Kategorijos

„Jų akys žvelgė į Dievą“ – amerikiečių rašytojos Zoros Neale Hurston (1891–1960) žymiausias romanas, parašytas 1937 m., o suprastas ir įvertintas tik po autorės mirties. Šiandien jis laikomas vienu svarbiausių XX a. pasaulio literatūros aukso fondo kūrinių ir Harlemo renesanso klasika. Žurnalas „Time“ jį įtraukė į 100 geriausių visų laikų anglakalbių romanų sąrašą, 2005 m. sukurtas to paties pavadinimo vaidybinis filmas.

Tai klasikinis pasakojimas apie moters emancipaciją. Knygos veiksmas vyksta XX amžiaus pradžios Floridoje, kur paskutinis žodis – visada tik baltaodžio vyro. Šešiolikmetė apie meilę svajojanti juodaodė Džeinė prieš savo valią ištekinama už pagyvenusio ūkininko. Jai sakoma, kad santuoka gal ir atneš meilę, bet apskritai gyvenime ji ne tokia ir būtina... Mergina ujama, o vyras kartoja, kad jos vieta ten, kur pasakys jis. Sukaupus ryžtą, Džeinei pavyksta palikti namus ir ištekėti antrą kartą. Šįsyk – už pasiturinčio miestelio mero. Gyvenimas tampa turtingesnis, bet pilnatvės nepadaugėja – Džeinė jaučiasi kaip vyro trofėjus. Vieną dieną ji sutinka dvylika metų jaunesnį klajoklį su gitara. Gal pagaliau šis ryšys bus grįstas pagarba ir meile... Ar tai apskritai įmanoma?

„Širdį persmelkiantis romanas, kuriame iš gelmių pažįstama meilė ir žiaurumas, didūs žmonės aiškiai skiriasi nuo šiaudadūšių ir juntama atjauta nežinantiems, kaip gyventi.“

Zadie Smith, rašytoja

Zora Neale Hurston (1891–1960) – amerikiečių etnografė ir rašytoja, kurią Nobelio literatūros premijos laureatė Toni Morrison pavadino „viena iškiliausių mūsų laikų rašytojų“. Kūrė ir literatūrine anglų kalba, ir juodaodžių dialektu. Pripažinimo sulaukė tik po mirties. Palaidota be antkapio kaip nežinomas asmuo, o jos daiktai ir užrašai sudeginti, išgelbėta tik dalis rankraščių. Iš naujo atrasta 1973–1975 m., kai rašytojos Alice Walker pastangomis buvo paskelbta serija straipsnių apie jos kūrybą. Buvusi pamiršta, autorė ilgainiui tapo svarbia JAV literatūros klasike. 1994 m. įtraukta į JAV Nacionalinį moterų šlovės muziejų, įsteigta solidi jos vardo literatūrinė premija. Lietuvių kalba leidžiama pirmą kartą.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/f6564f39-355b-47b5-b64e-3afde117b509.html

Ką iš tiesų reiškia gyventi kūne – nuolat kintančiame, kupiname geismų, troškimų ir įtampų?

Britų rašytoja Olivia Laing į kūną žvelgia kaip į malonumo ir skausmo šaltinį su vidine konstitucija, polinkiais ir aistromis. Per žymių XX a. menininkų ir aktyvistų istorijas ji atskleidžia, kaip kūnai gali tapti priespaudos taikiniais arba galios įrankiais. Drauge jie – ir laisvės, tapatybės, atsparumo šaltinis.

O. Laing akiratyje dvi vėžiu sirgusios rašytojos – Susan Sontag ir Kathy Acker, tapytoja Agnes Martin, pasirinkusi atsiskyrėlės kelią, homoseksualus rašytojas Christopheris Isherwoodas, dainininkė Nina Simone, turėjusi bipolinį sutrikimą, juodaodis aktyvistas Malcolmas X ir dešimtys kitų. Jų gyvenimai apmąstomi atsispiriant nuo vieno kontroversiškiausių psichoanalitikų Wilhelmo Reicho, siekusio suprasti, kaip tarpusavyje siejasi psichologiniai, kūniški ir socialiniai veiksniai, – idėjų.

„Kūnas ir laisvė“ – intelektualus ir poetiškas tyrimas apie priespaudą, pasipriešinimą ir laisvę XX–XXI a. Pradėtas rašyti per pabėgėlių krizę 2015 m. ir baigtas per pandemiją 2020 m., jis mums primena, kad kova už pamatinę žmogaus teisę būti laisvam tęsiasi iki šiol.

Olivia Laing (gim. 1977) – pripažinta britų intelektualė, kultūros kritikė, rašytoja, Karališkosiosliteratūros draugijos narė, už negrožinę literatūrą pelniusi Britų bibliotekos rašytojų, Windhamo ir Campbell premijas, nominuota seniausiai Britanijoje Jameso Taito Blacko premijai. „O. Laing yra vienas svarbiausių mūsų laikų balsų“, – teigia literatūros kritikė Rachel Spence. Lietuviškai išleista O. Laing knyga „Vienišas miestas“.

„Štai ką vienas kūnas gali padaryti kito labui: skelbti laisvę, kuria galima dalytis, kuri smelkiasi po oda. Laisvė – tai ne išsivadavimas nuo praeities naštos. Laisvė reiškia, jog ir toliau gyvename, einame į ateitį, visą laiką svajodami. Laisvas kūnas nebūtinai turi būti sveikas, nepažeistas ar nemodifikuotas. Jis nuolat kinta, kinta, kinta, juk vis dėlto kūnas – tai taki forma.“

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/947b8ece-5d5e-4123-9c89-db1c49bc51bd.html

Ką įsivaizduojate, galvodami apie Šaolinį? Neapsakomai stiprius karius, sklendžiančius ore?

Knygoje meistras pasakoja apie Dorybių kelią, ketinimų galią ir gyvenimo grožį. Šaolinio kovos menų tradicija – ne tik fizinė išraiška. Ji, pagrįsta dzeno ir dao filosofija, siūlo unikalų būdą, kaip per judesį sujungti protą ir kūną, ugdant pagrindines dorybes – discipliną ir atkaklumą. Šioje knygoje autorius atskleidžia anksčiau nepublikuotas Šaolinio tradicijos žinias – metodus, pritaikomus kasdieniame gyvenime, ir požiūrius, padedančius žinomus dalykus pamatyti naujai. Jis išskiria dvylika pagrindinių praktikų, leidžiančių tapti stipresniam, išmokti įveikti gyvenimo iššūkius, ugdyti valią, drąsą, ištvermę, discipliną ir lojalumą bei suvokti protą ir kūną kaip visumą.

Shi Heng Yi mokymo metodai pelnė tarptautinį pripažinimą – jo pranešimas TED platformoje sulaukė daugiau nei 17 milijonų peržiūrų, vienuolyno veikla yra populiaresnė nei bet kada, o vaizdo įrašai socialiniuose tinkluose renka milijonus peržiūrų.

