Alma littera

Audioknygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Nepaprastas nuotykis laukia kelionėje į Tandadriką – žaidimų tėvynę, žaislų planetą!

Atlapaširdis šuo Kutas, linksmas karštakošis kiškis Kadrilis, ramus ir įžvalgus pingvinas Tvinas, išpuikėlė ir savanaudė varlė Legarija, maloni, bet tuštybės kupina lėlė Einora ir paslaptingasis kapitonas Menesas – šeši vieniši, išmesti ir niekam nereikalingi žaislai Naujųjų metų naktį išsiruošia į didžiausią gyvenimo kelionę. Sėdę į kosminį laisvą jie trokšta pasiekti žaislų planetą Tandadriką, kur turėtų išsipildyti visos jų svajonės.

Kelionė į Tandadriką ilga, tad pakeliui žaislams teks aplankyti ne vieną keistą planetą, patirti netikėtų nuotykių ir sudėtingų išbandymų, kurie atskleis kiekvieno tikrąjį veidą... Kas nutiks šuniui Kutui? Ką nuo kitų slepia pilotas Menesas ir lėlė Einora? Kaip pasikeis kiškis Kadrilis? Ir... ar jiems pavyks pasiekti tikslą?

„Kelionė į Tandadriką“ – lietuvių vaikų literatūros klasika, žavinti nepaprastu Vytautės Žilinskaitės gebėjimu suderinti humorą ir rimtas, skaudžias temas, sukurti neįtikėtinai ryškius ir įdomius veikėjus bei įtampos kupiną veiksmą. Užvertę paskutinius šios knygos puslapius – dar ilgai jos nepamiršite. 

Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto dr. Kęstučio Urbos 4 kl. mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą.

„Kelionė į Tandadriką“

• Rekomenduoja mokytojai;

• Knyga įtraukta į 100 reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams sąrašą;

• Dinamiškas veiksmas, ryškūs ir įsimintini veikėjai, kurių poelgiai suteiks daug vertingų pamokų ir minčių;

• Iškeliamos tokios vertybės kaip drąsa, pasiaukojimas, gerumas, o tokios ydos kaip tuštybė, susireikšminimas, besaikis valdžios troškimas – pašiepiamos.

Vytautė Žilinskaitė (1930-2024) – viena įdomiausių ir paslaptingiausių lietuvių rašytojų. Garsiausios jos knygos – „Robotas ir peteliškė“, „Melagių pilis“ ir, be abejo, „Kelionė į Tandadriką“. Septyniolika metų rašytas kūrinys pirmą kartą pasirodė 1984 m. ir iki šiol yra skaitomas moksleivių bei rekomenduojamas mokytojų. Už nuopelnus vaikų literatūrai kūrėja apdovanota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premija.

Nuoširdūs, jaudinantys ir ilgai laukti kino legendos, „Oskaro“ laureto aktoriaus sero Anthony Hopkinso, daugiau nei šešiasdešimt metų stebinusio žiūrovus neprilystamais vaidmenimis, memuarai.

Gimęs mažame Velso plieno liejyklų miestelyje karo ir depresijos laikais, seras Anthony Hopkinsas užaugo tarp vyrų, kurie bet kokį emocinį pažeidžiamumą dangstė grubumu ir skandino alkoholyje. Mokykloje sunkiai besimokantis vaikas savo bendraamžių, tėvų ir kitų suaugusiųjų buvo laikomas nevykėliu be ateities. Tačiau vieną lemtingą vakarą šis valų berniukas pažiūrėjo 1948 m. ekranizuotą „Hamletą“ – tai įžiebė aistrą vaidybai ir nuvedė jį visiems netikėtu keliu.

Dėmesį prikaustančiuose knygos puslapiuose seras Anthony atvirai ir jautriai aprašo savo profesinius laimėjimus ir suteikia mums unikalią progą išvysti, kaip gimė jo legendiniai vaidmenys.

