Elektroninės knygos

Kastytis Sarnickas puikiai lietuviams pažįstamas kaip Kastetas iš grupės „G&G Sindikatas“.

 
„Turnė̃“ – pirmasis jo romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“.

Praeityje – 15 metų muzikinės karjeros, priešakyje – 10 dienų koncertinis turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Vėdaras, Raketa, Pigis ir Guolis darkart susipakuoja savo instrumentus ir paskui vadybininką Rolandą lipa į lėktuvą, tik gerai nežino kodėl. Laikai pasikeitė, maišto kultūra numirė, viską pakeitė pozavimas gražioms nuotraukoms žurnalų viršeliams ir socialiniams tinklams.

Ar gali tokiame pasaulyje egzistuoti „Alkūninis velenas“, užgimęs priplėkusiame garaže iš begalinės meilės muzikai ir draugystės? Ar pavyks grupės nariams prisiminti, kodėl jie paauglystėje paėmė į rankas gitaras? O gal ieškodami atsakymo jie tiesiog nuskandins savo liūdesį neišsenkančioje alkoholio jūroje?

Viena aišku – jei lig šiol nežinojote jų, užvertus paskutinį puslapį jūsų lūpos nejučia pačios skanduos VE-LE-NAS!

„Kastetas vadovaujasi turbūt seniausiu istorijoje patarimu rašytojams – rašyk apie tai, ką geriausiai žinai. Ir būtent dėl to viskas atrodo labai autentiška. Knyga patiks kiekvienam, kas bent kartą pagalvojo: blemba, man rodos, galėčiau būti roko žvaigždė.“
Komikas Paulius Ambrazevičius

„Skaitydami žmonės retai kada žvengia garsiai, visu balsu, bet Turnė̃ yra būtent tokia knyga. Lietuviškas rokenrolo epas, toks beprotiškas kaip Baimė ir neapykanta Las Vegase ir tamsiai herojiškas kaip Kovos klubas, jungiantis juodą, taiklų humorą su giluminiais prasmės, šlovės, muzikos ir draugystės klausimais.“
Rašytoja Gabija Grušaitė

„Kasteto knyga vėl sugrąžino mane prie lietuviškos literatūros. Tokio žanro, kai visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs, bet įvilkti į nuotykinės-grožinės literatūros rūbą, šiek tiek hiperbolizuotą ir pagardintą rašytojo išmone bei humoro jausmu – mūsuose man dar neteko skaityti. Kaip ir juoktis dar nė viena mano skaityta knyga tiek neprivertė. Tikrai skaitysiu dar ne kartą ir jau laukiu tęsinio.“
Muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras

Kastytis Sarnickas yra vienas garsiausių Lietuvos hiphoperių, su grupe „G&G Sindikatas“ pelnęs visus pagrindinius muzikinius apdovanojimus. Leidyklą netikėtai pasiekė jo pirmojo romano, pavergusio autentiška kalba ir gyvu nuoširdžiu pasakojimu, rankraštis.

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose skamba žodžiai. Kartais šnabžda arba šūkčioja, kartais padrąsina arba pataria, kartais supeikia ar nepaliaujamai kartoja iki beprotybės erzinančią mintį. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali pakenkti ne tik mūsų psichikos sveikatai, bet ir fizinei savijautai. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas, psichologas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia mūsų smegenys ir kodėl jose susiformuoja vidinis balsas, aiškina, kokiomis aplinkybėmis šis balsas virsta žalingu tarškesiu, ir pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantys pokalbiai su savimi būtų naudingi, skatintų progresą bei geras emocijas. Vidinis balsas gali tapti nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, „Atkaklumo“ autorė

„Krossas ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke. Studijas baigė Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Tęsia tyrimus ir dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“
Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“
Shin Kyung-sook

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“
Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?


„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“
Sofi Oksanen


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“
Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“
Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“
Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“
Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“
Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt'ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Kas gi daugiau yra žmogus, jei ne pėdsakas, kurį palieka po savęs?“

1714-ieji, Prancūzija. Adelina visad norėjo būti laisva, norėjo, kad jos gyvenimas priklausytų jai vienai. Tad silpnumo akimirką, bandydama išvengti primestos santuokos, ima melstis seniesiems dievams, ir vienas jų išgirsta pagalbos šauksmą. Tačiau joks noras nepildomas už dyką. Mainais į trokštamą laisvę ir šimtmečius truksiantį gyvenimą Adelinai Laru tenka sumokėti milžinišką kainą: bet kuris žmogus, kurį tik mergina sutiks savo kelyje, vos nusukęs žvilgsnį užmirš ją apskritai buvus.

