„...tiksli metafora tyrimui apibūdinti buvo dėlionė. Tik kartkartėmis pasitaiko per daug detalių iš kitų dėlionių.”
Kai parlamento narys Bernardas Klausenas staiga miršta ištiktas širdies smūgio, Viljamas Vistingas skubiai iškviečiamas pas generalinį prokurorą. Policija Klauseno vasarnamyje aptiko kai ką, kas neatitinka jo, kaip patikimo ir veržlaus politiko, įvaizdžio.
Vistingas, keli išrinktieji iš policijos pajėgų ir Vistingo duktė Lina įtraukiami į slaptą tyrėjų padalinį. Netrukus jie sužino, kad Klauseno paslaptys turi mažai ką bendro su politika, daug daugiau – su neišaiškintais nusikaltimais. Tarp jų – ir dingusio be žinios jaunuolio, kuris 2003 m. išvyko žvejoti Jeršio ežere, byla.
Jeršio byla dabar atsidūrė ant tyrėjo Adriano Stilerio darbo stalo. Vistingas nenoromis pripažįsta: jam prireiks Stilerio, Neišaiškintų bylų grupės vadovo, pagalbos, kad išspręstų galvosūkį, vedantį į tamsų nusikalstamą pasaulį, pažymėtą Klauseno interesų ir ydų pėdsakais.
„Meistriškas, atmosferiškas, įtaigiais veikėjais pagrįstas trileris – negalėjau nustoti skaityti!”
Alex Dahl
„J. L. Horstas – vienas puikiausių šiuolaikinių kriminalinių romanų rašytojų.”
Sunday Times
Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų kūrėjų. J. Horstas Lietuvos skaitytojams ir skaitytojoms puikiai pažįstamas kaip Viljamo Vistingo serijos knygų autorius, daugybę metų dirbęs vyriausiuoju policijos inspektoriumi. 2020 m. pasirodęs jo romanas „Galinis kambarys“ buvo įtrauktas į trumpąjį britų įsteigtos premijos „Petrona Award“ už geriausią skandinavišką detektyvą sąrašą ir ilgąjį prestižinių „CWA International Dagger“ apdovanojimų sąrašą.
Tarptautinio bestselerio „Kol dar neatšalo kava“ autoriaus romanas.
Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?
Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.
Nors keliaujant laiku reikia paisyti taisyklių, ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava, antrame serijos romane „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ dar keturi kavinės lankytojai susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę:
Gotaro Čiba, norintis susitikti su prieš dvidešimt dvejus metus mirusiu draugu.
Jukio Mita, negalėjęs dalyvauti savo motinos laidotuvėse.
Kacukis Kurata, atėjęs iš praeities, kad darkart pamatytų mylimąją, kurios negalėjo vesti.
Pagyvenęs detektyvas Kijošis Manda, kuris savo žmonai taip ir neįteikė tos dovanos...
Šis ilgesingas, širdį šildantis ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas nagrinėja seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.
Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ – antrasis serijos „Kol dar neatšalo kava“ apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, romanas. Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.
„Greičiausias būdas išsiaiškinti, kokioje šeimoje, vargingoje ar turtingoje, užaugo pašnekovas, – paklausti jo ar jos, kiek langų buvo namie. Tai nepalyginamai veiksmingiau nei klausinėti, ką vaikystėje valgydavo ar kokius drabužius vilkėjo. <…> Kuo mažiau namie buvo langų (o gal išvis nebuvo?), tuo vargingiau gyveno pašnekovas.“
Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.
Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.
Romane „Krūtys ir kiaušinėliai“ aštriom linijom braižomas šiuolaikinio Japonijos moterų gyvenimo ir visuomenės normų, su kuriomis jos susiduria, žemėlapis. Kviečiama kartu leistis į jų intymią kelionę savo laisvų pasirinkimų link.
„Niekada neužmiršiu gryno nuostabos jausmo, aplankiusio perskaičius šią knygą. Tiesiog likau be žado. Mieko Kawakami nuolat auga ir tobulėja.“
Haruki Murakami
„Kawakami apie kūną rašo su trikdančiu tikslumu... ir ypač talentingai fiksuoja jo troškimus.“
Katie Kitamura
„Pasakojimas apie moteris, siekiančias suprasti, kaip jos nori gyventi būdamos moterimis.“
Kirkus Reviews
„Romanas plyšta nuo provokuojančių įžvalgų apie bėgantį laiką, draugystę, pinigus, gyvenimo savam kūne malonumus ir skaudulius.“
Laura van den Berg
Mieko Kawakami (Mieko Kavakami, gim. 1976) – viena žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, apdovanota „Akutagawa“, „Tanizaki“, „Murasaki Shikibu“ literatūros premijomis. „Krūtys ir kiaušinėliai“ laikomas bene svarbiausiu jos romanu, 2020 m. jis tapo „New York Times“ metų knyga. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų.