Shi Heng Yi – Europos Šaolinio šventyklos įkūrėjas ir meistras, gyvenantis Oterberge, Vokietijoje. Būdamas 35-osios Šaolinio meistrų kartos atstovas, jis perteikia ilgaamžę patirtį ir moko senovinių žinių, praktikuojamų milijonų žmonių visame pasaulyje.

Istorija prasideda 1701 m. Tekančios Saulės šalyje, kai kilmingas žemių valdytojas ponas Asano išprovokuotas susiremia su korumpuotu šiogūno dvaro pareigūnu. Šiogūno bausmė negailestinga – jam įsakyta atlikti sepuku. Asano žemės konfiskuojamos, šeima ištremiama, o ištikimų samurajų būrys išformuojamas – jie tampa roninais arba šeimininko netekusiais klajojančiais kariais, atstumtaisiais, pasmerktais pražūčiai.

Dėdamiesi tariamai paklusnūs, 47 roninai ne vienus metus slapta rezga keršto planą ir laukia tinkamos akimirkos smogti. Roninų žygiai, kaip ir istorija apie Apvaliojo stalo riterius, tapo nepamirštamu drąsos, sumanumo ir ištikimybės pavyzdžiu, tais laikais, kai samurajai buvo tikri didvyriai, o garbė ir orumas – vertybės, už kurias paaukojama gyvybė.

Tai epinis pasakojimas apie ypatingą samurajų būrį, kuris nepaisė šiogūno, de facto karinio Japonijos valdytojo, valios, prisiekęs atkeršyti už žuvusio šeimininko garbę. Japonijoje ši istorija apie samurajų dvasią, garbę, ištikimybę ir kerštą tapo tikra legenda, ilgus šimtmečius perduodama iš lūpų į lūpas. Šios knygos pagrindu sukurtas Holivudo filmas „47 roninai“ su aktoriumi Keanu Reavesu. Paremtas tikrais įvykiais pasakojimas pavergs kiekvieną, kas žavisi Tekančios saulės šalimi, istorija ir didingais nuotykiais.

Johnas Allynas Stanfordo universitete studijavo japonų kalbą, pirmaisiais JAV okupacijos metais buvo dislokuotas Japonijoje. Grįžęs į JAV, įstojo į Kalifornijos universitetą Los Andžele, kur 1951 m. įgijo Teatro meno magistro laipsnį. Toliau specializavosi japonų teatro srityje ir įgijo Teatro istorijos daktaro laipsnį. Dirbo televizijoje, rašė filmų scenarijus.

Stephenas Turnbullas – daugiau kaip 50 knygų apie Europos ir Tolimųjų Rytų karų istoriją autorius. Lidso universiteto Rytų Azijos studijų katedroje dėstė Japonijos religiją, konsultavo japonų kultūros klausimais. Kuriant filmą „47 roninai“, dirbo „Universal Pictures“ studijoje, patardamas istoriniais klausimais. 

„Per pastaruosius 150 metų maistas tapo... nebe maistas.“

Įžengėme į naują mitybos erą – daugumą suvartojamų kalorijų gauname iš visiškai naujų medžiagų, vadinamų itin perdirbto maisto (angl. „ultra-processed food“, UPF) produktais, sukurtais taip, kad keltų priklausomybę ir skatintų perteklinį vartojimą. Ši sąvoka turi ilgą mokslinę apibrėžtį, bet jei bent vienos maisto produktą sudarančios sudėtinės dalies nerastume savo virtuvėje, veikiausiai tai – itin perdirbtas maistas.

Norėdamas ištirti itin perdirbto maisto kilmę ir poveikį mūsų kūnams ir planetai, mokslininkas ir gydytojas Chrisas van Tullekenas mėnesį laikėsi specialios itin perdirbto maisto dietos ir konsultavosi su pasaulio akademinės bendruomenės, žemės ūkio ir pačios maisto pramonės ekspertais. Jo tyrimo išvados šokiruoja: itin perdirbto maisto produktų vartojimas siejamas su įvairiomis ligomis ir net ankstyva mirtimi, o vien fizinis aktyvumas ir valia negali išgelbėti nuo kenksmingų tokio maisto vartojimo pasekmių.

Kita vertus, Ch. van Tullekenas siūlo realius sprendimus gydytojams, politikams ir visiems, besirūpinantiems savo sveikata. Ši knyga ne tik padės pakeisti jūsų pirkimo ir mitybos įpročius, bet ir paskatins plačiau pažvelgti į mūsų visų sveikatą ir aplinkos gerovę.

„Jei perskaitysite tik vieną knygą apie mitybą ir dietas, tegul tai būna ši.“
Bee Wilson, rašytoja, maisto žurnalistė

„Amžiams pakeitė mano požiūrį į tai, ką ir kodėl valgau.“
Hannah Fry, matematikė, dėstytoja, rašytoja

„Būtent tokios knygos keičia pasaulį.“
Steven Bartlett, tinklalaidės ir knygos „CEO dienoraštis“ autorius

„Nepaprastai įdomus tyrimas apie itin perdirbtą maistą – valgomas medžiagas, turinčias keistai skambančių ingredientų, gaminamas turtingiausių pasaulio kompanijų ir, deja, sudarančias vis didesnę mūsų mitybos dalį. Ch. van Tullekenas atskleidžia: tokio maisto produktai ne tik sukurti taip, kad juos valgytume nuolat ir nesusimąstydami, bet ir atimtų mūsų gebėjimą reguliuoti, ką valgome, tiesiogiai veikdami mūsų smegenis. <...> Perskaitę šią knygą, pradėsite kelti svarbius klausimus: ką iš tiesų valgote ir kaip tai buvo pagaminta.“
Dr. Michael Mosley, BBC televizijos laidų vedėjas ir bestselerių apie mitybą autorius

Chris van Tulleken (Krisas van Tulekenas) – infekcinių ligų gydytojas ir molekulinės virusologijos mokslų daktaras, studijavęs Oksforde ir apgynęs daktaro laipsnį Londono universiteto koledže, kur dirba docentu. Jo tyrimai sutelkti į korporacijų įtaką žmonių sveikatai, ypač vaikų mitybos srityje, kur jis bendradarbiauja su UNICEF ir Pasaulio sveikatos organizacija. 2023 metais pasirodžiusi knyga „Ultraperdirbti žmonės“ išsyk tapo „The Sunday Times“ ir „The New York Times“ bestseleriu, buvo įtraukta į prestižinio negrožinės literatūros apdovanojimo „Baillie Gifford Prize“ ilgąjį sąrašą.

„Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“ – 1999-aisiais pasirodęs amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallaceʼo apsakymų rinkinys, įtvirtinęs jo kaip nuožmaus literatūros inovatoriaus ir vieno reikšmingiausių JAV prozininkų reputaciją. 

