Romanai

„Mano vardas – Natali Heler Mils, ir aš gyvenau tobulai.“

Natali gyvena tradicinį gyvenimą. Jos žavingas namas didžiuliame ūkyje dvelkia kaimišku jaukumu, vyras Keilebas – išvaizdus kaubojus, o kiekvienas iš šešių jos vaikų žavesnis už kitą. Na ir kas, kad užkulisiuose darbuojasi auklės ir prodiuseriai, jos virtuvėje slepiasi dideli šaldytuvai ir orkaitės, o vyras yra įtakingos amerikiečių dinastijos paveldėtojas. Ko nežino Natali sekėjai – visi penki milijonai, – tai jiems ir nepakenks. O tos Piktosios Moterys? Privilegijuotos, prestižinius universitetus baigusios elito atstovės, kurios jos nekenčia ir vadina tradicine namų šeimininke? Jos tiesiog miršta iš pavydo. Juk Natali ne šiaip gyvena gerai – ji gyvena idealų gyvenimą. Ir lyg tarp kitko juo remdamasi kuria tikrą imperiją.

Tačiau vieną rytą ji pabunda realybėje, kuri jai nepriklauso. Namai, vyras, vaikai – viskas tarsi pažįstama, tačiau kažkas ne taip. Virtuvę šildo ne elektra, o spragsinti ugnis, jos vaikai purvini ir keisti, o švelnių, prie darbo nepratusių rankų vyras staiga tampa sumaniu ūkininku. Dar vakar Natali savo instagramo paskyrai kruopščiai kūrė naminio džemo nuotraukas, o šiandien iš jos tikimasi, kad ji tampys malkas ir rankomis skalbs drabužius, kol pirštai pradės kraujuoti. 

Gal ji pati to nežinodama tapo negailestingo realybės šou žvaigžde? O gal tai kelionė laiku? Gal ją išbando Dievas? O gal šėtonas? Miške patyrusi sunkią traumą, Natali suvokia du dalykus: tai – ne jos gražusis gyvenimas, ir ji bet kokiomis priemonėmis privalo iš šios siaubingos situacijos ištrūkti.

„Caro romanas sugriebė mane už gerklės ir nepaleido.“

Anne Hathaway

„Arčiausia, kiek galėsime pabūti vadinamosios tradicinės žmonos galvoje.“

The Cut

„Varantis iš proto, užburiantis ir pašėlusiai išradingas romanas.“

The New York Times

Caro Claire Burke (Karo Kler Biurk) įgijo menų magistro laipsnį Beningtono koledže. Ji yra politikos ir kultūros tinklalaidės „Žiaurus melas“ (orig. „Diabolical Lies“) bendraautorė. „Vakardiena“ – jos pirmas romanas, išsyk tapęs „The New York Times“ ir „The Sunday Times“ bestseleriu nr. 1. Romano jau parduota daugiau kaip milijonas egzempliorių.

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.“
Rasa Drazdauskienė 

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui. Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus. 

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos. 

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Bjanka yra nevaldoma – taip sako jos tėtis. Jis su savo drauge persikraustė gyventi į naujus namus ir nenorėtų, kad dukra viešėtų pas juos kiekvieną savaitgalį. Bjanka yra mergaitė su naudojimo instrukcija – taip mano mama, kuriai ir taip pakanka rūpesčių su nesveikuojančiu Alanu, jaunesniuoju broliuku. Bjanka yra keista, sako Bili King, mergaitės dievinama aktorė, kurią vieną karštą rugpjūčio popietę ji išvysta begeriančią arbatą namų svetainėje. Šis susitikimas įskelia Bjankai vidinę sumaištį, tačiau pakeičia požiūrį į nusistovėjusius dalykus.

Bartas Moeyaertas meistriškai, taupia ir preciziška kalba atskleidžia šeimos dramą, mesdamas aštrų žvilgsnį į jautrų pagrindinių veikėjų vidinį pasaulį. Pagal šį kūrinį 2026 m. sukurtas vaidybinis filmas.