„Niekada nerasi savęs, jei paskęsi kitame žmoguje.“
Likus vos vienai dienai iki išsikraustant iš Los Andželo, Felon susipažįsta su Benu, pradedančiuoju rašytoju. Negalėdami ignoruoti traukos vienas kitam, kartu jie praleidžia paskutinę Felon dieną mieste. Spalvingas Felon gyvenimas įkvepia Beną parašyti romaną.
Laikui bėgant, tarp įvairių santykių ir savo atskirų gyvenimų negandų jie ir toliau susitinka kasmet tą pačią dieną. Bet ilgainiui Felon ima abejoti: ar Benas sako jai tiesą? O gal kuria tobulą tikrovę, ieškodamas kuo įtaigesnio siužeto posūkio?
Ar Beno santykius su Felon – ir jo romaną – galima laikyti meilės istorija, jei jos pabaiga – sudaužytos širdys?
„Dar vienas kvapą gniaužiantis Colleen Hoover romanas, kupinas paraudusių skruostų, trykštančių emocijų ir širdies skausmo. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, kvėpavau kiekvienu gražiu žodžiu.“
Anna Todd, „New York Times“ bestselerių serijos „After“ autorė
„New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“ ir „Jei ne tu“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. JAV pasirodęs 2015 m., romanas „Lapkričio 9“ – nepamirštama rašytojo ir jo mūzos santykių istorija.
„Betgi dvi savaitės, o žmonės dėl oro kartais negali nusigauti nuo vienos trobelės iki kitos, riaumojanti audra ištrynė visą kraštovaizdį, visas pasaulio šalis, dangų, horizontą, net ir patį laiką; jau seniai sutaisyta, ką reikėjo sutaisyti, kabliai pririšti, virvių raizgalynės išpainiotos, išpainiotos visos raizgalynės, išskyrus tas, kurios susijusios su širdies dalykais ir lytiniu potraukiu.“
Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma.
Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties.
„Dangus ir pragaras“ – laikui nepavaldi, nepaprastai dramatiška ir poetiška, įtraukianti tarsi siaučiančio vandenyno gelmės istorija apie draugystę, žmogaus kovą už būtį, susitaikymą su savo laikinumu stichijos didybės akivaizdoje.
„Tarytum austrė – žėrintis lobis šiurkščiame kiaute.“
Der Spiegel
„It gilus jūros atodūsis.“
Le Monde
„Neįprastai stipri skaitymo patirtis.“
Irish Examiner
Jón Kalman Stefánsson (Jounas Kalmanas Stefaunsonas gim. 1963 Reikjavike) – vienas svarbiausių Islandijos rašytojų, dukart apdovanotas Islandijos literatūros premija ir 2017 m. nominuotas „Man Booker International Prize“ literatūros premijai. Parašė per dešimt romanų. „Dangus ir pragaras“ – pirmoji trilogijos knyga.
Ketvirtajame romane „Vienintelė duktė“ (La hija única, 2020) meksikietė Guadalupė Nettel tyrinėja vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų – susilaukti vaikų ar ne. Alina ir Laura – nepriklausomos, karjeros siekiančios moterys, kurių nė viena neketina kurti šeimos. Laura ryžtasi drastiškam žingsniui – sterilizacijai, o Alina, laikui bėgant, apsisprendžia tapti motina. Kai Alinos nėštumas komplikuojasi, o Laura prisiriša prie kaimynės sūnaus, abi moterys išgyvena sudėtingus jausmus.
Įtaigiai parašytame romane atskleidžiamas motiniškų jausmų dvilypumas, kruopščiai išnarstomos gyvenimiškos moterų patirties prieštaros.
