Šeimos istorijos, sagos

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka“,

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Vienas nulis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Smėlis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.“

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Paukščiai virš Lenino aikštės“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Nakvynė Berlyne“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Uždrausta meilė. Neįmanomas pasirinkimas...

„Šešėliai mėnesienoje“ – tai jaudinanti, be galo romantiška ir paslaptinga istorija apie meilę ir kelionę laiku.

Kai Piksė Teit iškviečiama į laukinę Kornvalio pakrantę išaiškinti keistos paslapties didingame Sent Sidvelo dvare, ji žino, kad niūriuose jo šešėliuose slepiasi kažkas itin mįslingo.

Vieną tamsią naktį daugiau nei prieš šimtą metų iš lovos dingo vaikas ir niekas jo daugiau nematė. Dabar Piksei reikia išsiaiškinti, kas nutiko tomis paskutinėmis mėnesienos nušviestos nakties valandomis.

Kai ji pasiners į praeitį, pradės skleistis paslaptys, aiškės meilės istorijos, ir galiausiai Piksė bus priversta priimti lemtingą sprendimą, visiems laikams pakeisiantį jos gyvenimą.

Nuostabūs personažai, jaudinanti meilės istorija ir užburianti paslaptis. Puikus stilius, įdėta daug širdies, tai nuostabi dovana skaitytojui.

 TRACY REES, romano Eimė Snou autorė

Kvapą gniaužianti ir jausminga meilės istorija tikrai sudaužys širdį! Man labai patiko.

LIZ FENWICK, rašytoja

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika jos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“, „Greisės gundymas“, „Čia ir dabar“ „Italė Brukline“, „Lauk manęs“ ir kt.

Jolita Herlyn, Hamburge gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose, pristato jau keturioliktą savo romaną, kupiną paslapčių, nuotykių, mistikos, gyvenimo geismo ir brandžios išminties.  Į jį autorė įtraukė ir netikėčiausias asmenines patirtis. 

„Nepažįstamosios“ veikėjams amžius – ne kliūtis švęsti gyvenimą kaip spalvingą nuotykį, kupiną lemtingų sutapimų ir susitikimų. Šie likimo bendrakeleiviai įvaldę vienatvės meną, bet juos sieja ir nuoširdžios žmogiškos bendrystės ilgesys.

Išėjusio į pensiją žymaus Hamburgo plaštakų chirurgo dienos vienodos ir nuobodžios. Martinas gyvena prisiminimais apie žmoną, geriausios jo draugės – paties mintys. 

Kartą paplūdimyje prie Elbės vyras pamato moterį, kurią, jo manymu, jau buvo sutikęs. Tačiau nepažįstamoji kategoriškai tai neigia. Ar ji sako tiesą? O gal tos dvi moterys tik panašios kaip du vandens lašai?

Nepažįstamosios paslaptis Martiną taip apsėda, kad jis žūtbūt pasiryžęs ją atskleisti.

Gyvenimas įgyja ne tik tikslą ir prasmę, bet ir netikėtą pagreitį. Įvykiai vyte vejasi vienas kitą...

„Tai geriausias J. Herlyn romanas, primenantis mano mėgstamiausių impresionistų paveikslus, kuriuose ir ryškios spalvos, ir kone perregimas vaiskumas, ir viską gaubiantis mistikos rūkas. Ypatinga paslaptingumo nuotaika, kurią autorei puikiai pavyko pagauti, įtraukia ir skaitytoją...“

I. Buivydaitė

Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.

2019-ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.

1942-ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė „V“, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis „Veivord“, įrėžtas į jos miegamojo sieną.

1619-ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.

Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.

„Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.“

Bridget Collins

„Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.“

Sunyi Dean

„Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.“

Kirkus

„Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.“

New York Times Book Review

Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų-australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.