Bart Moeyaert (gim. 1964) – flamandų rašytojas. Briuselyje studijavo nyderlandų, vokiečių kalbas ir istoriją. Vos devyniolikos debiutavo su autobiografine knyga „Nesuderintas duetas“ (Duet met valse noten, 1983). Knyga tapo didžiuliu bestseleriu ir buvo pripažinta Metų knyga Belgijoje.  Moeyaerto kūriniai pelnė daugybę apdovanojimų savo šalyje ir užsienyje, virto spektakliais ir filmais. Rašytojas keturis kartus buvo nominuotas prestižinio Hanso Kristiano Anderseno apdovanojimui. 2019 m. tapo Astridos Lindgren premijos laureatu.

Puikus vasaros vakaras Amsterdame. Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prašmatniame restorane. Ragaudami gardžius patiekalus jie mandagiai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus. Tačiau po tuščiais, nerūpestingais žodžiais slypi baisi paslaptis, galinti sugriauti jiems gyvenimą. Sulig kiekvienu nauju patiekalu peiliai tarsi aštrėja...

Vakarienei pasiekus kulinarinę kulminaciją, pagaliau prabylama apie paslaptį. Romanas išsirutulioja į kvapą gniaužiantį psichologinį trilerį, kuriame niekas nėra nekaltas. 

„Perskaičius šį įtraukiantį romaną, joks apsilankymas restorane nebebus įprastas.“

De Volkskrant

 „Kaip toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo vaiką?“

Vrij Nederland

„Kochas laviruoja tarp žanrų: tai ir trileris, ir psichologinis romanas, ir satyra vienu metu. Jis neleidžia pagrindiniams veikėjams elgtis pagal skaitytojų lūkesčius.“

Tzum

Hermanas Kochas (gim. 1953) - žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Debiutavo romanu Gelbėk mus, Marija Montaneli. 2009-aisiais pasirodžiusi Vakarienė išgarsino autorių visame pasaulyje. Romanas buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir ilgas savaites nesitraukė iš The New York Times bestselerių sąrašo. Knyga autoriaus tėvynėje pelnė 2009-ųjų Metų knygos titulą ir Publikos premiją (NS Publieksprijs). Pagal romaną Nyderlanduose sukurta spektaklių ir filmas „Vakarienė“ (rež. Menno Meyjes).

Įdomu, ar jus taip pat keistai traukia prie manęs, kaip mane prie jūsų; niekada neturėjau draugės – nejaugi rasiu ją dabar? 

Apsupta tėvo ir tarnų globos devyniolikmetė Laura leidžia dienas tarp vaizdingų Štirijos miškų Austrijoje, senoje gotikinėje pilyje. Laikas čia teka lėtai ir nuspėjamai, kol vieną ūkanotą pilnaties vakarą nutinka šis tas keisto. Nuo kalvos kaip uraganas pasileidžia karieta ir su trenksmu apvirsta pilies gyventojų akivaizdoje. Išdrįsusi prasimerkti Laura išvysta iš karietos iškeliamą jauną moterį. Jos motina prisistačiusi paslaptinga dama prašo laikinai pagloboti dukrą. Laura maldauja tėvą sutikti ir šis nusileidžia. Neilgai trukus merginos pajunta abipusę simpatiją.

