Elektroninės knygos

XVI a. Talinas. Kadaise padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, aštraus proto berniūkštis, dabar Baltazaras Rusovas – pasaulyje įsitvirtinęs gerbiamas žmogus. Vos išėjęs mokslus vokiečių Štetino mieste, jis tampa Talino Šventosios Dvasios bažnyčios pastoriumi. Neilgai trukus susižada su nuostabių migdoliškų akių mergina ir ima rašyti jam šlovę atnešiančias Livonijos kronikas. Bet Baltazaro gyvenime neramumai dar priešakyje. Livoniją ir toliau kamuoja prašalaičiai – Talinas ruošiasi užtruksiančiai maskvėnų apgulčiai. Kronikininko darbą slapčia seka kiti didikai, norintys savaip diktuoti istoriją. O ir santuoka – netrunka patirti Baltazaras – kartais gali panėšėti į karo lauką.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų, nusipelnęs Nobelio.“
Doris Lessing

„Apie priespaudą, kuri jam pačiam nebuvo svetima, Krossas geba rašyti be pykčio, bet itin skausmingai.“
Adam Zamoyski

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920-2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, „Livonijos kronikos“ autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536-1600) gyvenimas. „Žmonės be praeities“ – trečias tetralogijos romanas. Pirmas ir antras romanai išleisti viena knyga „Lyno akrobatas. Tarp trijų marų“ (Baltos lankos, 2020).

Frensis Glisonas ir Brajanas Stenhoupas – du jauni, neseniai šeimas sukūrę Niujorko policijos pareigūnai – 1973-iaisiais paskiriami drauge patruliuoti Bronkso gatvėmis. Porininkų keliai netrukus išsiskiria, jiems taip ir nespėjus tapti artimais draugais. Tik Frensio žmona Lena, sužinojusi, kad po kurio laiko į gretimą beveik idiliško užmiesčio namą atsikrausto Stenhoupai, tikisi pakeisti padėtį ir užmegzti šiltus santykius tarp šeimų.

Tačiau už kiekvienų durų verda savas gyvenimas, ir, kad ir kiek stengtųsi Lena, keistai priešiškas ir dažnai nepaaiškinamas Anės Stenhoup elgesys užkerta kelią bet kokiam artimam ryšiui. Metams bėgant įtampa tarp šeimų auga, kol vieną dieną ją vainikuoja tragiškas įvykis, ne tik kardinaliai pakeičiantis visų pasaulius, bet ir galintis sugriauti beužsimezgančią vienturčio Stenhoupų sūnaus Piterio ir Glisonų jaunėlės Keitės meilę.

Mary Beth Keane švelniais, neskubriais potėpiais tapo sudėtingą šeimos ir mylimųjų santykių dinamiką, psichikos ligos paveiktų artimųjų, mėginančių tyla užgožti klausiamus aplinkinių žvilgsnius ir bijančių likti nesuprastų, paveikslą. Autorė jautriai prisiliečia prie pirmosios meilės, vaikystės traumų, priklausomybių demonų ir subtiliai kintančio pasaulio suvokimo, taip suteikdama galią ne tik naujai išvysti įsisenėjusias skriaudas, bet ir išmokti už jas atleisti.

„Nuostabi knyga!“
Taylor Jenkins Reid, romano „Septyni Evelinos Hugo vyrai“ autorė

„M. B. Keane visą pasakojimą sutelkia vos į kelis veikėjus, leidžia pamatyti jų kismą šeimos, meilės, išdavystės ir atleidimo akivaizdoje.“
Daily Express

Mary Beth Keane (Merė Bet Kyn, gim. 1977) – airių kilmės amerikiečių rašytoja. 2005 m. Virdžinijos universitete įgijo vaizduojamojo meno magistro laipsnį. Trečioji autorės knyga „Prašyk dar kartą“, daugelio laikoma iki šiol geriausiu jos kūriniu, pelnė „Vogue“, „People“, „Elle“ ir NPR metų knygos apdovanojimus ir pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą. Lietuviškai jau išleistas M. B. Keane romanas „Šiltinė“ („Baltos lankos“, 2020).