Tris šimtus metų Adė klajoja po žemynus, gražiausius pasaulio miestus, savąjį ir svetimus gyvenimus, prisiliesdama prie įvairiausių mokslų ir menų ir nepailstamai ieškodama būdų šiame pasaulyje palikti bent menkiausią savo įspaudą. Kol vieną dieną viskas pasikeičia: nedidukėje senų knygų parduotuvėje Niujorke dirbantis Henris netikėtai ją prisimena...

„Adė Laru“ – knyga, apimanti tamsą ir šviesą, mitus ir realybę. Nepamirštama.“
Alix E. Harrow, „Hugo“ premijos laureatė

„Raminanti ir švelniai raibuliuojanti lyg upės vandenys šešių šimtų puslapių meditacija.“
Buzzfeed


V. E. Schwab (V. I. Švab, gim. 1987) – „New York Times“ bestselerių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų paaugliams ir suaugusiesiems. Vos pasirodęs romanas „Nematomas Adės Laru gyvenimas“ sulaukė gausybės dėmesio ir liaupsių: 2020-aisiais išrinktas geriausia „Amazon.com“, „Kirkus Reviews“, NPR ir „Barnes & Noble“ metų knyga, tapo itin populiarus „TikTok“ platformoje, joje buvo entuziastingai rekomenduojamas skaitytojų, o grotažymė #theinvisiblelifeofaddielarue peržiūrėta dešimtis milijonų kartų.

„New York Times“ bestseleris

Beatričė Perez – geidžiamiausia Palm Bičo nuotaka. Jau penki vaikinai krito jai po kojomis prašydami rankos, tačiau nė vienos piršlybos nesibaigė sėkmingai. Beatričei visa tai – tiesiog kvailas žaidimas. Net kai ima merginti nesuvokiamai dailus, visų gerbiamas ir įtakingas JAV senatorius Nikolas Randolfas Prestonas III, Beatričė įsitikinusi, kad meilei jos širdyje vietos nėra, nes vienintelis gyvenimo tikslas – atkeršyti Fideliui Kastrui.

Ji niekad nepamirš, kaip tą naktį visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai pasiturinti jos šeima visko neteko ir, palikusi savo namus Kuboje, turėjo slapčia sprukti į JAV. Prabėgo metai kasdien beprasmiškai laukiant, kol viskas pasibaigs ir Perezų šeima galės sugrįžti į Kubą. Tačiau situacijai Kuboje nesikeičiant, Beatričė jaučia, kad laikas ryžtis kovai, – ji ras, kaip priartėti prie Kastro, net jei tektų susidėti su CŽA ir leistis į pavojingiausią misiją, galinčią kainuoti ne tik jos, bet ir brangiausių jai žmonių gyvybes.

„Kibirkščiuojanti meilė, nenumaldomas keršto troškimas ir kvapą gniaužianti Kuba, – puslapiai verčiasi nepastebimai!“
Renée Rosen

„Kai sugrįšime į Kubą“ privalo atsirasti kiekvieno istorinių romanų gerbėjo lentynoje!“
Jennifer Robson

Chanel Cleeton (Šanel Klyton) gimė Floridoje, JAV, išeivių iš Kubos šeimoje. Politikos ir istorijos žinias ji gilino Didžiojoje Britanijoje, Tarptautiniame Amerikos universitete Londone, ir Pietų Karolinos teisės universitete. Didžiausias C. Cleeton pomėgis – kelionės, kurių įspūdžiai nugula į gyvybingus jos tekstus. Apie naują Perezų šeimos, skaitytojams jau pažįstamos iš knygos „Kitais metais Havanoje“, gyvenimo etapą pasakojantis romanas „Kai sugrįšime į Kubą“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu.

Tėvo tikėjimas. Dukros ištikimybė. Motinos moralė.
Žmogžudystė, metanti šešėlį ant visiškai eilinės šeimos.

Jie – eilinė švedų šeima. Pastorius Adomas, advokatė Ulrika ir jų devyniolikmetė dukra Stela. Trise jie gyvena puikiame nuosavų namų rajone Lunde ir iš šalies jų gyvenimas atrodo nepriekaištingas. Bet vieną dieną visas jų pasaulis subliūkšta. Žmogžudyste apkaltinta Stela uždaroma į areštinę.

Sielvarto ištikti tėvai nesupranta nei kas atsitiko, nei ko reikėtų griebtis. Abu yra pasiruošę dėl Stelos paaukoti viską, tačiau ar jie iš tikrųjų pažįsta savo dukrą? O vienas kitą? Trijose knygos dalyse sekame tėvą, dukrą ir motiną. Pamažu ima ryškėti kiekvieno iš jų veidas ir visa tiesa apie tai, kas iš tikrųjų nutiko.