Ypač atvirai seras Anthony nužvelgia savo asmeninį gyvenimą. Priklausomybė sugriovė dvi pirmąsias jo santuokas, sugadino santykius su vienintele dukra ir vos nenuvarė į kapus. Per plauką išvengęs mirties, jis galiausiai pasirinko blaivybę ir šio įsipareigojimo laikosi jau kone pusę amžiaus.

Ir gniuždomas nuopuolių bei širdgėlos kupinų netekčių, ir pasiekęs neįtikėtinas aukštumas, seras Anthony visą gyvenimą su savimi nešiojasi nedidelę trimečio Tony nuotraukėlę. Joje užfiksuota akimirka, kai jam buvo suteiktas antras šansas siekti laimės, – tarsi visų ateities klaidų ir begalinių jam atsiversiančių galimybių pranašystė. Kadaise buvęs nerimastingas berniukas, jis nuėjo tokį ilgą kelią, kad dabar negali susilaikyti mažajam sau netaręs: „Mums pavyko, vaiki.“

Britanijos imperijos ordino komandoras (CBE) seras Philipas Anthony Hopkinsas – vienas žinomiausių pasaulyje ir daugiausia vaidmenų atlikusių britų aktorių. Jis pradėjo savo karjerą teatre, dirbdamas su Laurenceʼu Olivieriu, o vėliau ėmė filmuotis kine ir tapo ne vieno kritikų išliaupsinto filmo žvaigžde. Per šešis karjeros dešimtmečius serą Anthony išgarsino nepriekaištinga vaidyba tokiuose filmuose kaip „Avinėlių tylėjimas“, „Dienos pėdsakais“, „Tėvas“, „Marvel“ studijos „Toras“ ir daugelyje kitų žymių juostų. Naujausią vaidmenį jis atliko „Oskaro“ laureato Bobby Moresco sukurtame biografiniame filme „Broliai Maserati“. Už puikius pasirodymus seras Hopkinsas yra gavęs gausybę apdovanojimų, tarp kurių – du „Oskarai“, keturi Britų akademijos kino apdovanojimai, dvi „Primetime Emmy“ statulėlės ir Laurence’o Olivierio apdovanojimas. Šiuo metu su žmona Stella jis gyvena Los Andžele, Kalifornijos valstijoje.

Kodėl šiandien tiek daug kalbama apie ilgaamžiškumą? Ar tai tik laikina mada, ar neblėstantis mitų šaltinis? Kas naujo biotechnologijose ir kas nepajudinama gamtos dėsniuose? Kas slepiasi už skambių pažadų ir už ląstelės sienelių? Ką galime padaryti kasdien ir kuo jau pasirūpino evoliucija? Kaip suprasti sudėtingus senėjimo procesus ir nepasiklysti informacijos jūroje?

Knygoje „Laiko biochemija“ mokslininkė ir mokslo žurnalistė atvirai ir nuodugniai nagrinėja sudėtingą senėjimo procesą, atskleidžia, kaip laikas ir kūno molekulės veikia išvien, kaip susidomėjus ilgaamžiškumu tenka laikyti ir informacinio raštingumo egzaminą.

Unikalus rašymo stilius ir autorių polėkis veda skaitytoją per 12 temų, susijusių su skirtingais senėjimo mechanizmais. Kaskart veiksmas prasideda kasdienybėje, pasileidžia nenuspėjamais kalneliais – nuo tinginio ant sofos iki DNR gijos, nutįsusios per kosmoso platybes, ir atgal į žarnyno bakterijų visatą... kol sujungia asmenines patirtis su naujausiomis mokslo žiniomis į pažinimo bei apmąstymų metus.

„Laiko biochemija“ – knyga tiems, kurie nori ne greitų receptų, o gilesnio supratimo apie savo kūną, ilgaamžiškumo mokslą ir sąmoningą gyvenimą.