Tikriausiai ne vieną nors kartą gyvenime nustebino lyg iš filmo ar sapno susiklosčiusi situacija. Nors, atrodo, galime ją paaiškinti (atsitiktinumai, sutapimai, lemtis), vis tiek sunku akimirkai nesuabejoti tikrove ir tvirtai išstovėti ant kojų. Būtent tokį momentą patiria pagrindiniai šios knygos herojai – vidutinio amžiaus vienatvę išgyvenantis kelionių agentūros savininkas Saulius ir sunkiose darbo paieškose skendinti jauna mama Gintarė.

Vieną dieną šiuos niekada vienas kito nemačiusius, tačiau gilios ir itin reikšmingos praeities susietus skirtingų kartų žmones netikėtai suveda darbinės aplinkybės. Deja, apie praeities ryšį iš pradžių žino tik vienas, o apie tai jam prabilti – skaudžiau nei skaudu.

„Ar įmanoma nekęsti žmogaus, kurio nė karto nematei?

O jam atleisti?“

Ignė Ale: „Sklandžiu stiliumi papasakota šviesi ir šilta šeimos istorija su empatiškai sukurtais pagrindiniais veikėjais.“

Apie autorę:

Deimantė Lukė, kurį laiką dirbusi komunikacijos ir reklaminių tekstų kūrybos srityse, pajuto, kad iš rašymo norėtų daugiau, tad pamažu pradėjo savo malonumui kuriamais tekstais dalintis internete, o netrukus atsirado ir pirmosios knygos „Gyvenime taip (ne)būna“ idėja. Autorė labai mėgsta skaityti ir sukūrė išskirtinai knygų mylėtojams skirtą projektą, apie kurį šiuo metu ir sukasi daugelis jos darbo dienų. Be skaitymo ir rašymo, laisvu laiku autorei džiaugsmo taip pat teikia filmai, pasivaikščiojimai Vilniaus senamiesčiu, išvykos į gamtą ir kelionių atradimai.

Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.

2019-ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.

1942-ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė „V“, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis „Veivord“, įrėžtas į jos miegamojo sieną.

1619-ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.

Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.

„Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.“

Bridget Collins

„Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.“

Sunyi Dean

„Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.“

Kirkus

„Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.“

New York Times Book Review

Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų-australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.

„Pasakojimas apie antrą šansą ir apie tai, kad mūsų įsivaizduojama ateitis ne visada būna tokia, kokios norėtume.“

Jodi Picoult

Du atsitiktinai susitikę nepažįstamieji leidžiasi į vienos dienos nuotykį ir kai ką pažada vienas kitam. Bet vienas žodžio laikosi, o kitas jį sulaužo, ir tai iš esmės pakeičia jų gyvenimą.

Atsitiktinis dvidešimtmetės Fernos Brukbanks susitikimas su nepaprastai patraukliu idealistu menininku Vilu Baksteriu virto vienos dienos nuotykiu. Nors laikas buvo netinkamas, jų ryšys pasirodė esąs nuoširdus: jie dalijosi paslaptimis, svajonėmis ir sutarė susitikti po metų. Ferna į susitikimą atėjo, o Vilas – ne.

Trisdešimt dvejų Fernos gyvenimas visai ne toks, kokio ji tikėjosi. Iš didmiesčio jai tenka grįžti namo ir imtis vadovauti mamos paliktai ne pirmos jaunystės poilsiavietei prie ežero Muskokoje, nors buvo prisiekusi šito niekada nedaryti

Fernai reikia plano – gelbėjimosi rato. Jos nuostabai, tokį ratą jai numeta Vilas, atvykęs vėluodamas devynerius metus. Bet ar ji gali pasikliauti šituo prabangų kostiumą vilkinčiu vyru, visai nepanašiu į tą vaikiną, su kuriuo susipažino prieš daug metų. Vilas kažką slepia ir Ferna abejoja, ar norėtų tai sužinoti.

Tačiau prieš dešimt metų Vilas Baksteris išgelbėjo Ferną. Ar ji gali padaryti tą patį dėl jo?

