Jei neapleidžia jausmas, kad kažką jau girdėjote apie Patriko Svenssono knygą Apie ungurius ir žmones, kad ką tik apie ją skaitėte užsienio spaudoje, o autoriaus veidas jums jau matytas tokiuose leidiniuose kaip Forbes, The New York Times ar New Yorker, – neklystate.
Mėgstate literatūrines istorijas, paremtas tikrais faktais? Vertinate knygas, kuriose puikiai atkuriama laikmečio atmosfera, o veikia realūs, praeityje gyvenę žmonės? Bet kai jūsų paklausia, kokios knygos jums patinka labiausiai, tarp paminimų taip ir neatsiranda vietos istoriniam romanui.
„Turime suvokti, kad ir mūsų šiandienos poelgiai, etiniai apsisprendimai, pergalės ir pralaimėjimai turės įtakos mūsų vaikų ateičiai. Galbūt dėl to mums kaip tautai kol kas labai sunkiai sekasi visos misijos, kuriose reikia įveikti mūsų pačių dabarties godumą, trumparegystę ir mąstyti ilgalaikėmis istorinėmis kategorijomis. Nesavanaudiškai auginti vaisius, kuriuos ragauti teks ne mums, o mūsų vaikams ir anūkams“, – sako menotyrininkė, mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
XX a. pradžioje pasaulį apskriejo Šiltininkės Merės, dar vadintos Mikrobų Moterimi ir tituluotos pavojingiausia moterimi Amerikoje, istorija.
Didžiulio dėmesio pasaulyje sulaukęs romanas Mūsų čia nebuvo – tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie meilę, kūrybą, pareigą, pasiaukojimą ir neblėstantį tikėjimą, kad menas gali pakeisti pasaulį, o literatūra – istoriją.
Ką vertimai iš kitų, gerokai mažiau populiarių kalbų negu anglų duoda lietuvių literatūros laukui, ką reiškia versti knygą, kurioje vieną svarbiausių vaidmenų vaidina matematika, ir kodėl iš japonų literatūros tarsi pagal savaime išsipildančią pranašystę tikimės paprastumo, minimalizmo ir elegancijos?
Menotyrininkė, mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kalbėdama apie dabartinę pasaulyje susiklosčiusią situaciją, ne tik randa istorinių analogijų, bet ir atkreipia dėmesį į tai, kad šio viruso pasekmės pragaištingos ne vien žmonių sveikatai ir šalių sveikatos sistemoms. Labiausiai virusas, anot jos, pavojingas tuo, kad gali paskatinti žmones išsižadėti demokratinių vertybių, o politikus – įtikėti savo besąlygišku visagališkumu.
„Romantizuotas įamžinimas paverčia partizanus kone antžmogiais: norime tikėti, kad jie buvo bebaimiai, niekada nesiskundė, o jų kasdienybė – tik herojiška ir idiliška. Bet tai netiesa. Partizanai buvo tokie pat žmonės kaip ir mes, jie turėjo dorybių ir ydų, stipriųjų pusių ir silpnybių, gyvenimiškų problemų ir ligų.“
„Kai manęs klausia, kada valgysim vabzdžius, tai visada sakau, kad mes juos jau valgom. Per gyvenimą gal net tūkstančius suvalgom. O tiems, kurie sako, kad vabzdžių bijo, jais bodisi, tai nebent savo pavyzdžiu ir įdomiomis istorijomis bandau paaiškinti, kad jei ne vabzdžiai, tai kažin kaip čia mums sektųsi Žemėje gyvent. Ir dar prašau, kad jei jau patys bijo, tai bent vaikų negąsdintų, jiems tos baimės neperduotų“, – sako Lietuvos entomologų draugijos prezidentas doc. dr. Andrius Petrašiūnas.