• Kas svarbiau – genai ar aplinka?

• Ar senėjimo procesas mūsų ląstelėse užprogramuotas?

• Kas tos gerosios bakterijos?

• Ar galime nusipirkti papildomų metų?

• Ar mus sendina mikroplastikas?

• Ar reikia išsiplauti smegenis?

• Dantys genda ir nuo lėtinio streso?

• Jau prasidėjo perimenopauzė – ar ne per anksti?

• Ar protarpinis badavimas – tikrai badas?

• Ar mokslas vienodai objektyvus vyrams ir moterims?

• Ar galėtume iš medūzos išmokti nemirtingumo?

Dr. Miglė Tomkuvienė

Baigiau molekulinės biologijos, genetikos ir biochemijos studijas, dabar esu mokslininkė epigenetikė, Vilniaus universitete dėstau nukleorūgščių chemiją. Skamba sausai ir nuobodžiai? Anaiptol – kasdien žaviuosi žmogaus kūno ir visos gamtos mechanizmų stebuklais. Stebiu, kaip gyvena, bendrauja, pinasi ir kuria molekulės. Ten tiek ir tokių kūrybai įkvepiančių istorijų, kad norisi rašyti, pasakoti, dalintis. Ir pačiai gyventi kuo ilgiau ir sveikiau, kad tyrinėjimų nuotykiai nesibaigtų.

Tai jau antroji mano mokslo populiarinimo knyga, 2024 m. kartu su bendraautoriais išleidau knygą „Kodas RNR“.

Esu Goda Raibytė-Aleksa – mokslo žurnalistė, komunikatorė ir edukatorė, stengiuosi, kad mokslas Lietuvoje taptų suprantamesnis ir artimesnis. Į ilgaamžiškumo temą žvelgiu pro informacinio raštingumo prizmę – kaip atskirti, kas tikra, kai pasaulyje daugėja melagienų. Su mokslininke suvienijome jėgas, kad ilgaamžiškumo mokslą galėtų lengviau suprasti kiekvienas. Tai jau antroji mano knyga – 2024 m. išleistoje knygoje vaikams ir jaunimui „Kas vyksta kosmose“ pristatau naujausius astronomijos pasiekimus ir atradimus, kviesdama jaunąją kartą smalsauti ir domėtis mokslu.

Mokslininkai apskaičiavo, kad genetinis paveldimumas sudaro tik 10–20 procentų mūsų sveikatos pagrindų.

---

Labiausiai saugotis saulės reikia, kai jūsų šešėlis trumpesnis už ūgį.

---

Mikroplastiko yra visur – mūsų plaučiuose, kraujyje, smegenyse, ore, kuriuo kvėpuojame, motinos piene, arbatoje, augaluose ir net Arkties vandenyne.

---

Po pietų pogulio mūsų dėmesys, reakcija ir informacijos apdorojimo greitis gerėja net kelias valandas.

---

Tyrimai rodo, kad ilgalaikis stresas prisideda prie lėtinio uždegimo.

---

Genetiškai gauname užkoduotą maksimalią gyvenimo trukmę. Būdami sąmoningi ir gyvendami palankioje aplinkoje galime ją pasiekti arba sutrumpinti žalingais pasirinkimais.

---

Jei bus injekcija nuo senatvės, ar „skiepysitės“?

Išmoningai parašyta ir meistriškai supinta... visiems, kurie mėgsta Donnos Tartt knygas, „Lyg būtume piktadariai“ taip pat patiks.

Kai draugai virsta priešais... žala gali būti beribė.

Septyni ambicingi jaunuoliai studijuoja aktorystę ir Šekspyro kūrybą elitinėje menų konservatorijoje, kur, Šekspyras „...gyveno su mumis kaip aštuntas kambariokas, vyresnis ir išmintingesnis draugas, niekada nesirodantis, bet nė akimirkai nedingstantis iš mūsų minčių“.

