Elektroninės knygos

Viena ryškiausių šiuolaikinių Lenkijos rašytojų, prestižinių premijų laureatė Joanna Bator sukūrė galingą romaną – šeimos epopėją, kuri kartu yra ir meilės prisipažinimas, ir laisvės šauksmas.

„Mano giminės istorija kupina vyrų pavidalo spragų“.

XX a. pradžios Silezija. Berta, miestelio mėsininko duktė, svajoja apie romantišką pabėgimą ir galiausiai padaro kai ką, ko neįmanoma atitaisyti. Nuo tada per jos palikuonių gyvenimus nusidriekia maišto ir nerimo gija.

Jos dukra Barbara su peiliais elgiasi lyg su aštriomis tiesomis; vaikaitė Violetta kolekcionuoja skandalus, žurnalus ir šukuosenas – tarsi žemėlapius gyvenimų, kuriuos būtų galėjusi gyventi; o provaikaitė Kalina surenka išsibarsčiusius šeimos praeities fragmentus ir kantriai susiuva juos į visumą. Papasakoja tai, kas buvo nutylėta, ir taip mėgina nutraukti tamsų jų giminę slėgusį užkeikimą.

Šiame įspūdingame romane jų likimai pasakoja apie pasaulį, mėginantį suvaržyti moteris, bet jos, nepaisydamos skausmo ir sudaužytų vilčių, nesiliauja kovoti dėl savo laimės. Tarp prarastų meilių, kraštutinių poelgių, neįvykusių pabėgimų ir paslapčių, iš motinos perduodamų dukrai, keturių kartų moterys maištauja prieš vyrų rašytą istoriją.

„Kartu, kartu!“ – tradicinis lenkų vestuvių šūksnis, raginantis jaunavedžius pasibučiuoti ir taip išvyti kartėlį, – romane skamba daugybe balsų: ir juokingai, ir sarkastiškai, ir skausmingai, ir išlaisvinančiai. Niekada kartėlis nebuvo toks saldus kaip Joannos Bator sagoje – žiaurioje ir švelnioje, magiškoje ir realistiškoje istorijoje apie meilės bei laisvės ilgesį.

„Mąstyti tikrovę už mūsų mąstymo ribų – ne absurdiška, o būtina“, – teigia filosofas Grahamas Harmanas, pabrėždamas, kad pasaulis nėra toks, kokį jį matome.

G. Harmanas atstovauja šiuolaikinės filosofijos krypčiai – spekuliatyviajam realizmui – ir yra vienas svarbiausių į objektus orientuotos ontologijos (OOO) kūrėjų kartu su Timothy Mortonu, Ianu Bogostu ir Levi Bryantu. OOO siūlo radikalią pasaulio sampratą: ji atmeta žmogiškosios egzistencijos viršenybę ir teigia, kad visi objektai – realūs ir fiktyvūs, natūralūs ir dirbtiniai – egzistuoja autonomiškai ir yra savaime vertingi, nepriklausomai nuo žmogaus vertinimo.

Knygoje G. Harmanas aiškiai ir net žaismingai pristato šios minties mokyklos idėjas. Jis nagrinėja, kaip objektai veikia vieni kitus, išlikdami neprieinami mūsų suvokimui, ir kodėl ši autonomija svarbi menui, literatūrai, politikai bei gamtos mokslams. Nuo Šerloko Holmso ir vaizdo žaidimų iki dadaizmo, Voltaire’o ir „stygų teorijos“ – ši knyga kviečia iš naujo permąstyti viską, kas laikyta savaime suprantama.

Graham Harman (gim. 1968) laikomas kertiniu šiuolaikiniu mąstytoju, apibrėžiančiu posthumanizmo epochą. 2015 m. jis pateko į „ArtReview“ didžiausią įtaką tarptautiniame meno pasaulyje turinčių asmenų šimtuką. 2016 m. leidinys „The Best Schools“ įtraukė jį į 50 įtakingiausių gyvų filosofų sąrašą. Šiuo metu dirba Los Andželo SCI-Arc institute.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/446bb9d8-a6eb-4f5d-bec1-0b645cc4404f.html

Mariaus Buroko „seismografas“ – taupus lyg išgyvenimo krepšys, kuriame yra viskas, ką norėtum pasiimti grėsmės minutę, jei tik spėtum. Pustoniais liejami metų laikai, nušiuręs Vilnius, geležinkelio stotis, Naujininkai. Jūrą atkartojantis dukters vardas, skaidri meilės lyrika cikle „Visatai, radusiai vietą“. Akloji dėmė, pretenzijos viską suprasti atsisakymo metafora. Literatūros bejėgystė (džiovintos eilučių mandragoros), kai žūsta žmonės; nuojauta, kad istorijos ciklas linkęs kartotis (visus kitus jau išvežėm). Eilutės stalius ir verlibro puodžius pastebi, kad kone amžinai kas nors spardo kamuolį, kas benutiktų. Atjauta Ukrainai nėra vien tušti žodžiai – Marius yra aktyvus fronto stebėtojas ir netiesioginis dalyvis.

- Giedrė Kazlauskaitė

Riba, mąstyme kraštovaizdžio brėžiama linija, horizonto siūlas, pakraštys, kuriame gamta susitinka (o gal išsiskiria) su kultūra ir civilizacija – visa tai stengiuosi nusakyti žodžiais ir eilutėmis. Nuo vešlios žalumos iki karo išdegintų griuvėsių, nuo meilės iki neapykantos – tokia mano seismografo žymima amplitudė, tokie asmeniniai ir globalūs žemės virpesiai, tokia žingsniais matuojama poetinė geografija.