Vienoje istorijoje – skausmingas ir sykiu graudžiai juokingas depresija sergančios moters portretas, kitoje – absurdiška šiuolaikinio televizinio bei šou verslo ir antikinių mitų samplaika-parodija, trečioje – laike ištirpęs trylikametis berniukas, besiruošiantis nuo aukšto tramplino šokti į baseiną. Dar kitur per trumpus eskizus Wallaceʼas bando suprasti, ar įmanoma atlikti kilniaširdišką veiksmą be savigyros ir kodėl nereikalingą įrankį paprasčiau parduoti už menką sumą nei atiduoti dykai. O centrinė apsakymų serija, suteikusi pavadinimą knygai, – tai pašnekesiai su daugybe skirtingų, išties atgrasių vyrų apie santykius su moterimis. Nežabotomis kalbomis jie išsipasakoja, ginasi, giriasi, išsisukinėja, išduoda savo seksualines obsesijas, kabinimo technikas, fetišus, fantazijas ir kartais stulbinamą nejautrumą kito žmogaus traumai. Egomanijos, mizoginijos, objektifikavimo čia ne mažiau nei juodojo humoro bei nuogo, nepatogaus tikrumo.

Pristatydamas iki absurdo išmąstytas ir grotesko kupinas situacijas, Wallaceʼas žvalgosi po tamsiuosius sąmonės koridorius, tūkstantmečių pervartai būdingą išsikvėpusią romantinių ir asmeninių santykių plotmę, kurios gelmėje slypi vienišumas, nepasitikėjimas ir nerimas. Įmantriai raizgydamas siužetus, keistą, rūškaną vizionieriškumą jungdamas su pažįstamu kasdieniškumu ir nepatogiu, vietomis net smurtingu atvirumu, Wallaceʼas tyrinėja tai, ką ir kaip gyvenime renkasi žmogus, kaip įsimyli ir (ne)lieka mylintis, kaip išgyvena ir naikina save bei kitus.

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/2bac96f4-83c9-485d-a794-e939350c607b.html 

1986-ųjų pavasaris, Santjagas. Diktatoriaus Augusto Pinocheto galia silpsta ir skeldėja. Viename iš skurdžių miesto rajonų darbuojasi La Loka, aistringa, vieniša translytė kampo karalienė, siuvinėjanti staltieses prašmatnioms ponioms ir nuolat visu garsu besiklausanti bolero melodijų, kad užgožtų gatvėse vykstančių riaušių garsus. Netikėtai jos gyvenime atsiranda Karlosas – žavingas studentas, aktyvistas, kuriam ši romantiška pamišėlė, staiga įsiplieskus meilei, užleidžia palėpę slaptiems susitikimams ir apsiima namuose laikyti paslaptingas dėžes. Tuo metu Pinochetas, varginamas nesibaigiančių žmonos tauškalų ir kankinamas vaikystės košmarų, vis važiuoja į savo Maipo slėnyje esančią vilą ir atgal, kol vieną dieną karščio alinamame tarpeklyje jo, Karloso ir La Lokos keliai susikerta.

Vienas ryškiausių Čilės prozininkų Pedro Lemebelis (1952–2015), barokiška, spalvinga proza jungdamas intymias ir kolektyvines istorijas, atkuria karčią ir niūrią senosios diktatūros realybę, apkarstydamas ją kutais ir blizgučiais, šokdindamas bolero ir senamadiškų dainų ritmais, atrasdamas joje spalvingą ir gyvybingą romantikos siūlą. „Aš bijau, matadore“ – jaudinantis Čilės istorinėje kryžkelėje portretas, bet labiausiai – tai kūrinys apie meilę ir draugystę, išsivadavimą ir revoliuciją, liudijantis neįtikėtiną švelnumo ir atsidavimo galią, greitai sulaukęs milžiniško populiarumo ir per pastaruosius dešimtmečius tapęs vienu skaitomiausių romanų Čilėje. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/05a3fc87-9402-486d-9523-d17635bad894.html 

Dabarties akimirka yra vienintelis laikas, kuris mums turėtų rūpėti

Kartais tik praėjus šimtmečiui ar daugiau galime suprasti vieno žmogaus įtaką daugybei žmonių. Šiuo atveju neprireikė tiek daug laiko ir galime pasidžiaugti, kad turime privilegiją gyventi su Jonu Kabat-Zinnu. Pats autorius kuklindamasis nesureikšmina savo indėlio į mokslą, į psichologijos bei psichoterapijos raidą, tačiau jo nuopelnai akivaizdūs. Ko gero, svarbiausias yra gebėjimas rasti žodžius ir jais pasiekti žmones, kalbant subtiliomis temomis. Viena iš tų temų – meditacija. Ir nors žmonija meditaciją pažįsta tūkstantmečius, kiekvienai naujai kartai reikia naujo balso, kuris mokėtų pastatyti žodžių tiltą, mokėtų tinkamai, nepamesdamas gylio ir prasmės, išversti protėvių išmintį šiuolaikinei klausai. Autoriui tai puikiai pavyksta.

„Jonas Kabat-Zinnas moka pabudinti. Jis išplečia supratimą apie meditaciją, moko jos ieškoti savyje ir kasdieniuose žingsniuose. Tikiu, kad, kaip ir man kadaise, šią knygą į širdį ir protą įsileidusiems žmonėms tai bus prasmingo kelio išminties link pradžia.“ / Paulius Rakštikas, Pauze.lt psichologas, atidos (mindfulness) mokytojas

Mūsų galva nuolat pilna minčių: ateities planų, prisiminimų apie praeitį, svajonių apie tai, ko neturime, ir apgailestavimo dėl to, ko nebeturime. Tačiau labai retai susimąstome apie tą akimirką, kurioje esame DABAR: kuo kvepia oras, kurį dabar įkvepiame, kokie garsai mus supa, ką jaučiame būtent šią akimirką. O tikra ir yra tik ši akimirka, kurią išgyvename dabar, ji ir turėtų būti pati svarbiausia, bet retas tai suvokia bėgdamas rutinos labirintuose. Padėti pajusti akimirkos svarbą gali dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness).

„Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos”.

Šiuo taikliu sakiniu, laikomu geriausia visų laikų grožinės literatūros kūrinio pradžia, prasideda daugiau nei 150 metų populiariausios anglų kalba parašytos knygos titulą išsaugojęs Jane Austen romanas puikybė ir prietarai.

Anglijos provincijoje gyvenančios kuklios dvarininkų Benetų šeimos pagrindinis rūpestis – ištekinti penkias dukras. Išskirtinis vyriausiosios Džeinės grožis iš pirmo žvilgsnio sužavi kaimynystėje įsikūrusį žavų ir turtingą poną Binglį. Tačiau jaunuolio seserims nepatinka brolio pasirinkimas, nes Benetai joms atrodo stačiokiški ir pernelyg neturtingi. Seserims pritaria ir geriausias ponaičio Binglio draugas bei vienas geidžiamiausių apylinkės jaunikių. Ponas Darsis – turtingas, patrauklus, tačiau santūrus ir uždaras džentelmenas. Bet netikėtai ir jis pats įsimyli kitą Benetų dukterį – išdidžią ir užsispyrusią Elizabetę. Mergina visomis išgalėmis priešinasi, kaip jai atrodo, išpuikėlio kerams. Tačiau ir šis neketina lengvai pasiduoti. Tarp jaunuolio ir Elizabetės užverda nuožmi jausmų kova... Tik ypatingos aplinkybės privers jaunuolius įveikti išankstinius nusistatymus... 

Jane Austen romanas „Puikybė ir prietarai“ XXI-ojo amžiaus knygų gerbėjus įtraukia ne mažiau, nei XIX amžiaus skaitytojus. Subtilus ir elegantiškas, šmaikštus, sąmojingas, parašytas sklandžia, vaizdinga kalba, pajuokiantis kvailų papročių suvaržytą visuomenę, jis išlieka aktualus ir įdomus visais laikais. Kaip puoselėti santykius bei teisingai elgtis bendraujant su priešinga lytimi iš šio romano mokosi ir dabartinė karta. Jane Austen rašė apie gyvenimą, kurį gerai pažinojo, tačiau niekada nerašė apie sunkius dalykus. Visi jos kūriniai vienaip ar kitaip susiję su komiškumu, kiekviena pastraipa žaižaruoja humoru ir ironija.

Seras Walteris Scottas yra apie ją pasakęs: „Jau gal kokį trečią kartą skaitau panelės Austen roma­ną „Puikybė ir prietarai"... Ši jauna moteris turi Dievo dovaną paprastus, kasdien sutinkamus dalykus bei žmones aprašyti tik­roviškai ir įdomiai, kas visiškai neduota man". O G.H. Lezvesas, tęsdamas R. Whatelyo ir T. B. Macaulay'o išsakytas mintis apie jos gebėjimą kurti dialogą ir veikėjų charakterius, pavadino ją „Shakespeare'u proza".

„Prikaustantis ir netikėtų siužetinių posūkių kupinas psichologinis trileris“

Penki aidintys šūviai. Suvarpytas mylimojo veidas – ir atkakli tyla.

Alicijos Berenson gyvenimas atrodo tobulas. Sėkminga tapytojos karjera, mylintis vyras ir kartu žinomas fotografas, didžiulis namas Londone... Tačiau vieną vakarą jos vyras Gabrielis grįžta namo iš fotosesijos, ir Alicija paleidžia penkias kulkas jam į galvą. Nuo tada moteris visam laikui nutyla. Lieka tik vienas jos skausmą liudijantis įrodymas – autoportretas, nutapytas po žmogžudystės.

Bežadė menininkė ir neišaiškinta šeimos dramos paslaptis sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo. Alicija pagarsėja kaip nebylioji vyržudė ir yra viešai pasmerkiama, o jos tapyti paveikslai po įvykio tampa neįkainojami. Siekiant numaldyti šurmulį, moteris išvežama į nuošalų psichiatrijos centrą. Bėgant metams kraupi istorija pamirštama beveik visų, išskyrus teismo psichoterapeutą Teo Faberį. Jis šešerius metus laukė progos padėti Alicijai. Pasiryžimas prakalbinti tyliąją pacientę ir išaiškinti žmogžudystę gaubiančią paslaptį nuveda pavojingu keliu – tiesa gali jį sužlugdyti...

Itin lauktas ir išskirtinį dėmesį pelnęs kino scenaristo Alexo Michaelideso debiutas – prikaustantis ir netikėtų siužetinių posūkių kupinas psichologinis trileris. Meistriškai intrigą kuriantis autorius skaitytoją vedžioja painios istorijos labirintais ir su kiekvienu siužetiniu vingiu priverčia iš naujo apgalvoti galimą įvykių baigtį.

„Pats baisiausias žvėris – tobulas kvapą gniaužiantis trileris. Perskaičiau vienu įkvėpimu. Knyga mane pribloškė.“ – A. J. Finn, romano „Moteris lange“ autorius.

Alex Michaelides gimė Kipre, yra įgijęs anglų literatūros magistro laipsnį Kembridžo universitete ir scenarijų rašymo magistro laipsnį Amerikos kino institute Los Andžele. Jis – filmo „Tobuli aferistai“ (The Con is On, 2018), kuriame vaidina Uma Thurman, Timas Rothas, Sofia Vergara ir kt., scenarijaus bendraautoris. Alexas trejus metus studijavo psichoterapiją ir dvejus metus dirbo su jaunimu psichiatrijos ligoninės Saugomų pacientų skyriuje. Tokia patirtis įkvėpė ir paskatino sukurti romaną „Tylioji pacientė“.

#1 NEW YORK TIMES BESTSELERIS

Parduota daugiau nei du milijonai knygų!

„Viena geriausių metų knygų.“ – THE GUARDIAN

Kino akademijos apdovanojimą pelniusio, „Oskaru“ apdovanoto aktoriaus Matthew McConaughey atsiminimai, kupini šmaikščių nutikimų, laisvūnų išminties ir sunkiai išmoktų pamokų, kaip džiaugtis gyvenimu.

Nugyvenau penkiasdešimt metų. Keturiasdešimt dvejus iš jų bandau atspėti gyvenimo mįslę, pastaruosius trisdešimt penkerius rašau dienoraštį. Užrašus apie sėkmę ir nesėkmes, džiaugsmus ir nuoskaudas, nustebinusius ir prajuokinusius dalykus. Trisdešimt penkerius metus mėginu suprasti, atsiminti, atpažinti, sukaupti ir užrašyti tai, kas mane jaudino ar įkvėpė gyventi toliau. Kaip būti teisingam. Kaip nesinervinti. Kaip džiaugtis gyvenimu. Kaip neįžeisti žmonių. Kaip neįsižeisti. Kaip būti geram. Kaip gauti tai, ko noriu. Kaip rasti gyvenimo prasmę. Kaip būti savimi.

Taigi susikroviau tuos sąsiuvinius ir nusipirkau bilietą į vieną pusę iki vienišos trobelės dykumoje; čia ir pradėjau rašyti knygą, kurią šiuo metu laikote rankose: albumą, kroniką, savo gyvenimo istoriją. Apie tai, ką mačiau, apie ką svajojau, ko vaikiausi, ką daviau ir ką gavau. Apie žiaurumo malonę, tiesą ir grožį. Apie bergždžias pastangas pabėgti nuo lietaus ir jaudulį šokant tarp lašų.

Tikiuosi, tai gardūs vaistai, pora aspirino tablečių, o ne ligoninės lova, kosminis skrydis į Marsą, kuriam nereikia piloto leidimo, apsilankymas bažnyčioje be prievolės vėl įtikėti ir juokas pro ašaras.

Tai meilės laiškas. Meilės gyvenimui. 

Ši knyga – vadovas, kaip įžiebti kuo daugiau žalios šviesos. Ir suprasti, kad geltona ir raudona galiausiai irgi tampa žalia. 

„Nepaprastai nuoširdi ir be galo atvira knyga. Matthew McConaughey išeitos sunkios gyvenimo pamokos moko: svarbiausia – ne laimėti, o suprasti“, – Markas Mansonas, knygos „Subtilus menas nekrušti proto“ autorius

Viktoras Frankenšteinas įmena gyvybės paslaptį ir iš mirusiųjų kūno dalių sukurtam padarui įkvepia gyvybę, tačiau savo kūriniu nusivilia, juo pasišlykšti ir jį atstumia. Aplinkiniai žmonės ne ką jautresni. Visų apleistas ir niekinamas Frankenšteino kūrinys ima neapkęsti žmonijos ir persekioti savo kūrėją, reikalaudamas išsklaidyti jo vienatvės skausmą – sukurti panašų į jį padarą.

„Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – gotikinis siaubo romanas, padaręs ir toliau darantis įtaką literatūros ir kino istorijai. Pastaruoju metu pasirodė net du filmai, įkvėpti šio kūrino – to paties pavadinimo „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025), apdovanotas net trimis Oskarais, ir „The Bride!“ (rež. Maggie Gyllenhaal, 2026).

Mary Shelley (1797–1851) – anglų rašytoja. Šį kūrinį parašė būdama vos devyniolikos, o po poros metų išleido anonimiškai. Vėliau kūrinį papildė, išleido savo vardu ir taip įėjo į literatūros istoriją. Pasak autorės, sukurti romaną įkvėpė košmaras, susapnuotas viešint pas žymųjį poetą Lordą Byroną Ženevoje.

Knygos išleidimo data ir kaina gali keistis.

„Kūno ir proto išmintis yra dėmesingo įsisąmoninimo mokslo ir praktikos šedevras.“

Med. dr. Besselis van der Kolkas, Bostono universiteto Medicinos fakulteto psichiatrijos profesorius, bestselerio „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ autorius

Stresas eikvoja mūsų energiją, kenkia sveikatai ir net gali sutrumpinti gyvenimą. Jis sukelia nerimą, depresiją ir ligas. Šioje klasika tapusioje novatoriškoje Jono Kabat-Zinno knygoje, parašytoje pagal garsiąją dėmesingų įsisąmoninimu pagrįstą streso mažinimo programą, mokoma, kaip pritaikyti mediciniškai įrodytus proto ir kūno tyrimo metodus kovojant su stresu, siekiant didesnės kūno ir proto pusiausvyros, geros savijautos ir sveikimo. Atliekant šias dėmesingumo įsisavinimo praktikas kiekvieną dieną, galima išmokti valdyti lėtinį skausmą, paskatinti optimalų gijimą, sumažinti nerimą ir panikos pojūtį, pagerinti bendrą gyvenimo kokybę, santykius ir socialinius ryšius. Tarptautinis bestseleris „Kūno ir proto išmintis“ skirtas visiems, kurie stengiasi gyventi sveikiau mūsų skubančiame pasaulyje. 

Medicinos mokslų daktaras, rašytojas ir meditacijos mokytojas Jonas Kabat-Zinnas siekia, kad sąmoningumas kuo labiau paplistų medicinoje ir visuomenėje. Jis yra Masačusetso universiteto Medicijos fakulteto profesorius emeritas, taip pat Streso mažinimo klinikos įkūrėjas. Skaito paskaitas apie sąmoningumo pagrįstą streso mažinimą viso pasaulio sveikatos priežiūros specialistams. Jo knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų.

„Labai ilgai dienos slinko visiškai vienodos, paskui aš pradėjau mąstyti, 

ir viskas pasikeitė.“

Belangėje erdvėje, įkalintos narve, gyvena keturiasdešimt moterų. Nuolat stebimos sargybinių vyrų, jos nenutuokia, kaip čia pateko, neturi laiko pojūčio, jų prisiminimai apie buvusį gyvenimą beveik išblėsę.

Negęstančiai lempos šviesai trinant ribą tarp dienos ir nakties, bėgant nesuskaičiuojamiems metams, jauniausioji iš visų mergina, atsiskyrusi nuo kitų, gūžiasi kampe. Greitai ji taps jų visų pabėgimo priežastimi. Pabėgimo į keistą ir nepažinų pasaulį, kuris jų visų laukia anapus.

„Mažas stebuklas.“

The New York Times

„Niuansuotas žmogiškojo gyvenimo apmąstymas.“

New York Review of Books

„Intriguojantis ir tamsus minties eksperimentas.“

The Times

„Lygintina su Franzo Kafkos ir Ursulos K. Le Guin kūryba.“

Booklist

„Pasakojimas, žiaurumo ir susvetimėjimo akivaizdoje alsuojantis viltimi ir žmogiškuoju orumu.“

Megan Hunter

Jacqueline Harpman (Žaklina Harpman, 1929–2012) – žydų kilmės belgų rašytoja ir psichoanalitikė. Sukūrė daugiau kaip 15 kūrinių. Buvo apdovanota ne viena literatūros premija, įskaitant ir „Prix ​​Médicis“. Distopinis romanas „Aš, nepažinusi vyrų“ prancūziškai pirmąkart pasirodė 1995-aisiais ir pateko į „Prix Femina“ finalą. Pastaraisiais metais kūrinys iš naujo atrastas daugelio skaitytojų, o „The Guardian“ jį įvardijo „Z kartos „Tarnaitės pasakojimu“.

Ar vienas geras darbas padės blogajam Pitui pasikeisti visiems laikams?

„Aš blogas nuo galvos iki uodegos. Ir visi to iš manęs tikisi. 
– Bet tu gali pasikeisti, tėti. Tiesiog daryk kitaip, nei visi tikisi.“

Pasikinkę milžinišką robotą brontozaurą, į miestą nelauktai užsuka seni Pito priešai. Vienintelis jų tikslas – atkeršyti blogiausiam pasaulyje katinui už praeities skriaudas. Ir nors Pitas jau rezga tobulai piktą planą, kaip su jais susidoroti, jam prieš nosį užlenda gerieji miesto gynėjai: Vadas, policininkė Milė ir žurnalistė Sara Bekepurė su geriausia pasaulyje pudelyte Zuzu.

Tik bėda viena nevaikšto! Miesto gelbėtojai pakliūva niekšeliams į rankas ir dabar jau tenka gelbėti juos pačius. O tą padaryti gali tik pati netikėčiausia komanda... 

Ar Pitas nusigręš nuo savo blogietiškos prigimties ir pajėgs suremti jėgas su Šunėnu ir jo draugais? O gal tik pasinaudos proga visiems laikams atsikratyti ir senų, ir naujų priešininkų?  

Dav Pilkey (Deivas Pilkis) – amerikiečių rašytojas, iliustruotojas, komiksų vaikams kūrėjas. Vaikystėje jis kentėjo nuo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo, todėl, kad netrukdytų pamokų, mokytojai dažnai Davui liepdavo sėdėti už klasės durų. Būtent ten jis pradėjo kurti komiksų serijas „Kapitonas Bekelnis“ ir „Šunėnas“, ir šios jam pelnė pasaulinę šlovę. 

„Šunėnas. Blusių valdovas“ – penktoji serijos apie nepaprastą herojų knyga. Ji ne tik smagi ir labai juokinga, bet ir:

-        skatina empatiją ir gerumą;

-        moko atkaklumo;

-        primena, kaip svarbu viską daryti iš širdies ir nebijoti būti savimi.

Ši mokomoji pirmųjų žodžių knyga padės ne tik smagiai praleisti laiką su vaiku, bet ir:

·        lavinti vaiko kalbos įgūdžius;

·        supažindinti su pagrindinėmis spalvomis ir formomis;

·        išmokyti skaičius nuo 1 iki 10, suskaičiuoti daiktus.

Minkštą viršelį smagu liesti, o kartoniniai puslapiai – atsparūs mažylio išdaigoms.

Danutė Nasvytytė, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro anūkė, po studijų Berlyne 1939 m. grįžta į gimtinę ir imasi užkariauti apstulbusios Lietuvos publikos širdis scenoje atlikdama nematytą modernų šokį. Į sceną ji žengia basomis ir plastiškais, grakščiais judesiais išreiškia emocijas bei išgyvenimus. Ji lanksti, išraiškinga, nenuspėjama. Tai nei baletas, nei gimnastika, o susidomėjusios moterys šnabždasi, kad jaunos merginos kūno sudėjimas netinka šokėjai. Bet konservatyvūs žiūrovai, pinigų stoka, siaubingas laikas – prasideda karas, o Lietuvą niokoja sovietų ir nacių okupacijos – nesustabdo Danutės.

Šuoliai buvo jos šokio skiriamasis elementas. Istorikė Emilija Tumė parašė menininkės biografiją tarsi dramatišką šokį, kai šuoliais keliaujama nuo vaikystės dienų Nepriklausomybės Akto signataro sodyboje prie studijų nacių valdomame Berlyne, nuo Nasvyčių šeimai kilusių pavojų ir praradimų sovietinės okupacijos metais prie nevienareikšmiškų pasirinkimų šaliai patekus į nacių rankas, nuo subombarduoto Drezdeno žlungant Trečiajam reichui iki gyvenimo už horizonto – Australijoje. Atidžiai rinkdama šaltinius, gilindamasi į itin sudėtingas gyvenimo situacijas, istorikė sukūrė pasakojimą apie moterį, kurios svajonė šokti neįprastą šokį buvo stipresnė už istoriją. 

„Istorikė Emilija Tumė talentingos menininkės dramatiškus gyvenimo epizodus kruopščiai ir įtaigiai sujungia į nuoseklų pasakojimą, kuris yra vertas visų XX a. Lietuvos istorijos žinovų bei mėgėjų dėmesio.“

Norbertas Černiauskas, istorikas

Emilija Tumė (gim. 1996 m. Marijampolėje) Vilniaus universitete baigė istorijos studijas ir šiuo metu Lietuvos istorijos institute rašo disertaciją, kurioje tyrinėja Lietuvos kultūros lauką nacių okupacijos metais. Tai – pirmoji jos knyga.

„Kai prieš tris dešimtmečius pradėjau ieškoti psichologinio atsparumo požymių, siekiau tik užfiksuoti jo egzistavimą. <...> Tačiau netrukus aš ir mano kolegos gavome daugybę įrodymų, kad atsparumas nėra neįprastas. Atsparumas yra norma.“

Po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių psichikos sveikatos specialistai Niujorke prognozavo visuomenės sveikatos krizę – potrauminio streso sutrikimo protrūkį. Keista, bet jo jie nesulaukė. Klinikinės psichologijos mokslų daktaras, profesorius George’as A. Bonanno teigia, jog taip įvyko dėl to, kad labai ilgai neteisingai supratome, kas yra trauma.

Pirmiausia, trauma nėra tokia dažna, kaip manome. Tai, ką dažnai laikome potrauminio streso sutrikimu, yra natūralaus proceso, kurio metu mokomės susidoroti su konkrečia situacija, požymiai. Susitelkdami į jų reikšmę, ne visada užtektinai dėmesio skiriame mūsų gebėjimui išgyventi įvairias negandas – atsparumą.

Remdamasis kelių dešimtmečių tyrimais, G. A. Bonanno paaiškina, kas mus daro psichologiškai atsparius, kodėl kartais tokie nesame ir kaip galime geriau susidoroti su potrauminiu stresu. „Atsparumo galia“ keičia suvokimą daugelio dalykų, kuriuos manėme žiną apie psichologines reakcijas į sunkumus. 

Knygą rekomenduoja Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centras.

„Remdamasis gausiais mokslinių tyrimų rezultatais bei žmonių istorijomis, G. A. Bonanno atskleidžia šiuolaikinę psichologinės traumos, potrauminio streso ir psichologinio atsparumo sampratą. Knyga vertinga tiek specialistams, tiek plačiajai auditorijai.“

Dr. Paulina Želvienė, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė, psichotraumatologė

„Pakeis supratimą apie sunkiausius gyvenimo laikotarpius.“

Dacher Keltner, psichologas, Berklio universiteto profesorius

„George’as A. Bonanno atliko išties novatoriškus tyrimus apie atsparumo psichologiją. Šioje knygoje jis atskleidžia, kaip žmonės gali išsilaisvinti iš trauminių įvykių padarinių. Negaliu įsivaizduoti geresnio laiko jo įžvalgoms.“

Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius

George A. Bonanno (Džordžas A. Bonanas) – klinikinės psichologijos profesorius ir Kolumbijos universiteto Gedulo, traumos ir emocijų laboratorijos (angl. „Loss, Trauma, and Emotion Lab”) direktorius. G. A. Bonanno pirmasis pradėjo taikyti atsparumo idėją netekties ir traumos tyrimuose ir sukūrė gedulo teoriją, dabar standartiškai taikomą klinikinių psichologų. Apie jo tyrimus rašė tokie prestižiniai leidiniai kaip „Scientific American“, „The New York Times“, „Wall Street Journal“ ir „The New Yorker“.

„…meilė vis dar mane lydi. Ji nemirė. Aš nemiriau. Aš vis dar tikiu žmonėmis. Anksčiau tai buvo didžiausia mano silpnybė, o šiandien – tai mano stiprybė.“

Vieną lapkričio dieną prancūzė Gisèle Pelicot iškviečiama į policijos nuovadą ir tądien jos įprastas gyvenimas baigiasi. Jos vyrą, su kuriuo kartu praleido penkiasdešimt metų, prekybos centro apsaugininkas užtiko slapčia filmuojantį po moterų sijonais. Vyro kompiuteryje rasti šokiruojantys įkalčiai: beveik dešimtmetį jis slapta Gisèle svaigino, prievartavo ir kvietė į namus dešimtis nepažįstamųjų ją išnaudoti.

Po ketverių metų jis ir dar penkiasdešimt vyrų buvo teisiami, o Gisèle drąsa atsisakyti teisės į anonimiškumą pateko į pasaulines antraštes. Šis jos sprendimas buvo Prancūzijos visuomenės požiūrio į seksualinį smurtą lūžio taškas, o drąsiai išsakyta mintis, kad gėdą turėtų jausti smurtautojai, o ne jų aukos, milijonams suteikė stiprybės ir vilties.

Knygoje „Odė gyvenimui“ Gisèle pirmą kartą pasakoja savo istoriją: ne kaip auka, o kaip liudininkė. Atvirai ir jautriai ji aprašo savo gyvenimą, kupiną ryžtingų laimės paieškų tiek prieš baisiausią sukrėtimą, tiek po jo. Knyga spinduliuoja stiprybės idėją: smurto aukoms nėra ko gėdytis; net ir neįsivaizduojamai išduotas žmogus gali gyventi toliau, o jo gyvenimas gali vėl tapti spalvingas.