Oliveris Marksas ką tik atliko dešimties metų bausmę kalėjime už žmogžudystę, kurią galbūt įvykdė, o galbūt ir ne. Paleidimo dieną jis susitinka su žmogumi, tyrusiu nusikaltimą. Detektyvas Kolbornas – jau nebe policininkas, bet žūtbūt nori sužinoti, kas iš tiesų nutiko prieš tuos dešimt metų.

Oliveris yra vienas iš septynių jaunuolių, studijuojančių aktorystę ir Šekspyro kūrybą elitinėje menų konservatorijoje, kur verda didžiulės ambicijos ir arši konkurencija. Šiame uždarame rate, repeticijų salių ir oda aptrauktų knygų pasaulyje, Oliveris su bendrakursiais tiek scenoje, tiek gyvenime atlieka tuos pačius vaidmenis: herojaus, piktadario, tirono, draugo ar statisto.

Tačiau paskutiniame kurse konkurencija nesveikai pakeičia tarpusavio santykius, ir į studentų pasaulį įsisuka tikras smurtas. Rytą po premjeros ketvirtakursiai susiduria su tragedija ir dar neregėto masto iššūkiu: įtikinti policiją, aplinkinius ir save pačius, kad jie nekalti dėl draugo mirties.

„Lyg būtume piktadariai“ buvo įtraukti į Bustle Metų geriausių trilerių sąrašą.

„Puikiai parašyta ir prikaustanti odė scenai... Nuostabus netradicinis požiūris į konkurenciją, draugystę ir tiesą.“ – Mystery Scene

„Įtraukiantis Rio debiutinis detektyvas primena tokius akademinius romanus kaip Donnos Tartt „Slapta istorija“, tik čia įmaišyta tiek Šekspyro teatro, kad jį perskaitęs gali pats lipti ant scenos... Rio sukūrė painią istoriją apie draugystę, meilę ir išdavystę. Rekomenduojama skaitytojams, kuriems patinka Tartt ar Emily St. John Mandel kūryba.“ – Library Journal recenzija

„Kruvinas, dramatiškas, įtampos kupinas debiutinis romanas... Ši knyga apie obsesijas konservatorijoje ir jums neabejotinai sukels visišką obsesiją.“ – Kirkus recenzija

...tai kada ateis daktaras?

2020-ieji, rugpjūtis. Pirmųjų metų rezidentė Ieva Ytė pradeda pirmą savo darbo dieną ligoninėje. Studentiškos dienos praeity – dabar ji jau gydytoja, turinti licenciją, atsakomybę ir norą padėti žmonėms. Pasaulis netrunka knygos heroję pastatyti į vietą – ji greit susiduria su medicinos ir socialinės sistemos neteisybe, į kišenes brukamais kyšiais, pacientais be kelnių, o ir vyresni gydytojai ne visada paglosto. Lyg to būtų maža – po dviejų rezidentūros mėnesių pasaulį sukrečia antroji COVID-19 banga. Kaip Ievai seksis išlikti savimi, išlaikyti savo širdyje ne tik troškimą padėti, bet ir pasirūpinti savimi?

– Daktare, man depresija, duokit man parūkyt.

– Daktare, kaip tai nebus invalidumo?

– Jūs rimtai? Aš jus šitaip gydžiau, šitaip popinau, kad jūs pasveiktumėt, o jūs norit būti invalidu?

– Paimk, daktaryte, bent saldainę, kad mani taip gerai dabojai.

