Kategorijos

„Kiekvieną naktį čia girdžiu balsą. Kaip jis šaukia mane ir mano vaiką. Kodėl? Turiu eiti į jūrą. Atsakymas ten, galbūt giliai dugne.“

Martiną visuomet traukė jūra, tad iš tėvų paveldėjęs namą Oruste, nedidelėje saloje Švedijoje, jis daug nesvarstydamas persikelia ten su žmona Aleksandra ir dviem vaikais – trimečiu Adamu ir vos kelių mėnesių Nele. Tačiau vieną sausio dieną, šeimai iškylaujant pajūryje, Adamas nepastebimai dingsta – bangose tėvai tepamato raudoną jo kibirėlį... Vietos tyrėjai taip ir neranda berniuko kūno, o tai pastumia Martiną gilyn į kalte ir abejonėmis grįstą sielvartą.

Kaip tik tuo metu į salą gyventi atvyksta fotografė Maja. Sužinojusi apie Martino ir Aleksandros nelaimę, ji prisimena savo darbą policijoje ir imasi padėti porai aiškintis berniuko dingimo aplinkybes. Po kiek laiko juos pasiekia makabriška žinia: Adamas nebuvo pirmasis vaikas dingęs saloje – toje pačioje vietoje, tą pačią sausio dieną čia jau keletą dešimtmečių dingsta vaikai...

Kokias paslaptis slepia Orusto salos bendruomenė? Koks siaubas iš tikrųjų slypi jūros bangų ošime?

„Įspūdinga, stiprius jausmus sukelianti kaltės išpirkimo istorija. Joje susipina psichologinė įtampa ir nerimastinga antgamtinė atmosfera, nužymėta žmogiškųjų manijų ir vaiduokliškų grėsmių.“
Booklist (US)

Susanne Jansson (Siusan Janson, 1972-2019) – švedų žurnalistė, fotografė ir rašytoja. Debiutinis autorės romanas „Aukojimo pelkė“ („Baltos lankos“, 2018) buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir išliaupsintas ne tik kritikų, bet ir populiariosios britų rašytojos Paulos Hawkins. Antras, paskutinis, autorės romanas „Žiemos vanduo“ išleidžiamas 22 šalyse.

Pirmieji bandymai skristi, nerti nuo uolos, pabėgti nuo plėšrūnų ar panirti į jūros gelmes... Kaip ir žmonių vaikai, gyvūnų mažyliai turi ugdyti gebėjimus, padėsiančius išgyventi. 

Ką mažieji gyvūnų mylėtojai ir jų tėvai ras šioje knygoje?

─ Gausybę įdomių faktų apie pačius įvairius gyvūnų karalystės mažylius: nuo žinduolių ir paukščių iki roplių ir žuvų.

─ Dideles, per du puslapius išsidėsčiusias mieliausių mažylių nuotraukas, kurios kaskart privers nusišypsoti.

─ Trumpus, bet informatyvius aprašymus apie gyvūnų elgesį ir jiems nepaprastai svarbų tarpusavio bendravimą.

─ Plačiai aptartus gyvūnų mažylių raidos etapus: pirmuosius žingsnius, medžioklės ir mitybos pamokas, ankstyvuosius žaidimus.

„Prieš daugel amžių kažkada drakonų buvo mokykla,
Kur nuo pačių pirmų dienų drakonai mokės paslapčių...
išskirtinai drakoniškų.“

Zogis nori būti tikras drakonas, bet, kad toks taptų, jam reikia daug visko išmokti: riaumoti, skraidyti, leist liepsnas ir net grobti princeses! Ar pavyks Zogiui įvykdyti užduotis ir gauti geriausią drakonų įvertinimą – žvaigždės medalį?
Mažieji skaitytojai tai sužinos žaismingai eiliuotoje ir iliustruotoje Julia'os Donaldson ir Axelio Schefflerio knygoje „Zogis“.

„Julia'os Donaldson ir Axelio Schefflerio duetas tiesiog tobulas, nėra nieko geriau!“
Independent on Sunday

Julia Donaldson ir Axel Scheffler – visame pasaulyje gerai žinomi vaikiškų knygelių kūrėjai, pelnę gausybę svarbių apdovanojimų. Lietuvos skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su pamokančiomis ir spalvingomis jų sukurtomis istorijomis „Grufas“ („Alma Littera“, 2013, 2022) ir „Kam sugalvota skraidanti šluota“ („Baltos lankos“, 2012).