„Vienintelė knyga, kurią turėtumėte perskaityti apie Gisèle istoriją, yra jos pačios. <...> Šie atsiminimai sujaudins iki ašarų, bet kartu paskatins gyventi prasmingiau.“

Gina Martin, moterų teisių ir lyčių lygybės aktyvistė, rašytoja

„Neįtikėtini atsiminimai, kupini drąsos ir užuojautos, bet sykiu ir reikalaujantys pokyčių... „Odė gyvenimui“ – tikra dovana visoms pasaulio moterims, turėtume iš visos širdies padėkoti Gisèle už drąsą.“

Emma Thompson, britų aktorė, komikė, scenaristė

„G. Pelicot įkvėpė moteris visame pasaulyje <...> jos reikšmingas palikimas amžiams pakeis gėdos naratyvą.“

Karalienė konsortė Kamila, Jungtinės Karalystės karaliaus Karolio III sutuoktinė

„„Odė gyvenimui“ yra ypatinga – tai nepaprastai drąsūs, nuoširdūs ir širdį veriantys atsiminimai.“

Sara Jessica Parker, amerikiečių aktorė, prodiuserė

Gisèle Pelicot (Žizel Peliko, gim. 1952), aplenkusi pasaulio lyderius, Prancūzijoje atliktoje apklausoje buvo išrinkta svarbiausiu 2024 m. žmogumi, o žurnalas „Time“ ją išrinko viena svarbiausių metų moterų. Minint Tarptautinę moters dieną, „The Independent“ ją išrinko įtakingiausia 2025 m. moterimi. Jos byla prisidėjo prie nacionalinių diskusijų apie seksualinį smurtą Prancūzijoje, ir po jų buvo pakeistas teisinis išžaginimo apibrėžimas. Gisèle Pelicot buvo įteiktas Garbės legiono ordinas – aukščiausias Prancūzijos Respublikos valstybinis apdovanojimas.

„Įgijau privilegiją nuo pat pradžių, visąlaik, visiškai sąmoningai patirti tai, ką galiausiai visada suvokiame su nuostaba ir sąmyšiu: vyras, kurį tu myli, – svetimas žmogus.“

Savo lakonišku, asketišku stiliumi Annie Ernaux šioje knygoje dokumentuoja moters, panirusios į visa pasiglemžiančią aistrą, geidulius ir nusivylimus. Trindama ribą tarp faktų ir fikcijos, ji mėgina nubraižyti emocinę ir fizinę dvejus metus trukusio ryšio su vedusiu vyru eigą. Tuo laikotarpiu ji patiria keistą būseną, kai bet koks žodis, įvykis ar žmogus tampa reikšmingas, tik jei primena mylimąjį. Annie Ernaux drąsiai ir sąžiningai siekia atskleisti tiesą apie savo egzistencijos metus, kai gyveno vien dėl kito žmogaus.

„Paminklas aistrai, kuri nepaklūsta supaprastinimams.“

The New York Times

„Šią knygą norėsite rekomenduoti kitiems. A. Ernaux daug ką literatūroje daro gerai, bet yra nepralenkiama rašydama apie aistrą ir meilę: ir pilnatvišką džiaugsmą, ir brutalų nuopuolį.“

The Guardian

„Kas taip pagavu ir šiame, ir kituose A. Ernaux kūriniuose – tai sąveika tarp medžiagos intensyvumo ir jos dokumentiško, nešališko pateikimo.“

New Statesman

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. „Metai“ („Baltos lankos“, 2024) įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą. Pagal „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“ („Baltos lankos“, 2026) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija.

„Gyvenime gali būti tikras tik dėl trijų dalykų: kad neišvengsi mirties bei mokesčių ir kad mudu su Džošu Čenu niekada netapsime draugais.“

Pastarosios savaitės Džulsei Ambrouz buvo tikras iššūkis: bevaisės būsto paieškos, prastai pasibaigę pasimatymai ir artėjantys egzaminai, kuriems pasiruošti vis neužtenka laiko... Ir dar, lyg tyčia, kad ir kur ji pasisuktų, po akimis nuolat painiojasi siaubingas pasipūtėlis, ir geriausios draugės Evos brolis, – Džošas Čenas. Tačiau Džulsė nebūtų Džulsė: nei laikini trukdžiai, nei pašaipus savimyla gražuoliukas nesugadins jai nuotaikos ir nesutrukdys siekti išsvajoto teisininkės darbo prestižinėje advokatų kontoroje. Reikia tik plačiai nusišypsoti, drąsiai atsikirsti, ir viskas bus gerai, tiesa?

Žavus, savimi pasitikintis Džošas Čenas labai aiškiai žino savo prioritetus: gydytojo rezidento darbas, neįpareigojantys pokalbiai su merginomis baruose ir jokios, absoliučiai jokios Džulsės Ambrouz bent keleto metrų spinduliu. Bet, kad ir kiek vengtų tos nervus gadinančios vėjavaikės, ji vis atsiranda šalia. Džošas nė neketina švaistyti energijos bendraudamas su ja civilizuotai – Džulse reikėjo atsikratyti prieš septynerius metus, kai tik pradėjo megztis jųdviejų su Eva draugystė. Tik, paties Džošo nuostabai, Džulsė vis dažniau ir vis atkakliau ima skverbtis į jo mintis...     

Ir koks likimo pokštas: keliems draugams atsisakius vykti slidinėti į Vermontą, Eva į kelionę pasikviečia savo du mylimiausius žmones – Džošą ir Džulsę. Žiežirbų kupinas savaitgalis garantuotas! Tik ar tos žiežirbos tikrai vien iš neapykantos?..

Ana Huang (Ana Hvong) – populiari amerikiečių rašytoja. Jos knygose – stiprios pagrindinės veikėjos ir itin karštos meilės sce­nos. A. Huang romanai išversti į daugiau nei 20 pasaulio kalbų. 2021 m. pasirodžiusi „Sukta meilė“ (pirmoji serijos „Twisted“ knyga) ne tik tapo „TikTok“ sensacija, bet ir išsyk šoko į „The New York Times“, „The USA Today“, „The Sunday Times“ ir „The Wallstreet Jour­nal“ bestselerių sąrašų viršūnes. 2025-aisiais „Netflix“ paskelbė įsigijusi teises perkelti „Twisted“ seriją į kino pasaulį. „Suktas pyktis“ – trečioji „Twisted“ serijos knyga.

„Mirksinčios patrulinio automobilio šviesos vis dar trukdo įžiūrėti jo bruožus – veidą vis iškreipia čia raudonis, čia mėlis, čia šešėliai. Mano akys vis dar apsunkusios nuo miego, ir visa situacija atrodo siurreali, lyg būčiau įstrigusi tarp sapno ir tikrovės.“

Anksčiau kiekvienas Petros Rouz žodis uždegdavo skaitytojų širdis. Tačiau užteko vos vienos nesėkmingos knygos ekranizacijos, ir internetą užliejo siaubingų kaltinimų bei menkinimų banga. Susigūžusi nuo nepelnytos kritikos, jau daugiau nei metai Petra negali parašyti nė puslapio, o mintis graužia ne tik iki beprotybės suaštrėjusi savikritika, bet ir pradelstas naujo rankraščio terminas. Tad Petra dviem savaitėm užsidaro atokiame namelyje prie ežero, tikėdamasi susigrąžinti bent krislelį rašymo polėkio. 

Vieną ankstyvą rytą ant Petros nuomojamo namelio slenksčio pasirodo detektyvas Natanielis Seintas. Įspūdingo stoto, šiurpuliukus keliančio balso pareigūnas atrodo lyg nužengęs tiesiai iš jos romano... Petrai staiga grįžta noras rašyti. Sakinys veja sakinį, tačiau ji ima trokšti kažko daugiau, kažko tikresnio, ką galėtų perkelti į romano puslapius. Taip nedrąsiais žingsneliais Petra ima bandyti jųdviejų ribas: klausimai vis įžūlesni, atstumas tarp jos ir Seinto vis mažesnis, o sąžinės balsas vis tylesnis...

Realybė tampa nebeatsiejama nuo rašomos istorijos, o pernelyg įsijautęs Seintas, regis, nė neketina sustoti. Petra ima baimintis, kad šis nuotykis gali kainuoti kur kas daugiau nei tik bandyta išgelbėti reputacija. Jei laiku viskam nebus padėtas taškas. 

„Hoover išlaiko pulsuojančią seksualinę ir psichologinę įtampą iki pat stulbinančios pabaigos. Šios knygos laukia garantuota sėkmė.“
Publishers Weekly

„The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai jau subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. „Sužeista moteris“ –  kvapą gniaužiantis romantinis trileris, neriantis ne tik į rašytojų gyvenimo užkulisius, bet ir žaidžiantis su pavojingais, nuolat vaizduotę gundančiais scenarijais.

„Prieš ropšdamasi į lovą, ištraukiu Motiną Teresę iš kelioninio plastikinio maišelio ir pastatau ant komodos. <...> Reikia, kad namų dalelė primintų, jog šis kambarys, šie namai ir šis miestas – ne mano gyvenimas.“

Nuo pat mažų dienų Bėja mokėsi išgyventi net atšiauriausiomis sąlygomis. Priklausomybių kankinama motina, vos kartą per metus matomas tėvas, nuolatinis maisto ir rūpesčio stygius išmokė nepasitikėti niekuo – tik pačia savimi. Tačiau kai iki kruvinu prakaitu pelnytos išsvajotos laisvės lieka vos žingsnis, namuose įvyksta tragedija. Bėjai nelieka nieko kito – tik kreiptis pagalbos į tėvą.

Tėvo namai – nepažintas pasaulis: čia niekada netrūksta maisto, pro miegamojo langą atsiveria beribis vandenynas ir pasakiški saulėtekiai, o netikra sesuo Sara, atrodo, visą laiką mėgaujasi nerūpestingomis dienomis pajūryje su draugais. Bėja nedrąsiai įsitraukia į lengvabūdišką vasaros ritmą, o jos atlėgstanti širdis ima linkti prie dailaus kaimyno Samsono. Tačiau tai tik trumpas, neįpareigojantis vasaros romanas – atėjus rudeniui viskas vėl stos į savas vėžes. Bent jau taip atrodo Bėjai.

„The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai jau subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. „Širdies kauleliai“ – jautri meilės ir savęs paieškų istorija.

Tara Selter įstrigusi lapkričio aštuonioliktoje – dienoje, kuri kartojasi be galo. Išbandė visa, kad ištrūktų: keliavo į šiaurę ieškoti žiemos, į pietus – vasaros; ieškojo kelio atgal į įprastą laiko tėkmę.
Veltui. Tačiau jos tūkstantis šimtas keturiasdešimt trečiąją lapkričio aštuonioliktą kai kas pasikeičia: vyras vilki kitokius marškinius. Henris D. taip pat prisimena.
Staiga Tara nebėra viena. Kartu jiedu turi iš naujo mokytis, ką reiškia dalytis tikrove su kitu žmogumi, nors pasaulis aplinkui ir byra. Henris netiki, kad laikas pats atsistatys, bet jo buvimas viską keičia. Jei jie – du, galbūt yra ir daugiau?
Poezijos ir filosofinių refleksijų dialogą tęsianti Apie tūrio apskaičiavimą trečioji knyga kviečia svarstyti, kiek ir kaip vienas žmogus yra atsakingas už šio pasaulio išsaugojimą. Tai paprastai nepaprasta istorija apie draugystę ir laiko gelmę.

„Nepaliaujantis stulbinti gilių klausimų apie kalbą, žmogiškąjį ryšį ir laiką tyrinėjimas.“ – The New Yorker

Knygos leidybą parėmė Danijos menų fondas ir Lietuvos kultūros taryba.

Solvej Balle gimė 1962 m. Pietų Jutlandijoje, Danijoje, baigė literatūros ir filosofijos studijas Kopenhagos universitete. Ilgus metus keliavo ir gyveno Prancūzijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Kelių prozos kūrinių, taip pat meno teorijos ir eseistikos knygų autorė.
Apie tūrio apskaičiavimą – romano žanro ribas plečianti 7 knygų serija, kurios pirmos 3 dalys 2022 m. apdovanotos Šiaurės Tarybos literatūros premija.
Lietuvių kalba šios septologijos knygos pradėtos leisti 2024 m.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Apie tūrio apskaičiavimą antroji knyga traukia gilyn į laiko labirintą ir naujos realybės erdves, kur pojūčiai paaštrėja, objektai atgyja – tarsi pasaulis šnabždėtų mums nauja kalba. Tačiau, nors viskas veriasi naujai, Taros gyvenimas byra, ji pradeda manyti esanti praeities reliktas, kažkieno likučiai, kaip toji romėniška moneta, kurią vis nešiojasi kišenėje. Beviltiškai ieškodama būdų, kaip atgauti save laike, Tara traukiniu keliauja į šiaurę ieškoti žiemos, tačiau netrukus pasuka į pietus, kad patirtų pavasarį. Apie tūrio apskaičiavimą antroji knyga – tai judėjimas per Europos šalis, metų laikus ir kalbas, tai nuostabus kelionės dienoraštis, o kartu ir meilės laiškas cikliškam laikui. Laukite tęsinio.

Solvej Balle gimė 1962 m. Pietų Jutlandijoje, Danijoje, baigė literatūros ir filosofijos studijas Kopenhagos universitete. Ilgus metus keliavo ir gyveno Prancūzijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Kelių prozos kūrinių, taip pat meno teorijos ir eseistikos knygų autorė. Apie tūrio apskaičiavimą – romano žanro ribas plečianti 7 knygų serija, kurios pirmos 3 dalys 2022 m. apdovanotos Šiaurės Tarybos literatūros premija.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.