„Galbūt esate mano kolega ir atpažįstate save, gal esame draugai, gal jūs esate ar būsite mano mokytojas ar susitiksime (o gal jau susitikome) ligoninėje kaip gydytojas ir pacientas. Linkiu nepriimti istorijos asmeniškai, atjausti tą žioplą kažko nežinančią ir bijančią rezidentę Ievą, kartu su ja pasijuokti iš gyvenimo absurdo – kaip bandome juoktis iš beveik kasdien užstringančios e. sveikatos.“

Gintarė Aukselė

Gintarė Aukselė – gydytoja neurologė, psichoterapeutė, aštrialiežuvė, savo leksikonu garsėjanti tinklaraščio „LRezidentė“ autorė, Baltijos jūros gerbėja, kavos snobė. Feisbuke tinklaraštį pradėjo rašyti kaip „Pirmų Metų Rezidentė“, tais pačiais 2020-aisiais, kai įstojo į rezidentūrą. Ją baigusi panoro užbaigti ir rezidentės istoriją, kuri tapo debiutine Gintarės knyga. 

„Nuostabi tarsi sapnas, skaudi, bet ir šildanti širdį. Pasiimkite nosinaičių. Daug nosinaičių.“ – RealSimple.com

Pasaulyje parduota beveik 20 milijonų autoriaus knygų.

Bestselerių „Gyveno kartą Uvė“ ir „Nerimo žmonės“ autorius Fredrikas Backmanas dovanoja tris užburiančias istorijas apie gyvenimo išbandymus ir kalba apie tai, kas iš tiesų svarbiausia.

„Svarbiausias gyvenimo sandoris“ – jaudinanti istorija, vykstanti Kūčių vakarą. Čia susipina dviejų žmonių likimai: drąsios mergaitės, kovojančios už gyvybę, ir pasaulinę verslo imperiją sukūrusio, bet šeimos ryšių netekusio vyro. Šią naktį jam suteikiama proga priimti sprendimą, galintį pakeisti mergaitės likimą. Tačiau prieš tai jis turi suvokti, ko iš tiesų vertas buvo jo paties gyvenimas.

„Ir kasryt kelias namo vis ilgesnis ir ilgesnis“ – jautrus pasakojimas apie besišnekučiuojančius senelį ir anūką. Jie juokauja, kalbasi apie matematiką ir mokyklą, o senelis prisimena savo žmoną – meilę ir netektį, baimę vieną dieną jos nebeprisiminti. Kartais šalia prisėda ir berniuko tėvas, kuriam arčiau širdies ne skaičiai, o muzika ir žodžiai. Visą gyvenimą laukęs tėvo pritarimo, jis atranda su juo ryšį per sūnų. Šioje trapioje tikrovėje trys kartos mokosi pasakyti sudie.

Ir galiausiai – „Sebastianas ir trolis“, iškalbingas apsakymas apie berniuką, kuriam gyventi kur kas sunkiau nei bendraamžiams: jis jaučiasi baisiai vienišas, nemoka džiaugtis ir juoktis. Kol vieną dieną prie jo nežinia iš kur atsiranda trolis – tikras, apaugęs minkštais gaurais, mokantis kalbėti ir kartais kyštelėti kokį išmintingą patarimą. Šia jautria alegorija perteikiama, kaip įveikti baimę ir tapti savimi.

Su nepakartojamu humoru, švelnumu ir išmintimi Backmanas primena: gyvenimas yra dovana. O svarbiausia – kaip ja dalijamės su tais, kuriuos mylime.

Namai ten, kur širdis...

„Vitjerų šeima“ – tai širdį sušildanti istorija apie šeimos, namų ir buvimo savimi svarbą.

Prestonas ir Konstancija Vitjerai visą gyvenimą kūrė šiltus namus savo šešiems vaikams prabangiame, gražiame, istoriniame Manhatano name. Tačiau per kasmetinę slidinėjimo kelionę Alpėse smogia tragedija, ir suaugę Vitjerų vaikai pirmą kartą be tėvų turi susirinkti vaikystės namuose. Kiekvienas jų turi savo kovų: byranti santuoka, vienatvė, verslo sunkumai, asmeniniai iššūkiai ir klaidūs gyvenimo pasirinkimai.

