„Įvardijimas, pripažinimas, kad augai disfunkcinėje šeimoje – dėl alkoholio ar kitų priežasčių, – jau reiškia, kad esi sveikimo kelio pradžioje. Nėra gėdinga kalbėti apie tai, kas nutiko tėvų namuose, – atvirkščiai, pasidalintas skausmas tampa mažesnis.“
Šį rudenį lietuvių kalba pasirodė Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romanas „Palaidotas milžinas“ – kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.
„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, iš užmaršties prikeliantis vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų.
Amerikiečių žurnalistę ir rašytoją Lisą Taddeo sėkmė aplankė 2019-aisiais, kai jos debiutinė negrožinė knyga apie moterų seksualinius gyvenimus „Trys moterys“, paremta žurnalistiniu tyrimu, sudrebino anglakalbę rinką.
„Šiuolaikinis mokslas duoda labai išsamių žinių apie įvairias tikrovės sritis, tačiau mūsų pažinimas lieka fragmentuotas – mes stokojame rišlaus pasakojimo, kuris susietų skirtingas pažinimo sferas, ir dėl to šiuolaikinėje civilizacijoje tiek daug sutrikimo ir betiksliškumo. Rašydamas „Didžiąją istoriją“ Davidas Christianas siekė užpildyti šią spragą, sujungti naujausius skirtingų mokslo sričių duomenis ir, vaizdžiai tariant, iš paskirų sričių žemėlapių sudaryti vientisą bei išbaigtą gaublį“
„Pačinko“ – dalis žmonių nustemba, kad XX a. pr. Korėjos ir Japonijos realijas atspindinti šeimos saga parašyta... anglų kalba.
Mėgstate literatūrines istorijas, paremtas tikrais faktais? Vertinate knygas, kuriose puikiai atkuriama laikmečio atmosfera, o veikia realūs, praeityje gyvenę žmonės? Bet kai jūsų paklausia, kokios knygos jums patinka labiausiai, tarp paminimų taip ir neatsiranda vietos istoriniam romanui.
„Turime suvokti, kad ir mūsų šiandienos poelgiai, etiniai apsisprendimai, pergalės ir pralaimėjimai turės įtakos mūsų vaikų ateičiai. Galbūt dėl to mums kaip tautai kol kas labai sunkiai sekasi visos misijos, kuriose reikia įveikti mūsų pačių dabarties godumą, trumparegystę ir mąstyti ilgalaikėmis istorinėmis kategorijomis. Nesavanaudiškai auginti vaisius, kuriuos ragauti teks ne mums, o mūsų vaikams ir anūkams“, – sako menotyrininkė, mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
Ką vertimai iš kitų, gerokai mažiau populiarių kalbų negu anglų duoda lietuvių literatūros laukui, ką reiškia versti knygą, kurioje vieną svarbiausių vaidmenų vaidina matematika, ir kodėl iš japonų literatūros tarsi pagal savaime išsipildančią pranašystę tikimės paprastumo, minimalizmo ir elegancijos?