„Kiekvieną naktį čia girdžiu balsą. Kaip jis šaukia mane ir mano vaiką. Kodėl? Turiu eiti į jūrą. Atsakymas ten, galbūt giliai dugne.“

Martiną visuomet traukė jūra, tad iš tėvų paveldėjęs namą Oruste, nedidelėje saloje Švedijoje, jis daug nesvarstydamas persikelia ten su žmona Aleksandra ir dviem vaikais – trimečiu Adamu ir vos kelių mėnesių Nele. Tačiau vieną sausio dieną, šeimai iškylaujant pajūryje, Adamas nepastebimai dingsta – bangose tėvai tepamato raudoną jo kibirėlį... Vietos tyrėjai taip ir neranda berniuko kūno, o tai pastumia Martiną gilyn į kalte ir abejonėmis grįstą sielvartą.

Kaip tik tuo metu į salą gyventi atvyksta fotografė Maja. Sužinojusi apie Martino ir Aleksandros nelaimę, ji prisimena savo darbą policijoje ir imasi padėti porai aiškintis berniuko dingimo aplinkybes. Po kiek laiko juos pasiekia makabriška žinia: Adamas nebuvo pirmasis vaikas dingęs saloje – toje pačioje vietoje, tą pačią sausio dieną čia jau keletą dešimtmečių dingsta vaikai...

Kokias paslaptis slepia Orusto salos bendruomenė? Koks siaubas iš tikrųjų slypi jūros bangų ošime?

„Įspūdinga, stiprius jausmus sukelianti kaltės išpirkimo istorija. Joje susipina psichologinė įtampa ir nerimastinga antgamtinė atmosfera, nužymėta žmogiškųjų manijų ir vaiduokliškų grėsmių.“
Booklist (US)

Susanne Jansson (Siusan Janson, 1972-2019) – švedų žurnalistė, fotografė ir rašytoja. Debiutinis autorės romanas „Aukojimo pelkė“ („Baltos lankos“, 2018) buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir išliaupsintas ne tik kritikų, bet ir populiariosios britų rašytojos Paulos Hawkins. Antras, paskutinis, autorės romanas „Žiemos vanduo“ išleidžiamas 22 šalyse.

„Šis iš popieriaus pastatytas namelis <...> vis stovi, kasmet laukia mūsų sugrįžtančių. Šis namelis žino visas mano paslaptis.“

Tobulą rugpjūčio rytą penkiasdešimtmetė, laimingai ištekėjusi trijų vaikų mama Elė Bišop nubunda Popieriniuose rūmuose – prieš daugelį metų ant ežero kranto jos senelio įkurtoje poilsiavietėje. Nuo pat mažų dienų Elė kartu su visa šeima čia leisdavo vasaras. Tačiau šis rytas kitoks. Vakar naktį, visiems garsiai kalbantis ir terasoje gurkšnojant gėrimus, Elė ir jos didžioji paauglystės meilė Džonas išsliūkino laukan ir, apgaubti pasalūniškos tamsos, pirmąsyk mylėjosi.

Dabar, per kitas dvidešimt keturias valandas, Elė turi apsispręsti: likti su mylinčiu, rūpestingu vyru Piteriu ar pagaliau patirti tą išsiilgtos pirmosios meilės išsipildymą, kuriam prieš daugelį metų kelią pastojo viską pakeitusi, Elę su Džonu skirtingais keliais nubloškusi tragedija.

„Popieriniai rūmai“ – vienos paros, sykiu daugiau nei penkiasdešimties metų istorija, žingsnis po žingsnio vedanti Elės sprendimo link.

„Čia jautriai veriasi pasirinkti keliai ir klystkeliai, ir skaudžios pasekmės, kurias jie lėmė.“
Claire Fuller

„Sodrūs gamtos aprašymai ir jų sužadintos juslės susipina su giliu veikėjų vidaus pasauliu.“
New York Times

Miranda Cowley Heller (Miranda Kauli Heler, gim. 1962), prieš pradėdama rašytojos karjerą, ilgus metus dirbo HBO kanale vyresniąja viceprezidente ir draminių serialų vadove, prisidėjo prie tokių serialų kaip „Sopranai“, „Šešios pėdos po žeme“ ar „Blakė“ kūrimo. Debiutinis autorės romanas „Popieriniai rūmai“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, „Barnes & Noble“ ir Reese Witherspoon knygų klubai jį išsirinko mėnesio knyga, 2021-aisiais jis pretendavo tapti geriausiu „Goodreads“ romanu, o 2022-aisiais pateko į „Women"s Prize for Fiction“ nominantų sąrašą.