„Susitikime prie ežero“ – nuostabi, vasaros šiluma dvelkianti ir širdį suvirpinanti meilės istorija apie paslaptis, melą, nutrūkusius santykius ir antrą šansą.

Kūrinys „Goodreads“ nominuotas Geriausio meilės romano (2023) apdovanojimui.

 „Įtraukianti meilės istorija apie atradimus, apie tai, kas esame ir ko trokštame, kai svajonės keičiasi, o šansai pražiopsomi. Carley Fortune dovanoja mums dar vieną puikų vasaros skaitinį, alsuojantį širdies šiluma; tai knyga, kurią galima perskaityti per dieną, pasinėrus į jaunos ir seksualios meilės nostalgiją. Romano „Vasara po vasaros“ gerbėjai, ši knyga jūsų tikrai nenuvils!“

Ashley Audrain, New York Times bestselerio „Nuojauta“ autorė

„Carley Fortune kūryboje užkoduoti visi penki pojūčiai. Knygoje „Susitikime prie ežero“ paragausite Piterio kepamos raugo duonos. Išgirsite prie ežero augančių medžių ošimą. Užuosite džino ir vandeniu atskiesto toniko kvapą. Pamatysite prieplaukoje laukiančią Ferną. Ir pajusite kiekvieną Vilo kūno skelidžiamą įelektrintą impulsą. Tai graži istorija apie tai, kaip atsisakyti lūkesčių, augti ir tapti tuo, kuo trokšti, įsileisti meilę, kai nesijauti jos nusipelnęs. Puikus vasaros skaitinys. Carley talentas dainuoja kiekviename puslapyje.“

Iman Hariri-Kia, rašytoja

„Įspūdinga vasaros knyga. Gyvendama tarp mažų Kanados namukų, Fortune meistriškai kuria dar vieną jaudinančią istoriją apie meilę ir antrą šansą. Kai užversite paskutinį romano puslapį, kūrinys dar ilgai gyvuos jūsų širdyje.“

Amy Lea, rašytoja

CARLEY FORTUNE yra New York Times ir Globe & Mail bestselerių „Vasara po vasaros“ ir „Susitikime prie ežero“ autorė, tituluota Kanados žurnalistė, dirbusi portalo Refinery 29, laikraščio The Globe & Mail, žurnalų Chatelaine ir Toronto Life redaktore. Ji gyvena Toronte su vyru ir dviem sūnumis.

CarleyFortune.com

Audio Prarastųjų receptų užkandinė

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.

„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews

Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.

Audio Apie katiną, gelbėjusį knygas

„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“

Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų. 

Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...

„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“

Kirkus

„Sušildo širdį.“

Japan Times

„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“

Shelf Awareness

Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.

Skaitomiausia grožinės literatūros knyga Italijoje 2023 metais 

Seniausios Italijos literatūros premijos „Premio Bancarella“ laimėtoja (2023 m.)

„Alassio Centolibri Prize“ konkurso finalininkė

„Kalbėkim rimtai. Nėra laiškanešių moterų.

– Nebuvo iki šiol, – atsakė Ana.“

1934-ųjų birželį nedidukame Pietų Italijos miestelyje sustoja mėlynas autobusas. Iš jo išlipa vieninteliai keleiviai: iš šalies šiaurės į gimtuosius namus dosnaus dėdės palikimo parviliotas, neslepiantis džiaugsmo Karlas ir „šiaurietė“ Ana, kurią slegia skaudi dukrelės netektis, o ramybės neduoda mintys apie gyvenimą nepažįstamame krašte.

Kaimo gyventojai netrunka pastebėti, kad Ana yra kitokia. Ji nelanko bažnyčios, nesiklauso gandų ir visada sako, ką galvoja. Ji nesitaiksto su Pietų Italijos papročiais, neprisiima moterims skirto tradicinio namų šeimininkės vaidmens ir netgi nusprendžia susirasti darbą – tampa pirmąja „laiškaneše“. 