Norėdami padovanoti šią audioknygą, rinkitės dovanų kortelę.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas" – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Nuskambėjus paskutiniam audioknygos skyriui jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl viso pikto...

Audioknygoje „Silva rerum" skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory" ir „Sanctifaction", atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas).

Taip pat XVI ir XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika iš leidyklos „Semplice" išleistų albumų „Musica terrae vilnensis" ir „Cantate Domino":
Marco Scacchi madrigalas „Donna voi vi credete", atliekamas kamerinio choro „Aidija Chamber", Romos Jaraminaitės (violončelė) ir Daivos Povilaitienės (spinetas);

Valentino Bakfarko „Fantazija liutnei", atliekama Sergejaus Sjominso;

Kūrinys „Domine Deus meus" iš Sapiegų albumo, atliekamas Vilmos Pigagaitės (sopranas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

^{Jovita Jankelaitytė, nuotr. Bartosz Fratczak}

„Šis iš popieriaus pastatytas namelis <...> vis stovi, kasmet laukia mūsų sugrįžtančių. Šis namelis žino visas mano paslaptis.“

Tobulą rugpjūčio rytą penkiasdešimtmetė, laimingai ištekėjusi trijų vaikų mama Elė Bišop nubunda Popieriniuose rūmuose – prieš daugelį metų ant ežero kranto jos senelio įkurtoje poilsiavietėje. Nuo pat mažų dienų Elė kartu su visa šeima čia leisdavo vasaras. Tačiau šis rytas kitoks. Vakar naktį, visiems garsiai kalbantis ir terasoje gurkšnojant gėrimus, Elė ir jos didžioji paauglystės meilė Džonas išsliūkino laukan ir, apgaubti pasalūniškos tamsos, pirmąsyk mylėjosi.

Dabar, per kitas dvidešimt keturias valandas, Elė turi apsispręsti: likti su mylinčiu, rūpestingu vyru Piteriu ar pagaliau patirti tą išsiilgtos pirmosios meilės išsipildymą, kuriam prieš daugelį metų kelią pastojo viską pakeitusi, Elę su Džonu skirtingais keliais nubloškusi tragedija.

„Popieriniai rūmai“ – vienos paros, sykiu daugiau nei penkiasdešimties metų istorija, žingsnis po žingsnio vedanti Elės sprendimo link.

„Čia jautriai veriasi pasirinkti keliai ir klystkeliai, ir skaudžios pasekmės, kurias jie lėmė.“
Claire Fuller

„Sodrūs gamtos aprašymai ir jų sužadintos juslės susipina su giliu veikėjų vidaus pasauliu.“
New York Times

Miranda Cowley Heller (Miranda Kauli Heler, gim. 1962), prieš pradėdama rašytojos karjerą, ilgus metus dirbo HBO kanale vyresniąja viceprezidente ir draminių serialų vadove, prisidėjo prie tokių serialų kaip „Sopranai“, „Šešios pėdos po žeme“ ar „Blakė“ kūrimo. Debiutinis autorės romanas „Popieriniai rūmai“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, „Barnes & Noble“ ir Reese Witherspoon knygų klubai jį išsirinko mėnesio knyga, 2021-aisiais jis pretendavo tapti geriausiu „Goodreads“ romanu, o 2022-aisiais pateko į „Women"s Prize for Fiction“ nominantų sąrašą.

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“
Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“
Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“
Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“
Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

„Šis iš popieriaus pastatytas namelis <...> vis stovi, kasmet laukia mūsų sugrįžtančių. Šis namelis žino visas mano paslaptis.“

Tobulą rugpjūčio rytą penkiasdešimtmetė, laimingai ištekėjusi trijų vaikų mama Elė Bišop nubunda Popieriniuose rūmuose – prieš daugelį metų ant ežero kranto jos senelio įkurtoje poilsiavietėje. Nuo pat mažų dienų Elė kartu su visa šeima čia leisdavo vasaras. Tačiau šis rytas kitoks. Vakar naktį, visiems garsiai kalbantis ir terasoje gurkšnojant gėrimus, Elė ir jos didžioji paauglystės meilė Džonas išsliūkino laukan ir, apgaubti pasalūniškos tamsos, pirmąsyk mylėjosi.

Dabar, per kitas dvidešimt keturias valandas, Elė turi apsispręsti: likti su mylinčiu, rūpestingu vyru Piteriu ar pagaliau patirti tą išsiilgtos pirmosios meilės išsipildymą, kuriam prieš daugelį metų kelią pastojo viską pakeitusi, Elę su Džonu skirtingais keliais nubloškusi tragedija.

„Popieriniai rūmai“ – vienos paros, sykiu daugiau nei penkiasdešimties metų istorija, žingsnis po žingsnio vedanti Elės sprendimo link.

„Čia jautriai veriasi pasirinkti keliai ir klystkeliai, ir skaudžios pasekmės, kurias jie lėmė.“
Claire Fuller

„Sodrūs gamtos aprašymai ir jų sužadintos juslės susipina su giliu veikėjų vidaus pasauliu.“
New York Times

Miranda Cowley Heller (Miranda Kauli Heler, gim. 1962), prieš pradėdama rašytojos karjerą, ilgus metus dirbo HBO kanale vyresniąja viceprezidente ir draminių serialų vadove, prisidėjo prie tokių serialų kaip „Sopranai“, „Šešios pėdos po žeme“ ar „Blakė“ kūrimo. Debiutinis autorės romanas „Popieriniai rūmai“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, „Barnes & Noble“ ir Reese Witherspoon knygų klubai jį išsirinko mėnesio knyga, 2021-aisiais jis pretendavo tapti geriausiu „Goodreads“ romanu, o 2022-aisiais pateko į „Womenʼs Prize for Fiction“ nominantų sąrašą.

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“

Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“

Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“

Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“

Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Womenʼs Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

„Jis sakydavo, kad paklydę vaikai šaukia garsiausiai. Jų mamos visą likusį gyvenimą girdėdavo juos šaukiant vėjyje. <...> Jeigu tai būtų tiesa, oras tyruose kauktų taip garsiai, kad dulkės niekada nenusėstų.“

Po negailestinga Australijos lygumų saule susitinka du broliai. Jų susitikimo vieta – paslaptimis apipintas nežinomo piemens kapas. Tačiau Neitanas ir Babas čia ne dėl vietinės legendos: prie šimtamečio antkapio rastas trečio brolio lavonas.

Policijai nerandant atsakymų į klausimus dėl Kamerono mirties, jų ieškoti imasi vyriausiasis – Neitanas. Kas pražudė Braitų šeimos atžalą? Mirtinai pavojinga gamta? Ar dar pavojingesnė jos nulemta vienatvė? Skaudžią šeimos dramą paženklina sunkumai, smurtas ir spengianti tyrų tyla.

„Knygos atmosfera tokia tiršta, kad tiesiog junti raudonojo molio dulkes, o paslaptingo piemens legenda šiai tamsiai ir įtaigiai istorijai prideda aštrumo.“
Booklist

„Klausiu nuoširdžiai: kaip, po galais, jai šitaip pavyksta? „Paklydėlis“ – trečia ir nuostabiausia Jane Harper knyga, joje brolis priverstas kovoti su broliu, žmogus su gamta, o skaitytojai – su laiku. Harper kuria stebuklus. Mums sekasi, kad galime juos matyti.“
A. J. Finn

„Meistriškas Harper kūrinys skaitytoją nukelia į vietą, savo atšiaurumu ir svetimumu primenančią Mėnulio paviršių, kur ilgalaikės atskirties padariniai visuomet kelia nerimą.“
Kirkus

Jane Harper (Džein Harper, gim. 1980) kilusi iš Mančesterio Anglijoje, bet dar vaikystėje su šeima ji persikėlė į Australiją, ten gyvena ir dabar. Jos romanai „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) ir „Gamtos galia“ („Baltos lankos“, 2020) pelnė daug apdovanojimų ir premijų ir užtikrino vienos geriausių šiuolaikinių detektyvinių romanų autorės – ne tik Australijoje, bet ir visame pasaulyje – vardą. Ne išimtis ir „Paklydėlis“: knyga 2019–aisiais pelnė „International Thriller Writers“ apdovanojimą, „Ned Kelly Awards“ buvo pripažinta metų grožinės literatūros knyga. 2020-aisiais romanas įtrauktas į „Theakston Old Peculier“ ir „LA Times Book Prize“ trumpuosius sąrašus.

Šiandien meškis Zujus – lėktuvo pilotas. Jo darbas labai įdomus – tik pažiūrėk, kiek visko vyksta oro uoste! 

„Meškis Zujus, lėktuvo pilotas“:

-          slankiojančios ir besisukančios detalės lavina smulkiąją motoriką,

-          daugybė spalvingų iliustracijų skatina smalsumą ir norą paveikslėliuose surasti vis ką nors nauja,

-          žaismingas formatas padės prisijaukinti knygelių skaitymą nuo pat mažų dienų.

Kitos meškio Zujaus serijos knygos:

-          „Meškis Zujus zoologijos sode“

-          „Meškis Zujus dirba ugniagesiu“

Skriskite į sparnuočių pasaulį ir žavėkitės paukščiais iš arčiau!

Už jūsų lango – nepaprastas paukščių pasaulis. Tik pažvelkite! Šioje gausiai iliustruotoje knygelėje žavėsitės greitojo sakalo keleivio medžioklės įgūdžiais, išsiaiškinsite, su kuriais dinozaurais siejamas balandžio giminės medis. Taip pat sužinosite, kad paukščiai turi bruožų, nebūdingų kitiems gyvūnams, pavyzdžiui, plunksnas, snapą ir sparnus. Kai kurie paukščiai skleidžia nepaprastus garsus arba gražiai gieda. Jie gali būti ryškiaspalviai arba paslaptingi, reti.

Jūs suvoksite, kad paukščių pasaulis yra daug platesnis, nei atrodo.

Knygelėje rasite:
- idomios informacijos apie paukščių gyvenimą;
- linksmų ir keistų faktų apie sparnuočių elgesį;
- paaiškinimą, kaip paukščiai kasdien padeda mūsų planetai.

Ši spalvinga knygelė – puiki dovana jauniesiems gyvūnų ir gamtos mylėtojams.

Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“

Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.

„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kobo Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

„...Jūra turi du veidus. Turi priimti abu, gerąjį ir blogąjį, ir niekada nė nuo vieno nenusigręžti.“

1972-ieji, Kornvalis. Iš nuošalaus, toli nuo jūros kranto stūksančio Mergelės Uolos švyturio pradingsta trys jo prižiūrėtojai. Švyturio durys randamos užrakintos iš vidaus. Stalas padengtas valgiui, bet maistas nepaliestas. Vyriausiojo prižiūrėtojo orų žurnale – įrašas apie bokštą supančią audrą, nors tuo metu fiksuota giedra. Du laikrodžiai, abu sustoję aštuntą keturiasdešimt penkios. Kokia keista lemtis ištiko tris pasmerktuosius?

Po dvidešimties metų žibintininkų moterys vis dar negali susitaikyti su vyrų netektimi. Heleną, Dženę ir Mišelę ši nelaimė būtų galėjusi suartinti, bet tik dar labiau atitolino. Kai jas aplanko rašytojas, pasiryžęs atskleisti trijų vyrų dingimo paslaptį, moterys privalo pažvelgti praeičiai į akis.

Įkvėptas tikrų 1900-ųjų įvykių romanas „Žibintininkai“ – nuožmus ir sykiu atmosferiškas mistinis pasakojimas apie jūros ir švyturių viliones, atsiskyrimą ir apsėdimą, nostalgišką meilę ir nepaliekantį gedulą. Apie baimes, gebančias trinti ribas tarp to, kas realu, ir to, kas įsivaizduojama. Ir apie tai, kiek kainuoja išlaikyti rusenant šviesą, nors visa aplink ryja tamsa.

„Mano mėgstamiausias 2021-ųjų romanas.“
Hilary Mantel

„Neapsakytas, neištyrinėtas ir neregėtas pasaulis, mintantis prievarta ir melais, mūsų vadinamas antgamtišku, autorės rankose tampa baugiai apčiuopiamas.“
Guardian

„Puikiausia literatūra norint pabėgti nuo tikrovės.“
Stylist

„Ši knyga jus užliūliuos, vedžios per bangas, o tada panardins. Perskaitykite.“
Julia Phillips

Emma Stonex (Ema Stouneks, gim. 1983) – anglų rašytoja, augusi Nortamptonšyre, bene toliausiai nuo jūros Jungtinėje Karalystėje. Švyturiais susižavėjo per vaikystės atostogas Kornvalio grafystėje, iki šiol vienoje mėgstamiausių savo vietovių. „Žibintininkai“ – pirmas autorės romanas, pasirašytas ne pseudonimu.

Dženuarė Endrius ir Augustas Everetas – kaip diena ir naktis. Ji – populiarių meilės romanų autorė, jis – pripažintas rimtosios literatūros rašytojas. Dženuarės personažai žingsnis po žingsnio siekia išsvajotųjų „ilgai ir laimingai“, o Augustas be menkiausios sąžinės graužaties pribaigia visus savo knygų veikėjus.

Tiesą pasakius, vienintelis juos siejantis dalykas tas, kad kitus tris mėnesius jie abu praleis kaimyniniuose Šiaurinės Lokių Pakrantės paplūdimio nameliuose, mėgindami įveikti rašymo krizę ir sukurti skaitytojų ilgai lauktus naujus romanus.

Tačiau jųdviejų keliai kasdien neišvengiamai susikerta. Ir, nors abu nežmoniškai erzina mintis bent minutėlę praleisti drauge, vieną vėlų vakarą Dženuarė ir Augustas sukerta rankomis ir pasižada vienas kitam padėti parašyti po bestselerį. Kad ir kokių priemonių tektų imtis. Tik darbas, vien darbas ir jokių jausmų. Garantuotai.


„Viskas, ko reikia gardžiam skaitiniui: konkurencija, kūrybinės kančios, šeimos paslaptys ir... svaiginanti meilė.“
Christina Lauren, „(Ne)viskas įskaičiuota“ autorė

„Kiekvienas puslapis liepsnoja nuo jaudinančios įtampos, šmaikščių pasierzinimų ir meilės nuojautos. Karščiausia mano vasaros knyga.“
Josie Silver, „Vieną gruodžio dieną“ autorė

„Grynas malonumas!“
Publishers Weekly

Emily Henry (Emili Henri) – amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. „Vasaros romanas“ išsyk šoko į geriausių 2020-ųjų vasaros skaitinių „New York Times Book Review“, „Entertainment Weekly“, „O, The Oprah Magazine“, CNN, „Barnes & Noble“ bei daugelio kitų sąrašus.

1943-ieji, Italija. Grafienė Sofija de Korsi viliasi, kad karas aplenks jų jaukų dvarą Toskanoje, tačiau viskas pasikeičia gatvėse nevaldomai ėmus siausti juodmarškiniams ir į gretimus kaimus suplūdus vokiečių kariams. Desperatiškai trokšdama pasipriešinti, grafienė sutinka savo namuose priglausti sužeistą britų radistą. Šią paslaptį Sofijai teks saugoti ne tik nuo priešų žvalgų, bet ir nuo savo pačios vyro.

Amerikoje užaugusi italė Maksina atvyksta į Toskaną turėdama misiją įsilieti į vietinių partizanų būrius ir sustiprinti jų ryšį su Sąjungininkais. Vieną popietę netikėtai išdygusi ant Sofijos namų slenksčio ir pasiūliusi drauge tęsti kovą, maištautoja Maksina niekaip negali išmesti iš galvos dar Romoje sutikto pasipriešinimo dalyvio Marko...

Netrukus abi moterys įsisuka į slaptą, pavojų kupiną kovą su naciais, kasdien baimindamosi, ar joms pavyks likti nepastebėtoms, ar pavyks apginti ir išsaugoti tuos, kuriuos labiausiai brangina ir myli.

„Jaučiausi lyg žiūrėdama neapsakomai įtraukiantį filmą.“
Eve Chase

„Svaiginanti meilės ir ištikimybės istorija.“
Rachel Hore, „Paslapčių bokštas“ autorė

Dinah Jefferies (Daina Džefris, gim. 1948) gimė Malaizijoje, būdama devynerių su tėvais persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigė studijas Anglijoje, dirbo aukle didikų šeimoje Toskanoje, rašyti pradėjo sulaukusi 50-ies. Beveik visos autorės knygos tapo „Sunday Times“ bestseleriais.

"SUNDAY TIMES" BESTSELERIS NR. 1

BESTSELERIO "MERGINA TRAUKINY" AUTORĖS KNYGA

Kai Londono kanale, baržoje, randamas žiauriai nužudyto Danielio Saderlando lavonas, kaltės šešėlis krenta išsyk ant trijų moterų. Laura - mergina, kartu su Danieliu praleidusi paskutinę jo gyvenimo naktį. Karla - sielvartaujanti vaikino teta, vos prieš kelias savaites netekusi dar vieno artimojo. Mirjama - landi Danielio kaimynė, radusi kūną, bet nusprendusi policijai neatskleisti visko, ką žino.

Šių trijų moterų širdyse dėl skirtingų priežasčių jau ilgai rusena neapykanta. Visos tyliai dega lėta ugnimi - troškimu atkeršyti už gyvenimo skriaudas.

Ką kiekviena pasiryš padaryti, kad pagaliau rastų ramybę?

"Štai veikėjai, kurie atrodo realistiški ir lengvai pamėgstami, net kai atskleidžiamos tamsiausios jų ydos. Paula Hawkins geniali."
Lisa Jewell

"Vis mainosi ir šokiruoja, kaip dera geram trileriui. Kartu tai gilus, išmintingas ir nepaprastai žmogiškas kūrinys."
Lee Child


Paula Hawkins (Pola Hokins, gim. 1972) - britų rašytoja. Baigė Politikos, filosofijos ir ekonomikos studijas Oksfordo universitete ir penkiolika metų dirbo žurnaliste. Jos pirmas trileris "Mergina traukiny" ("Baltos lankos", 2015) tapo globaliu fenomenu - visame pasaulyje parduota per 23 milijonus knygos egzempliorių. Kitas romanas "Tamsus vanduo" ("Baltos lankos", 2017) vos pasirodęs tapo "Sunday Times" ir "New York Times" bestseleriu. "Lėta ugnis" - naujausias autorės kūrinys.

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių” parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“

New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?” Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“

Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001–2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

„Altorių šešėly“ – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis romanas ypač svarbus XX a. ketvirtojo dešimtmečio literatūros kontekste, nes puikiai atskleidžia filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku. „Altorių šešėly“ pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

RYŠKUS PIRMASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS PASIRODYMAS.

Haris Hūlė Norvegijos policijos išsiunčiamas į Australiją stebėti, kaip vyksta nužudymo bylos tyrimas. Auka – dvidešimt trejų metų norvegė televizijos įžymybė. Nors Hūlei griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis ne iš tų, kurie stebi veiksmą iš paskutinių eilių. Ieškodamas bent menkiausios užuominos Haris susibičiuliauja su vienu bylai vadovaujančiu detektyvu. Ką juodu užčiuopia – tėra tik pradžia virtinėje neišaiškintų žmogžudysčių. Jiems vis giliau kapstant ir artėjant prie žudiko, Haris ima baimintis, kad nė vienas, kuris prisideda prie šios bylos tyrimo, nėra saugus.


„Parašyta su naujoko užsidegimu. Ši istorija persmelkta ne tik vietos, kurioje buvo rašoma, dvasios, bet ir mano paties gyvenimo. Visai neseniai skaitydamas romaną per radiją išsigandau, kiek daug klaidų kaip jaunas rašytojas padariau, tačiau mane apstulbino kūrinio šviežumas ir drąsa.“
Jo Nesbø

„Šikšnosparnis užpildo ankstyvąsias Hūlės istorijos spragas – tikriausiai daugumos jo gerbėjų neapleido klausimas, kaip jis tapo tokia iškankinta siela. Turėdamas neabejotiną gebėjimą užuosti mirtį, Hūlė žengia pirmuosius netvirtus žingsnius – eidamas šiuo keliu jis taps personažu, kuriam neatsispirs joks trilerių gerbėjas.“
Yorkshire Evening Post


Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Raudongurklė“ (norvegų k. pasirodė 2000 m.), „Nemezidė“ (norvegų k. pasirodė 2002 m.), „Pentagrama“ (norvegų k. pasirodė 2003 m.), „Gelbėtojas“ (norvegų k. pasirodė 2005 m.), „Sniego Senis“ (norvegų k. pasirodė 2007 m.), „Šarvuota širdis“ (norvegų k. pasirodė 2009 m.), „Vaiduoklis“ (norvegų k. pasirodė 2011 m.).

Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5.

Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų.

Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai.

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

„Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5"."

Tomas Vaiseta

„Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią."

Dovydas Pancerovas

„Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą."

Dr. Neringa Klumbytė

„Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai. "
Giedrė Kazlauskaitė, skaitymometai.lt

„Galima viltis, kad tokie leidiniai paskatins lietuviškos mokslinės literatūros populiarėjimą, o mūsų akademija leis sau šiek tiek atsipalaiduoti ir pradės žvelgti į mokslinių publikacijų lauką nebe taip griežtai ir sausuoliškai."
Dovilė Kuzminskaitė, Metai

Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

2011–2016 m. Lietuvoje su šeima gyvenęs vokietis istorikas ir miesto antropologas Felixas Ackermannas patyrusiu žvilgsniu skrodžia kiaurai posovietinės visuomenės fasadus: pastatų, žmonių viešo elgesio, valstybės institucijų, paslaugų, o svarbiausia – kalbų ir tapatybių.

Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?

„Ši knyga turi būtinai pasirodyti lietuviškai: tokia mintis man stuktelėjo į galvą prieš dvejus metus, vos tik patyrus, kad Felixas ėmėsi rašyti. Dar tiksliai nežinojau, kokią, aišku tik, kad „kažkas apie Lietuvą“. Užtat žinojau, kaip Felixas rašo.“
Istorikas, knygos vertėjas Nerijus Šepetys

„Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.“
Ieva, perskaičiau.lt

„Aš myliu Lietuvą, nes čia apie viską galima sakyti „liuks“, nors anaiptol ne viskas Lietuvoje yra liuks. Man visai liuks, kad aš galėjau penketą metų dirbti ir gyventi Vilniuje. Nors lietuviškai kalbu ir prasčiau už savo vaikus, bet juk tikrai liuks, kad aš apskritai bent jau suprantu šitą antrą pagal sunkumą pasaulyje kalbą, argi ne? Be išlygų liuks yra tai, kad mano dukters, vardu Emilia, pase gimimo vieta nurodyta „Wilna“. Druskininkų vandens parko sovietinė architektūra – liuks. Liuks yra Vilniaus universiteto bibliotekos Profesorių skaitykloje turėti savo rašomąjį stalą. Ir ypač liuks yra galėti gyventi Žvėryne. Man liuks buvo ir tai, kad aš Regitros dėka galėjau pažinti visą Lietuvą, mėgindamas vis kitoje jos vietoje gauti vairuotojo teises.“
Felix Ackermann

Knygą vokiečių kalba 2017 m. išleido viena didžiausių Vokietijos leidyklų „Suhrkamp“.  Dabar knyga pasirodo lietuviškai – labiau pritaikyta Lietuvoje gyvenantiems ar su ja besitapatinantiems skaitytojams.

Felix Ackermann – vokiečių istorikas ir miesto antropologas, nagrinėja Rytų Europos migracijos procesus, smurtą ir miesto erdves. 2011–2016 metais Lietuvoje su šeima gyvenęs Felix Ackermann čia dėstytojavo, telkė akademinę bendruomenę.

Tikrovė nėra savaime suprantama. Tikrovė kelia daug klausimų.

Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visad pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę?

Specialiai šiai knygai parengtuose straipsniuose bei pokalbiuose Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas.

