Amerikiečių žurnalistę ir rašytoją Lisą Taddeo sėkmė aplankė 2019-aisiais, kai jos debiutinė negrožinė knyga apie moterų seksualinius gyvenimus „Trys moterys“, paremta žurnalistiniu tyrimu, sudrebino anglakalbę rinką.
„Šiuolaikinis mokslas duoda labai išsamių žinių apie įvairias tikrovės sritis, tačiau mūsų pažinimas lieka fragmentuotas – mes stokojame rišlaus pasakojimo, kuris susietų skirtingas pažinimo sferas, ir dėl to šiuolaikinėje civilizacijoje tiek daug sutrikimo ir betiksliškumo. Rašydamas „Didžiąją istoriją“ Davidas Christianas siekė užpildyti šią spragą, sujungti naujausius skirtingų mokslo sričių duomenis ir, vaizdžiai tariant, iš paskirų sričių žemėlapių sudaryti vientisą bei išbaigtą gaublį“
„Pačinko“ – dalis žmonių nustemba, kad XX a. pr. Korėjos ir Japonijos realijas atspindinti šeimos saga parašyta... anglų kalba.
Mėgstate literatūrines istorijas, paremtas tikrais faktais? Vertinate knygas, kuriose puikiai atkuriama laikmečio atmosfera, o veikia realūs, praeityje gyvenę žmonės? Bet kai jūsų paklausia, kokios knygos jums patinka labiausiai, tarp paminimų taip ir neatsiranda vietos istoriniam romanui.
„Turime suvokti, kad ir mūsų šiandienos poelgiai, etiniai apsisprendimai, pergalės ir pralaimėjimai turės įtakos mūsų vaikų ateičiai. Galbūt dėl to mums kaip tautai kol kas labai sunkiai sekasi visos misijos, kuriose reikia įveikti mūsų pačių dabarties godumą, trumparegystę ir mąstyti ilgalaikėmis istorinėmis kategorijomis. Nesavanaudiškai auginti vaisius, kuriuos ragauti teks ne mums, o mūsų vaikams ir anūkams“, – sako menotyrininkė, mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
Ką vertimai iš kitų, gerokai mažiau populiarių kalbų negu anglų duoda lietuvių literatūros laukui, ką reiškia versti knygą, kurioje vieną svarbiausių vaidmenų vaidina matematika, ir kodėl iš japonų literatūros tarsi pagal savaime išsipildančią pranašystę tikimės paprastumo, minimalizmo ir elegancijos?
Menotyrininkė, mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kalbėdama apie dabartinę pasaulyje susiklosčiusią situaciją, ne tik randa istorinių analogijų, bet ir atkreipia dėmesį į tai, kad šio viruso pasekmės pragaištingos ne vien žmonių sveikatai ir šalių sveikatos sistemoms. Labiausiai virusas, anot jos, pavojingas tuo, kad gali paskatinti žmones išsižadėti demokratinių vertybių, o politikus – įtikėti savo besąlygišku visagališkumu.
„Romantizuotas įamžinimas paverčia partizanus kone antžmogiais: norime tikėti, kad jie buvo bebaimiai, niekada nesiskundė, o jų kasdienybė – tik herojiška ir idiliška. Bet tai netiesa. Partizanai buvo tokie pat žmonės kaip ir mes, jie turėjo dorybių ir ydų, stipriųjų pusių ir silpnybių, gyvenimiškų problemų ir ligų.“