Daugiau nei dvidešimt metų Ana nematoma gija jungė Lidzanelo kaimo gyventojus ir rinko jų istorijas. Išdidžiai vilkėdama tamsiai mėlyną pašto darbuotojos kepuraitę ir uniformą, moteris pristatydavo į namus jaunų vyrų laiškus iš fronto, emigrantų atvirukus, slaptų meilužių laiškelius. Pati to nesitikėdama, ji pakeitė sustabarėjusį Lidzanelo gyvenimą, tačiau nesugebėjo pakeisti beviltiškai ją įsimylėjusio vyro jausmų.

Su žymiąja Elena Ferrante lyginamos Francescos Giannone romanas „Laiškanešė“ užkariavo Italijos skaitytojų širdis, tapo skaitomiausia grožinės literatūros knyga Italijoje, o netrukus sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. 

„Francesca Giannone parašė įspūdingą istorinį meilės romaną, dvelkiantį branda ir išmintimi, iš vieno fragmento atkuriantį visą gyvenimo prasmės paveikslą.“

Io Donna

Jaunas Klaipėdos žurnalistas, policijos pagautas su maišeliu žolės, sutinka imtis neaiškios užduoties ir pėsčiomis keliauti į karinio perversmo apimtą Rusijos Kaliningrado sritį. Nors sumanymas net ir prisirūkusiam skamba absurdiškai, tačiau bausmės ir gėdos baimė išgena jį pamario kontrabandininkų keliais į aną Nemuno krantą. Tik prasiblaivęs ima suvokti, jog sutiko leistis į sunkiausią gyvenimo kelionę, iš kurios, jei ir grįš, tai dar vienišesnis.

Romane Pragaro vartai pasakojama apie jauno tėvo pastangą prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir karu apnuodyto pasaulio. Suvokęs, jog nebetaps žurnalistikos didžiūnu, bijodamas sūnų akyse tapti amžinai suirzusiu skriaudiku, jis palieka šeimą, darbą ir grįžta į gimtąjį Uostadvarį. Užsidaręs vaikystės namuose desperatiškai stengiasi peržaisti kadaise patirtą saugumo ir nerūpestingų dienų jausmą, tačiau net ir čia nepavyksta pasislėpti nuo atsakomybių, karo ir mirties.

Pragaro vartai – penktoji Dovydo Pancerovo (g. 1987 m.) knyga. Norėdamas dėmesį sutelkti į šio romano rašymą, 2023 m. autorius paskelbė pasitraukiantis iš aktyvios žurnalistikos. 

Ankstesnės jo knygos Kiborgų žemė, Medžiojant tėvą, kartu su Birute Davidonyte parašytos Kabinetas 339 bei Pranešėjas ir Prezidentas sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir įvertinimų.

Dovydo Pancerovo knygą „Pragaro vartai“ galima skaityti keliais būdais - paprastai, kaip nuotykių romaną, arba kaip liudijimą apie žmogaus egzistencinę kelionę – per kančią, per apsivalymą į suvokimą ir brandą. Knygoje vizijos persipina su dokumentiškai tikslia tikrove, distopija su realiu gyvenimu. Skaitytojas po viršutiniu knygos pasakojimo sluoksniu ras jautrią istoriją apie atsisveikinimą su vaikiškumu, iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, įvykstančią įprastu žmonių padermei būdu – per netektį. 

Gintaras Grajauskas

Per plauką gatvėje išvengus mirtinos akistatos nejučia įsiliepsnoja dviejų svajotojų širdys. 