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“
Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“
Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“
Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“
Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

„...Jūra turi du veidus. Turi priimti abu, gerąjį ir blogąjį, ir niekada nė nuo vieno nenusigręžti.“

1972-ieji, Kornvalis. Iš nuošalaus, toli nuo jūros kranto stūksančio Mergelės Uolos švyturio pradingsta trys jo prižiūrėtojai. Švyturio durys randamos užrakintos iš vidaus. Stalas padengtas valgiui, bet maistas nepaliestas. Vyriausiojo prižiūrėtojo orų žurnale – įrašas apie bokštą supančią audrą, nors tuo metu fiksuota giedra. Du laikrodžiai, abu sustoję aštuntą keturiasdešimt penkios. Kokia keista lemtis ištiko tris pasmerktuosius?

Po dvidešimties metų žibintininkų moterys vis dar negali susitaikyti su vyrų netektimi. Heleną, Dženę ir Mišelę ši nelaimė būtų galėjusi suartinti, bet tik dar labiau atitolino. Kai jas aplanko rašytojas, pasiryžęs atskleisti trijų vyrų dingimo paslaptį, moterys privalo pažvelgti praeičiai į akis.

Įkvėptas tikrų 1900-ųjų įvykių romanas „Žibintininkai“ – nuožmus ir sykiu atmosferiškas mistinis pasakojimas apie jūros ir švyturių viliones, atsiskyrimą ir apsėdimą, nostalgišką meilę ir nepaliekantį gedulą. Apie baimes, gebančias trinti ribas tarp to, kas realu, ir to, kas įsivaizduojama. Ir apie tai, kiek kainuoja išlaikyti rusenant šviesą, nors visa aplink ryja tamsa.

„Mano mėgstamiausias 2021-ųjų romanas.“
Hilary Mantel

„Neapsakytas, neištyrinėtas ir neregėtas pasaulis, mintantis prievarta ir melais, mūsų vadinamas antgamtišku, autorės rankose tampa baugiai apčiuopiamas.“
Guardian

„Puikiausia literatūra norint pabėgti nuo tikrovės.“
Stylist

„Ši knyga jus užliūliuos, vedžios per bangas, o tada panardins. Perskaitykite.“
Julia Phillips

Emma Stonex (Ema Stouneks, gim. 1983) – anglų rašytoja, augusi Nortamptonšyre, bene toliausiai nuo jūros Jungtinėje Karalystėje. Švyturiais susižavėjo per vaikystės atostogas Kornvalio grafystėje, iki šiol vienoje mėgstamiausių savo vietovių. „Žibintininkai“ – pirmas autorės romanas, pasirašytas ne pseudonimu.

Dženuarė Endrius ir Augustas Everetas – kaip diena ir naktis. Ji – populiarių meilės romanų autorė, jis – pripažintas rimtosios literatūros rašytojas. Dženuarės personažai žingsnis po žingsnio siekia išsvajotųjų „ilgai ir laimingai“, o Augustas be menkiausios sąžinės graužaties pribaigia visus savo knygų veikėjus.

Tiesą pasakius, vienintelis juos siejantis dalykas tas, kad kitus tris mėnesius jie abu praleis kaimyniniuose Šiaurinės Lokių Pakrantės paplūdimio nameliuose, mėgindami įveikti rašymo krizę ir sukurti skaitytojų ilgai lauktus naujus romanus.

Tačiau jųdviejų keliai kasdien neišvengiamai susikerta. Ir, nors abu nežmoniškai erzina mintis bent minutėlę praleisti drauge, vieną vėlų vakarą Dženuarė ir Augustas sukerta rankomis ir pasižada vienas kitam padėti parašyti po bestselerį. Kad ir kokių priemonių tektų imtis. Tik darbas, vien darbas ir jokių jausmų. Garantuotai.