- Marius Burokas

Marius Burokas (g. 1977) – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas. Pirmoji jo poezijos knyga pasirodė 1999. Šiuo metu jis yra keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo Jotvingio, Antano Miškinio ir Maironio, Poezijos pavasario premijas. Jo eilėraščių rinktinę anglų kalba „Now I Understand“ 2018 m. išleido Jungtinės Karalystės leidykla „Parthian Books“. Eilėraščių knyga ukrainiečių kalba „Найменші речі“ taip pat buvo išleista 2018 m. 2021 m. pasirodė autoriaus poezijos rinktinė lenkų kalba „Tu mieszkał Jonasz“. Autoriaus poezija versta į lenkų, latvių, estų, suomių, slovėnų, anglų, vokiečių, prancūzų, gruzinų, švedų, ispanų, ukrainiečių ir kt. kalbas. Marius Burokas taip pat yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungų narys.

Jūratės Čerškutės monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – literatūrologinis ir monografinis raportas apie vieno įdomiausių XX a. pabaigos lietuvių rašytojų Ričardo Gavelio (1950–2002) prozos sistemą. Knygoje ieškoma atsakymų, kaip Gavelis šią sistemą kūrė, kokios literatūrinė vaizduotės rašytojas jis buvo, kokiais kūrybiniais principais grindė savo kūrybos formulę ir ar tikrai visais kūriniais rašė vieną ir tą pačią knygą.

Gavelio prozos biografija pasakoja apie kūrinius, jų recepciją ir pasirodymo kontekstą, apie tai, kaip Gavelis rašė žmogų, miestą, sistemą, visuomenę, kaip specifinius elementus pavertė universalijomis, o patirtį – generalizavo. Monografija, siekianti kiek atitraukti rašytoją nuo jo garsiausio romano Vilniaus pokeris, kviečia skaityti ir atrasti visą Gavelio prozą, pažinti patį autorių – savo gyventam laikui įsipareigojusį fiziką, pasirinkusį ne mokslo, o meno kaip mokslo sapno ir pasaulio pažinimo kelią.

Jūratė Čerškutė – literatūrologė, literatūros kritikė, 2023 m. išrinkta Metų kritike už aktyvią reakciją į literatūros procesus ir plačiajai auditorijai aktualią kritiką. Dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Varšuvos universitete. Nuo 2009 m. rudens gavelologė – nuosekliai tyrinėja ir populiarina Ričardo Gavelio kūrybą, formuoja viešąjį diskursą apie jo darbus. Monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – pirmoji autorės knyga, apibendrinanti penkiolika Gavelio kūrybos tyrimo metų.

Kas yra antropologija ir kodėl verta mąstyti antropologiškai? Trumpame kultūrinės ir socialinės antropologijos įvade pristatomos ir kartu permąstomos devynios svarbiausios šio mokslo sąvokos: kultūra, civilizacija, vertybės ir vertė, kraujas, tapatybė, valdžia, protas, gamta. Kodėl Bolivijos eseechų tauta nesidžiaugia įmušusi įvartį futbolo rungtynėse, o Viduržemio jūros regione gėda siejama su avių auginimu? Remdamasis įvairiais pavyzdžiais, asmeninėmis patirtimis ir prieštaringa antropologijos istorija, Matthew Engelke siūlo suabejoti tuo, ką laikome duotybėmis, ir pažvelgti į pasaulį antropologiškai, kad geriau pažintume ne tik kitą, bet ir save.

Puikus įvadas į vos 150 metų egzistuojančią akademinę discipliną.
– New York Times Book Review

Intriguojanti, žaisminga, įžvalgi pažintis su antropologijos mokslu. Mąstant antropologiškai viskas, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – tėvų ir vaikų santykiai, finansų rinka ar organų donorystė – atsiskleidžia kaip kultūriškai sąlygota ir dėl to tik dar labiau reikšminga. „Kaip mąstyti antropologiškai“ perstato mąstymo pamatus.
– Antropologė, Browno universiteto profesorė, Harvardo universiteto afilijuotoji mokslininkė Ieva Jusionytė

Matthew Engelke (g. 1972) – antropologijos profesorius Londono ekonomikos mokykloje. Engelkės tyrimų lauką sudaro krikščionybė, sekuliarusis humanizmas, medijų teorijos, materializmas ir semiotika. Jis – apdovanotas autorius ir dėstytojas, taip pat buvęs Karališkojo antropologijos instituto žurnalo redaktorius, o jo tekstus publikavo „The Guardian“, „The Times“ ir „Public Books“.

„Šiandieninėje visuomenėje perfekcionizmas tapo galinga varomąja jėga: siekiama vis efektyvesnės optimizacijos, dar didesnio našumo, geresnio produktyvumo. Todėl daugelis žmonių ir verslų įsitraukia į nesibaigiančias beribės tobulybės paieškas: esame nepatenkinti geriausiais savo rezultatais, pasiektais tikslais, o pelnas, vadyba, paslaugos, kolegos, darbuotojai, asmeninė laimė ir sėkmė visada galėtų būti didesnė, geresnė, greitesnė, sklandesnė.

Šįkart kviečiame susipažinti su studija, kurioje perfekcionizmas nagrinėjamas ne kaip idealo siekis, o kaip nepaliaujamos pastangos ištobulinti tai, kas netobula. Knygoje „Tobulumo spąstai“ rašytojas Thomas Curranas, apžvelgdamas mokslinius ir ekonominius tyrimus, atskleidžia, kas iš tiesų skatina perfekcionizmo įsigalėjimą, kaip tai veikia įvairias gyvenimo grandis – nuo asmenybės iki ekonomikos. Jis pateikia įžvalgų ir patarimų, kaip ištrūkti iš perfekcionizmo spąstų.