Siekdami išlaikyti šeimą, keturi vyresnieji privalo atidėti į šalį asmenines problemas ir sielvartą, remti vienas kitą ir jaunesniuosius brolį bei seserį. Sprendimas parduoti namą su visais brangiais, į sienas įsigėrusiais prisiminimais atrodo tarsi dar vienas skaudus praradimas. O gal yra ir kitas kelias?

Priversti susitelkti vienas į kitą, broliai ir seserys atranda, kad net sunkiausiais laikais šeima gali būti stipriausia atrama ir galbūt suteikti gyvenimui visiškai naują kryptį. Kas, jei ne šeima, gali pagydyti širdis išbandymų ir skausmo akivaizdoje?

Magijos baimė kamuoja karo nuniokotą Anvivną. Mišrūnai – žmonės, turintys fėjų kraujo, tokie kaip Rija Flitvud, – pašalinami vos pastebėti. Tačiau jos egzekuciją nutraukia netikėtas gelbėtojas – paslaptingasis komandoras Dalgis, daug baisesnis už jos žudikus. Naujo priešo gniaužtuose Rija kovoja dėl išlikimo nederlingose Šiauržemėse. Tačiau kuo toliau nuo namų atsiduria, tuo labiau supranta, kad anaiptol viskas yra ne taip, kaip atrodo, – nei jos baisusis pagrobėjas, nei maras, niokojantis jos mirštančią karalystę, nei ji pati.

Nes Rija nėra paprasta mišrūnė. Keista žymė jai ant krūtinės ir vėjas, kurį ji instinktyviai geba iškviesti, reiškia, kad ji – viena iš keturių sielų, turinčių stichijų galios ženklą, ir jai lemta atkurti magijos pusiausvyrą... arba mirti to siekiant.

Įvaldyti viduje slypinčią galią nėra sunkiausias uždavinys. Aistra vyrui, kuriuo Rija negali pasitikėti, liepsnoja taip aršiai, kaip jos krūtinėje siaučianti audra, ir nekantrauja ištrūkti. Rija turi pasirinkti: užgesinti liepsnas... arba leisti joms ją praryti.

Šiame užburiančiame romane kunkuliuoja magija, romantika ir nuotykiai: jauna mergina vėl įžiebia senovinės pranašystės žarijas, sukeldama audrą, galinčią išgelbėti jos karalystę... arba visus pasmerkti.

„Vėjo valdovė“ – meistriškas epinės fantazijos ir jaudinančios romantikos derinys.“ – Thea Guanzon

Julie Johnson – „Sunday Times“ bestselerių sąrašo viršūnėje atsidūrusi romano „Vėjo valdovė“ autorė. Kai nerašo, Julie dažniausiai galima rasti sėdinčią paplūdimyje netoli savo namų gimtajame Masačusetse, keliaujančią, geriančią per daug kavos ir knygos puslapiuose vengiančią realybės. Debiutinį romaną ji išleido spontaniškai, prieš pat paskutinius studijų metus kolegijoje, ir niekada nesigailėjo tokio sprendimo. Nuo tada ji išleido dar dvidešimt romanų, kurie buvo išversti į daugiau nei dešimt užsienio kalbų ir pateko į bestselerių sąrašus visame pasaulyje.

Mirtinga moteris. Nesenstantis dievas. Sąjunga, kuri išgelbės pasaulį... arba jį pražudys.

„Atšiaurus meistriškai sukurtas pasaulis, kurį sušildo nepaprasta lėtai įsiliepsnojančios meilės istorija. Nespėjau versti puslapių!“

– S. M. Gaither, serijos „Šešėliai ir karūnos“ autorė

Mirtingojo kančios baigiasi mirtimi. Dievo kančia – amžina.

Šis užburiantis lėtai įsiliepsnojančios meilės romanas, įkvėptas „Gražuolės ir Pabaisos“ bei graikų mito apie Hadą ir Persefonę, labai patiks Sarah J. Maas, Jennifer L. Armentrout ir Scarlett St. Clair knygų gerbėjams.

Jau tris šimtus metų Edžvudo apylinkes kausto ledas, nes Tamsos siena – stebuklingas užtvaras, saugantis miestelio gyventojus nuo anapus esančios Negyvosios žemės, – silpnėja. Tamsos sienos griūtį gali sustabdyti tik viena: kraujas mirtingosios, santuoka susietos su pavojingu nemirtinguoju Šiaurės Vėju, kurio širdis, kaip kalbama, tokia pat šalta kaip ir jo valdoma žemė. Atėjo laikas jam išsirinkti nuotaką.

Kai Šiaurės Vėjas nusižiūri Renos seserį, Rena pasiryžta padaryti viską ir išgelbėti seserį, nors tai reikštų, kad teks pasiaukoti pačiai. Tačiau mirtinga ar ne, Rena be kovos nepasiduos...

Įtraukianti ir seksuali meilės istorija su daugybe prieskonių, kad lėktų kibirkštys, o fantastinio pasaulio kūrimas – šviežias ir savitas, net jei akivaizdi pasakų įtaka. Romantiškos meilės gerbėjams tikrai svaigs galva.

– PUBLISHER’S WEEKLY

O KAS, JEI GALĖTUM DAR KARTĄ PAVAKARIENIAUTI SU ŽMOGUMI, KURIO NETEKAI?

Šurmulingame Niujorko restoranų pasaulyje įsikūręs ir apetitą žadinančių valgių aprašymų kupinas „Poskonis“ – tai širdį veriantis žvilgsnis į meilę ir netektį, audringa meilės istorija, pasakojimas apie vaiduoklius, aprėpiantis viską, dėl ko alkstame ir kaip toli esame pasiryžę nueiti, kad pasisotintume.

Kai Kostiai buvo dešimt, mirė jo tėvas, ir nuo tada jis gyvena apsuptas vaiduoklių. Nors jų nemato, Kostia geba justi mėgstamiausių jų patiekalų poskonį – jo burną vis pripildo niekada nevalgyto maisto skonis, ir tada jis žino, kad kažkur šalia yra dvasia. Kone visą gyvenimą slėpęs šį gebėjimą, vieną vakarą Kostia nusprendžia, kad metas su juo ką nors daryti. Tada viskas ir apsiverčia aukštyn kojom.

Paaiškėja, kad Kostia geba sugrąžinti žmonėms išėjusius artimuosius – bent kol jie valgo jo pagamintą patiekalą. Ilgainiui Kostia įtiki, kad jo gyvenimo tikslas – padėti gedintiems nepažįstamiesiems susitaikyti su netektimi, o šito jis ima mokytis pačiame karščiausiame pragare – Niujorko restoranų virtuvėse. Išnaudoti savo ypatingą dovaną Kostią paskatina ir netikėtai sutikta (o gal likimo pamėtėta?) mėlynplaukė aiškiaregė Moira. Dvasių pasaulio apsupty juodu aplanko paprasta žemiška ir už viską didesnė meilė. Deja, apakintas ambicijų Kostia nepastebi pomirtiniame pasaulyje bręstančios katastrofos...

Darios Lavelle romanas – tai degustacinis valgiaraštis, kuris patenkins, sužavės, sujaudins, paguos ir įkvėps net išrankiausius skaitytojus. Ši protą ir sielą pasotinanti istorija trykšta originalumu, nuoširdumu ir niujorkietišku sarkazmu.

„Meistriškai išrutuliota ir labai originali istorija. „Poskonis“ neprimins jums nieko, ką skaitėte anksčiau. Tai ištisas degustacinis valgiaraštis, kupinas vaiduoklių, romantikos, aukštosios virtuvės ir nusikalstamo pasaulio paslapčių. Jis priblokš jus, sužavės ir visiškai pasotins.“

Julia Phillips, romano „Bear“ autorė