Mattiasas Edvardssonas parašė įtampos kupiną romaną apie visų tėvų baisiausią košmarą. „Visiškai eilinėje šeimoje“ jis pasakoja apie tris žmones, kurie mano vienas kitą pažįstantys, bet iš tikrųjų gyvena skirtinguose pasauliuose, ir meistriškai brėžia plonytę liniją tarp to, kas teisinga ir nedora, tarp nuoširdumo ir apsimetinėjimo, tarp melo ir tiesos.

„Privers suabejoti, ar tikrai pažįstate pačius artimiausius.“
Karin Slaughter

„Nepriekaištingas skandinaviškojo nuaro perliukas. Vienas iš geriausių šio žanro pavyzdžių.“
Linda Fairstein

„Veikėjai, įkalinti savo pačių moralinių pasirinkimų, sukurti taip tikroviškai, kad skaitant užgniaužia kvapą. Bet kuris tėvas ar motina perskaitę šią knygą nejučia susimąstys, kiek toli galėtų žengti, kad apsaugotų savo vaiką.“
Fiona Cummins

„Sluoksnis po sluoksnio demaskuoja kompromisus, kuriuos pasirenkame, kad atrodytume tokie, kokių tikisi mūsų mylimiausieji.“
New York Times

Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Pasirodęs 2018-aisiais, autoriaus debiutinis romanas „Visiškai eilinė šeima“ sukėlė tikrą audrą Švedijos knygų rinkoje, o jo autorių teisės buvo parduotos net 34 šalyse. M. Edvardssono talentas pelnytai lyginamas su didžiausiais skandinavų suspenso meistrais ir pasauliniu A. J. Finn bestseleriu „Moteris lange“. „New York Times“ knygą išrinko vienu iš septynių geriausių 2020 m. vasaros psichologinių trilerių.

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.


„Tai Sebaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių.“
John Banville

„Ši sakmė apie vieno žmogaus odisėją per tamsius Europos istorijos amžius – vienas nuoširdžiausių ir labiausiai jaudinančių grožinės literatūros pavyzdžių pokario pasaulyje. Sebaldas – tai XXI a. Joyce'as.“
Times

„Šiame nerimastingame meistriškos formos kūrinyje Sebaldas tarytum pasiekia tobulybę.“
Heinrich Detering


W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944-2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

„Tavo širdis plaka, tavo akys mato ir ausys girdi. Šitoje klasėje sėdi visiškai gyva. Taigi nemiršti. Tu gyveni. Jūs abi gyvenat.“

Lenei vos septyniolika, bet ji puikiai žino, koks trumpas iš tiesų yra gyvenimas. Iki koktumo nuobodžiai vienodas dienas ji leidžia ligoninės palatoje. Čia nuolat plieskia ryški šviesa ir niekas nepadeda nuvyti slogių minčių apie artėjančią nebūtį. Vienintelis Lenės prasiblaškymas – pokalbiai su tėvu Arturu ligoninės koplyčioje. Jai patinka jį provokuoti galvoti kitaip ir versti ieškoti paaiškinimų juos supančiam pasauliui. Tačiau ir tėvas Arturas neturi atsakymo į svarbiausią Lenės klausimą: „Kodėl aš mirštu?“

Vieną dieną, nusižengusi daktarų nurodymui nesikelti iš lovos ir kuo mažiau slampinėti koridoriais, Lenė įsliūkina į ką tik ligoninėje įsteigtą dailės klasę. Patekusi į senolių grupę, ji išsyk pastebi žvitrią pacientę violetiniu megztiniu – aštuoniasdešimt trejų Margo. Sužinojusi, kad sudėjus jųdviejų metus jos jau nugyveno visą šimtmetį, Lenė pasijunta pagaliau radusi šį tą reikšminga. Taip gimsta paskutinis Lenės ir Margo projektas – šimtas paveiksluose įamžintų istorijų apie jaunystę ir senatvę, apie begalinę laimę ir užgniaužtą skausmą, apie prarastą meilę ir iššūkių nepagailėjusius metus. Nepaisant artėjančios pabaigos, likusios jųdviejų dienos sužvilga naujomis spalvomis.