Knygą rekomenduoju visiems, kuriems rūpi tvarus asmenybės ir visuomenės augimas, jaučiantiems nerimą, kad dirba, bendrauja ar kuria nepakankamai tobulai. Viliuosi, kad ji taps įrankiu mokantis valdyti savo lūkesčius, kad perfekcionizmas būtų ne nuolatinio nepasitenkinimo ir nesveiko konkuravimo variklis, o pagrindas priimant tvarius, racionalius, ramius sprendimus.“

Inga Skisaker
„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Thomas Curran – Londono ekonomikos mokyklos psichologijos profesorius, svarbaus tyrimo, kurį BBC įvertino kaip „pirmąjį, palyginusį kelių žmonių kartų perfekcionizmą“, autorius. Jo TED kalba apie perfekcionizmą sulaukė daugiau nei trijų milijonų peržiūrų.

Modernų Vilnių kūrusios Lietuvos architektūros legendos – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis ir Gediminas Baravykas – šioje knygoje prabyla autentiška šneka apie tai, kaip jie planavo, projektavo ir statė Lietuvoje sovietmečiu. Juos 1992 metais kalbino JAV lietuvis, tuomet Berklio studentas, šiandien jau Niujorko Barucho koledžo ir CUNY absolventų centro profesorius Jonas V. Mačiuika.

Keturis interviu palydintys architektūros istorikų prof. Johno V. Mačiuikos ir prof. Marijos Drėmaitės įvadiniai straipsniai siūlo skirtingus perskaitymo būdus apmąstant kontroversišką sovietmečio palikimą ir ieškant asmeninio santykio su savo gyvenamąja aplinka.

Knyga gausiai iliustruota kruopščiai atrinktomis archyvinėmis ir pašnekovų nuotraukomis bei knygos sudarytojo asmeninėse kolekcijose saugomomis nuotraukomis.

The legends of Lithuanian architecture who shaped modern Vilnius – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, and Gediminas Baravykas – speak in this book in their authentic voices about how they planned, designed, and built in Lithuania during the Soviet period. They were interviewed in 1992 by a Lithuanian American, then a student at Berkeley and today a professor at Baruch College and the CUNY Graduate Center in New York, Jonas V. Mačiuika.

The four interviews are accompanied by introductory essays by architectural historians Prof. John V. Mačiuika and Prof. Marija Drėmaitė, which offer different ways of reading and reflecting on the controversial legacy of the Soviet era and of searching for a personal relationship with one’s living environment.

The book is richly illustrated with carefully selected archival photographs and images of the interviewees, as well as photographs from the personal collections of the book’s editor.

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą
mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

Galbūt šis literatūrinis žaidimas taps tam tikru žingsniu, mėginant geriau suprasti to meto Vilnių ir jo socialines bei kultūrines realijas. O tai savo ruožtu paskatins pamatyti po barokiniais debesimis slypintį sudėtingą ir kupiną įvairiausių gyvenimo iššūkių rytų Lenkijos provincijos miestą Vilnių.
– istorikas Povilas Andrius Stepavičius

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių ir personažų, kurie kūrinį priartina prie realybės, tačiau galiausiai skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra suprojektavęs eilę visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršą per Lietuvą.

Pirmoji Algirdo Kaušpėdo knyga Antiška (2013) dedikuota architektų postpankroko grupei „Antis“ – joje aptariami grupės dainų provokuojantys tekstai, dalijamasi prisiminimais, istorijomis ir komentarais, leidžiančiais suprasti grupės fenomeną ir to meto kultūrinį foną besilaisvinančioje Lietuvoje. Antroji knyga – Gyveno kartą bičas ir kaimynas (2019) – apima 80 novelių, kur knygos herojai, gerdami alų, aptarinėja gyvenimą arba tyli. Romanas Koplyčia (2025) – trečioji autoriaus knyga, kurioje pasitelkiant autofikciją be skubos apmąstomi gyvenimo vingiai ir patyrimai, ieškomi susitaikymo ir įveikos būdai.

„Nuostabi... Perskaitykite. Ji tikrai ypatinga.“

Chris Whitaker

„Iš tiesų nuostabus, širdį paliečiantis romanas. Negalėjau jo padėti į šalį.“

Ann Napolitano

„Meistriškai parašyta, išmintinga ir švelni... Visiškai originali.“

Jojo Moyes

1987 ieji. Po didžiulės audros Kora su dukrele patraukia užregistruoti sūnaus gimimo. Jos vyras tikisi, kad ji laikysis tradicijos ir pavadins kūdikį jo vardu. Tačiau ar teisinga, kad jos vaikas paveldėtų vardą iš kelias kartas dominuojančių, valdingų vyrų? Jos pasirinkimas nulems visos šeimos gyvenimo kryptį.

Praėjus septyneriems metams, jos sūnus vadinamas Lokiu – vardą parinko sesuo tikėdamasi, kad brolis užaugs drąsus ir dosnios širdies. O gal jis Džulianas – tai vardas, kurį motina nešiojosi širdyje trokšdama, kad sūnus taptų savarankiška asmenybe. O gal jis Gordonas, pavadintas tėvo garbei ir auginamas jo žiaurumo šešėlyje, – tik ar įmanoma nepakartoti ir jo likimo?

Tai jautri ir vilties kupina istorija apie tris vardus, tris gyvenimo versijas ir begalines galimybes, kurias gali įžiebti vienintelis sprendimas.

Šįkart ji neprašė kortų sušildyti. Dėliojo lėtai, vieną po kitos, tylėdama, kol nuklojo pusę stalo, ir pagaliau pakėlė akis.

– Blogai, – ištarė tik vieną žodį.

Sibilė apmirė. Net kojas pakirto. Fredos akys keistai blizgėjo ir atrodė dar mįslingesnės nei įprastai, kaip kažką išties baisaus žinančio žmogaus.