„Viskas, ko reikia gardžiam skaitiniui: konkurencija, kūrybinės kančios, šeimos paslaptys ir... svaiginanti meilė.“
Christina Lauren, „(Ne)viskas įskaičiuota“ autorė

„Kiekvienas puslapis liepsnoja nuo jaudinančios įtampos, šmaikščių pasierzinimų ir meilės nuojautos. Karščiausia mano vasaros knyga.“
Josie Silver, „Vieną gruodžio dieną“ autorė

„Grynas malonumas!“
Publishers Weekly

Emily Henry (Emili Henri) – amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. „Vasaros romanas“ išsyk šoko į geriausių 2020-ųjų vasaros skaitinių „New York Times Book Review“, „Entertainment Weekly“, „O, The Oprah Magazine“, CNN, „Barnes & Noble“ bei daugelio kitų sąrašus.

1943-ieji, Italija. Grafienė Sofija de Korsi viliasi, kad karas aplenks jų jaukų dvarą Toskanoje, tačiau viskas pasikeičia gatvėse nevaldomai ėmus siausti juodmarškiniams ir į gretimus kaimus suplūdus vokiečių kariams. Desperatiškai trokšdama pasipriešinti, grafienė sutinka savo namuose priglausti sužeistą britų radistą. Šią paslaptį Sofijai teks saugoti ne tik nuo priešų žvalgų, bet ir nuo savo pačios vyro.

Amerikoje užaugusi italė Maksina atvyksta į Toskaną turėdama misiją įsilieti į vietinių partizanų būrius ir sustiprinti jų ryšį su Sąjungininkais. Vieną popietę netikėtai išdygusi ant Sofijos namų slenksčio ir pasiūliusi drauge tęsti kovą, maištautoja Maksina niekaip negali išmesti iš galvos dar Romoje sutikto pasipriešinimo dalyvio Marko...

Netrukus abi moterys įsisuka į slaptą, pavojų kupiną kovą su naciais, kasdien baimindamosi, ar joms pavyks likti nepastebėtoms, ar pavyks apginti ir išsaugoti tuos, kuriuos labiausiai brangina ir myli.

„Jaučiausi lyg žiūrėdama neapsakomai įtraukiantį filmą.“
Eve Chase

„Svaiginanti meilės ir ištikimybės istorija.“
Rachel Hore, „Paslapčių bokštas“ autorė

Dinah Jefferies (Daina Džefris, gim. 1948) gimė Malaizijoje, būdama devynerių su tėvais persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigė studijas Anglijoje, dirbo aukle didikų šeimoje Toskanoje, rašyti pradėjo sulaukusi 50-ies. Beveik visos autorės knygos tapo „Sunday Times“ bestseleriais.

"SUNDAY TIMES" BESTSELERIS NR. 1

BESTSELERIO "MERGINA TRAUKINY" AUTORĖS KNYGA

Kai Londono kanale, baržoje, randamas žiauriai nužudyto Danielio Saderlando lavonas, kaltės šešėlis krenta išsyk ant trijų moterų. Laura - mergina, kartu su Danieliu praleidusi paskutinę jo gyvenimo naktį. Karla - sielvartaujanti vaikino teta, vos prieš kelias savaites netekusi dar vieno artimojo. Mirjama - landi Danielio kaimynė, radusi kūną, bet nusprendusi policijai neatskleisti visko, ką žino.

Šių trijų moterų širdyse dėl skirtingų priežasčių jau ilgai rusena neapykanta. Visos tyliai dega lėta ugnimi - troškimu atkeršyti už gyvenimo skriaudas.

Ką kiekviena pasiryš padaryti, kad pagaliau rastų ramybę?