„Cronin – viena tų rašytojų, kurie, kalbėdami apie mirties neišvengiamumą ir kviesdami darsyk atsigręžti į gyvenimą, meistriškai išlaiko pusiausvyrą tarp sentimentalumo ir jautrumo.“
Booklist

„Šviesi gyvenimo, meilės ir draugystės istorija.“
Publishers Weekly

Marianne Cronin (Mariana Kronin) gimė ir augo Didžiojoje Britanijoje, Birmingamo universitete įgijo taikomosios kalbotyros magistro laipsnį, laisvalaikiu dalyvauja improvizacijos teatro pasirodymuose. Laikraštis „Independent“ debiutinę M. Cronin knygą „Šimtas Lenės ir Margo metų“ paskelbė šilčiausia ir optimistiškiausia 2021 metų knyga, o teises pagal knygą kurti filmą įsigijo viena didžiausių Holivudo kino studijų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sėkmingai investavęs slaptas santaupas, Sirilas Konrojus netikėtai praturtėja ir savo kukliai gyvenančiai šeimai nuperka Olandų namą – prabangų, ekscentrišką ir įspūdingą pastatą Filadelfijos priemiestyje su visais ten gyvenusios olandų šeimos daiktais. Manydamas, kad elgiasi teisingai, Sirilas nemato, kaip ši staigmena ima gniuždyti kraštutinai asketiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tėvų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus.

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tėvui staiga mirus, brolis ir sesuo sugrąžinami prie neturto ir likę vieni gali pasikliauti tik vienas kitu. Jau suaugę, jie vis grįžta į vaikystės gatvę, prie atšiaurių buvusių namų, ir, negalėdami susitaikyti su praeities negandomis, nirčiai narplioja savąją Olandų namo – lyg tuščio, tėvų santarvės stokojančio kiauto - istoriją. Tačiau, atsiradus prošvaistei atlyginti vaikystės praradimus, atsidavusio brolio ir tarsi motina mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga lemiantis simbolis ir vėl jiedviem ant pečių ima mesti šešėlį.

„Intymus romanas apie šeimą, pasiaukojimą ir apsėdimą.“
Sunday Times

„Skaitant Ann Patchett prozą galima tikėtis stebuklų.“
New York Times Book Review

„A. Patchett mus nuveda iki tiesos, kuri atrodo tikra kaip gyvenimas.“
Guardian

Ann Patchett (Anė Pačet, gim. 1963) – amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“). Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Bel Canto“, „Vieningieji“, „Nuostaba“. A. Patchett gyvena Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Olandų namas“ – naujausias autorės kūrinys, 2020 m. nominuotas Pulitzerio ir „Women's Prize for Fiction“ premijoms.

Byla, verianti kaip šaltasis metų laikas. Policijos psichologė, praradusi atmintį. Tyrėjas, dingęs be pėdsakų. Žudikas, pasiruošęs naujam grobiui.


Policijos psichologė Hanė Lagerlind-Šion ir jos partneris policijos tyrėjas Pėteris Lindgrenas iškviečiami į mažą, mieguistą Urmbergo kaimelį Švedijos Siormlande dirbti prie „cold case“ bylos: prieš aštuonerius metus Urmbergo miškų akmenyne rasti penkerių metų mergaitės griaučiai. Dabar tyrimas atnaujintas.

Tačiau, jaunai policininkei Malin ir visai tyrėjų komandai nė nespėjus apšilti kojų, šalia miško aptinkama atmintį praradusi basa Hanė, pametusi bene svarbiausią savo darbo įrankį – skrupulingai pildomą dienoraštį. Su ja paskutinįkart matytas Pėteris – dingęs. Negana to, tame pačiame miške netrukus aptinkamas neseniai nušautos ir sumuštos moters kūnas, o netoliese – Hanės sportbatis, aptaškytas krauju. Ar Hanės dienoraštis gali pateikti atsakymus į tyrėjams rūpinčius klausimus? Ar naujoji žmogžudystė kaip nors susijusi su senąja? Ir kaip sudėlioti paslapties dėlionę, kai jos dalys ima nykti tarsi silpnėjanti atmintis?

„...Camilla Grebe meistriškai sudėlioja skirtingas pasakojimo gijas ir perspektyvas į išties įtraukiantį pasakojimą.“
Kerstin Bergman, „Crimegarden“

„Naminis gyvūnas“ teikia didžiulį skaitymo malonumą ir visiškai užvaldo skaitytojų dėmesį.“
Nisse Scherman, „DAST Magazine“

„Šiame romane tvyro siaubo filmo pojūtis. <...> C. Grebe, pasitelkdama kruopščiai nutapytų keistų personažų galeriją, kuria novatorišką pasakojimą.“
Lotta Olsson, „Dagens Nyheter“


Camilla Grebe (Kamila Grebė, gim. 1968) – viena žinomiausių Švedijos kriminalinių romanų autorių. „Naminis gyvūnas“ – antras autorės kūrinys. Švedijos detektyvų akademija 2017 m. jį išrinko geriausiu švedų kriminaliniu romanu, o 2018 m. jis apdovanotas „Stikliniu raktu“ kaip geriausias 2017-ųjų Šiaurės šalių kriminalinis romanas. Leidykla „Baltos lankos“ išleido ir debiutinį C. Grebe'ės romaną „Meilužis ir drugys“ (2017).