Sibilė, išgyvenanti santykių krizę, kreipiasi į socialiniuose tinkluose itin populiarią būrėją raganą Fredą ir ši jai išpranašauja lemtingą susitikimą su didžiąja gyvenimo meile. Raganos pranašystė pildosi – mergina sutinka charizmatiškąjį Artūrą ir jį įsimyli. Tačiau aktoriumi prisistatančio vyro praeities paslaptys kelia nerimą. Ar išaiškėjus tiesai Sibilė bus pajėgi tai ištverti?

„Kartais tam, kad išjudėtum į priekį, pakanka mesti monetą. Kartais tereikia draugiško padrąsinimo. Kartais – išskaityto „ženklo“. Ne visada ir ne visi žmonių sprendimai yra tik logiški ir racionalūs, bet tai anaiptol nereiškia, kad nelogiški sprendimai yra klaidingi. Gindie, neretai net priešingai. Tai kodėl nesikreipus į raganą Fredą?“ – klausia autorė.

Iš tiesų šis skaitytojo iki paskutinio puslapio nepaleidžiantis romanas netgi ne apie raganą. Jis – pirmiausia apie meilę, apie mėginimą pergudrauti likimą, apie graužatį, kerštą ir pavojus išperkant kaltę.

Jurgita Noreikienė – žurnalistė, redaktorė, vertėja, kelių knygų autorė. Jos kuriamos istorijos įsuka į dramatiškų įvykių ir paslapčių verpetą, veikėjai, kovodami už savo jausmus, priversti spręsti sudėtingas etines dilemas ir daryti lemtingus žingsnius.

Nepaprastai žavinga romantinė komedija apie tai, kas nutinka, kai meilės romanas kruiziniame laive peržengia ribas.

Houpei Lenover reikia atostogų. Santykiai su vaikinu žlugo, kūrybiniai siekiai visiškai sustoję ir ji pati nebežino, kur dingo ta „kieta“ mergina, kokia kadaise buvo. Todėl kai jos geriausia draugė, gyvenimo būdo formuotoja, pakviečia kartu vykti į prabangią kelionę kruiziniu laivu, Houpė sutinka, nors nekenčia kruizų.

Feliksas Sigreivas negali įsivaizduoti nieko blogesnio už kelionę kruiziniu laivu. Darboholikas virtuvės šefas nenori palikti savo restoranų ir kasdienės rutinos. Bet kai tėvai jam ir seserims padaro staigmeną pranešdami nupirkę bilietus visai šeimai į laivą ir ketinantys jame atšvęsti santuokos metines, jis negali atsisakyti, mat praeityje ir taip jau yra juos smarkiai nuvylęs.

Houpė ir Feliksas nusiteikę iškęsti šias atostogas sukandę dantis, tačiau staiga jų akys susitinka lipant į laivą, ir dešimties dienų meilės romanas Karibų jūroje su patraukliu nepažįstamuoju Houpei nebeatrodo toks jau ir blogas variantas. Tačiau Houpę vėl pradeda persekioti praeities demonai, ir Feliksas sužino, kad moteris, kuri jam vis labiau patinka, nebuvo iki galo atvira. Viskas pakrypsta nemalonia linkme. Ar pavyks jiems įveikti audringą meilės jūrą? O gal jų svajonių laivas suduš? 

„Puikus vasaros skaitinys Emily Henry ir Christinos Lauren romanų gerbėjams. Istorija kupina chaoso ir komiškų situacijų. Kiekviena scena – it kinas, o Doyle stilius tiesiog žaižaruoja. Negaliu atsidžiaugti šia knyga!“

Alexis Daria, bestselerio „You Had Me at Hola“ autorė

Ar gali žmogaus gyvenimas grįžti atgal ir pradėti rausti sau vagą iš naujo, kitoje vietoje?

„Romanas yra neprilygstamas realistinio vaizdavimo stiprumu ir įtaiga... Kūrinys paperka tikrumu, dramatizmu, turtinga kalba.“

Prof. Elena Bukelienė

Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje gimusios Viktorijos likimas nelepino. Nuo mažų dienų padėdama tėvams ji sukosi alinančių darbų verpetuose. Atrodė, kad gyvenimas – tik kieta ranka šeimyną valdančios mamos pavedimai, juodas neišvargstamas vargas, pasninkai ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Tačiau net ir didžiausi sunkumai kantrios mergaitės nepalaužė. 

Tvirtas sunkaus, bet stabilaus gyvenimo pamatas suaižėjo, kai tėvai nusprendė, kad Viktorijai metas tekėti. Išleista už nepažįstamo, niūraus ir grubaus vyro ji pirmą kartą suabejojo, ar toks ir turi būti gyvenimas. Tačiau XX a. pradžios Lietuvos kaime alternatyvų nebuvo – ir Viktorija, it galingos tėkmės nešama skiedra, lėkė pirmyn akmenuota savo likimo upe. Ar moteris ras jėgų ir drąsos pasukti prieš srovę?

2003 m. pirmąkart išleisto romano „Likimo upė“ autorius Apolinaras Čepulis gimė 1933 m. Akmenaičių kaime, Kuršėnų rajone, prie Ventos. Kaimo kasdienybė, žmonių vargai ir santykiai jam buvo gerai pažįstami, todėl romane atgyja kaimo žmonių gyvenimo vaizdai, žemaičių krašto koloritas, spalvinga ir autentiška kalba, ryškūs charakteriai, kaimo tradicijos – nuo piršlybų iki laidotuvių. Motinos Viktorijos pasakojimai apie jaunystę, istorinius XX a. įvykius, nuo vaikystės išlikę autoriaus atmintyje ir užrašuose, rado vietą šio sodriu realizmu dvelkiančio, abejingų nepaliekančio romano puslapiuose. 

