Alma littera

Išmoningai parašyta ir meistriškai supinta... visiems, kurie mėgsta Donnos Tartt knygas, „Lyg būtume piktadariai“ taip pat patiks.

Kai draugai virsta priešais... žala gali būti beribė.

Septyni ambicingi jaunuoliai studijuoja aktorystę ir Šekspyro kūrybą elitinėje menų konservatorijoje, kur, Šekspyras „...gyveno su mumis kaip aštuntas kambariokas, vyresnis ir išmintingesnis draugas, niekada nesirodantis, bet nė akimirkai nedingstantis iš mūsų minčių“.

Oliveris Marksas ką tik atliko dešimties metų bausmę kalėjime už žmogžudystę, kurią galbūt įvykdė, o galbūt ir ne. Paleidimo dieną jis susitinka su žmogumi, tyrusiu nusikaltimą. Detektyvas Kolbornas – jau nebe policininkas, bet žūtbūt nori sužinoti, kas iš tiesų nutiko prieš tuos dešimt metų.

Oliveris yra vienas iš septynių jaunuolių, studijuojančių aktorystę ir Šekspyro kūrybą elitinėje menų konservatorijoje, kur verda didžiulės ambicijos ir arši konkurencija. Šiame uždarame rate, repeticijų salių ir oda aptrauktų knygų pasaulyje, Oliveris su bendrakursiais tiek scenoje, tiek gyvenime atlieka tuos pačius vaidmenis: herojaus, piktadario, tirono, draugo ar statisto.

Tačiau paskutiniame kurse konkurencija nesveikai pakeičia tarpusavio santykius, ir į studentų pasaulį įsisuka tikras smurtas. Rytą po premjeros ketvirtakursiai susiduria su tragedija ir dar neregėto masto iššūkiu: įtikinti policiją, aplinkinius ir save pačius, kad jie nekalti dėl draugo mirties.

„Lyg būtume piktadariai“ buvo įtraukti į Bustle Metų geriausių trilerių sąrašą.

„Puikiai parašyta ir prikaustanti odė scenai... Nuostabus netradicinis požiūris į konkurenciją, draugystę ir tiesą.“ – Mystery Scene

„Įtraukiantis Rio debiutinis detektyvas primena tokius akademinius romanus kaip Donnos Tartt „Slapta istorija“, tik čia įmaišyta tiek Šekspyro teatro, kad jį perskaitęs gali pats lipti ant scenos... Rio sukūrė painią istoriją apie draugystę, meilę ir išdavystę. Rekomenduojama skaitytojams, kuriems patinka Tartt ar Emily St. John Mandel kūryba.“ – Library Journal recenzija

„Kruvinas, dramatiškas, įtampos kupinas debiutinis romanas... Ši knyga apie obsesijas konservatorijoje ir jums neabejotinai sukels visišką obsesiją.“ – Kirkus recenzija

...tai kada ateis daktaras?

2020-ieji, rugpjūtis. Pirmųjų metų rezidentė Ieva Ytė pradeda pirmą savo darbo dieną ligoninėje. Studentiškos dienos praeity – dabar ji jau gydytoja, turinti licenciją, atsakomybę ir norą padėti žmonėms. Pasaulis netrunka knygos heroję pastatyti į vietą – ji greit susiduria su medicinos ir socialinės sistemos neteisybe, į kišenes brukamais kyšiais, pacientais be kelnių, o ir vyresni gydytojai ne visada paglosto. Lyg to būtų maža – po dviejų rezidentūros mėnesių pasaulį sukrečia antroji COVID-19 banga. Kaip Ievai seksis išlikti savimi, išlaikyti savo širdyje ne tik troškimą padėti, bet ir pasirūpinti savimi?

– Daktare, man depresija, duokit man parūkyt.

– Daktare, kaip tai nebus invalidumo?

– Jūs rimtai? Aš jus šitaip gydžiau, šitaip popinau, kad jūs pasveiktumėt, o jūs norit būti invalidu?

– Paimk, daktaryte, bent saldainę, kad mani taip gerai dabojai.