Siglufjorduras – idiliškas Islandijos žvejų miestelis, apsuptas fjordų. Šalį krečianti ekonominė krizė priverčia jauną policininką Arį Tourą priimti patį pirmą darbo pasiūlymą ir palikus Reikjavike mylimą merginą, persikraustyti į šiaurę.
Bet Siglufjordurą sergintys kalnai – kaip ir jo gyventojai – atšiaurūs atvykėliui. Aris Touras naujoje vietoje jaučiasi prislėgtas, jo dienos slenka vienodai ir niūriai. Tačiau kai vietinio teatro scenoje randamas negyvas garsus rašytojas, o kitą dieną – sniege iki pusės nuoga, kraujuojanti mergina, Arį lyg vėjo gūsis įtraukia mažos bendruomenės gyvenimas.
Avalanšui užvertus vienintelį išvažiavimą iš miestelio, auga klaustrofobiška įtampa. Gyventojų paslaptys persipina su policijos tyrimu, o išsiaiškinti kas iš tikro buvo nusikaltimų aukos tampa taip pat svarbu, kaip ir surasti žudiką.

Ragnar Jónasson (Ragnaras Džonasonas, g. 1976) – vienas žymiausių Islandijos detektyvų rašytojų, jo knygų parduota daugiau nei 2 milijonai 33 pasaulio šalyse. „Akinantis sniegas“ – pirmoji policininko Ario Touro detektyvų serijos knyga. Romanas pateko į geriausių 2015 m. kriminalinių knygų sąrašą, paskelbtą „The Independent“. Didžiausią įtaką R. Jónassonui padarė Agatha Christie. Jis išvertė į islandų kalbą net 14 jos knygų.

Detektyvų skaitytojo svajonė – atrasti naujų autorių, galinčių papildyti Agathos Christie klasikinių kūrinių seriją jos vertomis istorijomis. R. Jónassonas pelnytai užima šią vietą, o jo Islandija su savo sena pasakojimų tradicija, klimatu ir gamta tampa egzotiška veiksmo vieta ir lygiateise sudėtingų pasakojimų veikėja. Nuošaliame Sigjulfjordure vyksta paslaptingi dalykai...
Tinklalaidės „Nenušaunami siužetai“ vedėjai – Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Klasikinė kriminalinė istorija, unikaliai perteikta per islandišką prizmę.
Lee Chilld

Jaudinantis romanas apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią.

2015-ųjų sausis. Pasakojimas prasideda šviesiai: Emmanuelis Carrère'as jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku, jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose, negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.


„Carrère – man įdomiausias šių laikų rašytojas.“
Karl Ove Knausgård

„Jautri skausmingo užsiėmimo, kuris vadinasi gyvenimas, refleksija.“
Elle

„Monumentali knyga apie žmogaus būklę.“
L'Obs


Emmanuel Carrère (Emanuelis Kareras, gim. 1957) – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. E. Carrère sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų. Jo naujausias kūrinys „Joga“ buvo nominuotas 2020 m. Goncourt'ų premijai.

Romainas Gary – rašytojas, kino scenaristas ir režisierius, Prancūzijos konsulas, milžiniškų ambicijų ir didelių aistrų žmogus, nuotykių mėgėjas ir svajotojas, garsus XX a. menininkas. Burtininkas, žaidžiantis savo paslaptimis.


Tai pirmoji išsami Romaino Gary biografija lietuvių kalba. Knygoje įvairiapusiškai nušviečiama ši mįslinga asmenybė, vienos iš gražiausių visų laikų literatūrinių mistifikacijų – Emile'io Ajaro – autorius. Neturtingas žydų vaikas, gimęs 1914 m. Rusijos imperijoje. Ambicingas paauglys, susipažinęs su Kesselio ir Malraux kūryba. Generolo de Gaulle'io kareivis, Laisvosios Prancūzijos oro pajėgų lakūnas. Diplomatas, išmaišęs Europą, o paskui užkariavęs Ameriką. Prancūzijos generalinis konsulas Los Andžele. Aktorės Jeanos Seberg vyras. O svarbiausia – rašytojas, du kartus apdovanotas Goncourt'ų premija, bet ir toliau apsėstas troškimo pranokti patį save.

