelionių atradimai.

Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.

2019-ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.

1942-ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė „V“, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis „Veivord“, įrėžtas į jos miegamojo sieną.

1619-ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.

Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.

„Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.“

Bridget Collins

„Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.“

Sunyi Dean

„Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.“

Kirkus

„Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.“

New York Times Book Review

Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų-australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.

„Pasakojimas apie antrą šansą ir apie tai, kad mūsų įsivaizduojama ateitis ne visada būna tokia, kokios norėtume.“

Jodi Picoult

Du atsitiktinai susitikę nepažįstamieji leidžiasi į vienos dienos nuotykį ir kai ką pažada vienas kitam. Bet vienas žodžio laikosi, o kitas jį sulaužo, ir tai iš esmės pakeičia jų gyvenimą.

Atsitiktinis dvidešimtmetės Fernos Brukbanks susitikimas su nepaprastai patraukliu idealistu menininku Vilu Baksteriu virto vienos dienos nuotykiu. Nors laikas buvo netinkamas, jų ryšys pasirodė esąs nuoširdus: jie dalijosi paslaptimis, svajonėmis ir sutarė susitikti po metų. Ferna į susitikimą atėjo, o Vilas – ne.

Trisdešimt dvejų Fernos gyvenimas visai ne toks, kokio ji tikėjosi. Iš didmiesčio jai tenka grįžti namo ir imtis vadovauti mamos paliktai ne pirmos jaunystės poilsiavietei prie ežero Muskokoje, nors buvo prisiekusi šito niekada nedaryti

Fernai reikia plano – gelbėjimosi rato. Jos nuostabai, tokį ratą jai numeta Vilas, atvykęs vėluodamas devynerius metus. Bet ar ji gali pasikliauti šituo prabangų kostiumą vilkinčiu vyru, visai nepanašiu į tą vaikiną, su kuriuo susipažino prieš daug metų. Vilas kažką slepia ir Ferna abejoja, ar norėtų tai sužinoti.

Tačiau prieš dešimt metų Vilas Baksteris išgelbėjo Ferną. Ar ji gali padaryti tą patį dėl jo?

„Susitikime prie ežero“ – nuostabi, vasaros šiluma dvelkianti ir širdį suvirpinanti meilės istorija apie paslaptis, melą, nutrūkusius santykius ir antrą šansą.

Kūrinys „Goodreads“ nominuotas Geriausio meilės romano (2023) apdovanojimui.

 „Įtraukianti meilės istorija apie atradimus, apie tai, kas esame ir ko trokštame, kai svajonės keičiasi, o šansai pražiopsomi. Carley Fortune dovanoja mums dar vieną puikų vasaros skaitinį, alsuojantį širdies šiluma; tai knyga, kurią galima perskaityti per dieną, pasinėrus į jaunos ir seksualios meilės nostalgiją. Romano „Vasara po vasaros“ gerbėjai, ši knyga jūsų tikrai nenuvils!“

Ashley Audrain, New York Times bestselerio „Nuojauta“ autorė

„Carley Fortune kūryboje užkoduoti visi penki pojūčiai. Knygoje „Susitikime prie ežero“ paragausite Piterio kepamos raugo duonos. Išgirsite prie ežero augančių medžių ošimą. Užuosite džino ir vandeniu atskiesto toniko kvapą. Pamatysite prieplaukoje laukiančią Ferną. Ir pajusite kiekvieną Vilo kūno skelidžiamą įelektrintą impulsą. Tai graži istorija apie tai, kaip atsisakyti lūkesčių, augti ir tapti tuo, kuo trokšti, įsileisti meilę, kai nesijauti jos nusipelnęs. Puikus vasaros skaitinys. Carley talentas dainuoja kiekviename puslapyje.“

Iman Hariri-Kia, rašytoja

„Įspūdinga vasaros knyga. Gyvendama tarp mažų Kanados namukų, Fortune meistriškai kuria dar vieną jaudinančią istoriją apie meilę ir antrą šansą. Kai užversite paskutinį romano puslapį, kūrinys dar ilgai gyvuos jūsų širdyje.“

Amy Lea, rašytoja

CARLEY FORTUNE yra New York Times ir Globe & Mail bestselerių „Vasara po vasaros“ ir „Susitikime prie ežero“ autorė, tituluota Kanados žurnalistė, dirbusi portalo Refinery 29, laikraščio The Globe & Mail, žurnalų Chatelaine ir Toronto Life redaktore. Ji gyvena Toronte su vyru ir dviem sūnumis.

CarleyFortune.com

Audio Prarastųjų receptų užkandinė

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.

„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews

Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.

Audio Apie katiną, gelbėjusį knygas

„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“

Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų. 

Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...

„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“

Kirkus

„Sušildo širdį.“

Japan Times

„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“

Shelf Awareness

Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.