"Štai veikėjai, kurie atrodo realistiški ir lengvai pamėgstami, net kai atskleidžiamos tamsiausios jų ydos. Paula Hawkins geniali."
Lisa Jewell

"Vis mainosi ir šokiruoja, kaip dera geram trileriui. Kartu tai gilus, išmintingas ir nepaprastai žmogiškas kūrinys."
Lee Child


Paula Hawkins (Pola Hokins, gim. 1972) - britų rašytoja. Baigė Politikos, filosofijos ir ekonomikos studijas Oksfordo universitete ir penkiolika metų dirbo žurnaliste. Jos pirmas trileris "Mergina traukiny" ("Baltos lankos", 2015) tapo globaliu fenomenu - visame pasaulyje parduota per 23 milijonus knygos egzempliorių. Kitas romanas "Tamsus vanduo" ("Baltos lankos", 2017) vos pasirodęs tapo "Sunday Times" ir "New York Times" bestseleriu. "Lėta ugnis" - naujausias autorės kūrinys.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių” parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“

New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?” Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“

Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001–2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.

Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5.

Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų.

Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai.

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

„Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5"."

Tomas Vaiseta

„Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią."

Dovydas Pancerovas

„Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą."

Dr. Neringa Klumbytė

„Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai. "
Giedrė Kazlauskaitė, skaitymometai.lt

„Galima viltis, kad tokie leidiniai paskatins lietuviškos mokslinės literatūros populiarėjimą, o mūsų akademija leis sau šiek tiek atsipalaiduoti ir pradės žvelgti į mokslinių publikacijų lauką nebe taip griežtai ir sausuoliškai."
Dovilė Kuzminskaitė, Metai

Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

2011–2016 m. Lietuvoje su šeima gyvenęs vokietis istorikas ir miesto antropologas Felixas Ackermannas patyrusiu žvilgsniu skrodžia kiaurai posovietinės visuomenės fasadus: pastatų, žmonių viešo elgesio, valstybės institucijų, paslaugų, o svarbiausia – kalbų ir tapatybių.

Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?

„Ši knyga turi būtinai pasirodyti lietuviškai: tokia mintis man stuktelėjo į galvą prieš dvejus metus, vos tik patyrus, kad Felixas ėmėsi rašyti. Dar tiksliai nežinojau, kokią, aišku tik, kad „kažkas apie Lietuvą“. Užtat žinojau, kaip Felixas rašo.“
Istorikas, knygos vertėjas Nerijus Šepetys

„Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.“
Ieva, perskaičiau.lt

„Aš myliu Lietuvą, nes čia apie viską galima sakyti „liuks“, nors anaiptol ne viskas Lietuvoje yra liuks. Man visai liuks, kad aš galėjau penketą metų dirbti ir gyventi Vilniuje. Nors lietuviškai kalbu ir prasčiau už savo vaikus, bet juk tikrai liuks, kad aš apskritai bent jau suprantu šitą antrą pagal sunkumą pasaulyje kalbą, argi ne? Be išlygų liuks yra tai, kad mano dukters, vardu Emilia, pase gimimo vieta nurodyta „Wilna“. Druskininkų vandens parko sovietinė architektūra – liuks. Liuks yra Vilniaus universiteto bibliotekos Profesorių skaitykloje turėti savo rašomąjį stalą. Ir ypač liuks yra galėti gyventi Žvėryne. Man liuks buvo ir tai, kad aš Regitros dėka galėjau pažinti visą Lietuvą, mėgindamas vis kitoje jos vietoje gauti vairuotojo teises.“
Felix Ackermann

Knygą vokiečių kalba 2017 m. išleido viena didžiausių Vokietijos leidyklų „Suhrkamp“.  Dabar knyga pasirodo lietuviškai – labiau pritaikyta Lietuvoje gyvenantiems ar su ja besitapatinantiems skaitytojams.

Felix Ackermann – vokiečių istorikas ir miesto antropologas, nagrinėja Rytų Europos migracijos procesus, smurtą ir miesto erdves. 2011–2016 metais Lietuvoje su šeima gyvenęs Felix Ackermann čia dėstytojavo, telkė akademinę bendruomenę.

Tikrovė nėra savaime suprantama. Tikrovė kelia daug klausimų.

Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visad pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę?

Specialiai šiai knygai parengtuose straipsniuose bei pokalbiuose Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas.