Per tokius kontrastingus paveikslus knygos autorė, ketverius metus tyrinėjusi Romaino Gary biografiją ir kūrybą, mėgina atskleisti tikrąjį jo gyvenimą – gyvu ir žaismingu stiliumi piešia portretą laisvo žmogaus ir talentingo rašytojo, kurio įtaigūs romanai pelnė vietą tarp didžiųjų XX amžiaus kūrinių.

Dominique Bona (g. 1953) – prancūzų žurnalistė ir rašytoja, Prancūzų akademijos narė, Garbės legiono ordino kavalierė, daugelio literatūrinių premijų, tokių kaip „Prix Interallié“, „Prix Méditerranée“, „Prix Renaudot“, laureatė. Knyga „Romainas Gary“ 1987 m. buvo įvertinta Prancūzų akademijos Didžiąja biografijos premija. D. Bona taip pat parašė biografines knygas apie Stefaną Zweigą, Berthe Morisot, Camille ir Paulį Claudelius, André Maurois.

„Ne visada lengvai įtikinsi žmogų, kad yra poreikis, jei jis <...> tokio poreikio neturi.“

Įsivaizduokite: jūsų išmanusis telefonas netelpa į kelnių kišenę; eilė prie tualetų kaskart driekiasi per visą teatro fojė ir jums tenka laukti, atrodytų, amžinybę; daktaras išrašo jūsų kūnui netinkamą vaistų dozę, nes taip nurodyta standartiniame vartojimo lapelyje, o automobilyje gerokai arčiau pritraukiate sėdynę, kad pasiektumėte pedalus. Jei bent pora dalykų skamba pažįstamai, tikėtina, jog jūs... moteris.

Viso to priežastis – duomenys, tiksliau – duomenų spragos. Ne paslaptis, kad duomenys mūsų pasaulyje griežia pirmuoju smuiku: ekonomikos, politikos, medicinos, išsilavinimo ir daugelio kitų sričių sprendimai paprastai priimami remiantis atliktais tyrimais ir skaičiavimais. Tačiau kai pagal nutylėjimą tyrimų etalonu pasirenkamas vyras, mažiausiai pusės pasaulio gyventojų poreikiai ir įpročiai lieka neatliepti ir nepastebėti. Taip mūsų aplinkoje, dažnai apie tai net nesusimąstant, įsišaknija šališkumas ir atveriamas kelias nelygybei. O ji komplikuoja gyvenimą visų lyčių žmonėms.

Rašytoja ir aktyvistė Caroline Criado Perez, remdamasi moksline literatūra ir naujausiais tyrimais iš įvairių šalių, atskleidžia, kaip su lytimi susijusių duomenų spragos veikia ne tik visą pasaulį, bet ir kiekvieno iš mūsų, vyro ar moters, kasdienius veiksmus, pasirinkimus, net gyvenimo būdą, ir svarsto, kaip, užpildžius duomenų spragas, pasaulis galėtų tapti visoms ir visiems išties patogus.

„Būtina perskaityti kiekvienam ir kiekvienai – nesvarbu, kuri jūsų lytis ar ką gyvenime veikiate. Įprastą žvilgsnį keičianti knyga.“
Forbes

„Caroline Criado Perez nesiekia atskleisti tariamai visą pasaulį pūdančios konspiracijos - anaiptol. Ji tiesiog surenka duomenis ir jais kaip aukščiausios kokybės lazeriu skrodžia mūsų iš inercijos priimamus sprendimus, vis dar skatinančius nelygybę.“
Guardian

Caroline Criado Perez (gim. 1984) – rašytoja, aktyvistė, lyčių lygybės aktualijų komentatorė. Oksfordo universitete baigė anglų kalbos ir literatūros bakalauro studijas, Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje studijavo elgsenos ir feministinę ekonomiką. 2013 m. „Liberty Human Rights“ Criado Perez paskelbė metų aktyviste, o 2020-aisiais Suomijoje jai įteiktas HÄN lyčių lygybės apdovanojimas. „Nematomos moterys“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu nr. 1, o 2019 m. „Financial Times“ ją išrinko metų knyga.