„Tai priminė įsimylėjėlio įkarštį ir vertė mane drovėtis; tai buvo nepakenčiama ir kartu neatsispiriamai masino; rydama mane akimis ji traukė mane savęsp ir karštos jos lūpos klaidžiodavo mano skruostu bučiuodamos ir kone kūkčiodama ji kuždėjo: – Tu mano, tu būsi mano, tu ir aš – kaip viena amžinai.“

„Ši hipnotizuojanti apysaka, toli gražu ne „tik“ pasakojimas apie vampyrus, kelia susidomėjimą įvairiais požiūriais – lyčių vaidmenų, seksualumo vaizdavimo, politiniu, kultūriniu aspektais. Be to, labai plati žanrinė, stilistinė jos įtakos sfera įvairioms meno rūšims: ji padarė poveikį gotikiniam romanui, viduramžių estetika grįstai literatūrai, kinematografui.“

Kathleen Costello-Sullivan, šiuolaikinės airių literatūros profesorė

Airių rašytojo Sheridano Le Fanu apysaka „Karmila“ (1872) – pirmas literatūros istorijoje pasakojimas apie vampyres, dažnai laikomas svarbiausiu XIX a. gotikinės literatūros kūriniu. Būtent jis įkvėpė šio žanro šedevru laikomą Bramo Stockerio „Drakulą“. Tačiau, kitaip nei „Drakula“, „Karmila“ pastaraisiais dešimtmečiais įgavo antrąjį kvėpavimą. Kūrinys vertinamas ne tik kaip gotikinė siaubo istorija, bet ir kaip psichologinė drama, tirianti moters seksualumą, troškimus, apsėdimo temą. „Karmila“ daugybę kartų adaptuota įvairiais formatais – nuo filmų iki komiksų ir vaizdo žaidimų.

„Kad jau nuslydai nuo bedugnės krašto, belieka mėgautis laisvuoju kryčiu.“

Mineapolis, Minesota, 2016-ieji. Gatvėje nušaunamas smulkus ginklų prekeivis. Visi įkalčiai veda prie Tomaso Gomeso – tylaus vyro, turinčio ryšių su žinoma nusikaltėlių gauja. Bet jis išnyksta kaip dūmas, o netrukus pasipila naujos žmogžudystės... Byla susidomi policijos pareigūnas Bobas Ozas: apsėstas minties susekti Gomesą, jis nujaučia, kad žudiko praeitis tokia pat tragiška kaip ir jo paties.

Mineapolis, Minesota, 2022-ieji. Holgeris Riudas, paslaptingas norvegų rašytojas, atvyksta į Jungtines Valstijas norėdamas daugiau sužinoti apie Gomeso bylą, kad galėtų parašyti apie ją knygą. Tačiau besirutuliojant jo mėgėjiškam tyrimui paaiškėja, kad Riudo smalsumas nėra toks nekaltas, kaip atrodo.

„Vilko valanda“ – nenuspėjamas trileris, patvirtinantis žurnale „Vanity Fair“ pasirodžiusią mintį, kad „Jo Nesbø su niūriu pasimėgavimu tyrinėja tamsiausias nusikaltėlių proto kerteles ir savo žudikus paslepia ten, kur juos mažiausiai tikėtumeisi rasti...“.

„Nordic noir“ žanro meistras J. Nesbø šiame puikiai suręstame, tamsiu humoru persmelktame trileryje nukreipia žvilgsnį į Amerikos Vidurio Vakarus ir nagrinėja ginklų kontrolės, policijos korupcijos ir psichologinių traumų problemas šių dienų Mineapolyje... Skaitytojai ir skaitytojos gali būti tikri, kad atsidurs puikaus pasakotojo rankose.“

Publishers Weekly

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų rašytojas ir vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Vilko valanda“ gimtojoje Norvegijoje pasirodė 2025 m., o 2026 m. laimėjo prestižinį „The Riverton Prize“ apdovanojimą, kasmet skiriamą geriausiam norvegų kriminalinės literatūros kūriniui.