Guadalupė Nettel gimė Meksikoje, augo tarp Meksikos ir Prancūzijos. Ji yra tarptautinius apdovanojimus pelniusių romanų – „Svečias“ (El huésped, 2006), „Kūnas, kuriame gimiau“ (El cuerpo en que nací, 2011), „Po žiemos“ (Después del invierno, 2014), „Vienintelė duktė“ bei trijų apsakymų rinktinių autorė. G. Nettel kūryba išversta į daugiau nei penkiolika kalbų.
Dingo trys merginos…
Prieš dvidešimt metų: vieną lietingą naktį Olivija Ruterford vežė savo drauges namo ir staiga, ant kelio išnirus žmogystai, ji pasuko automobilį ir vertėsi. Atgavusi sąmonę ji suprato automobilyje esanti viena – jos draugės dingo.
Jų daugiau niekas niekada nematė...
Dabartis: į uždarą Staferberio bendruomenę atvyksta žurnalistė Džena Halidei, norėdama įtikinti Oliviją prabilti ir padėti atskleisti merginų dingimo paslaptį. Bet Olivija tyli.
Kas nutiko?
Ar Olivija kažką slepia?
Kodėl Staferberio gyventojai tokie įbauginti?
Kiek paslapčių gali slėpti vienas mažas miestelis?
Neikite į Šukparkį – ten šiukšlina ir pavojinga. Nes Šukparkis yra susidūrimų vieta. Jame susitinka Rytai ir Vakarai, slampinėja paaugliai ir benamiai, skamba rusų estrada ir repo muzika, žaidžiamos tamsios šachmatų partijos, skrieja akmenys ir tušti buteliai. O netoliese, tarsi įkaltas pleištas, stovi daugiaaukštis, kuriame gyvena Saša. Šią labai karštą vasarą Sašai sukanka septyniolika metų ir ji turi tik dvi svajones: parašyti knygą apie savo mamą ir nužudyti patėvį Vadimą.
Tai ironiškas ir aštrus pasakojimas apie Sašą, jos šeimą, draugus ir priešus, svetimą Frankfurtą ir jo miegamąjį rajoną 2000-aisiais, kuriame pritapti yra ne mažiau svarbu nei apsiginti.
Alina Bronsky (g. 1978 m.) – rusų kilmės vokiečių rašytoja, gyvenanti ir kurianti Berlyne. Bronsky – jos kūrybinis slapyvardis. Debiutinis rašytojos romanas „Šukparkis“ (Scherbenpark, 2008) Vokietijoje tapo bestseleriu, pagal jį sukurtas filmas. Romanas „Paskutinė babos Dunjos meilė“ (Baba Dunjas letzte Liebe, 2015), nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, buvo itin šiltai sutiktas ir įvertintas Lietuvoje. „Totoriškos virtuvės aštrumai“ (Die schärfsten Gerichte der tatarischen Küche, 2010) laikomas svarbiausiu rašytojos kūriniu. Jis nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, „Publisher’s Weekly“ įtraukė jį į geriausių Metų knygų dešimtuką. Lietuvoje romanas 2021-aisiais išrinktas viena geriausių Metų verstinių knygų (vertė Vytenė Saunoriūtė).
„– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?
Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė.
– Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu.“
Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę.
Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.
„Jautrus santuokos, jos pakilimų ir neišvengiamų nuopuolių, paveikslas.“
Kirkus Reviews
„Taip tikra. Net gelia.“
USA Today
„Colleen Hoover grįžta su dar vienu nepaprastai atviru ir jautriu kūriniu, ne vieną priversiančiu pravirkti.“
US Weekly
„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Ką praleidau, kol miegojai“ – jau antroji lietuviškai išleista „Mes dedame tašką“ autorės knyga.
„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“
1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.
1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.
„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent
Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.
„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“
K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.
Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...
„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.
Be galo smagus, neįtikimai linksmas ir žavingai šmaikštus pasakojimas, kurį galima skaityti ir kaip bestselerio „Paskutinė vasaros šventė“ tęsinį, ir kaip naują atskirą romaną.
Bedli Komptono miestelyje kai kas vyksta. Flepė Skot But, miestelio dorovės kompasas ir karalienė, ruošiasi tai ištirti. Į miestelį ką tik atsikrausčiusi jauna, žavi porelė iš Londono bažnyčioje užtūpė Flepės ir jos vyro vietas. Kas geriau juos pamokys elgesio taisyklių šioje glaudžius ryšius puoselėjančioje bendruomenėje, jei ne Flepė?
Žinoma, ji turi ir kitų reikalų. Kiek daug jėgų atima mintys apie aistringą gerbėją, ji trokšta per pačios rengiamą Naujųjų Metų pokylį ir vėl pasirodyti išskirtinai! O kur dar ką tik iš Australijos su pretenzinga žmona ir dviem nesuvaldomais sūneliais gimtinėn grįžęs sūnus Džasperas, žavinga asmenybė, vis dėlto stokojanti didesnių ambicijų bei polėkio. Flepė, uoliai aiškindamasi jaunų atvykėlių tarpusavio santykius ir kartais darydama klaidingas išvadas, patiria didžiulę įtampą.
„Dvelkia nostalgija ir švelniu humoru – nepaprastai puikus ir nestokojantis staigmenų skaitinys.“
NFOP magazine
Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika jos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“, „Greisės gundymas“, „Kregždė ir kolibris“, „Dėžutė su drugeliu“, „Čia ir dabar“, „Italė iš Bruklino“, „Lauk manęs“ ir kt.
„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.
Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.
Trijų knygų serija Jokių taisyklių. Trečia knyga
Slapta jųdviejų naktis.
Santykiai, turintys išlikti tik darbiniai.
Iki juodu įkalina sniego audra...
Sara Hotorn negali apsimesti, kad niekada nebuvo aistringos nakties su anonimu likusiu nepažįstamuoju... Ypač kai jos distilerijoje pasirodo Ijanas Fordas. Neįmanoma išlaikyti tik darbinių santykių, kai dėl sniego audros jiedu lieka dviese. Paslaptingą žurnalisto praeitį gaubia nežinia, tačiau vėl įsižiebus aistrai Ijanas ir Sara privalo atskleisti savo giliausias paslaptis. Ar šokiruojantys prisipažinimai sudaužys jų idilę? O gal meilei suteiks antrą progą?
2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį.
Praeitį – nuo pirmo susidūrimo su intriguojančia dėstytojo Leono figūra, gyvenimo Vilniaus Gorkio gatvės bohemos kavinėse Nepriklausomybės priešaušryje, medievistikos studijų, meilės be atsako mįslingos melancholijos paženklintai gražuolei Monikai iki pavojingų žvalgybos operacijų 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje ir jųdviejų su Leonu bandymo atverti duris į šiandienos Didžiojo Žaidimo pasaulį. Jame veša slapti politiniai judėjimai, sąmokslo teorijos, priešų pastangos ezoteriniais būdais pavergti protus – ir verda giluminė gėrio ir tamsos kova.
„Mantas Adomėnas parašė ne paprastą detektyvą ar šnipų romaną <...>. Tai didžiulis, erdvus, daugialypis ir daugiasluoksnis pasaulis <...>. Rašydama kaip detektyvų mėgėja pasakyčiau, kad tai detektyvas pačia tikriausia šio žodžio prasme, kurį skaitant, dar neapleidžia ir gryniausias džiugesys dėl begalinės pasaulio įvairovės ir mūsų aštraus siekio bei gebėjimo ją pažinti, kad ir kokia kaina. <...> Šitas romanas yra tikras ir didelis įvykis.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja
„Moneta ir labirintas“ tikrai tapo įvykiu Lietuvos literatūriniame pasaulyje. Turime kruopščiai parašytą intelektualiai filosofinį šnipų romaną pagal geriausias le Carré ar Roberto Harriso tradicijas.“
Andrius Tapinas, visuomenininkas, rašytojas
„[Kūrinyje] yra ir žvalgybos alegorija, ir žvalgybos filosofija, bet skaitytoją, žinoma, sugriebia ir gilyn traukia žvalgybos romantika. Dar – detektyvinės mįslės ir tai, ką kas nors tikriausiai pavadins magiškuoju realizmu. Nors aš tai vadinčiau realistine magija.“
Bernardas Gailius, istorikas, rašytojas
„Taigi, turime kažką lyg ir iš atvirkščio Dano Browno (į tai nurodoma ir tekste), kažkiek gal Umberto Eco, truputį klasikinio šnipų trilerio, bet kas ypač smagu – kad tai apie Lietuvą, lietuvius ir mūsų istoriją. Vienur – tikrą, kitur – kontrafaktinę, bet jokio smulkinimosi, kad mes – maži, nereikšmingi <...>.“
Justinas Žilinskas, teisininkas, rašytojas
Mantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.
Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas – Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas – ir ar pavyks jam pasipriešinti?
Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – 2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje verda prieš daugelį šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.
„Tikrasis autoriaus meistriškumas pasireiškia gebėjimu pateikti ilgai klaidžiais keliais vedžiotam skaitytojui įtikinamą atsakymą ir jaudinamai, neužgesinant medžioklės įkarščio, prie jo priartėti. Antroje romano dalyje Mantas Adomėnas šį egzaminą išlaikė: šalia žaidimų architektūros prasmėmis, dar vieno istorinio intarpo ir patrauklių semantinių pratybų joje ir vėl į pirmą planą iškyla žvalgybos darbuotojų veikla, o galiausiai po atvirai biblinės šėtoniško gundymo scenos įvyksta ilgai brendusios dramos atomazga.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja
„Monetą & labirintą“ rekomenduoju visiems, kurie dar neskaitė.“
Rita Miliūtė, žurnalistė
„Moneta & labirintas“ – tikrai knyga-įvykis Lietuvoje. Filosofinis šnipinėjimo romanas <…>. Daug čia autentikos, pasakojimas užkabina, su dideliu nekantrumu laukiu antros dalies.“
Audrius Ožalas, žurnalistas, literatūros apžvalgininkas
Mantas Adomėnas (gim. 1972) studijavo klasikinę filologiją Vilniaus universitete, daktaro disertaciją apsigynė Kembridže; Antikos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Moneta & labirintas“, „Baltos lankos“, 2023).
Trijų knygų serija Jokių taisyklių. Pirma knyga
NUOTYKIAI TAMSOJE IŠKILS Į ŠVIESĄ
Kai verslo partneriai peržengia ribą...
Distilerijos savininkei Elizai Hotorn svarbiausia darbas. Niekada nerizikuotų verslo partneryste dėl vienos malonumų nakties, bet kai įsisiautėjus audrai įstringa su klientu Antonijumi Rodrigesu, pabunda aistra. Sugrįžus šviesai slaptas romanas tęsiasi. Deja, šitaip gali žlugti visos įdėtos pastangos – ką jau kalbėti apie šeimos paslaptį, galinčią sugriauti jos gyvenimą ir nutraukti pelningą bendradarbiavimą...
Trijų knygų serija Jokių taisyklių. Antra knyga
Buvusiems sutuoktiniams susitikus... teks nusimesti kaukes!
Labdaros renginyje į aklą pasimatymą atėjusi distilerijos savininkė Delaila Preston lieka nustebinta – pasirodo, susitinka su savo netrukus jau buvusiu vyru Kamdenu! Pajutusi vis dar neišblėsusią aistrą, prieš išsiskirdama ji sutinka leistis į paskutinį romantišką nuotykį privačioje Kamdeno saloje. Tačiau sutuoktinis yra pasiruošęs atsikovoti žmonos meilę. Ar netikėtai pasisukus įvykiams jo kruopščiai apgalvoti planai žlugs ir bet kokia bendros ateities viltis užges?
Viena sėkmingiausių knygų serijų literatūros istorijoje: visame pasaulyje parduota daugiau nei 50 milijonų egzempliorių.
Šiaurės Karolina, XVIII a. aštuntasis dešimtmetis. Naujojo Pasaulio kolonijose kyla problemų. Vis didėja atotrūkis tarp turtingų Amerikos aristokratų ir gausėjančių kolonistų, kovojančių dėl išlikimo. Džeimio Freizerio svajonei apie naujus namus taip pat iškyla grėsmė.
Dvejodama, ar gelbėti vyrą nuo gresiančių pavojų, ar, priešingai, padėti išprovokuoti smurto protrūkį tarp Anglijos karūnos ir trylikos Amerikos kolonijų, Klerė vėl susiduria su dilema, nes žinodama ateities įvykius turi prisitaikyti prie savo gyvenimo dabartyje. Artėjant nuožmiam karui dėl nepriklausomybės, jos ir Džeimio meilei teks sunkiausias išbandymas...
Klerė Randal gimė 1918 m. Anglijoje, per Antrąjį pasaulinį karą dirbo medicinos seserimi, o stojus taikai, vieną dieną perėjo akmenis Škotijos aukštumose ir buvo nublokšta į XVIII a. Tapusi Džeimio Freizerio žmona, o vėliau – motina ir chirurge, Klerė, palaikoma be galo stipraus, neblėstančio meilės jausmo, išmoko gyventi ne savo laike.
„Didingas nuotykis, išguldytas popieriuje, virpinantis širdį, slegiantis sielą, vertinantis žmogaus dvasios stiprybę ir jėgą per daugybę šimtmečių.“
CNN
Diana Gabaldon (g. 1952) – „Svetimšalės“ serijos autorė. Jos knygos išleistos 42 šalyse 38 kalbomis. „Svetimšalės“ seriją sudaro 9 knygos. 2014 m. pagal jas pradėtas kurti televizijos serialas sulaukė didelio populiarumo.
Tai asmeniškiausia Pedro Almodóvaro knyga – autoportretas iš dvylikos istorijų, atskleidžiančių jo slaptą aistrą rašyti.
„Tiksliausia ją pavadinti fragmentiška biografija, neišsamia ir šiek tiek mįslinga. Vis dėlto manau, kad ją perskaitęs galiausiai skaitytojas gaus pakankamai informacijos apie mane kaip kino kūrėją, kaip pasakotoją (rašytoją) ir apie tai, kaip abu šie vaidmenys mano gyvenime susilieja.“
Taip Pedro Almodóvaras apibūdina savo knygą, kartu pateikdamas dvylikos ją sudarančių istorijų perspektyvą. Jos apima įvairius laikotarpius – nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki šių dienų – ir atspindi asmeniškiausias autoriaus manijas ir menininko evoliuciją. Tamsūs mokykliniai metai, meilė literatūrai, nelaukti atsitiktinumai, įmantrus humoras, šlovės kaina, eksperimentavimas su žanrais – tai keletas iš šios savitos knygos temų, skaitytojui suteiksiančių daugialypį skaitymo malonumą.
„Ši knyga – tikras atradimas. Kad Almodóvaras yra puikus rašytojas, jau žinojau, reikėjo tik išsiaiškinti, nuo kada tiksliai. Nuo vaikystės iki užvakar jo rašymas veda mus už rankos per staigmenų kupiną mišką. Skaitydamas šias istorijas nežinai, ar esi pakviestas užeiti į jo galvą, ar į sielą. Šiaip ar taip – tai dovana. Saldi proga įsibrauti, kur nesitikėjai.“
Ray Loriga
„Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką.“
Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.
Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas; vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.
Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969-1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.
Daktaras Robertas Leingas atsikrausto į Londono pakraštyje neseniai pastatytą aukštnamį, leidžiantį į dangų pažvelgti iš viršaus, o ne iš apačios. Šiame vertikaliame mieste du tūkstančiai gyventojų gali naudotis visais modernaus gyvenimo privalumais: prekybos centru, mokykla, banku, baseinais. Aukštnamis pulsuoja prabanga, svaiguliu ir vakarėliais, kurių įkarštyje gyventojai užmiršta išorinį pasaulį.
Tačiau uždara architektūrinė idilė netrukus ima eižėti, pastate pradeda trūkinėti elektra, o kartu ir žmonių moralės normos. Tarp gyventojų įsižiebia konfliktai, vakarėliai virsta orgijomis, koridoriai ir liftai – kovų lauku. Namo aukštais savo socialinę vertę matuojantys gyventojai atsiduoda primityviems instinktams ir kovoja dėl išlikimo. Greta prabangos įsigali chaosas, negailestingai susidorojantis su aukštnamio hierarchijai nepaklūstančiais gyventojais.
1975 m. pasirodžiusi distopija Aukštnamis (High-Rise) – socialinis-architektūrinis eksperimentas, leidžiantis tyrinėti žmonių psichologiją uždaroje aplinkoje. Rašytojas J. G. Ballardas provokuodamas pasitelkia architektūrą kaip visuomenės inžinerijos įrankį. 2015 m. pagal šią knygą režisierius Benas Wheatley sukūrė filmą tokiu pat pavadinimu.
„Kandus, negailestingas ir blaivus žvilgsnis į žmonių skruzdėlyną, pastatytą, pasak pagrindinio veikėjo, „jau įvykusioje ateityje“. Ballardas neturi jokių Iliuzijų – civilizacijos grimą nuo žmonių nuvalyti taip pat lengva, kaip ir užtepti.“
knygos vertėjas Marius Burokas
J.G. Ballard (1930–2009) – britų rašytojas, provokatorius, kūręs apokaliptinės nuotaikos persmelktą mokslinę fantastiką. Collins anglų kalbos žodyne galima rasti būdvardį „balardiškas“. Juo apibūdinama distopiška modernybė, nykūs, žmogaus sukurti kraštovaizdžiai ir psichologinės technologijų, visuomenės ir aplinkos vystymosi pasekmės. Antrojo pasaulinio karo metais rašytojo šeima buvo apgyvendinta svetimšalių karo belaisvių stovykloje Japonijos okupuotame Šanchajuje. Vaikystės patirtys, pasak paties Ballardo, labai paveikė jo kūrybą. Rašytojas mėgo kartoti, kad sveiko proto visuomenėje vienintelė laisvė yra beprotybė.
„Leidėjo menas“ (L’impronta dell’editore, 2013) – garsaus italų rašytojo, leidėjo ir vertėjo Roberto Calasso esė knyga apie leidybos esmę. Kas yra gera leidykla ir geros knygos? Kodėl taip svarbu, kokią formą rankraščiui suteikia leidėjas? Kaip gimsta viršeliai? Kuo leidyba primena azartinius lošimus? Roberto Calasso neabejoja, kad leidyba yra menas, kuriuo užsiimti būtini pinigai ir kuris dar nė vieno nepadarė labai turtingu. Tačiau juk būtent leidėjų pasirinkimai, kokias knygas leisti ir kokių – ne, tiesiogiai veikia bet kurios visuomenės kultūrą ir intelektualinę raidą.
Roberto Calasso taip pat aprašo leidyklos „Adelphi Edizioni“ literatūrinės vizijos formavimąsi, apžvelgia svarbiausius leidėjus Europos istorijoje: nuo venecijiečio spaustuvininko Aldo Manuzio, 1502 m. išleidusio pirmąją knygą minkštu viršeliu, iki „Gallimard“ (Prancūzija), „Insel“ ir „Suhrkamp“ (Vokietija), „Einaudi“ (Italija) ir kt.
„Leidybos meną galima vertinti pagal gebėjimą suteikti tokią formą daugybei knygų, tarsi jos būtų vienos knygos skyriai.“
Roberto Calasso
„Roberto Calasso praskleidžia užuolaidą į tą mistinę instanciją, kurioje nežinomo autoriaus rankraštis gali tapti pasauline klasika arba niekada nepasiekti skaitytojo.“
Ūla Ambrasaitė, leidyklos LAPAS įkūrėja
Roberto Calasso (1941–2021) – leidėjas, vertėjas, rašytojas, dėl plačios erudicijos ir aktyvios veiklos literatūros ir kultūros lauke vadintas „vieno žmogaus literatūros institucija“ (Paris Review).
Nuo 1962 m. rašytojas kuravo prestižinės Milano leidyklos „Adelphi Edizioni“ leidybos kryptis. „Adelphi“ įvertino ir pirmieji Italijoje išleido Friedrichą Nietzschę, Vladimirą Nabokovą, Johną Ronaldą Reuelį Tolkieną, Jacką Londoną, Jorge’ę Luisą Borgesą, Milaną Kunderą ir daug kitų tik vėliau pripažintų autorių. Tarp Roberto Calasso verstų autorių – Franzas Kafka, Friedrichas Nietzsche, Karlas Kraussas.
Prieš trejus metus. Čia, saugioje Hitros saloje. Jos berniukas išvažiavo dviračiu namo iš draugo ir nuo to laiko niekas jo nebematė.
Pripažintas niūrių skandinaviškų detektyvų meistras Samuelis Bjørkas, pasaulinių bestselerių „Aš keliauju viena“, „Pelėda medžioja naktį“, „Berniukas sniege“ ir „Vilkas“ autorius, pristato penktą knygą apie milijonų skaitytojų pamėgtus detektyvus Holgerį Munką ir Mią Kriuger.
Dešimt metų Žmogžudysčių skyriui Osle atidavusi Mia Kriuger po paskutinės bylos nusprendė atsisveikinti su tarnyba policijoje ir sugrįžo į nuošalią salą. Prieš dešimtmetį ji ketino čia nusižudyti, bet dabar yra pasirengusi atversti naują gyvenimo lapą ir pamiršti praeities vaiduoklius.
Tačiau net ir saloje nėra ramybės. Į Mią kreipėsi vienuolikmetė Sofija, prašydama surasti prieš trejus metus pradingusį draugą Jonataną Holmeną. Netrukus salą sukrėtė dar vienas nusikaltimas: žiauriai nužudyta paauglė, o jos krauju užrašytas Jonatano vardas.
Akivaizdu, kad abu nusikaltimai yra susiję, bet Mia supranta, kad be Holgerio Munko pagalbos jų išsiaiškinti nepavyks. Kol nesugaunamo žudiko kirčiai nepasiglemžė daugiau gyvybių, Kriuger ir Munkas skuba išnarplioti bylą, net ir rizikuodami patys pasiklysti mirtiname salos labirinte.
Rimčiausiu Jo Nesbø konkurentu tituluojamas Samuelis Bjørkas knygoje „Hitros sala“ sau įprastu stiliumi pasakoja painią detektyvinę istoriją, praskleisdamas idiliškos bendruomenės tamsiąją pusę slepiančią uždangą ir parodydamas už jos slypintį klastos ir apgaulės pasaulį.
Naujausia Norvegijos nusikaltimų ir detektyvų sensacija.
Sunday Times
„HIPOTEZĖ. Jei įsimylėsiu, būtinai baigsis blogai.“
Save gerbiantys mokslininkai ir mokslininkės visuomet remiasi konkrečiais įrodymais. Todėl doktorantė Olivija Smit, norėdama įtikinti geriausią draugę ir kolegę, jog nė kiek nebegalvoja apie savo buvusį vaikiną, jos akyse pabučiuoja pirmą pasitaikiusį vyrą.
Adamas Karlsenas – jaunas, arogantiškas profesorius, pagarsėjęs Stanfordo laboratorijos kietakaktis. Tačiau, Olivijos nuostabai, jis sutinka apsimesti jos vaikinu. Dar labiau Oliviją nustebina Adamo palaikymas po ne visai sėkmingo pranešimo mokslinėje konferencijoje. Tvirtas palaikymas ir... dar tvirtesnis jo kūnas.
Nedidelis Olivijos ir Adamo eksperimentas gresia virsti sprogimu. Olivija supranta, kad vienintelis dalykas, sudėtingesnis už bet kokią hipotezę, susijusią su meile, – tai jos pačios širdis, tyrinėjama po didinamuoju stiklu.
„A. Hazelwood įtikinamai perteikia klampų akademinės bendruomenės liūną. Ji šmaikščiai pasitelkia sumanius, žavius veikėjus ir pasakojimo veržlumo prozą... Protingas, seksualus romanas nudžiugins daugybę romantinių istorijų gerbėjų.“
Publishers Weekly
Ali Hazelwood (Eli Heizelvud) – „New York Times“ bestselerių autorė ir neuromokslininkė. Rašytoja gimė Italijoje, gyveno Vokietijoje ir Japonijoje, paskui persikėlė į JAV ir ten įgijo neurologijos mokslų daktaro laipsnį. A. Hazelwood mėgsta bėgioti, valgyti pyragaičius ir su savo katėmis bei vyru žiūrėti mokslinės fantastikos filmus. Debiutinis jos romanas „Meilės hipotezė“, pasirodęs 2021 m., buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia romance žanro knyga.
Kai liaujamės suprasti pasaulį – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą.
Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą.
Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjaminas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.
________
Galbūt kai kurie iš mūsų bus girdėję apie Schrödingerio katę ar Heisenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau grynasis šių idėjų ir jų sumąstytojų įžūlumas, jų absoliuti beprotybė dar niekada, bent mano patirty, nebuvo taip vaizdingai ir bauginančiai perteikti, kaip šioje, trumpoje, žvėriškoje ir nuostabioje knygoje. – Philip Pullman
Tamsus, bet svaiginantis kūrinys... Labatutas parodo nepalaužiamą ryšį tarp siaubo ir grožio, to, kas gyvenimą kuria ir kas jį naikina... Ši knyga – paveiki ir eruditiška - užsispyrusiai jungia mokslo atradimų stebuklus su istorijos žiaurumais. – Sam Sacks, The Wall Street Journal
Labatuto knyga mums siūlo išdailintą, eretišką ir ypatingai įtraukiančią personalijų ir jų kūrybiškos beprotybės, lėmusios vienus svarbiausių XX a. mokslo atradimus, istoriją. Labatuto tema – visa ryjantis žmogiškasis noras atrasti ir jame slypintys pavojai. – Publishers' Weekly