„Būtų idealu, jei valgytume intuityviai – tiksliai jausdami, kiek ir kokio maisto mums reikia šiuo metu. Deja, dažniausiai valgome tam tikrais nuo dienotvarkės priklausančiais intervalais, nenatūralų, įvairių skonį iškreipiančių medžiagų prisodrintą maistą. Labai dažnai valgome norėdami nusiraminti ar, priešingai, stimuliuoti save, patirti malonumą ar kitaip reguliuoti emocijas, palengvinti bendravimą ir panašiai. Visa tai iškreipia natūralų santykį su maistu ir veda prie valgymo sutrikimų.“
Dr. Julius Neverauskas, gydytojas psichoterapeutas ir neurologas

Perskaitę šią knygą apie dažniausius valgymo sutrikimus, susipažinsite su žurnalisčių Gintarės Jankauskienės ir Justinos Mikeliūnaitės parengtomis sveikstančiųjų istorijomis, o išsamiuose gydytojų Juliaus Neverausko ir Neringos Rogalskytės komentaruose rasite veiksmingų, sėkmingai taikomų šiuolaikinės psichiatrijos ir psichoterapijos gydymo metodų bei patarimų.

Taip pat sužinosite, kaip suvaldyti emocinį valgymą, ar galime įveikti nenumaldomą greitojo ir perdirbto maisto norą, kaip pasiruošti persivalgymo atkryčiui, kokių veiksmų imtis, jei valgymo sutrikimu serga artimas žmogus.

Knygoje specialistų dėmesys skiriamas penkiems dažniausiems valgymo sutrikimams:
- emociniam valgymui;
- anoreksijai;
- bulimijai;
- priepuolinio persivalgymo sutrikimui;
- ortoreksijai (liguistam požiūriui į sveiką mitybą).


Nelikite vieni su liga – ji gali būti už jus stipresnė. Prašykite artimųjų ir specialistų pagalbos. Laimė, padėti sau ir pasveikti nuo valgymo sutrikimų įmanoma.

„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.

Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.

Knyga siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.


„Daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra – vienas iš didžių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos.“
Irena Vaišvilaitė


Irena Vaišvilaitė (g. 1954) kultūros istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, dėsto Vilniaus universitete. Tyrinėja XVII ir XX a. kultūros istoriją, ypač domisi religiniais kultūros aspektais.

Kodėl moterys kalbesnės už vyrus? Kodėl jos prisimena smulkiausias barnių detales, o vyrai neprisimena net pačių barnių? Kodėl kaip įmanydamos vengia konfliktų? Kodėl dvigubai dažniau nei vyrai serga depresija?

Atsakymai į šiuos ir begales kitų tiek moterims, tiek vyrams svarbių klausimų – knygoje „Moters smegenys“. Per dešimtį metų šis „New York Times“ bestseleris buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų, visame pasaulyje parduota beveik milijonas knygos egzempliorių. Gilindamasi į moters smegenų prigimtį ir patirtį, Louann Brizendine siūlo moksliniais tyrimais paremtą gidą, paaiškinantį, kaip moterys mąsto, ką vertina, kaip bendrauja ir, svarbiausia, ką ir kodėl myli. Žaismingu, skaitytojams lengvai prieinamu stiliumi autorė seka moters smegenų raidos istoriją, akcentuodama svarbiausius moters gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę, romantinių santykių mezgimą, nėštumą, gimdymą ir vaikų auginimą, menopauzę ir gyvenimą po jos.

„Louann Brizendine – tikra savo srities lyderė, pasitelkianti medicinos mokslą, kad padėtų pacientėms. Dabar ji nori pasidalinti įgytomis žiniomis. Rezultatas – aktuali, įžvalgi, lengvai skaitoma ir visokeriopai nuostabi knyga.“
Sarah Blaffer Hrdy

„Akis atveriantis pasakojimas apie žmogaus elgesio biologiškumą. Šiai knygai lemta tapti lyčių studijų klasika.“
Marilyn Yalom

Dr. Louann Brizendine (Luana Brizendain, gim. 1952) – garsi akademikė, neuropsichiatrė. Būdama prestižinio Jeilio universiteto rezidentė ir Medicinos fakulteto dėstytoja, ji pastebėjo, kad beveik visi tuometiniai neurologijos tyrimai grindžiami išskirtinai vyrų pacientų duomenimis. Tai paskatino L. Brizendine 1994 m. Kalifornijoje įsteigti Moterų nuotaikos ir hormonų kliniką – pirmą tokią JAV, – kur iki šiol tiriamos moterų smegenų funkcijos. Šiuo metu Brizendine yra klinikos direktorė, jos specializacija – tokios disciplinos kaip hormonų neurobiologija, nuotaikos ir nerimo sutrikimai. Autorė su vyru ir sūnumi gyvena San Fransiske.