Kai sielą traiškant nepakeliamam skausmui atrodys, kad blogiau jau būti negali... tuomet tavyje ir prabus tikrasis MILŽINAS

Tik vienas trakštelėjimas, ir akimirksniu netekęs galios žengti nė žingsnio piligrimas įstringa kalnuose. Aplinkui nė gyvos dvasios, artimiausias kaimas už keliolikos kilometrų, visi, kas galėtų pagelbėti, toli toli priekyje... Jis braunasi per kalnus nė nemanydamas sustoti, nors kiekvienas žingsnis – peilis, o kiekvienas metras – valanda... Iš kur tas nepalaužiamas ryžtas? Ką slepia toks neįmanomas atkaklumas ir pasiryžimas? Negi toks beprotiškas žygis beveik nevaldant kojų gali turėti prasmę? Atsipeikėjęs kažkur kalnuose traktoriuko priekaboje ir atsidūręs keistame piligriminiame name, kuriame prieglobstį randa Kelio suvargėliai, jis jaučiasi tarsi spąstuose. Tačiau netrukus paaiškėja, kad būtent čia ir prasidės jo neįmanoma, bet pati didžiausia gyvenimo kelionė į kitame pasaulio krašte kraujasiurbių knibždančias džiungles, kur MIRTIS – tik detalė, MILIJONAS sulaužytų įstatymų – tik plano dalis, o į šią kelionę pakvies jau mirusio žmogaus laiškas. 

Istorija apie paprastus, bet tikruosius Kelio milžinus, apie jų skausmą, meilę, netektį ir viltį... Nors milžinų skausmas milžiniškas, bet pamėginkite įsivaizduoti, kokio dydžio gali būti jų meilė! Kobros lopšinė – tai mirtinas kirtis ir bučinys kartu, ją ne kiekvienam lemta išgirsti, tik ją išklausius teks pasirinkti: sulaužyti mirties akimirką duotą pažadą ar dar kartą pasirašyti krauju?

Apie save:

Mano laimė – akimirkos.

Mano skausmas – pamirštamas.

Mano mintys – tik mano.

Liūdesys – nesuprantamas.

Mano žodžiai – iš virpesio.

Pokštai – paiko berniūkščio.

Mano Dievas – visur.

Mano meilė – iš ilgesio.

Mano baimė – suvaldoma.

Mano paslaptys – paprastos.

O rytojus – nežinomas.

         Juozas Gaižauskas

„Su ja manęs negąsdino net mintis susižeisti.“

1935-ieji Italijos miestelyje Monzoje. Ant akmenuoto Lambro upės kranto dvi merginos iš skirtingų pasaulių į sraunų upės vandenį spjaudo ką tik pavogtų vyšnių kauliukus.

Madalenai laisvė nuo bet kokių socialinių normų – ne naujiena. Ji nuolat traukia visų žvilgsnius, kad ir kur pasirodytų. „Nelaboji“, – šnabždasi žmonės, o pasakojimai apie nelaimes, ištikusias tuos, kurie ją supykdė, kursto miestelėnų baimę ir panieką.

Frančeska – griežtai auklėjama itin religingoje šeimoje, tačiau trokštanti gyvenimo už provincijos ribų. Susižavėjusi Madalenos maištinga dvasia, ji pameluoja, kad ją išgelbėtų, ir tai merginas negrįžtamai susaisto. Nuo tos akimirkos jos padarys bet ką, kad apsaugotų viena kitą, – net jei tai nuves tamsių poelgių link.

Šiame jaudinančiame romane skvarbiai vaizduojama nesulaužoma, gyvenimą keičianti dviejų merginų draugystė, kuri jas paskatina maištauti prieš seksizmą, išankstinius nusistatymus ir neteisybę, patiriamus XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio fašistinės Mussolini Italijos fone.

„Artima Elenos Ferrante ir Natalios Ginzburg kūrybos dvasiai.“

Financial Times

„Plataus užmojo, jusliškas, vaizdingas romanas, o veikėjos – stiprios ir spalvingos.“

The Times

„Meistriškai suvyta švelnios ir sykiu nepaklūstančios normoms draugystės tironijos nasruose istorija.“

Hester Musson

„Kruvinas ir pašėlęs pasakojimas be jokių atsiprašinėjimų.“

Naomi Krupitsky

Beatrice Salvioni (Beatričė Salvioni, gim. 1995 m. Monzoje) – italų rašytoja. „Nelaboji“ yra jos debiutinis romanas, išleistas daugiau kaip dvidešimtyje šalių. 

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiame iš Indijos. Kelionėje juodu pajunta abipusę simpatiją, tačiau išsiskiria manydami, kad daugiau nebesusitiks. Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva. Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojęs apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti ligoninėje dirbančios gydytojų šeimos, dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai. Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva. Tačiau aistra tai pačiai merginai padaro tai, kas atrodė neįmanoma, – dvyniai išsiskiria. Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje. Abu mano išsiskyrę visiems laikams, tačiau praeitis juos dar pasivys...

Abrahamas Verghese’as žino, kad labiausiai skaitytoją traukia grožis. Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto. Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio. Abrahamas Verghese’as rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvenantis tarp veikėjų. Nuo knygos neįmanoma atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

Los Angeles Times

„Abrahamas Verghese’as turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas. Šis romanas – daugiau nei šeimos saga. Chirurgas Verghese’as rašo apie spindulingą gydytojo pašaukimo grožį, menininkas Verghese’as pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų. „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus. Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.“

Entertainment Weekly

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“

New York Times

Moderniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles. 

Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.

„Dar vienas stiprus Nesbø talento pavyzdys, kuriuo jis kuria istoriją, grojančią visomis nervų stygomis ir tokiu intensyvumu, kad, rodos, sutalpintų į vieną ir Bibliją, ir Betmeną. Anksti sakyti, tačiau nenustebčiau, jei ši knyga gautų metų detektyvo titulą.“

Ekstra Bladet

„Tai paini ir sukrečianti istorija. Žiaurūs, pikti ir atgailaujantys policininkai bei nusikaltėliai... Tai, ko ir reikėtų tikėtis iš geriausio norvegų šiuolaikinių detektyvų autoriaus, galbūt geriausio šiuolaikinių detektyvų autoriaus apskritai.“

The New York Times Book Review

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą puikavosi tarptautinių bestselerių sąrašuose. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 25 milijonai Nesbø knygų egzempliorių. Pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui

Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai" tapo pasauline knygų leidybos sensacija.

• Per trejus metus pasaulyje parduota daugiau nei 12 mln. egzempliorių.
• Nuo 2019 m. sausio – Amazon Charts ir The New York Times bestselerių sąraše, didžiąją dalį laiko – Nr. 1.
• Leidykla G. P. Putnam's Sons tiražą spausdino daugiau kaip 50 kartų, lietuviškas leidimas kartojamas 15 kartą.
• Leidybos teisės parduotos 49 šalyse.
• Pagal romaną sukurtas filmas, kuriame pagrindinį Kajos vaidmenį atlieka jaunoji Holivudo žvaigždė Daisy Edgar-Jones.

Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

„Ten, kur gieda vėžiai" – ne tik istorija apie meilę ir nusikaltimą, ne tik odė laukinei gamtai. Tai skausmingai gražus pasakojimas apie žmogaus sugebėjimą išlikti.

Niekas nelieka, kaip buvę, niekas negali grįžti į vakarykštę dieną, atsukti laikrodžio atgal, grįžti į tą vietą ir laiką, kai pradėjo kelionę.

Rūta ir Ralfas – treji metai pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta kartu keliauti. Po ilgo išsiskyrimo jiedu išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Rūta labiausiai trokšta kurti šeimą ir tapti mama, Ralfas – likti laisvu keliautoju ir rašyti knygas. Kelias sujaukia jausmus, pažadina prisiminimus, atveria tai, ką jie patys ilgai slėpė nuo savęs, priverčia pergalvoti troškimus. 