Jaudinančią Viktorijos gyvenimo istoriją galima palyginti su garsiąja lenkų nobelisto  Władysławo Reymonto epopėja „Kaimiečiai“.

„Dar truputį pasistengsiu, pakentėsiu, ir viskas susitvarkys“, – pro sukąstus dantis bandome save stiprinti ir jaučiamės it kokie superherojai, kol vieną dieną mūsų „akumuliatorius išsenka“.

Kaip atskirti, kur perdegimas, o kur tiesiog nuovargis, nerimas, nuobodulys ar depresija? O gal tai tik silpnuolių būsena, iš kurios išsivaduoti padeda geros atostogos?

Psichoterapeutė laužo mitus ir, remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais, pa- vyzdžiais iš darbo praktikos, suguldė unikalią 7 žingsnių programą, kaip neleisti sau perdegti arba atsigauti jau perdegus.

• Atjauta sau – kalbėkime su savimi kaip su mylimiausiu žmogumi pasaulyje.

• Perfekcionizmas – ar nesame per aukštai išsikėlę kartelės?

• Ribų brėžimas – kada sakyti „taip“, o kada drąsiai ir aiškiai tarti „ne“.

• Kasdienės rutinos pokyčiai ir sulėtėjimas – darbo diena autopilotu, atotrūkis nuo savo fiziologinių poreikių.

• Pamatinės vertybės, tikslai, prioritetai – ar mūsų kasdieniai veiksmai dera su vertybėmis?

Ši knyga leis ir vėl ramiau kvėpuoti tiems, kurie eina perdegimo keliu, bet dar nepasiekė galutinės stotelės, kurie suvokė, kad toliau keliauti nebėra kur ir laikas prašyti pagalbos, ir kurie jau pradėjo pokyčių kelionę.

Agathos Christie gerbėjai! Horowitzas siūlo puikią naują klasikinio detektyvo versiją. Romanas romane yra įtraukiantis ir išradingas – tikras užuominų labirintas, slepiantis didelę paslaptį.

„Mėnulio gėlės“ žmogžudystės“ – antroji New York Times bestselerių autoriaus Anthony Horowitzo knyga apie Siuzaną Railand, narpliojančią naują žmogžudystę. Po to, kai išsiaiškino stulbinančias knygos „Apie šarkų žmogžudystes“ paslaptis, ji pasiruošusi išbandyti jėgas dar vienoje painioje byloje.

Palikusi Londoną knygų redaktorė Siuzana kartu su savo draugu vadovauja nedideliam viešbučiui Graikijos saloje. Tačiau gyvenimas nėra toks idiliškas, kaip norėtųsi: išvarginta nuolatinių rūpesčių saloje, kur visi dirba atsainiai, Siuzana pradeda ilgėtis įprasto gyvenimo Londone. 

Taigi kai į svečius atvyksta anglų pora ir papasakoja istoriją apie nusikaltimą, įvykdytą jų viešbutyje tą pačią dieną, kai ten ištekėjo jų dukra Sesilė, Siuzana susidomi. O kai jie pamini, kad Sesilė dingo praėjus kelioms valandoms po to, kai perskaitė detektyvinį romaną „Atikas Piundas imasi bylos“, kurį Siuzana kadaise redagavo, moteris suvokia, kad turi grįžti į Londoną ir išsiaiškinti, kas nutiko.

Raktas į žmogžudystės ir Sesilės dingimo paslaptį, regis, slypi šio romano puslapiuose. Tačiau norėdama įminti Sesilės dingimo paslaptį Siuzana vėl rizikuos gyvybe.

„Kaip sumanu, istorija istorijoje, toji dar kitoje istorijoje. Tikra sėkmė.“ 

Kate Mosse

„Nuostabus galvosūkis: velnioniškai išradingas ir nepaprastai smagus. Tikras šedevras.“ 

Lucy Foley, knygos „Vidurnakčio fiesta“ autorė

Anthony Horowitz (g. 1955 m.) yra vienas originaliausių ir produktyviausių šiuolaikinių britų detektyvų kūrėjų, profesionaliu rašytoju tapęs vos 20-ies. 

2011-aisiais autorius sulaukė ypatingo pripažinimo: Arthuro Conan Doyle’io fondas A. Horowitzą pasirinko oficialiu Šerloko Holmso istorijos tęsėju. Rašytojas apdovanotas Britų imperijos ordinu už nuopelnus anglų literatūrai.

Kelias į ramybę per skyrybų jausmų audras

„...ant virtuvinio stalo gulėjo ne kasdienis raštelis, kokius darbus nuveikti, o trumpa žinutė: „Aš nusprendžiau skirtis.“ Jokio paaiškinimo. Tik tas šaltas faktas ir tuštuma, staiga užliejusi visą kambarį, ir... visą pasaulį.“

Skyrybos – ne tik teisiniai dokumentai ar turtiniai reikalai. Tai lyg žemės drebėjimas, sukrečiantis jūsų gyvenimo pamatus, paliekantis jus lyg audros blaškomą laivą jūroje be kompaso ir, atrodytų, be kranto.

Ši knyga – ne stebuklinga piliulė, o kelias į erdvę, kuri padėtų saugiai tyrinėti savo jausmus, užmegzti ryšį su savo vidine stiprybe, išmintimi ir atjauta sau. Autorius, pasitelkęs tikras klientų istorijas ir praktinius scenarijus, skyrybas apibrėžia ne kaip nesėkmę ar tragediją, o kaip sudėtingą virsmą, kuriame tenka susidurti su vienatve, pykčiu, kalte ir nežinomybe – su tuo, nuo ko dažniausiai bėgame. Užuot beviltiškai kovojus su realybe, psichologas siūlo tapti smalsiu savo vidinio pasaulio tyrinėtoju, gebančiu ne tik atpažinti emocines audras, bet ir saugiai jose išbūti.