„Knygą galima suprasti kaip sceną, kurioje susitinka skirtingoms stovykloms atstovaujantys filosofai. Greta reikšmingų šiuolaikinių realistų, suformavusių ir įkvėpusių savąsias mokyklas – į objektus orientuotai ontologijai atstovaujančio Grahamo Harmano ar Il Nuovo realismo pradininko Maurizio Ferrario – knygoje sutinkame materialistę Catherine Malabou, čiabuvių mąstymą nagrinėjančius Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, italų filosofus Pietro Montani, Tizianą Andiną, Dario Cecchi bei visą būrį lietuvių autorių – Ruslaną Baranovą, Joną Dagį, Dainą Habdankaitę, Igną Šatkauską ir Ritą Šerpytytę. Nors pozicijos neretai skiriasi, jas vienija bendra nuostata – šiandien tikrovės klausimas ir vėl tapo išskirtinai svarbus."

Kristupas Sabolius, filosofas, knygos sudarytojas

Kristupas Sabolius – Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) afilijuotas mokslininkas, tyrinėjantis vaizduotės ir kūrybos vaidmenį Vakarų mąstyme, taip pat vizualumo, kino filosofijos, medijų teorijų, ontologijos, posthumanizmo, naujosios aplinkodairos ir ekofilosofijos problemas.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

10 įtraukiančių istorijų – performansas rankose – intymus santykis su istorija

Schizmatikai – istorijos iškasenos, praeities futuristai, savo laiku vadinti disidentais, iškrypėliais, eretikais ir fanatikais – ribiniai protai, pajėgę pralaužti įsišaknijusį žinojimą.

„Schizmatikai“ – tai 10 fiktyvių pasakojimų apie pamirštas istorines asmenybes. Menininkės Godos Palekaitės knygos personažai – savamokslė dinozaurų atradėja Mary Anning, dangaus architektūrą empiriškai tyrinėjęs mistikas Emanuelis Swedenborgas, žydų-musulmonų rašytojas, orientalistas Essadas Bey – prikeliami naujam gyvenimui tarp history ir story svyruojančiuose tekstuose. 

Grožinės, akademinės literatūros ir meninio tyrimo elementus papildo amžininkų nuomonės, paskalos, padirbiniai ir fikcija. Dešimtyje pasakojimų aprašomos asmenybės pirmiausia pasirodė menininkės instaliacijose ir performansuose, pristatomuose šios dvikalbės knygos viduryje. Autorės santykį su faktais ir pramanais, tiesos ir žinių konstravimo mechanizmais bei transchronologinę laiko pajautą įvadiniame esė analizuoja kuratorius Valerio Del Baglivo, o schizmatikų kalbėjimo būdą poetiškai apibendrina Monikos Lipšic „Mįslė“. 

„Kaip dabartį išgydyti nuo nostalgijos?

Savo kūriniuose Goda Palekaitė ieško, kaip suserga pati istorija – kaip ji užsikrečia hegemoniškais diskursais, tikslumo ir tiesos validumo kriterijų apribotais akademinių disciplinų metodais, iškraipymais ir tiesiog pramanais. [...] Menininkė yra surinkusi išsamų marginalizuotų istorinių personažų gyvenimų archyvą – archyvą žmonių, kėlusių klausimus ir prieštaravusių kultūrinėms klišėms bei politinei ideologijai."

Kuratorius Valerio Del Baglivo

„Keliuose, vedančiuose per svetimus sapnus, kartais slypi ženklai", rašė Miloradas Pavićius, o Godos Palekaitės fantasmagoriškas protas ir kultūrinė vaizduotė „Schizmatikuose" iš tokių ženklų sukūrė daugialypį istorinį teatrą. Per šimtmečius dykumose ir presbiterijose susipynę kontekstai iš šios knygos auga ilgomis kasomis. Tokias knygas, kaip ir sapnų gaudytojus, gali lydėti pasakiška sėkmė arba baisi neganda.“

Kuratorė Monika Lipšic

Goda Palekaitė yra šiuolaikinio meno ir performanso kūrėja bei tyrėja, jungianti menines ir antropologines praktikas. Jos kūriniai – tai tekstai, instaliacijos, scenografijos ir performansai, nagrinėjantys istorijos ir tiesos konstravimo bei naikinimo mechanizmus, politinį sapnų potencialą ir skirtingų geografijų bei naratyvų įtampas. Godos Palekaitės tarpdisciplininė veikla yra pristatoma Lietuvos ir užsienio kultūros institucijose, o 2019 m. buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir Jaunojo menininko premija

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

„Šaltinis“, pirmąkart išleistas 1943 m. JAV – kvapą gniaužiantis intelektualus romanas apie pinigus, galią, idealo siekį, meilę, visuomenės ydas ir papročius. Romano pagrindinis herojus, jaunas architektas individualistas Hovardas Rorkas, kuria modernistinius pastatus, įgyvendina savo viziją ir nepaiso visuomenės kritikos. Autorė yra sakiusi, kad Rorkas įkūnija stiprų idealų žmogų, kūrėją.

Ar troškimas pasitarnauti žmonijai yra nesavanaudiškas? O šlovės, turtų ir apdovanojimų troškimas? Ar įmanoma siekti savo kūrybinės vizijos ir išlikti nepriklausomam nuo kitų nuomonės ir norų?

„Šaltinis“ – romanas, kurio anglų kalba iki šiol parduota daugiau nei 6 milijonai egzempliorių, išverstas į daugiau nei 25 kalbas. 

„Šaltinis“ – iš tų romanų, kurie nepalieka abejingų skaitytojų: jis arba patinka, arba jo nekenti. Tai idėjų, kontrastų, kraštutinių aistrų ir poelgių romanas. Ypač aktualus dabar, kai paaiškėjo, kad nei ideologinės, nei architektūrinės kovos nesiliovė. Jos vis dar vyksta.“

Poetas, knygos vertėjas Marius Burokas

„Pagrindinis romano motyvas yra kūrybinis pašaukimas ir pasirinkimas, dilema tarp prisitaikymo ir principingumo. Per protagonisto architekto Hovardo Rorko mąstymą, pasisakymus bei veiksmus romano autorė perteikia tuo metu aktualios moderniosios architektūros principus. Nors sakoma, kad asmenybės prototipu buvo pasirinktas bekompromisiškumu garsėjęs amerikiečių architektas Frank Lloyd Wright, tačiau Rorko idėjos yra artimesnės Le Corbusier funkcionalizmui.“

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė

Ayn Rand (1905–1982, Alisa Rozenbaum) – viena garsiausių JAV rašytojų, filosofė, scenaristė, dramaturgė. Iš Rusijos 1926 m. emigravusią žydų kilmės rašytoją išgarsino romanai „Šaltinis“ ir „Atlantas atsitiesė“ (Atlas Shrugged), kuriuose ji išdėstė savo filosofinę objektyvizmo sampratą. Ayn Rand kūryba, padariusi didelę įtaką XX a. Vakarų žmogaus mąstymui, Lietuvoje iki šiol žinoma tik nedaugeliui.

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu kuria filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla.

Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmẽčio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį.

„Kodėl verta / reikia / būtina / smagu / madinga skaityti Gabijos Grušaitės antrąjį romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“?

A. Ji rašo kitaip nei įprasta lietuvių literatūroje.

B. Kibiais čiuptuvais čiuopia savo kartos – balto posovietinio hipsterio – pulsą ir jo gyvenimo kūną kiša po rentgeno aparatu, kurio nuotraukoje, t. y. romano, jūs galbūt atpažinsite save, o jei ne, tai bent jau galėsite pasakyti, kad ji rašo apie tuos, kurie ne mes.

C. Tai tekstas apie XXI amžių ir realų gyvenimą jame, apie žmones, manančius, kad neturi sielos, bet tikrai turinčius gyvenimo kryptį, to do listus ir Facebooką iškeitusius į Instagramą.

D. Tai istorija trisdešimtėjantiems ir trisdešimtmečiams apie juos pačius – buvusius, esamus, galėjusius ir vis dar galinčius būti.