Žavingos merginos didžiausia aistra – kelionės, o jis – keliautojas ir, regis, pati lemtis suveda dvi giminingas sielas pačiam nuostabiausiam gyvenimo nuotykiui. Jis iš tiesų galėtų būti įspūdingas, bet... mergina yra nevaikštanti neregė, o greitai paaiškėja, kad ir jos laikas baigiasi. Į kokią kelionę gali pakilti įsimylėjėliai, jei neįmanoma žengi nė vieno žingsnio? Staiga randasi neįtikėtinas planas, tik ar įmanoma nužygiuoti per visą pasaulį, kai tokia kelionė neegzistuoja!? Kaip pasiekti savo tikslą, laimėti bent vieną gyvenimo viršvalandį, jei negali eiti, negali sustosi ir nieku gyvu negali užmigti... Prasideda mėnulio medžioklė. 

Svajinga, graudi ir linksma, kupina gerumo ir ilgesio istorija nuves ten, kur dangaus žydrynėje suspindęs mėnulis atskleis būties priežastį, ir tada nereikės gyventi iš skausmo, nes bus galima mirti iš laimės. 

„...kaip ir su žaizda savame kūne, intymus pažinimas gali išsivystyti ir labiausiai trikdančių dalykų atžvilgiu.“

Japonė Ecuko gyvena viena savo namuose Anglijoje ir nesiliauja galvojusi apie nusižudžiusią dukrą. Mintims vis dažniau nuklystant į praeitį, prieš akis jai iškyla viena karšta pokario vasara Nagasakyje. Tos dienos, kai ji, jos artimieji ir draugai kaip įmanydami stengėsi susigrąžinti gyvenimo kasdienybę. Galvodama apie tuos laikus, Ecuko prisimena ir keistąją, ilgai pamirštą Sačiko bei tąsyk užsimezgusią jųdviejų draugystę. Ecuko prisiminimai pasisuka trikdančia linkme.

„Makabriška ir be priekaištų sukurta enigma.“

Sunday Times

„Nepaprastai savita.“

New York Times 

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ („Baltos lankos“, 2017) jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 kalbų. „Tolumoje blyškios kalvos“ – debiutinis autoriaus romanas, pirmąkart pasirodęs 1982 m.

Šeši keistuoliai išvyksta į kelionę, kuri aukštyn kojomis apvers jų likimus.

Vieni išlepinti gyvenimo, kiti juo nusivylę.

Moterys ir vyrai, bėgantys nuo meilės. Į ją. Kur dar?

Rašytoja, žurnalistė Jurga Baltrukonytė meistriškai nuspalvina herojų charakterius, ir kiekvienas puslapis tampa keistu, juokingu, kartais filosofiškai įdomiu atradimu.

Švelnus humoras susipina su rimtomis temomis, romane daugelis atpažinsime save, tarsi į šeimos balių čia susirenka ir išėjusios sielos, vis dar bambančios ar raminančios, ir kada nors gimsiančių kūdikių dar nepažinti džiaugsmai.

Vieną šiltą rugsėjį Nidos paplūdimyje likimas suveda dvi vienišas moteris. Abi ištrūko iš savo aplinkos gydytis sielos žaizdų ir mokytis jaukintis vienatvės po neseniai išgyventų asmeninių dramų. Tarp Skirmantės ir Gelminos beregint užsimezga sielų giminystė ir įsitaisiusios vienos iš moterų terasoje jos ima dalytis muilo operų scenarijų vertomis išpažintimis, atvedusiomis jas prie jūros. Juk neretai svetimam žmogui atsiverti paprasčiau negu draugui... 

Skirmantė po skausmingai pasibaigusio tarnybinio romano prarado viltį, kad jai vėl kada nors bus lemta patirti pirmosios meilės virpulį, o Gelmina baigia atsigauti po šoko, paaiškėjus, kad žmogus, su kuriuo praleido trylika metų, pasirodė ne toks, kokiu jį laikė. Nors likimo seserų istorijos skirtingos, abi jau du kartus manė atradusios didžiąją meilę, kuri, deja, atnešė vien nusivylimą. 

Gyvenimas retai kada suteikia antrą progą ištaisyti praeities klaidas ar bent jas išsiaiškinti. Ar šįkart likimas bus dosnus? Ar trečias kartas nemeluos?