• Dviprasmiški jausmai –„turėčiau išeiti, bet lieku“.

• Tylos siena – „netikiu, kad galime suprasti vienas kitą“.

• Emocinės reakcijos – „sudužęs“, „tuščias“, „įšalęs į ledą“.

• Skyrybos vaiko akimis – „kaip ir kur aš gyvensiu?“

• Socialinis gyvenimas – draugai – tiesiog draugai ar vienos pusės teisėjai ar guodėjai?

• Sveikimas ir tapatybės paieškos –„kas aš esu be jo / jos ir kada vėl galėsiu pamilti?“

Galite išmokti plaukti net ir tada, kai viskas, regis, skęsta.

Sveikatos psichologas Arnoldas Jasiūnas remiasi egzistencinės psichoterapijos požiūriu į žmogaus būtį. Daugiau nei dešimtmetį autorius gilinasi į gyvenimo laikinumą, ateities neapibrėžtumą ir gebėjimą rinktis, kaip gyventi tomis aplinkybėmis, kurios ne nuo mūsų priklauso. Patirtis, įgyta vadovaujant skyrybų krizę išgyvenančių žmonių grupėms, leido jam iš arti pažinti šio virsmo sudėtingumą ir užklumpančius iššūkius.

Tai ne ta istorija, kurią manote žiną. Tai istorija, kurią ilgai laukiau galėsianti papasakoti.

KNYGA, AKIMIRKSNIU TAPUSI „NEW YORK TIMES“ BESTSELERIU! 

„USA TODAY“ IŠRINKTA VIENA GERIAUSIŲ 2025 METŲ KNYGŲ.

Penkiolikmetė Malala Yousafzai, po žiauraus Talibano išpuolio prieš ją staiga atsidūrusi viešumoje, greitai tapo tarptautine ikona, garsėjančia savo drąsa ir vidine stiprybe. Tačiau toli nuo kamerų ir viešumos šurmulio ji metų metus praleido bandydama rasti savo vietą nepažįstamame pasaulyje. Dabar knygoje „Atrasti savo kelią“ – atvirumo, aštraus humoro ir žmogiškos šilumos kupinuose memuaruose – Malala pirmą kartą mums atskleidžia savo gyvenimą už naujienų antraščių.

„Atrasti savo kelią“ – tai istorija apie draugystę ir pirmąją meilę, nerimą ir savęs pažinimą, apie pastangas išlikti ištikimai sau, kai kiti bando primesti savo nuomonę. Joje Malala nužvelgia savo kelią nuo vienišos vidurinės mokyklos moksleivės iki nutrūktgalviškos studentės ir, galiausiai, jaunos moters, susitaikiusios su savo praeitimi. Atvirai pasakodama apie dažnai chaotiškas kasdienybės patirtis – per plauką išlaikytus egzaminus ar susitikimą su savo gyvenimo meile, – Malala mums primena, kad sektini pavyzdžiai nėra tobuli: jie irgi žmonės.

Šie stebinantys memuarai – tai intymus jaunos moters žvilgsnis į savo pačios gyvenimą, patirtys perimant savo likimo vairą ir gilus asmeninis liudijimas apie stiprybę išlikti savimi.

Malala Yousafzai yra švietimo aktyvistė, jauniausia Nobelio premijos laureatė istorijoje ir bestselerių autorė, investuojanti į moterų sporto komandas. 1997 metais gimusi Mingoroje, Pakistane, 2020-aisiais baigė studijas Oksfordo universitete.

Nepaprastai intymi ir labai žmogiška istorija apie neįtikėtiną tapsmą moraliniu autoritetu.

The New York Times

Knyga „Atrasti savo kelią“ atskleidžia asmenybę, slypinčią už simbolio. Tai istorija apie jaunąją Malalą, kuri po išgyvento šaudymo mokosi suprasti, ką reiškia būti laisva moterimi: pirmą kartą matuojasi džinsus, įsimyli, beveik neišlaiko egzaminų ir susiduria su šio išpuolio sukelta trauma, nors paties įvykio ilgą laiką neprisiminė.

NPR

Nuoširdūs, žavūs ir empatiški memuarai moters, kuri yra tokia pat ryžtinga kaip ir jos jaunesnė versija... [Yousafzai] atsiskleidžia kaip autentiškas, ištvermingas balsas ne tik mergaičių švietimo klausimais, bet ir tokiomis temomis kaip psichikos sveikata, santuoka, draugystė, rizika ir jos pasekmės.

Kirkus Reviews (žvaigždute pažymėta recenzija)

Knygoje „Atrasti savo kelią“ Malala pasakoja, kaip ji susigrąžina savo gyvenimo istoriją – atmesdama saugios vaikystės suvaržymus ir staigios šlovės keliamus prieštaravimus.

The Guardian

Moteris vardu Keitė gyvena viena namelyje prie paplūdimio ir rašomąja mašinėle kasdien renka visą laviną atsiminimų bei minčių, kurių niekas niekada neskaitys. Ji įsitikinusi, jog yra paskutinis žmogus Žemėje. Tuo įsitikinti jai padėjo ilgametės kelionės po pasaulį laivais, pėsčiomis ir dar užsilikusių degalų turinčiais automobiliais, nesutinkant nė gyvos dvasios, glaudžiantis netikėčiausiose vietose. Kad ir Metropolitano muziejuje ar Luvre, kur žiemomis ieškodama šilumos ji degindavo didingų tapybos kūrinių rėmus. 

Keitės tekste lyg drobėje chaotiškai suaudžiamos keisčiausios žymių menininkų, rašytojų biografinės detalės – Rembrandto katinas, vaikų nepakenčiantis Brahmsas, taip pat spalvingi Antikos mitų fragmentai – visada orumu spinduliuojanti Helenė, nelaimingoji Kasandra, ištikimasis Odisėjo šuo, galiausiai prieštaringi pasakotojos prisiminimai ir keisti minčių vingiai. Tačiau kartais jos minčių labirinte pūsteli skaudžios realybės gūsis ir pro paveikslo drobę persišviečia sutrikusi, itin vieniša figūra. 

Amerikiečių rašytojo Davido Marksono romanas Wittgensteino meilužė (1988) – unikali ir tikrai neįprasta knyga, eksperimentinis, eruditiškas, šmaikštumo ir liūdesio kupinas kūrinys, filosofinis kelio romanas, virtuoziška vienišumo ir traumos studija. Per į nieką kitą nepanašų, užburiantį Keitės balsą Marksonas plėtoja nepasitikėjimą kalba, tyrinėja meno reikšmę ir pristato pasaulį, nusimetusį savo rūbą, perfiltruotą per meno ir mitų prisisotinusią sąmonę, likusią vieną Žemėje. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/ef3782a5-8829-4de5-b005-137e1604c137.html

Vienas šmaikščiausių metų debiutų.“ The Times

„Νuostabi, šmaikšti, netikėta ir išmintinga.“ Νaomi Alderman

Šmaikštus, įžvalgus ir išmintingas pasakojimas apie meilę ir ilgalaikius santykius šių dienų pasaulyje.

Vieną vakarą vėlai po vakarėlio namo į savo butą Londone grįžusią trisdešimt vienų Loren prie durų pasitinka jos sutuoktinis Maiklas. Tik bėda ta, kad ji nėra ištekėjusi. Niekada gyvenime nėra mačiusi šio vyro. Vis dėlto, anot jos draugų, gerokai šaunesnio namų interjero ir nuotraukų telefone, jie kartu jau ne vienus metus.

Netrukus jai tenka pripažinti neįsivaizduojamą dalyką: jos palėpė – neišsenkantis vis naujų partnerių šaltinis. Ir prasideda: šimtai „santuokų“, kartais trunkančių savaites, o kartais mažiau nei penkias minutes.

Kaip žinoti, kad sutikai tinkamą žmogų, kai pakeisti sutuoktinį taip paprasta, kaip pakeisti lemputę? Kaip suprasti, kad santykiai geri, arba kas yra laimė, kai gyveni pasaulyje, kuriame visada galima rasti ką nors geresnio vos perbraukus pirštu per ekraną?

Loren samprotavimai lyginant vis naujų sutuoktinių privalumus ir trūkumus tokie nuoširdūs, neretai begėdiški, kad nenorėsite su ja skirtis. Tai nuostabi pramoga ir skatinimas pamąstyti.

„Neįmanoma atsiplėšti! Ši knyga – kaip bedugnė šampano taurė.“ The Washington Post

N-18

„Mėsininkas ir Juodoji Strazdė“ – pirmoji „Pražūtingos meilės“ tamsiosios romantikos trilogijos knyga.

Tamsi romantinė komedija apie serijinius žudikus. Žmogžudystės, chaosas ir pavojingai kaitri chemija. Ši knyga nepanaši į nieką, ką esate skaitę anksčiau!

Sloun ir Rovanas – konkurentai, medžiojantys tuos pačius taikinius. Jie gyvena pagal savo taisykles, pasitiki tik instinktais ir neturi iliuzijų apie save ar pasaulį. Tačiau vienas atsitiktinis susidūrimas įžiebia ryšį, kurio nė vienas neplanavo, – dviejų bendraminčių, juodžiausių sielų draugystę, kurią dar labiau stiprina bendras pomėgis: žudyti kitus serijinius žudikus.

Metai iš metų jų keliai susikerta kruviname žaidime vis kitoje Amerikos vietoje. Medžioklė, pavojus ir nuolatinė mirties artuma tik dar labiau kaitina aistrą. Tačiau jų draugystei peraugant į kai ką gilesnio, neramios praeities šmėklos seka iš paskos, pasirengusios atimti daugiau nei tik užgimusią meilę. 

Ar Sloun ir Rovano trauka taps jų išsigelbėjimu, ar pražūtimi?

O gal jie pagaliau sutiko savęs vertą varžovą?

Kas šįkart atsidurs po žeme?

„Juokinga, širdį šildanti, seksuali... ir kruvina. Tobulas kokteilis, priversiantis alpti ir kvatotis. Smagiausia metų knyga!“

— H. D. Carlton, tarptautinių ir USA Today bestselerių autorė (Adelinos vaiduokliai)

Ją vadino Gundytoja. Mūza. Puolusia moterimi.

Tai – jos istorija.

1636-ieji. Alsiu karščiu pulsuojančiame Romos mieste, kur akmenimis grįstos gatvės ūžia nuo paskalų ir kur tarpsta nuodėmės, gyvena Kostanca Pikolomini – jauna garbinga ištekėjusi moteris. Tačiau ji sutinka Lorencą Berninį – garsųjį skulptorių, Romos visuomenės pažibą, kurio anglies juodumo žvilgsnis slepia ne mažiau tamsų būdą. Tarp jų gimsta pražūtinga trauka.

Slapta meilė įsiliepsnoja visa ryjančia aistra. Tačiau kiekvienas pavogtas bučinys ir neleistinas pasimatymas kelia grėsmę Kostancos reputacijai. Berninį apsėda pavojingas troškimas: jis nori padaryti Kostancą nemirtingą – ne tik užvaldyti jos kūną ir sielą, bet ir įamžinti ją marmure.

Berniniui atidengus Kostancos skulptūrą, išaiškėja, kad ji yra jo meilužė. Tai jų romano pabaiga ir didžiulio skandalo Romoje pradžia. Mat Berninis verčiau sunaikins Kostancą, nei leis jai išeiti.