„Toks gyvenimas tebuvo žaidimas, laiko stūmimas, mirtis apskritai neegzistavo. Iš visko juokėmės, net ir iš jos, ir tai nebuvo kvaila, nes juokas visada laimi...“

Penktoji autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“ pasižymi gaivališku nuoširdumu. Karlas Uvė išvyksta į Bergeną studijuoti Rašymo meno akademijoje. Mokslai atneša didžiulį nusivylimą: vaikino užmojai platūs, tačiau suvokimas dar menkas, ir iš studijų nieko neišeina. Apsiginklavęs, regis, visai nepagrįstu atkaklumu, jis toliau daug skaito ir rašo. Karlo Uvės pažįstami vienas po kito debiutuoja ir tampa rašytojais, o jis pats bando susitaikyti su mintimi, kad bus jei ne kūrėjas, tai bent gabus literatūros kritikas. Jo rašymo stilius keičiasi. Keičiasi ir santykis su pasauliu. Romane pasakojama apie užsimezgusias tvirtas draugystes, sudėtingą ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančią meilę ir vėl grįžtama prie egzistencinių išgyvenimų, paskatinusių rašytoją sukurti šį romanų ciklą.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, meilę, priklausomybes, mirtį ir kūrybą. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Kaip jis sugeba rašyti taip pagaviai? Šviežia, keista, išskirtinė skaitymo patirtis.“
Kevin Canfield

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, gim. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, stiliumi lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, Norvegijoje pasirodžiusiu 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, K. O. Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“
Times Literary Supplement

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“
Sam Miller

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“
Nicolas Mathieu

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

„Senoji tapatybė jo nebedomino. Nuslydo nuo pečių lyg senas, sunkus ir nepatogus paltas. Kas jis toks buvo ištisus dešimtmečius, jaudino kažką kitą, bet jau nebe jį.“

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva. Ji rūpi įvairiausio plauko žmonėms – nuo kino prodiuserių iki garsenybių ir detektyvų, bet atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų.

„Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika.“
Kristina Sabaliauskaitė

„Universalus iš godulio, baimės, kietaširdiškumo pamišusios visuomenės portretas.“
Eileen Battersby

„Šį romaną gali vartyti tarp pirštų kaip brangakmenį: dienos šviesoje jis sutviska vis nauja spalva.“
Marie-Laure Delorme

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ („Baltos lankos“, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. „Vernonas Subutexas 2“ – antroji trilogijos knyga, pasirodanti lietuviškai.

„Pamąsčiau, kad dar tokiai daugybei dalykų esu per maža, bet niekas nepasako, kada būsiu pakankamai didelė, kiek centimetrų staktoje reikia pasiekti, ir paprašiau Dievo: gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“.“

Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

„Vienas iš geriausių kada nors skaitytų debiutų. Jį jau dabar galima laikyti klasika.“
Max Porter

„Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo.“
Ted Hodgkinson, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas

Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld, gim. 1991, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – vieni iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. 2015 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Veršelio plėvė“ („Kalfsvlies“), kuris pelnė „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją. Už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ 2020 m. buvo apdovanoti „International Booker Prize“ literatūros premija ir tapo jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Rijneveld gyvena Utrechte, ten kuria ir dirba pieno ūkyje.

Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas?

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Romane „Laukas“ kalbama apie tai, ko neįmanoma sučiuopti. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Šis autorius kaip niekas kitas geba aprašyti tylą ir baigtį. Tai nesentimentalaus paprastumo, akimirkos, efemeriškų dalykų meistras – viskas plevena ore, viskas lengva.“
Elke Heidenreich

„Taip, kaip Robertas Seethaleris, santūriai ir kartu jaudinančiai, turbūt nerašo joks kitas šių dienų vokiečiakalbis rašytojas.“
Holger Heimann

„Tobula forma. Neįmantria poetiška kalba R. Seethaleris sugeba pateisinti kiekvieną gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Netektis, meilė, viltis ir vienatvė – taip nepatetiškai tiksliai aprašyti žmonių emocijas yra didelis menas, ir įžvalgusis R. Seethaleris jį įvaldęs meistriškai.“
ZDF laida „Aspekte“

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Jo romanas „Visas gyvenimas“ („Baltos lankos“, 2017) 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, romanas „Tabakininkas“ („Baltos lankos“, 2018) – 2018 m. „Europese Literatuurprijs“ literatūros premijai. „Laukas“ – trečia autoriaus knyga, pasirodanti lietuviškai.

„Kas nėra klausęs savęs: ar tik aš nesu pabaisa, ar tai ir yra būti žmogumi?“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

„Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Genialumu prilygsta Vladimirui Nabokovui.“
Jeff Vandermeer

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920-1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. Būdama 23-ejų parašė pirmą romaną „Arti laukinės širdies“ („Baltos lankos“, 2020), Brazilijoje tapusį literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. „Žvaigždės valanda“ – paskutinė rašytojos knyga, išleista jai esant gyvai, – laikoma bene svarbiausiu jos kūriniu. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą.