Tinklaraščio įrašai, pažymėti „interviu“

Metams baigiantis tapo įprasta apžvelgti praeinančiuosius, įvertinti, kas vyko ir pavyko, kuo buvo galima pasidžiaugti – ir ko pasimokyti. Ne išimtis ir leidybos sektorius, šiemet ne tik džiuginęs skaitytojus naujomis knygomis bei pažintimis su jų autoriais, bet ir nuolat ieškojęs visiškai naujų pandeminės realybės diktuojamų galimybių.

„Glennon Doyle „Nesutramdyta“ man rodosi svarbi ne tiek literatūriniu, kiek socialiniu požiūriu. Ši knyga atveria erdvę kalbėti apie sprendimus, neatitinkančius visuotinai priimtų normų, patraukia atvirumu, tampa aktuali iškeliamais sudėtingais, vienareikšmių atsakymų neturinčiais klausimais“, – sako rašytoja, vertėja iš anglų kalbos Akvilina Cicėnaitė Charles.

Pretekstu pokalbiui pasikviesti vertėją Gabrielę Gailiūtę-Bernotienę tapo dvi naujos iš anglų kalbos jos išverstos ir „Baltų lankų“ leidyklos išleistos knygos: Claire Lombardo „Mūsų smagiausios dienos“ ir Ann Patchett „Olandų namas“. Šias dvi skirtingas, tačiau sąsajų turinčias knygas vertėja sako linkusi rekomenduoti tiems, kuriems įdomūs šeimos santykiai.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas provokuoja skaitytojus patiems nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečia kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją mažojo žmogaus idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Anksčiau apie knygą galvodavau kaip apie duotybę – svarbiausias buvo tekstas ir kas juo sakoma. Dabar tai vis dar tiek pat svarbu, bet knygą ėmiau matyti ir kaip objektą, kuriame nieko nėra savaiminio ir atsitiktinio: vos palietusi viršelį imu galvoti apie jo faktūrą, atsivertusi knygą – apie popieriaus plonumą ar švelnumą, šrifto pasirinkimus, maketą, instinktyviai pažiūriu knygos metriką, išsinagrinėju rengėjų komandą, tiražą, spaustuvę. Apskritai, stebina ir žavi, kiek žmonių, jų įdirbio, išmanymo bei patirties reikia, kad knyga būtų išleista“, – paklausta apie knygos gimimą sako mūsų leidyklos vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė.

Pasakyti, kad Virginie Despentes knyga „Vernonas Subutexas 1“ Prancūzijoje tapo kultinė, kad buvo įtraukta į „Man Booker“ 2018 m. trumpąjį sąrašą, kad pagal romaną sukurtas serialas, o Vernono keliais Paryžiuje vedamos ekskursijos, kad autorė – žymi feministė, 2016–2020 m. – prestižiškiausios Prancūzijoje Goncourt’ų premijos komisijos narė, o anglakalbis pasaulis ką tik sulaukė antros ir trečios knygos dalies vertimų, – tai nepasakyti beveik nieko.

Apie knygų (ne)skaitytoją, kuriam skirtas „Oderis“, distopijos žanrą ir kodėl romano pabaiga reikalauja atidumo – pokalbyje su Dainiumi Vanagu.

Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Teksase gyvena dešimties metų mergaitė Hanya, tiesiog apsėsta noro piešti portretus. Ir ji turi galimybę piešti kūnus iš natūros – morge, kur ją nusiveda tėčio, iš Havajų kilusio gydytojo, draugė. Tai tik vienas iš vaikystės prisiminimų, kuriais dalijasi amerikiečių rašytoja, romano „Mažas gyvenimas“ autorė Hanya Yanagihara.