„Knygą galima suprasti kaip sceną, kurioje susitinka skirtingoms stovykloms atstovaujantys filosofai. Greta reikšmingų šiuolaikinių realistų, suformavusių ir įkvėpusių savąsias mokyklas – į objektus orientuotai ontologijai atstovaujančio Grahamo Harmano ar Il Nuovo realismo pradininko Maurizio Ferrario – knygoje sutinkame materialistę Catherine Malabou, čiabuvių mąstymą nagrinėjančius Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, italų filosofus Pietro Montani, Tizianą Andiną, Dario Cecchi bei visą būrį lietuvių autorių – Ruslaną Baranovą, Joną Dagį, Dainą Habdankaitę, Igną Šatkauską ir Ritą Šerpytytę. Nors pozicijos neretai skiriasi, jas vienija bendra nuostata – šiandien tikrovės klausimas ir vėl tapo išskirtinai svarbus."

Kristupas Sabolius, filosofas, knygos sudarytojas

Kristupas Sabolius – Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) afilijuotas mokslininkas, tyrinėjantis vaizduotės ir kūrybos vaidmenį Vakarų mąstyme, taip pat vizualumo, kino filosofijos, medijų teorijų, ontologijos, posthumanizmo, naujosios aplinkodairos ir ekofilosofijos problemas.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

10 įtraukiančių istorijų – performansas rankose – intymus santykis su istorija

Schizmatikai – istorijos iškasenos, praeities futuristai, savo laiku vadinti disidentais, iškrypėliais, eretikais ir fanatikais – ribiniai protai, pajėgę pralaužti įsišaknijusį žinojimą.

„Schizmatikai“ – tai 10 fiktyvių pasakojimų apie pamirštas istorines asmenybes. Menininkės Godos Palekaitės knygos personažai – savamokslė dinozaurų atradėja Mary Anning, dangaus architektūrą empiriškai tyrinėjęs mistikas Emanuelis Swedenborgas, žydų-musulmonų rašytojas, orientalistas Essadas Bey – prikeliami naujam gyvenimui tarp history ir story svyruojančiuose tekstuose. 

Grožinės, akademinės literatūros ir meninio tyrimo elementus papildo amžininkų nuomonės, paskalos, padirbiniai ir fikcija. Dešimtyje pasakojimų aprašomos asmenybės pirmiausia pasirodė menininkės instaliacijose ir performansuose, pristatomuose šios dvikalbės knygos viduryje. Autorės santykį su faktais ir pramanais, tiesos ir žinių konstravimo mechanizmais bei transchronologinę laiko pajautą įvadiniame esė analizuoja kuratorius Valerio Del Baglivo, o schizmatikų kalbėjimo būdą poetiškai apibendrina Monikos Lipšic „Mįslė“. 

„Kaip dabartį išgydyti nuo nostalgijos?

Savo kūriniuose Goda Palekaitė ieško, kaip suserga pati istorija – kaip ji užsikrečia hegemoniškais diskursais, tikslumo ir tiesos validumo kriterijų apribotais akademinių disciplinų metodais, iškraipymais ir tiesiog pramanais. [...] Menininkė yra surinkusi išsamų marginalizuotų istorinių personažų gyvenimų archyvą – archyvą žmonių, kėlusių klausimus ir prieštaravusių kultūrinėms klišėms bei politinei ideologijai."

Kuratorius Valerio Del Baglivo

„Keliuose, vedančiuose per svetimus sapnus, kartais slypi ženklai", rašė Miloradas Pavićius, o Godos Palekaitės fantasmagoriškas protas ir kultūrinė vaizduotė „Schizmatikuose" iš tokių ženklų sukūrė daugialypį istorinį teatrą. Per šimtmečius dykumose ir presbiterijose susipynę kontekstai iš šios knygos auga ilgomis kasomis. Tokias knygas, kaip ir sapnų gaudytojus, gali lydėti pasakiška sėkmė arba baisi neganda.“

Kuratorė Monika Lipšic

Goda Palekaitė yra šiuolaikinio meno ir performanso kūrėja bei tyrėja, jungianti menines ir antropologines praktikas. Jos kūriniai – tai tekstai, instaliacijos, scenografijos ir performansai, nagrinėjantys istorijos ir tiesos konstravimo bei naikinimo mechanizmus, politinį sapnų potencialą ir skirtingų geografijų bei naratyvų įtampas. Godos Palekaitės tarpdisciplininė veikla yra pristatoma Lietuvos ir užsienio kultūros institucijose, o 2019 m. buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir Jaunojo menininko premija