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“, „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“, autorė. „Trečias kartas nemeluoja“ – jau septynioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. Asociacijos LATGA duomenimis, prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

Žydų kilmės italo Primo Levi (1919–1987) knyga Jei tai žmogus yra unikali išgyvento Holokausto patirties kapsulė, įamžinanti gyvenimo koncentracijos stovykloje groteskišką kasdienybę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą P. Levi buvo chemikas, o naciams kaip tik reikėjo būtent chemijos specialistų; galima teigti, kad profesija tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jam teko išgyventi Holokausto siaubumus. Vienuolika mėnesių Levi praleido įkalintas Monovice, vienoje iš trijų pagrindinių Aušvico koncentracijos stovyklos kompleksų iki 1945 metų sausio 18-osios, kai įvyko stovyklos išvadavimas. Iš 650 Italijos žydų, kurie keliavo kartu su juo mirties vagone, Levi buvo vienas iš dvidešimties, pavykusiems palikti stovyklas gyviems.

Po karo P. Levi ir toliau tęsė mokslinę karjerą, taip pat pradėjo ir rašyti. Rašymas jam tapo tarsi būtinu terapiniu užsiėmimu – ne tik moraline pareiga, bet ir psichologiniu poreikiu. Įdomu, kad P. Levi aprašomi Holokausto siaubai nesuponuoja vertinimo – jis niekada nesako, kaip skaitytojas turėtų jaustis skaitydamas apie nacių žiaurumus. Priešingai, P. Levi žodžiai spinduliuoja humanizmu net tragiškų patirčių akivaizdoje, suteikdami mums vilties, kad žmogaus dvasia gali būti nenugalima net ir susidūrus su neįsivaizduojamu ir beprasmiu blogiu.

Jolita Herlyn, Hamburge gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose, pristato jau keturioliktą savo romaną, kupiną paslapčių, nuotykių, mistikos, gyvenimo geismo ir brandžios išminties.  Į jį autorė įtraukė ir netikėčiausias asmenines patirtis. 

„Nepažįstamosios“ veikėjams amžius – ne kliūtis švęsti gyvenimą kaip spalvingą nuotykį, kupiną lemtingų sutapimų ir susitikimų. Šie likimo bendrakeleiviai įvaldę vienatvės meną, bet juos sieja ir nuoširdžios žmogiškos bendrystės ilgesys.

Išėjusio į pensiją žymaus Hamburgo plaštakų chirurgo dienos vienodos ir nuobodžios. Martinas gyvena prisiminimais apie žmoną, geriausios jo draugės – paties mintys. 

Kartą paplūdimyje prie Elbės vyras pamato moterį, kurią, jo manymu, jau buvo sutikęs. Tačiau nepažįstamoji kategoriškai tai neigia. Ar ji sako tiesą? O gal tos dvi moterys tik panašios kaip du vandens lašai?

Nepažįstamosios paslaptis Martiną taip apsėda, kad jis žūtbūt pasiryžęs ją atskleisti.

Gyvenimas įgyja ne tik tikslą ir prasmę, bet ir netikėtą pagreitį. Įvykiai vyte vejasi vienas kitą...

„Tai geriausias J. Herlyn romanas, primenantis mano mėgstamiausių impresionistų paveikslus, kuriuose ir ryškios spalvos, ir kone perregimas vaiskumas, ir viską gaubiantis mistikos rūkas. Ypatinga paslaptingumo nuotaika, kurią autorei puikiai pavyko pagauti, įtraukia ir skaitytoją...“

I. Buivydaitė

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto.

„Parašyta taip, kad skaitant oda šiurps iš malonumo.“
2022 m. Švedijos metų knygos rinkimų komisija

„Neįtikėtina istorija su nuostabia pabaiga. Gamtos, šviesos, miškų ir meilės tarp žmonių vaizdavimas tiesiog pakeri. Viena geriausių kada nors skaitytų debiutinių knygų.“
Go'kväll

Lina Nordquist (Lina Nūrdkvist, gim. 1977) – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ – debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą.

Naujas „Svetimkūnių“ autorės romanas.

Kiek tik save prisiminė, Adomas visada linkėjo tėvui mirties.

Adomas ant pečių laiko visą pasaulį. Dirba šefu restorane, rūpinasi atmintį beprarandančiu despotu tėvu, paauglystės dramų draskoma dukra Toma ir net karjeroje panirusia žmona Ilze. Gal iš šio užburto rato padės ištrūkti jaunas teatro režisierius Kasparas? Tačiau šį vis labiau intriguoja ne tik Adomas, bet ir jo tėvo, kadaise garsaus dramaturgo, kūrybinis palikimas.

Naujojo Patricijos Tilvikaitės romano herojai ieško savęs ir meilės, susiduria su siaubingu žiaurumu tų, kurie turėtų būti patys artimiausi. Autorė klausia: ką daryti su monstrais? Svarbiausia – ką daryti su talentingais monstrais? Ypač jei jaučiame, kad patys tokie tampame?

„Puikiai išreikštos skirtingų žmonių likimų sankirtos ar paralelės, o siužeto įtampa išlaikoma iki pat romano galo.“

Artūras Tereškinas, rašytojas, sociologas, kultūros tyrinėtojas

„Psichologiškai sudėtingi, į normatyvinius rėmus netelpantys personažai, skirtingos kartos ir jų (ne)priklausomybės ir gerai sukonstruotas nenuspėjamas siužetas su netikėtu posūkiu, aštriu dūriu pabaigoje. Lietuvių prozoje toks derinys retas.“

Virginija Kulvinskaitė, literatūros kritikė ir rašytoja

„Patricija nuoširdžiai įsigilina į skaudžias temas. Drąsus, apgalvotas, išjaustas ir didžiules visuomenės opas judinantis romanas.“

Nora Žaliūkė (KNYGU_DAMA), knygų ir gyvenimo tinklaraštininkė

„Silva rerum IV“ audioknyga tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Audioknygoje „Silva rerum IV“ skamba kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory“ ir „Sanctifaction“, atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). Gedimino Gelgoto kūrinys „Extracadenza“, atliekamas Vilniaus miesto ansamblio „NIKO“ (meno vadovas Gediminas Gelgotas) bei To The Skies, atliekamas Janusz Wawrowski (smuikas) ir Gedimino Gelgoto (fortepijonas).
Kompozitoriaus Mikołaj Zieleński baroko opera „Video caelos apertos (In festo S. Stephani) (Communiones totius anni, Venezia 1611 metai), atlieka Katarzyna Wiwer (sopranas) bei muzikos ansamblis „Ars Antiqua Austria“, meno vadovas Gunar Letzbor, įrašų kompanija PAN classics.
Purcell opera, libretas „Dido and Aeneas“, III veiksmas, kūrinys „Thy hand, Belinda; darkness shades me“. Atlieka orkestras „The Age of Enlightenment“, dirigentai Steven Devine ir Elizabeth Kenny, įrašų kompanija NAXOS.
Kompozitoriaus George'o Friderico Handel opera „Julijus Cezaris Egipte“, III veiksmas, arija „Piangero la sorte mia“, atlieka Magdalena Kožena (mecosopranas).


Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

Romanas apie išgyvenimą, meilę, praradimus ir triumfą – ir dvi seseris, visiems laikams pakeitusias pasaulio mados istoriją.

Antuanetė ir Gabrielė „Koko“ Šanel įsitikinusios, kad joms skirta „kai kas geresnio“.  Ankstyvoje vaikystėje paliktos šeimos, jiedvi užaugo auklėjamos pamaldžių vienuolių, kurios ruošė jas paprastam gyvenimui ir prekybininko ar ūkininko žmonos vaidmeniui. Mergaičių ateities svajones palaikė tik naktimis slapčia skaitomi meilės romanai ir madingų žurnalų iškarpos, suslapstytos po grindų lentomis.  

Vienuolyno sienos negali jų įkalinti amžiams ir, sulaukusios brandos, seserys jį palieka, tvirtai pasiryžusios įrodyti savo vertę jų niekada nepripažinusiai visuomenei. 

Antuanetės ir Gabrielės kelionė iš skurdo vingiuoja pro stilingas Muleno kavines, kurortinį Viši miestą ir jo kabareto sales, kol galiausiai atveda į Paryžių, į Kambono gatvę. Čia jos atidaro nedidukę skrybėlių parduotuvę. Seserų Šanel verslas įsitvirtina ir išsiplečia į prabangius Prancūzijos kurortinius miestus. Bet, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyvenimas negrįžtamai pasikeičia ir seserys turi sukaupti drąsą, kad susikurtų savo vietą pasaulyje, net ir atskirtos likimo viena nuo kitos.

„Žavinga. Knygos autorė pasakoja iki šiol negirdėtą Chanel sesers Antoinette istoriją ir atskleidžia, kokią nepaneigiamai didelę įtaką ji darė Coco Chanel, kaip padėjo jai užkopti į sėkmės ir šlovės viršūnę. Tikras perlas mados pasaulio entuziastams: net didžiausi Chanel gerbėjai sužinos ką nors naujo ir negirdėto.“ 

Publishers Weekly

„Judithe Little romanas – duoklė sunkiam darbui, išradingumui, išmonei ir užsispyrimui. Knygoje gausu istorinių nuorodų ir Chanel vardą išgarsinusių subtilios prabangos aprašymų. Autorė jaudinamai narplioja ypatingus seserų Chanel santykius, pagrindine pasakotoja pasirinkdama jaunesniąja seserį, kuri iki šiol buvo palikta garsiosios Coco šešėlyje.“ 

Shelf Awareness

„Ši knyga – daugiasluoksnis ir elegantiškas kūrinys, pavergiantis istorinių detalių gausa. Nuostabi, romantiška, prabanga tviskanti istorija, kupina gyvenimo džiaugsmo. Autorė į kiekvienam pažįstamą asmenybę pažvelgia kitu kampu: nuodugniai ir įtraukiamai.“ 

New Journal of Books

„Nepriekaištingas, istorinių detalių kupinas romanas, kuriame žavingai pasakojama sielvarto, netekties, meilės ir triumfo istorija Pirmojo pasaulinio karo niokojamo Paryžiaus fone.“ 

Entertainment Weekly

Kažkas nutiko. Laikas išsinėrė. Kasdien ateina ta pati diena. Visai to nenorėdama Tara Selter įstringa lapkričio 18-oje dienoje. Atsidūrusi naujoje realybėje ji negali paaiškinti daugybės „kodėl?“, tačiau išgyvendama sumaištį, nuostabą ir gilią vienatvę ieško išeities. Apie tūrio apskaičiavimą pasižymi kone gravitacine trauka ir veikia lyg stiprūs raminamieji. Tik šie neslopina – priešingai, pagalanda atidumą permainoms, vos regimiems niuansams, sąmojui; atveria naujas laiko ir žmogiškosios egzistencijos plotmes. Solvej Balle tekstuose pinasi fikcija, mokslas ir filosofija, o dėmesys kalbai ir formai kuria hipnotizuojantį pasakojimo ritmą.

„Solvej Balle – išskirtinė rašytoja, pasikartojime įžvelgianti subtiliausius ir įdomiausius pokyčius. Nieko panašaus į Apie tūrio apskaičiavimą nesate skaitę. Šis nepamirštamas romanas – apmąstymai apie kiekvieno mūsų vienišą ir mįslingą būvį laike, apie to laiko patyrimą, apie trapias, tačiau neišdildomas žymes, kurias paliekame pasaulyje. Ir taip kasdien.“

Hernan Diaz