Išduota. Palikta. Ištremta. Tai turėjo būti Kostancos istorijos pabaiga. Tačiau Kostanca nepaprasta moteris. Ji pakils net iš pelenų.

Tikrais faktais pagrįstas romanas „Kostanca“ prikelia ilgą laiką iš istorijos ištrintą feminizmo ikoną. Puikus pasirinkimas „Santuokos portreto“ ir „Miniatiūristo“ gerbėjams.

„Nuostabi knyga… skaitant ji visiškai užvaldė mano gyvenimą. Galinga ir giliai sukrečianti.“

Paterson Joseph

„Emociškai intensyvus.“ Daily Mail

„Stulbinantis.“  Jennie Godfrey

Jaunimui nuo 16 metų.

SUDARYDAMAS SANDORĮ SU FĖJOMIS, TURI BŪTI PASIRENGĘS SUSIMOKĖTI.

Tikimasi, kad aukštuomenės merginos derėsis dėl išskirtinumų, kurie joms padėtų susirasti antrąją pusę, – kad ir reto pianistės talento mainais į laimingiausią vaikystės prisiminimą. Ar tobulos šypsenos atsižadant skonio pojūčio.

Šių metų Aivės debiutą aukštuomenėje lydi stulbinama naujiena – varžybos dėl santuokos su fėjų karalienės sūnumi princu Bramu. Šis prizas galėtų išgelbėti Aivės šeimą nuo žlugimo, o jos vyresniąją seserį išlaisvintų nuo ją pasmerkusio sandorio.

Vis dėlto kiekvienas spindintis fėjų sandoris giliai viduje supuvęs. Laviruodama tarp prabangių pokylių, negailestingos konkurencijos ir pavojingos sąjungos su šelmišku karalaičio jaunesniuoju broliu princu Emetu, Aivė išsiaiškina, kad šis žaidimas slepia tamsų sąmokslą, galintį pražudyti visą Angliją, o kartu ir jos širdį.

„Sodri ir pavojinga – lyg rožių žiedlapiai, įmirkyti nuoduose.“ – AVA REID, The New York Times skaitomiausio bestselerio „Paskendusi praeitis“ autorė

„Lyg atsikąsti tobulo fėjų vaisiaus, gardžiai saldaus ir pavojingo. Šis romanas akimirksniu taps klasika.“ – SHELBY MAHURIN, The New York Times bestselerio „Serpent & Dove“ serijos autorė

Sasha Peyton Smith – „The New York Times“ skaitomiausių jaunimui skirtų fantastikos romanų, tokių kaip „Raganų prieglobstis“ ir „Rožių sandoris“, autorė. Jos kūriniai išversti į keliolika kalbų visame pasaulyje. Ji gyvena šimtamečiame name Jutos kalnuose su vyru ir, įtariama, dviem vaiduokliais, nors ir nėra jų mačiusi.

Viena sėkmingiausių knygų serijų literatūros istorijoje: visame pasaulyje parduota daugiau nei 50 milijonų egzempliorių.

Džeimį ir Klerę išskyrė 1746 m. įvykęs jakobitų sukilimas. Po dvidešimties skausmo ir nerimo metų jiedu vėl rado vienas kitą. Dabar 1779-ieji. Klerė ir Džeimis pagaliau vėl kartu ir su dukra Briana, jos vyru Rodžeriu bei jų vaikais atstatinėja namus Freizerio gūbryje – tvirtovę, turėsiančią apsaugoti nuo karo vėjų. 

Tačiau kolonijose tvyro įtampa: mūšiai siautėja nuo Niujorko iki Džordžijos, ir net atokiuose pasienio kalnų kraštuose verda aistros. Džeimis žino, kad netrukus karas pasibels ir į jo duris.

Briana ir Rodžeris turi savų rūpesčių: jie baiminasi, kad pavojai, privertę bėgti iš XX a., gali pasivyti ir čia. Ar rizika gyventi XVIII a. – su ligomis, badu ir artėjančiu karu – iš tiesų buvo saugesnis pasirinkimas jų šeimai?

Šiaip ar taip, karas vis labiau artėja prie Freizerio gūbrio. Džeimis galanda kardą, o Klerė – skalpelį. Išaušo plieno valanda.

Diana Gabaldon (g.1952) – „Svetimšalės“ serijos autorė. Jos knygos išleistos 42 šalyse 38 kalbomis. „Svetimšalės“ seriją sudaro 9 knygos. 2014 m. pagal jas pradėtas kurti televizijos serialas sulaukė didelio populiarumo.

„Didingas ir kvapą gniaužiantis romanas... taip kruopščiai suplanuotas ir gausus personažų, kad stebina, jog Diana Gabaldon sugebėjo jį sugalvoti ir parašyti vos per septynerius metus. Tačiau vis dėlto romane pačios gražiausios neblėstančią Klerės ir Džeimio meilę vaizduojančios akimirkos.“ 

The Washington Post

„Laikyti rankose storą naują „Svetimšalės“ tomą – nepakartojamai maloni patirtis.“ 

The Seattle Times

„Svetimšalės“ serija visada nagrinėjo laiko ir vietos temas, o šiame romane detaliai aprašomas kasdienis gyvenimas kolonijinėje Amerikoje. Akivaizdu, kad autorė nepaprastai kruopščiai ištyrinėjo šį laikotarpį. Vis dėlto skaitytojus visada labiausiai traukia Klerės ir Džeimio santykiai. Dabar, tapę seneliais, vienas kitą myli jau nebe taip aistringai, o švelniau, autorė tyrinėja senėjimo procesą, šeimos džiaugsmus bei bendruomenės ir namų ilgesį.“

Kirkus Reviews