Kategorijos

„...svarbu ne tai, mylėjo jis ją ar ne. Svarbu... ar jis ją nužudė.“

Sara Morgan – viena geriausių baudžiamųjų bylų advokačių Vašingtone, turinti nepriekaištingą reputaciją. Jos gyvenimas klostosi lygiai taip, kaip ji ir planavo. To paties negalima pasakyti apie Saros vyrą Adamą – nesėkmingą rašytoją, negalintį pakęsti savo žmonos sėkmės. Negana to, beveik dvejus metus Adamas nuo Saros slepia romaną su kavinės darbuotoja Kele Samers.

Tačiau viskas pasikeičia, kai sutuoktinių užmiesčio namuose randamas Kelės kūnas, o pagrindiniu žmogžudystės įtariamuoju tampa Adamas. Sara susiduria su sudėtingiausia byla savo karjeroje: ji pasiryžusi ginti Adamą, kuriam už savo meilužės nužudymą gresia mirties bausmė.

Nors Adamas neabejotinai kaltas dėl nesantuokinių santykių su Kele, lieka klausimas: ar jis kaltas ir dėl jos nužudymo?


„Romano autorė – netikėtų siužeto posūkių karalienė.“
Colleen Hoover

„Puikus trileris: meistriškai supintas siužetas, ryškūs personažai – ir visi jie įtariamieji. Privalomas skaitinys trilerių mėgėjams ir mėgėjoms.“
Samantha M. Bailey, rašytoja, bestselerių autorė

„Įtraukianti, kupina netikėtų posūkių knyga, kurią skaitysite visą naktį! Dinamiškas, sklandus rašymo stilius ir intriguojantis siužetas. Jeneva Rose – autorė, kurią verta stebėti.“
Samantha Downing, bestselerio „Mano mieloji žmona" autorė


Jeneva Rose (Dženiva Rouz) – „The New York Times“ bestselerių autorė, tarp kurių ir 2020 m. pasirodęs trileris „Tobula santuoka“, kurio visame pasaulyje parduota per 2 milijonus egzempliorių. J. Rose kūriniai išversti į daugiau nei trisdešimt kalbų, o jų ekranizacijos teisės parduotos kino ir televizijos studijoms. Rašytoja gyvena Viskonsine su vyru Drew ir dviem užsispyrusiais anglų buldogais Winstonu ir Phyllis.

Visi pažįstame žmonių, gebančių užmegzti tarpusavio ryšį beveik su bet kuo: su jais malonu bendrauti, į juos kreipiamės patarimo, jie išklauso ir leidžia mums jaustis suprastiems. Pulicerio premijos laureatas žurnalistas Charlesas Duhiggas tokius bendravimo meistrus vadina superkomunikatoriais ir teigia, kad jie supranta, jog daugelis diskusijų iš tiesų yra trys skirtingo tipo pokalbiai: praktiniai, emociniai ir socialiniai. Jei nežinome, kokio tipo pokalbyje dalyvaujame, itin sunku tinkamai išgirsti kitą ir būti išgirstam.

Superkomunikatoriai žino, kaip svarbu atpažinti kiekvieno pokalbio tipą ir tinkamai prie jo prisitaikyti, taip pat suprasti sudėtingas emocijas ir slaptus įsitikinimus, darančius didžiulę įtaką tam, ką sakome ir kaip klausomės. Mūsų patirtys, vertybės, emocinis gyvenimas ir tai, kaip matome save ir kitus, formuoja kiekvieną pokalbį – nuo to, kas paims vaikus iš mokyklos, iki to, kaip norime, kad su mumis elgtųsi darbe.

Įtaigiai pasakodamas apie tikras „Netflix“ vadovų, televizijos serialo „Didžiojo sprogimo teorija“ (angl. „The Big Bang Theory“) kūrėjų, CŽV šnipų, chirurgų ir NASA psichologų patirtis bandant sėkmingai susikalbėti sudėtingose situacijose, Ch. Duhiggas atskleidžia, kaip atpažinti esminius pokalbių tipus, ir pataria, kokių įgūdžių reikia jiems sėkmingai rutulioti. Galiausiai jis parodo, kad bendravimas – tai supergalia, o ja naudotis gali išmokti kiekvienas.


„Turint omenyje, kiek daug mes visi kalbame, stebina tai, kaip prastai vienas kitą suprantame. Labai reikalinga knyga apie tai, kaip užmegzti tarpusavio ryšį šiais susiskaldymo laikais.“
Amanda Ripley, žurnalistė, „The New York Times“ bestselerių autorė

„Ne tik įtraukianti knyga apie tai, kaip geriau suprasti kitus, bet ir gilus žvilgsnis, atskleidžiantis, kaip būti suprastam. Ch. Duhiggas pateikia puikų tikrų istorijų, tyrimų ir patarimų derinį, galintį padėti net prasčiausiai bendraujantiems tapti geriausiais pašnekovais.“
Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius


Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, gim. 1974) – Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ ir „The New Yorker“ žurnalistas, pasaulinių bestselerių „Įpročio galia“ („Baltos lankos“, 2014 m.) ir „Geriau, greičiau, efektyviau“ („Baltos lankos“, 2017 m.) autorius. JAV pasirodžiusi 2024 m., trečioji jo knyga „Superkomunikatoriai“ išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu ir buvo nominuota „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose negrožinės literatūros kategorijoje. Ch. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą. Rašytojas gyvena Kalifornijoje su žmona ir dviem vaikais.

Šis apdovanotos vokiečių autorės romanas – apie skausmą ir paleidimą, apie pirmąją meilę, viso gyvenimo meilę ir savo vietos pasaulyje paieškas – net jei ji ten pat, kur viskas prasidėjo. Ši knyga – tai pasakojimas apie paprastus ir drauge nepaprastus dalykus, šiltus santykius, empatiją ir vienas kito vertinimą.

Vieną gražią pavasario dieną kaimelis Vokietijos vakaruose nubunda po blogo ženklo: Selmai prisisapnavo okapija – keistas gyvūnas, panašus į zebrą ir žirafą. Tai reiškia, kad kažkas netrukus mirs.

Dešimtmetė Selmos anūkė Luizė su draugu Martinu svarsto didžiuosius gyvenimo klausimus ir stebi kaimelio gyventojus – senus ir jaunus, – imančius elgtis neįprastai. Iškyla ilgai širdies kertėse užspausti dalykai, o seniai atidėlioti sprendimai mirties grėsmės akivaizdoje tampa neatidėliotini.

Luizės motina svarsto, ar nutraukti santuoką. Senas šeimos draugas stengiasi sukaupti drąsos ir prisipažinti Selmai, kad ją seniai myli. Tik girtuoklis Palmas sakosi mirties nebijantis, o paniurėlė Marli ir toliau slankioja po vienišus savo namus. Kai mirtis pagaliau ateina, kaimo bendruomenei tenka dar glaudžiau susiburti – tik taip įmanoma ištverti ir judėti toliau.

Mariana Leky (gim. 1973) – Kiolne gimusi, Berlyne gyvenanti autorė. Romanas „Kas iš čia matyt“ atvėrė jai kelią į pripažinimą: 2017 m. pelnė nepriklausomų Vokietijos knygynų premiją kaip geriausia metų knyga, pagal romaną 2022-ųjų pabaigoje sukurtas to paties pavadinimo filmas, knyga išversta į daugiau nei 25 kalbas. Literatūros kritikai įvertino kūrinį už optimizmą, intymų pasakojimą ir unikalią būseną perkeičiančią kalbą. Nors daugelis romane pastebi „vokišką“ magiškąjį realizmą, pati autorė labiau pripažįsta Richardo Brautigano įtaką.

Knygos leidybą iš dalies fnansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Goethe‘s institutas.

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/33abd224-cf61-4463-8cda-6114e957dd9b.html   

Ilgus amžius ritualai saistė bendruomenę ir struktūravo laiką, kurdami ribą tarp kasdienybės ir šventės. Šiandien laikas nebeturi atskaitos taškų, vyksta nesiliaujanti komunikacija be bendruomenės, o mums vis labiau atsigręžiant į save, daugėja dėl narcisizmo kylančių būklių – vienatvės, izoliacijos, perdegimo, nerimo sutrikimų.

Filosofas Byung-Chul Hanas apmąsto ritualų – įskaitant ir vilionę, žaidimą, mandagumo gestus – nunykimą. Jį liudija daug dabarties reiškinių: plinta afektais grįsta komunikacija, vyrauja autentiškumo kultas, kone kiekvienas veiksmas kreipiamas į pasiekimus. Anot autoriaus, „iš naujo užkerėjus pasaulį jame atgytų gydomoji galia, neutralizuojanti kolektyvinį narcisizmą“.

Byung-Chul Han (gim. 1959) – vokiečių filosofas, kilęs iš Pietų Korėjos. Miuncheno universitete studijavo germanistiką ir teologiją, Fraiburgo universitete – filosofiją; 1994 metais apgynė daktaro disertaciją apie Martiną Heideggerį. 2000–2012 metais dėstė Bazelio universitete, vėliau – Karlsrūhės menų ir dizaino universitete bei Berlyn menų universitete – čia tapo filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Kartais vadinamas filosofijos roko žvaigžde. Mėgsta groti fortepijonu ir dirbti sode.

Anot Hano, šiuolaikinės visuomenės, kurią jis vadina nuovargio visuomene , šūkiai „viskas įmanoma“ ir „viską padarysime“ yra iš esmės klaidingi, nes jie gyvenimą paverčia vien gamybos priemone, kai visas laikas ir visi patyrimai skiriami efektyvumui didinti. Savo knygomis kritikuodamas saviišnaudojimą, filosofas primena, kad gyvenimui esminga yra meilė, žaidimas ir kontempliacija.

Lietuviškai išleistos šios Byung-Chul Hano knygos: „Nuovargio visuomenė“, „Eroso agonija“, „Psichopolitika“.

Knygos vertimą iš dalies remia Goethe's institutas

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/254d94c5-3deb-417f-842b-3be4993bc92f.html

„Mąstyti tikrovę už mūsų mąstymo ribų – ne absurdiška, o būtina“, – teigia filosofas Grahamas Harmanas, pabrėždamas, kad pasaulis nėra toks, kokį jį matome.

G. Harmanas atstovauja šiuolaikinės filosofijos krypčiai – spekuliatyviajam realizmui – ir yra vienas svarbiausių į objektus orientuotos ontologijos (OOO) kūrėjų kartu su Timothy Mortonu, Ianu Bogostu ir Levi Bryantu. OOO siūlo radikalią pasaulio sampratą: ji atmeta žmogiškosios egzistencijos viršenybę ir teigia, kad visi objektai – realūs ir fiktyvūs, natūralūs ir dirbtiniai – egzistuoja autonomiškai ir yra savaime vertingi, nepriklausomai nuo žmogaus vertinimo.

Knygoje G. Harmanas aiškiai ir net žaismingai pristato šios minties mokyklos idėjas. Jis nagrinėja, kaip objektai veikia vieni kitus, išlikdami neprieinami mūsų suvokimui, ir kodėl ši autonomija svarbi menui, literatūrai, politikai bei gamtos mokslams. Nuo Šerloko Holmso ir vaizdo žaidimų iki dadaizmo, Voltaire’o ir „stygų teorijos“ – ši knyga kviečia iš naujo permąstyti viską, kas laikyta savaime suprantama.

Graham Harman (gim. 1968) laikomas kertiniu šiuolaikiniu mąstytoju, apibrėžiančiu posthumanizmo epochą. 2015 m. jis pateko į „ArtReview“ didžiausią įtaką tarptautiniame meno pasaulyje turinčių asmenų šimtuką. 2016 m. leidinys „The Best Schools“ įtraukė jį į 50 įtakingiausių gyvų filosofų sąrašą. Šiuo metu dirba Los Andželo SCI-Arc institute.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/446bb9d8-a6eb-4f5d-bec1-0b645cc4404f.html

Jūratės Čerškutės monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – literatūrologinis ir monografinis raportas apie vieno įdomiausių XX a. pabaigos lietuvių rašytojų Ričardo Gavelio (1950–2002) prozos sistemą. Knygoje ieškoma atsakymų, kaip Gavelis šią sistemą kūrė, kokios literatūrinė vaizduotės rašytojas jis buvo, kokiais kūrybiniais principais grindė savo kūrybos formulę ir ar tikrai visais kūriniais rašė vieną ir tą pačią knygą.

Gavelio prozos biografija pasakoja apie kūrinius, jų recepciją ir pasirodymo kontekstą, apie tai, kaip Gavelis rašė žmogų, miestą, sistemą, visuomenę, kaip specifinius elementus pavertė universalijomis, o patirtį – generalizavo. Monografija, siekianti kiek atitraukti rašytoją nuo jo garsiausio romano Vilniaus pokeris, kviečia skaityti ir atrasti visą Gavelio prozą, pažinti patį autorių – savo gyventam laikui įsipareigojusį fiziką, pasirinkusį ne mokslo, o meno kaip mokslo sapno ir pasaulio pažinimo kelią.

Jūratė Čerškutė – literatūrologė, literatūros kritikė, 2023 m. išrinkta Metų kritike už aktyvią reakciją į literatūros procesus ir plačiajai auditorijai aktualią kritiką. Dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Varšuvos universitete. Nuo 2009 m. rudens gavelologė – nuosekliai tyrinėja ir populiarina Ričardo Gavelio kūrybą, formuoja viešąjį diskursą apie jo darbus. Monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – pirmoji autorės knyga, apibendrinanti penkiolika Gavelio kūrybos tyrimo metų.

Mariaus Buroko „seismografas“ – taupus lyg išgyvenimo krepšys, kuriame yra viskas, ką norėtum pasiimti grėsmės minutę, jei tik spėtum. Pustoniais liejami metų laikai, nušiuręs Vilnius, geležinkelio stotis, Naujininkai. Jūrą atkartojantis dukters vardas, skaidri meilės lyrika cikle „Visatai, radusiai vietą“. Akloji dėmė, pretenzijos viską suprasti atsisakymo metafora. Literatūros bejėgystė (džiovintos eilučių mandragoros), kai žūsta žmonės; nuojauta, kad istorijos ciklas linkęs kartotis (visus kitus jau išvežėm). Eilutės stalius ir verlibro puodžius pastebi, kad kone amžinai kas nors spardo kamuolį, kas benutiktų. Atjauta Ukrainai nėra vien tušti žodžiai – Marius yra aktyvus fronto stebėtojas ir netiesioginis dalyvis.

- Giedrė Kazlauskaitė

Riba, mąstyme kraštovaizdžio brėžiama linija, horizonto siūlas, pakraštys, kuriame gamta susitinka (o gal išsiskiria) su kultūra ir civilizacija – visa tai stengiuosi nusakyti žodžiais ir eilutėmis. Nuo vešlios žalumos iki karo išdegintų griuvėsių, nuo meilės iki neapykantos – tokia mano seismografo žymima amplitudė, tokie asmeniniai ir globalūs žemės virpesiai, tokia žingsniais matuojama poetinė geografija.

- Marius Burokas

Marius Burokas (g. 1977) – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas. Pirmoji jo poezijos knyga pasirodė 1999. Šiuo metu jis yra keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo Jotvingio, Antano Miškinio ir Maironio, Poezijos pavasario premijas. Jo eilėraščių rinktinę anglų kalba „Now I Understand“ 2018 m. išleido Jungtinės Karalystės leidykla „Parthian Books“. Eilėraščių knyga ukrainiečių kalba „Найменші речі“ taip pat buvo išleista 2018 m. 2021 m. pasirodė autoriaus poezijos rinktinė lenkų kalba „Tu mieszkał Jonasz“. Autoriaus poezija versta į lenkų, latvių, estų, suomių, slovėnų, anglų, vokiečių, prancūzų, gruzinų, švedų, ispanų, ukrainiečių ir kt. kalbas. Marius Burokas taip pat yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungų narys.

Kas yra antropologija ir kodėl verta mąstyti antropologiškai? Trumpame kultūrinės ir socialinės antropologijos įvade pristatomos ir kartu permąstomos devynios svarbiausios šio mokslo sąvokos: kultūra, civilizacija, vertybės ir vertė, kraujas, tapatybė, valdžia, protas, gamta. Kodėl Bolivijos eseechų tauta nesidžiaugia įmušusi įvartį futbolo rungtynėse, o Viduržemio jūros regione gėda siejama su avių auginimu? Remdamasis įvairiais pavyzdžiais, asmeninėmis patirtimis ir prieštaringa antropologijos istorija, Matthew Engelke siūlo suabejoti tuo, ką laikome duotybėmis, ir pažvelgti į pasaulį antropologiškai, kad geriau pažintume ne tik kitą, bet ir save.

Puikus įvadas į vos 150 metų egzistuojančią akademinę discipliną.
– New York Times Book Review

Intriguojanti, žaisminga, įžvalgi pažintis su antropologijos mokslu. Mąstant antropologiškai viskas, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – tėvų ir vaikų santykiai, finansų rinka ar organų donorystė – atsiskleidžia kaip kultūriškai sąlygota ir dėl to tik dar labiau reikšminga. „Kaip mąstyti antropologiškai“ perstato mąstymo pamatus.
– Antropologė, Browno universiteto profesorė, Harvardo universiteto afilijuotoji mokslininkė Ieva Jusionytė

Matthew Engelke (g. 1972) – antropologijos profesorius Londono ekonomikos mokykloje. Engelkės tyrimų lauką sudaro krikščionybė, sekuliarusis humanizmas, medijų teorijos, materializmas ir semiotika. Jis – apdovanotas autorius ir dėstytojas, taip pat buvęs Karališkojo antropologijos instituto žurnalo redaktorius, o jo tekstus publikavo „The Guardian“, „The Times“ ir „Public Books“.

„Šiandieninėje visuomenėje perfekcionizmas tapo galinga varomąja jėga: siekiama vis efektyvesnės optimizacijos, dar didesnio našumo, geresnio produktyvumo. Todėl daugelis žmonių ir verslų įsitraukia į nesibaigiančias beribės tobulybės paieškas: esame nepatenkinti geriausiais savo rezultatais, pasiektais tikslais, o pelnas, vadyba, paslaugos, kolegos, darbuotojai, asmeninė laimė ir sėkmė visada galėtų būti didesnė, geresnė, greitesnė, sklandesnė.

Šįkart kviečiame susipažinti su studija, kurioje perfekcionizmas nagrinėjamas ne kaip idealo siekis, o kaip nepaliaujamos pastangos ištobulinti tai, kas netobula. Knygoje „Tobulumo spąstai“ rašytojas Thomas Curranas, apžvelgdamas mokslinius ir ekonominius tyrimus, atskleidžia, kas iš tiesų skatina perfekcionizmo įsigalėjimą, kaip tai veikia įvairias gyvenimo grandis – nuo asmenybės iki ekonomikos. Jis pateikia įžvalgų ir patarimų, kaip ištrūkti iš perfekcionizmo spąstų.

Knygą rekomenduoju visiems, kuriems rūpi tvarus asmenybės ir visuomenės augimas, jaučiantiems nerimą, kad dirba, bendrauja ar kuria nepakankamai tobulai. Viliuosi, kad ji taps įrankiu mokantis valdyti savo lūkesčius, kad perfekcionizmas būtų ne nuolatinio nepasitenkinimo ir nesveiko konkuravimo variklis, o pagrindas priimant tvarius, racionalius, ramius sprendimus.“

Inga Skisaker
„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Thomas Curran – Londono ekonomikos mokyklos psichologijos profesorius, svarbaus tyrimo, kurį BBC įvertino kaip „pirmąjį, palyginusį kelių žmonių kartų perfekcionizmą“, autorius. Jo TED kalba apie perfekcionizmą sulaukė daugiau nei trijų milijonų peržiūrų.

Modernų Vilnių kūrusios Lietuvos architektūros legendos – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis ir Gediminas Baravykas – šioje knygoje prabyla autentiška šneka apie tai, kaip jie planavo, projektavo ir statė Lietuvoje sovietmečiu. Juos 1992 metais kalbino JAV lietuvis, tuomet Berklio studentas, šiandien jau Niujorko Barucho koledžo ir CUNY absolventų centro profesorius Jonas V. Mačiuika.

Keturis interviu palydintys architektūros istorikų prof. Johno V. Mačiuikos ir prof. Marijos Drėmaitės įvadiniai straipsniai siūlo skirtingus perskaitymo būdus apmąstant kontroversišką sovietmečio palikimą ir ieškant asmeninio santykio su savo gyvenamąja aplinka.

Knyga gausiai iliustruota kruopščiai atrinktomis archyvinėmis ir pašnekovų nuotraukomis bei knygos sudarytojo asmeninėse kolekcijose saugomomis nuotraukomis.

The legends of Lithuanian architecture who shaped modern Vilnius – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, and Gediminas Baravykas – speak in this book in their authentic voices about how they planned, designed, and built in Lithuania during the Soviet period. They were interviewed in 1992 by a Lithuanian American, then a student at Berkeley and today a professor at Baruch College and the CUNY Graduate Center in New York, Jonas V. Mačiuika.

The four interviews are accompanied by introductory essays by architectural historians Prof. John V. Mačiuika and Prof. Marija Drėmaitė, which offer different ways of reading and reflecting on the controversial legacy of the Soviet era and of searching for a personal relationship with one’s living environment.

The book is richly illustrated with carefully selected archival photographs and images of the interviewees, as well as photographs from the personal collections of the book’s editor.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?


„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“
Sofi Oksanen


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą
mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

Galbūt šis literatūrinis žaidimas taps tam tikru žingsniu, mėginant geriau suprasti to meto Vilnių ir jo socialines bei kultūrines realijas. O tai savo ruožtu paskatins pamatyti po barokiniais debesimis slypintį sudėtingą ir kupiną įvairiausių gyvenimo iššūkių rytų Lenkijos provincijos miestą Vilnių.
– istorikas Povilas Andrius Stepavičius

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių ir personažų, kurie kūrinį priartina prie realybės, tačiau galiausiai skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra suprojektavęs eilę visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršą per Lietuvą.

Pirmoji Algirdo Kaušpėdo knyga Antiška (2013) dedikuota architektų postpankroko grupei „Antis“ – joje aptariami grupės dainų provokuojantys tekstai, dalijamasi prisiminimais, istorijomis ir komentarais, leidžiančiais suprasti grupės fenomeną ir to meto kultūrinį foną besilaisvinančioje Lietuvoje. Antroji knyga – Gyveno kartą bičas ir kaimynas (2019) – apima 80 novelių, kur knygos herojai, gerdami alų, aptarinėja gyvenimą arba tyli. Romanas Koplyčia (2025) – trečioji autoriaus knyga, kurioje pasitelkiant autofikciją be skubos apmąstomi gyvenimo vingiai ir patyrimai, ieškomi susitaikymo ir įveikos būdai.

Su melodijomis ir ištraukiamais paveikslėliais

Tai pasakojimas apie reto Lietuvoje gyvenančio ir saugomo drugelio gyvenimą. Skaitykite ir sužinokite, kodėl mėlynžiedė gėlė tokia svarbi drugeliui melsviui ir kam jam reikalingos rudos skruzdėlytės bei kuo čia dėta žmogaus veikla?

• Ištraukiamos kartoninės detalės ir slankiojamieji paveikslėliai kiekviename atvarte padės sudominti net mažiausius gamtininkus.
• Skambančios melodijos ir šmaikštūs garsai suteiks smagių emocijų ir mažiesiems, ir suaugusiesiems.
• Tinka lavinti smulkiąją motoriką, mokytis tausoti gamtą ir kurti gerą nuotaiką.

Sako, kad atsiplėšus nedidelį gabalėlį knygos puslapio ir pasikišus po liežuviu, galima išvysti nuostabių haliucinacijų. Dar sako, kad suvyniojus silkę su galva į knygos lapus ir palaikius ją kambario temperatūroje tris dienas, ji pradės kalbėti ir papasakos visas pasaulio paslaptis, atidengs visas uždangas. Tačiau visa tai - purvinas marketingo triukas! Knygos autorius nesiūlo ir primygtinai nerekomenduoja vynioti iš knygos popieriaus suktinių, draudžia uostytis poligrafijos dažus ar knygos pelenus, skirtingai nei tai daro knygos herojai. Jie įgudę deginti savo gyvenimą ir jaunystę nesibaigiančiuose nelegaliuose reivo vakarėliuose, alternatyviuose festivaliuose ir performansuose, mėgaujantis trumpalaikiais sekso nuotykiais, nuolatos susiduriant vienam su kitu mažame pogrindžio pasaulėlyje. Toliau seka meilė, fatališka alchemija ir likimo ironija.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Šiaurinės Japonijos Hakodatės mieste, pilname šlaituotų gatvelių, kalno papėdėje gyvuoja kavinukė „Donna Donna“. Čia ruošiama ypatinga kava – ir vyksta šis tas mįslingiau. Apie vieną šios kavinės kėdę sklando keista miesto legenda. Sakoma, kad į ją atsisėdęs ir tik joje sėdėdamas gali nusikelti į norimą laiką.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti ne visai malonių taisyklių ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui patiekta kava, trečiame serijos romane „Kol dar neišnyko prisiminimai“ veriasi dar keturi širdį šildantys stebuklai, nutikę toje keistoje kavinėje.

Pirmoje istorijoje sutinkame dukrą, troškusią iškoneveikti tėvus.

Antroje pasakojama apie komiką, neįstengusį paklausti žmonos, ar ji laiminga.

Trečia istorija – apie jaunėlę seserį, negalėjusią prisipažinti, kad serga.

O ketvirta – apie jaunuolį, nespėjusį prisipažinti, kad myli.

Šis ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas gvildena seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišnyko prisiminimai“ – trečias serijos „Kol dar neatšalo kava“ romanas. Antras – „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ („Baltos lankos“, 2024). Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Jürgeno Habermaso klasikinis veikalas „Struktūrinė viešosios sferos transformacija“ – tai vienas svarbiausių modernios politinės filosofijos ir komunikacijos teorijos tekstų, kuriame analizuojama kaip iš ankstyvosios buržuazinės viešosios sferos formavosi šiuolaikinė, žiniasklaidos ir rinkos logikos veikiama visuomeninė komunikacija. Remdamasis istorine ir sociologine analize, Habermasas atskleidžia, kaip kritiško pilietinio diskurso sfera, kadaise buvusi autonomiška ir orientuota į racionalų argumentavimą, palaipsniui prarado savo galią masinės kultūros, komercinių interesų ir politinės manipuliacijos akivaizdoje.

Ši knyga – tai ne tik viešosios sferos genealogija, bet ir demokratijos kokybės diagnozė, aktuali tiek XX a. pabaigoje, tiek šiandienos skaitmeninių platformų laikotarpiu. Habermasas kviečia permąstyti, kokiomis sąlygomis įmanomas racionalus, argumentais grįstas visuomenės dialogas ir kokių institucinės tvarkos pokyčių reikalauja tikrai įtrauki demokratija.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Walterio Benjamino palikime tarsi didmiesčio kryžkelėje susitinka skirtingos istorinės, filosofinės, politinės idėjos, argumentai ir įvaizdžiai (beje, kryžkelė buvo jo mėgstamas įvaizdis). Antra vertus, Benjamino išskirtinumą, net unikalumą tarp amžininkų nulėmė tai, kad savo veiklos jis niekad netraktavo kaip būdo padaryti karjerą, išgarsėti ir apskritai — kaip profesijos. Toks egzistencinis intelektualinės veiklos supratimas galioja ir žvelgiant iš kitos pusės: kaip nedaugelio vokiečių intelektualų, Benjamino mąstymas glaudžiai susijęs su jo gyvenimo įvykiais. Jo darbai, nebūdami subjektyvūs, neprarasdami idėjinio intensyvumo ir visuotinumo, yra giliai asmeniški. Nebus perdėta teigti, kad tragiškai pasibaigęs jo gyvenimas įgijo emblemine kokybę, tapdamas XX amžiaus vidurio Europos intelektualo likimo simboliu.

Laurynas Katkus

Nors nuo vokiečių filosofo, literatūros kritiko ir eseisto Walterio Benjamino mirties praėjo 85 metai, jo darbai iki šiol yra humanitarų dėmesio centre. Benjamino vardas dažniausiai siejamas su vadinamąja Frankfurto mokykla, tačiau jo idėjos seniai peržengė ideologines ribas ir barjerus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Karlas Jaspersas knygoje „Kaltės klausimas” drąsiai imasi vienos sudėtingiausių temų – žmogaus ir visuomenės atsakomybės ribų. Remdamasis Vokietijos patirtimi po Antrojo pasaulinio karo, jis išskiria moralinę, politinę, kriminalinę ir metafizinę kaltę, parodydamas, kad kaltė nėra vien teisinė kategorija, bet ir egzistencinis santykis su savimi ir kitais. Autorius siūlo ne tik vertinti istoriją, bet ir permąstyti savo pačių atsakomybę pasaulyje, kuriame sprendimai niekada nebūna neutralūs.

Tai vienas svarbiausių XX a. tekstų apie sąžinę, bendruomenę ir skirtį tarp kolektyvinės ir individualios atsakomybės.

„Visus žmones, kaip žmones, sieja solidarumo ryšys, dėl to kiekvienas yra bendrai atsakingas už visą blogį ir neteisingumą pasaulyje, ypač už nusikaltimus, vykdomus jo akivaizdoje ar su jo žinia. Kai nepadarau to, ką galiu padaryti, kad sutrukdyčiau nusikaltimui, tampu kaltas. Kai nerizikuoju savo gyvybe, kad sutrukdyčiau žudyti kitus, o tik stoviu nuošaly, jaučiuosi kaltas tuo būdu, kuris iš galo nesuvokiamas nei teisiškai, nei politiškai, nei morališkai.“

Karl Jaspers

Karlas Jaspersas (1883–1969) – vienas ryškiausių XX a. egzistencinės filosofijos kūrėjų, tyrinėjęs žmogaus atsakomybės, laisvės ir ribotumo temas. Jo darbai formavo pokario Europos intelektualinį klimatą ir iki šiol išlieka kertiniai mąstant apie moralę, politiką ir žmogaus orumą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Knyga „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ – autobiografiškas ir giliai skrodžiantis tekstas, atgręžiantis mūsų žvilgsnį į intymiausią filosofinės minties plotmę: (be)namystę kaip autentiškiausio santykio su Kitu ir savimi patirtį. Namai, pasak filosofo, yra ne tik architektūrinis, materialus, bet ir psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta; analogiškai laimė yra ne duotybė, o sąmoningas ir apmąstomas konstruktas, kurį, panašiai kaip ir namus, privalome kurti ir jaukintis per daiktus bei santykį su kitais – namai yra moralinė tikrovė ir nesibaigianti meilės pastanga.

Toma Gudelytė

Emanuele Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos universitetuose, nuo 2011-ųjų – „École des hautes études en sciences sociales" (EHESS) Paryžiuje, čia ir gyvena, rengia skiltį Le Monde. Kartu su filosofu Giorgio Agambenu parengė monografiją „Angelai hebraizme, krikščionybėje ir islame" (Angeli. Ebraismo, Cristianesimo, Islam, 2009), o jo knyga „Augalų gyvenimas: maišymosi metafizika" (La vie des plantes: Une métaphysique du mélange, 2017, prancūzų k.) apdovanota „Prix des Rencontres philosophiques de Monaco" premija ir išversta į daugiau kaip dešimt kalbų.

Knygos vertimą parėmė Italijos Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Knygoje nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas”,  jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

„Tie jusliniai čiuptuvai, kuriais liečiame tikrovę, mūsų paviršiai, susisiekiantys su kitais paviršiais, yra daug svarbesni, nei galėjote pamanyti. Paradoksalu, jie atitrauks dėmesį nuo jūsų pačių vidinių dramų, išgyvenimų, emocijų (tiek gyvenime, tiek rašant) ir nuves į kitą pasaulį, kito pasaulį, išgalvotą tikrovę, kuri, jeigu talentingai parašyta, tampa tikresne už tiesą.“

Sandra Bernotaitė

Sandra Bernotaitė kuria poeziją, prozą, dramaturgiją, yra penkių knygų autorė, už kūrybą apdovanota Augustino Griciaus ir Lazdynų Pelėdos vardo premijomis. Jos romanas „Akys chimeros” (2021) pateko į Metų knygos bei Kūrybiškiausios knygos sąrašus, knyga „Laisvojo rašymo elementai” (2016) perleista du kartus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Tai knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą. Apie ratu kaskart vis kitaip besisukančią istoriją, karą, vaikystę, motinystę, ir stiprų troškimą gyventi.

Novelių romanas „Naujagimiai" – aiškiai išsiskiria savita pasaulio vizija, ryškiais personažais, magiškojo realizmo elementais. Nekasdieniškame kontekste išryškėja asmeninės dramos, ribinės patirtys ir užburiantys, įtraukiantys vaizdai. Realistinis sluoksnis čia maišomas drauge su antgamtiniais, tautosakiniais, istoriniais sluoksniais. Kiekviena novelė turi vienokią ar kitokią jungtį su kitomis novelėmis, autorė kuria savitą, hipnotizuojantį pasaulį ir lydi skaitytoją nuo menamų XIX amžiaus įvykių iki tolimos ateities.

Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė" (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės" (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai" penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija. Skaitytojų neliko nepastebėtas ir realistiniu stiliumi parašytas, istoriškai dokumentuotas J. Tumasonytės romanas „Remontas" (2020).

Audioknygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Išleista bendradarbiaujant su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Ledi Konstancija Čaterli ir jos vyras baronetas Klifordas gyvena „sterilioje“ santuokoje. Ne dėl to, kad taip būtų pasirinkę. Dėl objektyvių priežasčių: kare sužeistas Klifordas nuo juosmens iki apačios yra visiškai paralyžiuotas. Jaunoji Konstancija pamažu supranta, kad negalės gyventi pusinio, nevisaverčio gyvenimo, kuriame nėra patenkinami kūno poreikiai.

Uždrausti santykiai su dvaro eiguliu Oliveriu Konstancijai atneša ne tik palengvėjimą ir vėl atrastą gyvenimo džiaugsmą, bet ir anksčiau nepažintų moralinių problemų. Neištikimybė, kaltė nieko pakeisti negalinčiam vyrui, ryšys su žemesnio luomo vaikinu – visa tai verčia Konstanciją vis iš naujo permąstyti gėrio ir blogio sąvokas, atsakomybės ir kaltės sampratą bei savo pačios jausmus, poreikius ir asmeninės laisvės ribas.

Vienas iškiliausių ir svarbiausių XX amžiaus literatūros kūrinių atkreipė visuomenės akis į sritį, kuriai iki tol nebuvo skiriama daug dėmesio – moters, kaip atskiros asmenybės, koncepciją. Po drąsiu knygos stiliumi ir atvirai pikantiškomis scenomis slypi jokiais laikais aktualumo neprarandantys moraliniai, etiniai ir psichologiniai klausimai apie neišmatuojamai sudėtingą žmogiškąją prigimtį.

Davidas Herbertas Lawrence’as (1885–1930), britų poetas ir eseistas, amžininkų buvo vadinamas avangardistu ir „skonio neturinčiu pornografu“. Tačiau bėgant metams jo kūryba buvo pripažinta ir tapo svarbia britų bei pasaulinės literatūros dalimi. Dėl aistros tarp skirtingų visuomenės luomų atstovų ir atvirų sekso scenų romanas „Ledi Čaterli meilužis“ sukėlė didžiulį skandalą ne tik autoriaus gimtinėje, bet ir visame pasaulyje. Pirmą kartą knyga buvo išspausdinta 1928-aisiais Italijoje, po metų – Prancūzijoje. O Didžiojoje Britanijoje romanas išleistas tik 1960 m. Dėl nepadoraus turinio knyga ilgai buvo draudžiama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Japonijoje, Australijoje ir Indijoje.

New York Times bestselerių autorius Adamas Grantas pasakoja, kaip galime pakelti save ir kitus į netikėtas aukštumas.

Mes gyvename talento apsėstame pasaulyje. Tačiau žavėdamiesi žmonėmis, kurie turi įgimtų pranašumų, dažnai nepastebime savo augimo potencialo ir pamirštame, kiek patys esame pajėgūs pasiekti. Visi mes turime galimybę tobulėti. O jei proga nepasitaiko, yra būdų, kaip ją sukurti.

„Paslėptas potencialas“ siūlo naują sistemą, padedančią kelti siekius ir viršyti lūkesčius, nukreipdama dėmesį nuo įgimto genialumo į mokymosi galią. Pasakodamas įtikinamas istorijas ir pristatydamas novatoriškus tyrimus knygos autorius parodo, kad pažanga labiau priklauso ne nuo to, kiek sunkiai dirbate, bet nuo to, kaip gerai mokotės. Augimas nėra susijęs su jūsų turimu talentu – jį skatina charakterio ugdymas. Ši knyga parodo, kaip kiekvienas gali pasiekti didesnius dalykus. Tikrasis jūsų potencialo matas – ne pasiektos viršūnės aukštis, o tai, kiek toli nuėjote, kad ją pasiektumėte.

„Ši nuostabi knyga atskleidžia, ko reikia, kad taptum geresne savo versija. Adamas Grantas parodo kelią, kaip ugdyti talentus, kurie anksčiau atrodė nepasiekiami, ir pasiekti tikslus, kurie anksčiau atrodė neįgyvendinami.“ – James Clear, knygos „Atominiai įpročiai“ autorius

Adamas Grantas yra Vartono verslo mokyklos organizacinis psichologas. Čia jis septynerius metus iš eilės pelnė geriausio profesoriaus įvertinimą. Jo knygos parduotos milijonais egzempliorių, jo TED paskaitos peržiūrėtos daugiau nei 30 milijonų kartų, o tinklalaidė „WorkLife with Adam Grant“ reitinguose užėmė pirmąją vietą. Novatoriški autoriaus tyrimai įkvėpė žmones permąstyti pagrindines motyvacijos, dosnumo ir kūrybiškumo prielaidas. Grantas pripažintas vienu iš dešimties įtakingiausių vadybos mąstytojų pasaulyje ir įtrauktas į žurnalo Fortune sąrašą „40 Under 40“, jam taip pat paskirti Amerikos psichologų asociacijos ir Nacionalinio mokslo fondo apdovanojimai už išskirtinius mokslinius pasiekimus.

Grantas baigė Harvardo universitetą, o Mičigano universitete įgijo daktaro laipsnį, be to, jis yra buvęs jaunių olimpinių žaidynių tramplino šuolininku. Autorius gyvena Filadelfijoje su žmona ir trimis vaikais.

Copyright © 2023 by Adam Grant

Versta iš: HIDDEN POTENTIAL: The Science of Achieving Greater Things / Adam Grant