„Galbūt esate mano kolega ir atpažįstate save, gal esame draugai, gal jūs esate ar būsite mano mokytojas ar susitiksime (o gal jau susitikome) ligoninėje kaip gydytojas ir pacientas. Linkiu nepriimti istorijos asmeniškai, atjausti tą žioplą kažko nežinančią ir bijančią rezidentę Ievą, kartu su ja pasijuokti iš gyvenimo absurdo – kaip bandome juoktis iš beveik kasdien užstringančios e. sveikatos.“

Gintarė Aukselė

Gintarė Aukselė – gydytoja neurologė, psichoterapeutė, aštrialiežuvė, savo leksikonu garsėjanti tinklaraščio „LRezidentė“ autorė, Baltijos jūros gerbėja, kavos snobė. Feisbuke tinklaraštį pradėjo rašyti kaip „Pirmų Metų Rezidentė“, tais pačiais 2020-aisiais, kai įstojo į rezidentūrą. Ją baigusi panoro užbaigti ir rezidentės istoriją, kuri tapo debiutine Gintarės knyga. 

„Nuostabi tarsi sapnas, skaudi, bet ir šildanti širdį. Pasiimkite nosinaičių. Daug nosinaičių.“ – RealSimple.com

Pasaulyje parduota beveik 20 milijonų autoriaus knygų.

Bestselerių „Gyveno kartą Uvė“ ir „Nerimo žmonės“ autorius Fredrikas Backmanas dovanoja tris užburiančias istorijas apie gyvenimo išbandymus ir kalba apie tai, kas iš tiesų svarbiausia.

„Svarbiausias gyvenimo sandoris“ – jaudinanti istorija, vykstanti Kūčių vakarą. Čia susipina dviejų žmonių likimai: drąsios mergaitės, kovojančios už gyvybę, ir pasaulinę verslo imperiją sukūrusio, bet šeimos ryšių netekusio vyro. Šią naktį jam suteikiama proga priimti sprendimą, galintį pakeisti mergaitės likimą. Tačiau prieš tai jis turi suvokti, ko iš tiesų vertas buvo jo paties gyvenimas.

„Ir kasryt kelias namo vis ilgesnis ir ilgesnis“ – jautrus pasakojimas apie besišnekučiuojančius senelį ir anūką. Jie juokauja, kalbasi apie matematiką ir mokyklą, o senelis prisimena savo žmoną – meilę ir netektį, baimę vieną dieną jos nebeprisiminti. Kartais šalia prisėda ir berniuko tėvas, kuriam arčiau širdies ne skaičiai, o muzika ir žodžiai. Visą gyvenimą laukęs tėvo pritarimo, jis atranda su juo ryšį per sūnų. Šioje trapioje tikrovėje trys kartos mokosi pasakyti sudie.

Ir galiausiai – „Sebastianas ir trolis“, iškalbingas apsakymas apie berniuką, kuriam gyventi kur kas sunkiau nei bendraamžiams: jis jaučiasi baisiai vienišas, nemoka džiaugtis ir juoktis. Kol vieną dieną prie jo nežinia iš kur atsiranda trolis – tikras, apaugęs minkštais gaurais, mokantis kalbėti ir kartais kyštelėti kokį išmintingą patarimą. Šia jautria alegorija perteikiama, kaip įveikti baimę ir tapti savimi.

Su nepakartojamu humoru, švelnumu ir išmintimi Backmanas primena: gyvenimas yra dovana. O svarbiausia – kaip ja dalijamės su tais, kuriuos mylime.

Namai ten, kur širdis...

„Vitjerų šeima“ – tai širdį sušildanti istorija apie šeimos, namų ir buvimo savimi svarbą.

Prestonas ir Konstancija Vitjerai visą gyvenimą kūrė šiltus namus savo šešiems vaikams prabangiame, gražiame, istoriniame Manhatano name. Tačiau per kasmetinę slidinėjimo kelionę Alpėse smogia tragedija, ir suaugę Vitjerų vaikai pirmą kartą be tėvų turi susirinkti vaikystės namuose. Kiekvienas jų turi savo kovų: byranti santuoka, vienatvė, verslo sunkumai, asmeniniai iššūkiai ir klaidūs gyvenimo pasirinkimai.

Siekdami išlaikyti šeimą, keturi vyresnieji privalo atidėti į šalį asmenines problemas ir sielvartą, remti vienas kitą ir jaunesniuosius brolį bei seserį. Sprendimas parduoti namą su visais brangiais, į sienas įsigėrusiais prisiminimais atrodo tarsi dar vienas skaudus praradimas. O gal yra ir kitas kelias?

Priversti susitelkti vienas į kitą, broliai ir seserys atranda, kad net sunkiausiais laikais šeima gali būti stipriausia atrama ir galbūt suteikti gyvenimui visiškai naują kryptį. Kas, jei ne šeima, gali pagydyti širdis išbandymų ir skausmo akivaizdoje?

Magijos baimė kamuoja karo nuniokotą Anvivną. Mišrūnai – žmonės, turintys fėjų kraujo, tokie kaip Rija Flitvud, – pašalinami vos pastebėti. Tačiau jos egzekuciją nutraukia netikėtas gelbėtojas – paslaptingasis komandoras Dalgis, daug baisesnis už jos žudikus. Naujo priešo gniaužtuose Rija kovoja dėl išlikimo nederlingose Šiauržemėse. Tačiau kuo toliau nuo namų atsiduria, tuo labiau supranta, kad anaiptol viskas yra ne taip, kaip atrodo, – nei jos baisusis pagrobėjas, nei maras, niokojantis jos mirštančią karalystę, nei ji pati.

Nes Rija nėra paprasta mišrūnė. Keista žymė jai ant krūtinės ir vėjas, kurį ji instinktyviai geba iškviesti, reiškia, kad ji – viena iš keturių sielų, turinčių stichijų galios ženklą, ir jai lemta atkurti magijos pusiausvyrą... arba mirti to siekiant.

Įvaldyti viduje slypinčią galią nėra sunkiausias uždavinys. Aistra vyrui, kuriuo Rija negali pasitikėti, liepsnoja taip aršiai, kaip jos krūtinėje siaučianti audra, ir nekantrauja ištrūkti. Rija turi pasirinkti: užgesinti liepsnas... arba leisti joms ją praryti.

Šiame užburiančiame romane kunkuliuoja magija, romantika ir nuotykiai: jauna mergina vėl įžiebia senovinės pranašystės žarijas, sukeldama audrą, galinčią išgelbėti jos karalystę... arba visus pasmerkti.

„Vėjo valdovė“ – meistriškas epinės fantazijos ir jaudinančios romantikos derinys.“ – Thea Guanzon

Julie Johnson – „Sunday Times“ bestselerių sąrašo viršūnėje atsidūrusi romano „Vėjo valdovė“ autorė. Kai nerašo, Julie dažniausiai galima rasti sėdinčią paplūdimyje netoli savo namų gimtajame Masačusetse, keliaujančią, geriančią per daug kavos ir knygos puslapiuose vengiančią realybės. Debiutinį romaną ji išleido spontaniškai, prieš pat paskutinius studijų metus kolegijoje, ir niekada nesigailėjo tokio sprendimo. Nuo tada ji išleido dar dvidešimt romanų, kurie buvo išversti į daugiau nei dešimt užsienio kalbų ir pateko į bestselerių sąrašus visame pasaulyje.

Mirtinga moteris. Nesenstantis dievas. Sąjunga, kuri išgelbės pasaulį... arba jį pražudys.

„Atšiaurus meistriškai sukurtas pasaulis, kurį sušildo nepaprasta lėtai įsiliepsnojančios meilės istorija. Nespėjau versti puslapių!“

– S. M. Gaither, serijos „Šešėliai ir karūnos“ autorė

Mirtingojo kančios baigiasi mirtimi. Dievo kančia – amžina.

Šis užburiantis lėtai įsiliepsnojančios meilės romanas, įkvėptas „Gražuolės ir Pabaisos“ bei graikų mito apie Hadą ir Persefonę, labai patiks Sarah J. Maas, Jennifer L. Armentrout ir Scarlett St. Clair knygų gerbėjams.

Jau tris šimtus metų Edžvudo apylinkes kausto ledas, nes Tamsos siena – stebuklingas užtvaras, saugantis miestelio gyventojus nuo anapus esančios Negyvosios žemės, – silpnėja. Tamsos sienos griūtį gali sustabdyti tik viena: kraujas mirtingosios, santuoka susietos su pavojingu nemirtinguoju Šiaurės Vėju, kurio širdis, kaip kalbama, tokia pat šalta kaip ir jo valdoma žemė. Atėjo laikas jam išsirinkti nuotaką.

Kai Šiaurės Vėjas nusižiūri Renos seserį, Rena pasiryžta padaryti viską ir išgelbėti seserį, nors tai reikštų, kad teks pasiaukoti pačiai. Tačiau mirtinga ar ne, Rena be kovos nepasiduos...

Įtraukianti ir seksuali meilės istorija su daugybe prieskonių, kad lėktų kibirkštys, o fantastinio pasaulio kūrimas – šviežias ir savitas, net jei akivaizdi pasakų įtaka. Romantiškos meilės gerbėjams tikrai svaigs galva.

– PUBLISHER’S WEEKLY

O KAS, JEI GALĖTUM DAR KARTĄ PAVAKARIENIAUTI SU ŽMOGUMI, KURIO NETEKAI?

Šurmulingame Niujorko restoranų pasaulyje įsikūręs ir apetitą žadinančių valgių aprašymų kupinas „Poskonis“ – tai širdį veriantis žvilgsnis į meilę ir netektį, audringa meilės istorija, pasakojimas apie vaiduoklius, aprėpiantis viską, dėl ko alkstame ir kaip toli esame pasiryžę nueiti, kad pasisotintume.

Kai Kostiai buvo dešimt, mirė jo tėvas, ir nuo tada jis gyvena apsuptas vaiduoklių. Nors jų nemato, Kostia geba justi mėgstamiausių jų patiekalų poskonį – jo burną vis pripildo niekada nevalgyto maisto skonis, ir tada jis žino, kad kažkur šalia yra dvasia. Kone visą gyvenimą slėpęs šį gebėjimą, vieną vakarą Kostia nusprendžia, kad metas su juo ką nors daryti. Tada viskas ir apsiverčia aukštyn kojom.

Paaiškėja, kad Kostia geba sugrąžinti žmonėms išėjusius artimuosius – bent kol jie valgo jo pagamintą patiekalą. Ilgainiui Kostia įtiki, kad jo gyvenimo tikslas – padėti gedintiems nepažįstamiesiems susitaikyti su netektimi, o šito jis ima mokytis pačiame karščiausiame pragare – Niujorko restoranų virtuvėse. Išnaudoti savo ypatingą dovaną Kostią paskatina ir netikėtai sutikta (o gal likimo pamėtėta?) mėlynplaukė aiškiaregė Moira. Dvasių pasaulio apsupty juodu aplanko paprasta žemiška ir už viską didesnė meilė. Deja, apakintas ambicijų Kostia nepastebi pomirtiniame pasaulyje bręstančios katastrofos...

Darios Lavelle romanas – tai degustacinis valgiaraštis, kuris patenkins, sužavės, sujaudins, paguos ir įkvėps net išrankiausius skaitytojus. Ši protą ir sielą pasotinanti istorija trykšta originalumu, nuoširdumu ir niujorkietišku sarkazmu.

„Meistriškai išrutuliota ir labai originali istorija. „Poskonis“ neprimins jums nieko, ką skaitėte anksčiau. Tai ištisas degustacinis valgiaraštis, kupinas vaiduoklių, romantikos, aukštosios virtuvės ir nusikalstamo pasaulio paslapčių. Jis priblokš jus, sužavės ir visiškai pasotins.“

Julia Phillips, romano „Bear“ autorė

12 vieta tarp 100 geriausių metų knygų Italijoje

VERTA PERSKAITYTI VISAS SILVIOS AVALLONE KNYGAS, O ŠIĄ – LABIAUSIAI. PERSKAITĘ SUPRASITE, KAIP JUMS TO REIKĖJO.

Silvios Avallone romanas „Juoda širdis“ įsismelkia į sielą ir skaudina, kelia pyktį, baimę, smalsumą ir šypseną. O skaitant pabaigą per kūną ima bėgti šiurpuliukai.

Tai nėra tiesiog gražiai ir įtaigiai papasakota istorija, tai pasakojimas apie kaltę, sielvartą, atgimimą. Apie šviesą tamsoje.

Dabar tau tai atrodo neįmanoma. Bet patikėk, viskas praeina. O jei negali praeiti – pasikeičia.

Vienintelis būdas nusigauti iki kalnų kaimelio Sasajos – status takas per kaštainių giraitę. Ten vieną dieną ir išdygsta Emilija, pasišiaušusi, liesa kaip šakaliukas raudonplaukė. Nors jai trisdešimt, atrodo kaip paauglė – su violetiniais kerziniais batais ir ryškiai salotine striuke. Brunas stebi ją iš priešais stovinčio namo tarytum įsibrovėlę. Ta mergina kalba ne šio krašto akcentu ir tempiasi krūvą krepšių ir lagaminų. Ką ji veikia čia, kalnuose, toli nuo pasaulio?

Kai jiedu pagaliau susitinka, kiekvienas savos vienatvės atgintas, Emilijos akyse – „be menkiausios liepsnelės, lyg dvi mirusios žvaigždės“ – Brunas įžvelgia prarają, primenančią jo paties, tik priešingą. Jie abu pažįsta blogį: jis – nes patyrė, ji – nes padarė. Sasaja – jų prieglobstis, vienintelis būdas išsisukti nuo ateities, kuria nė vienas nebetiki. Bet ateitis ateina ir vadovaujasi savais įstatymais. Nusikaltėlis tu ar nekaltas, auka ar budelis, laikas bėga ir parodo mus tokius, kokie esame: be galo trapius, lemtingai žmogiškus.

Su meile, kaip apie savus personažus geba rašyti tik didieji autoriai, Silvia Avallone sukūrė savo brandžiausią romaną – pasmerkimo ir išsigelbėjimo istoriją, įsiskverbiančią į tamsiausias, giliausias sielos kertes ir pripildančią jas užuojautos, gyvybės ir šviesos.

„Silvia Avallone – kerėtoja. Ji paima už rankos ir pakviečia eiti kartu. Jeigu jos paklausysi, nebepaleis iki pat galo. Tokie jos pasakojimo kerai.“

Niccolò Ammaniti

Rebeccos Yarros sukurti drakonai stulbina!  Išdidūs, gražūs, kupini nepakartojamos magijos.

CHRISTOPHER PAOLINI, BESTSELERIŲ CIKL O „PAVELDĖJIMAS“ AUTORIUS

Po beveik pusantrų metų Basgiato karo koledže Violeta Sorengeil supranta, kad laiko mokslams neliko. Neliko ir netikrumui. Mūšis prasidėjo, o priešams artėjant prie sienų ir įsimaišius į gynėjų gretas, neįmanoma žinoti, kuo pasitikėti.

Dabar Violeta turi keliauti už silpstančių Aretijos apsauginių kerų ribos į nepažįstamus kraštus ieškoti sąjungininkų, kurie galėtų palaikyti Navarą. Kelionė išbandys Violetos proto aštrumą, sėkmę ir jėgą; ji padarys viską, kad išgelbėtų tai, ką myli, – savo drakonus, šeimą, gimtinę ir jį.

Net jei teks saugoti didelę paslaptį, galinčią sunaikinti viską.

Jos žmonėms reikia kariuomenės. Reikia galios.

Reikia magijos. Ir reikia to, ką gali rasti tik Violeta: tiesos.

Artėja audra... ne visi pajėgs atlaikyti jos rūstybę.

Raiteliai nebėga. Jie kaunasi.

Violeta Sorengeil

Jaunimui nuo 15 metų

LONDONAS, 1923-IEJI. Danguje skraido drakonai, gatvėse siautėja protestai, o Vivjena nesijaudina. Ji laikysis taisyklių, gaus galimybę atlikti vasaros praktiką, skirtą drakonų kalbų studijoms, pasižymės sumanumu ir geru būdu ir pasirūpins, kad jos jaunėlei sesutei nė už ką netektų augti Trečioje klasėje. Jai tereikia išvaduoti vieną drakoną.

Vidurnaktį Vivjena sukelia pilietinį karą.

Jos tėvai suimti, sesuo dingusi, o ji pati pristatyta į Blečlio parką dirbti Kodų nulaužimo skyriuje – jeigu jai pavyks, kartu su šeima galės grįžti namo. Jei ne, visų laukia mirtis.

Atrasdama slaptos drakonų kalbos paslaptis, Vivjena supranta, kad trapus Taikos susitarimas tarp žmonių ir drakonų, yra nesąžiningas, o pavojingas jos darbas gali ją pačią pražudyti.

„Drakonų kalba“ – fantastinis romanas, kurio neįmanoma paleisti iš rankų, akimirksniu tapęs bestseleriu. Drakonai, galybė siužeto vingių, išdavysčių, apsimetėlių pinklės ir jaudinančios uždraustos meilės žybsniai pakerės „Ketvirtojo sparno“ gerbėjus.

„Šį romaną būtina perskaityti, jis ne tik turi įtraukiantį siužetą, bet ir iškelia žodžių bei empatijos svarbą susiskaldžiusiame pasaulyje.“ – School Library Journal

„Draugystė, romantika, lingvistikos ir kovotojų šnipinėjimo subtilybės, persmelktos distopiškos atmosferos ir galybės drakonų – taip galima apibendrinti išdavysčių, nevilties ir ambicijų kupiną epą.“ – Publishers Weekly

S. F. Williamson žavi tai, kaip atsiranda kalbos, nes gyveno jų apsupta dar gerokai iki tol, kol nusprendė studijuoti prancūzų ir italų kalbas. Debiutinį romaną „Drakonų kalba“ įkvėpė grožinės literatūros vertėjos darbas ir ši tiesa: kad ir kaip gerai lingvistas išmanytų kalbas, dalis prasmės verčiant beveik visada prarandama. Įgijusi Bato Spa universiteto Jaunimo literatūros magistro diplomą, Stefė su vyru ir sūnumi gyvena Prancūzijoje.