E. Ir taip, tai dekonstruota meilės istorija, kupina juodųjų skylių, besidriekiančių tarp norų ir realybės.

F. O pabaiga? Stasio Šaltokos žodžiais tariant, Ikaras visad nudega, nors ir kyla į viršų su tech industry upgraded sparnais.“

Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone, 2010 m. išleido debiutinį romaną „Neišsipildymas“, sulaukusį kontroversiškų kritikų vertinimų ir vadintą šiandienos balsu literatūroje. Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“, daug keliavo ir augino šunis. Antrasis romanas autorę grąžino į gimtąjį Vilnių.

Kastytis Sarnickas puikiai lietuviams pažįstamas kaip Kastetas iš grupės „G&G Sindikatas“.

 
„Turnė̃“ – pirmasis jo romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“.

Praeityje – 15 metų muzikinės karjeros, priešakyje – 10 dienų koncertinis turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Vėdaras, Raketa, Pigis ir Guolis darkart susipakuoja savo instrumentus ir paskui vadybininką Rolandą lipa į lėktuvą, tik gerai nežino kodėl. Laikai pasikeitė, maišto kultūra numirė, viską pakeitė pozavimas gražioms nuotraukoms žurnalų viršeliams ir socialiniams tinklams.

Ar gali tokiame pasaulyje egzistuoti „Alkūninis velenas“, užgimęs priplėkusiame garaže iš begalinės meilės muzikai ir draugystės? Ar pavyks grupės nariams prisiminti, kodėl jie paauglystėje paėmė į rankas gitaras? O gal ieškodami atsakymo jie tiesiog nuskandins savo liūdesį neišsenkančioje alkoholio jūroje?

Viena aišku – jei lig šiol nežinojote jų, užvertus paskutinį puslapį jūsų lūpos nejučia pačios skanduos VE-LE-NAS!

„Kastetas vadovaujasi turbūt seniausiu istorijoje patarimu rašytojams – rašyk apie tai, ką geriausiai žinai. Ir būtent dėl to viskas atrodo labai autentiška. Knyga patiks kiekvienam, kas bent kartą pagalvojo: blemba, man rodos, galėčiau būti roko žvaigždė.“
Komikas Paulius Ambrazevičius

„Skaitydami žmonės retai kada žvengia garsiai, visu balsu, bet Turnė̃ yra būtent tokia knyga. Lietuviškas rokenrolo epas, toks beprotiškas kaip Baimė ir neapykanta Las Vegase ir tamsiai herojiškas kaip Kovos klubas, jungiantis juodą, taiklų humorą su giluminiais prasmės, šlovės, muzikos ir draugystės klausimais.“
Rašytoja Gabija Grušaitė

„Kasteto knyga vėl sugrąžino mane prie lietuviškos literatūros. Tokio žanro, kai visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs, bet įvilkti į nuotykinės-grožinės literatūros rūbą, šiek tiek hiperbolizuotą ir pagardintą rašytojo išmone bei humoro jausmu – mūsuose man dar neteko skaityti. Kaip ir juoktis dar nė viena mano skaityta knyga tiek neprivertė. Tikrai skaitysiu dar ne kartą ir jau laukiu tęsinio.“
Muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras

Kastytis Sarnickas yra vienas garsiausių Lietuvos hiphoperių, su grupe „G&G Sindikatas“ pelnęs visus pagrindinius muzikinius apdovanojimus. Leidyklą netikėtai pasiekė jo pirmojo romano, pavergusio autentiška kalba ir gyvu nuoširdžiu pasakojimu, rankraštis.

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose skamba žodžiai. Kartais šnabžda arba šūkčioja, kartais padrąsina arba pataria, kartais supeikia ar nepaliaujamai kartoja iki beprotybės erzinančią mintį. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali pakenkti ne tik mūsų psichikos sveikatai, bet ir fizinei savijautai. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas, psichologas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia mūsų smegenys ir kodėl jose susiformuoja vidinis balsas, aiškina, kokiomis aplinkybėmis šis balsas virsta žalingu tarškesiu, ir pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantys pokalbiai su savimi būtų naudingi, skatintų progresą bei geras emocijas. Vidinis balsas gali tapti nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, „Atkaklumo“ autorė

„Krossas ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke. Studijas baigė Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Tęsia tyrimus ir dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“
Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“
Shin Kyung-sook

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“
Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?


„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“
Sofi Oksanen


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.