Psichologinis romanas įtaigiai atskleidžia skirtingus lietuvės ir vokiečio pasaulius, Rūtos šeimos istoriją nepriklausomybę ką tik atkovojusioje Lietuvoje, itin sudėtingus santykius su seserimi ir tai, kaip vienas žmogus gali sugriauti visų artimųjų gyvenimus.

Antroji meistriškai susukto trilerio „Tarnaitė“ dalis, kurioje vėl susitiksite su namų tvarkytoja Mile Kolovėj.

Prieiname paskutiniąsias duris. Daglasas Gerikas pakelia ranką, bet delsia pabelsti. „Ji serga didumą mūsų vedybinio gyvenimo, – paaiškina. – Jei durys uždarytos, tiesiog palikite ją ramybėje.“

Pradedu darbą milžiniškame, dviejų aukštų penthauze Aukštutiniame Vestsaide, į vakarus nuo Centrinio parko, viename prabangiausių Manhatano rajonų. Čia gali užuosti turtus, tvyrančius ore.

Pro langus atsiveria stulbinantys vaizdai į visą miestą. Gaminu prabangius patiekalus modernioje virtuvėje ir dėkoju savo laimingai žvaigždei, kad ištraukė iš sumautos padėties. Nė viena tvarkymo paslaugų įmonė manęs nebūtų samdžiusi. Jau mėginau. Praeities tikrinimai užkirto visus kelius. Niekas nenori tokių darbuotojų kaip aš savo namuose. O Daglasas paprašė pradėti nedelsiant.

Viskas beveik tobula. Tačiau vis dar nepavyko pamatyti šeimininko žmonos Vendės.

Skalbdama pastebiu kraujo dėmes ant jos baltų naktinių marškinių apykaklės. Neabejotinai girdžiu ją verkiant. Vieną dieną neiškentusi pasibeldžiu į jos kambario duris. Pro atsivėrusį plyšelį pamatau tai, kas pakeičia viską...

Daglasas už tai sumokės. Žinau, ką daryti. Esu dariusi tai ir anksčiau.

Vienintelis klausimas – kiek galiu rizikuoti, jei noriu išsaugoti savo tamsiausią paslaptį...

Skirta 18+

Elzė, šmaikšti šviesiaplaukė didelėmis akimis, po dešimties metų grįžta į Lietuvą ir tą pat vakarą su draugėmis išlekia siausti į naktinį Vilnių. „Žudom vietoje, įkaitų neimam“, – sušunka viena, vos įžengusi į klubą. „Pasinaudot ir palikt“, – priduria Elzė. „Imkit ir išnaudokit... Ir palikit“, – ūmai sududena jai už nugaros sodrus baritonas. Ji atsisuka – ir širdis apsąla: imk ir ką nori daryk.

Vienos nakties nuotykis, regis, neišvengiamas. Tačiau Elzė prie sutarto viešbučio nepasirodo, savimi pasitikintis gražuolis iš apmaudo nusitašo ir prabunda lovoje su kita. Istorija baigta? Ji tik prasideda!

Kaip Elzė atsiduria kažkur Dzūkijos miškuose, Piktavilkiuose? Ką čia veikia tas klube ją iš proto vedęs vyras, pasirodo, Nojus vardu? Veiksmas neša tarsi srauni Piktavilkių upelė Vilkuona – pasišokinėdamas per įžūlias, nenormines šnekas, šokiruojančius draugių šėliojimus, ne visai nekaltas kaimiškas pramogas su padzūkavimais ir atviras erotines scenas. Neša į patį Elzės ir Nojaus jausmų duburį – kad pagaliau atskleistų, kodėl tuodu akivaizdžiai vienas kito apsėsti žmonės taip blaškosi, užuot tiesiog vienas kitą mylėję.

Knyga skirta begėdėms, kurios kvatoja užvertusios galvas, o kartais verkia. Kurios, būna, pameta save ir susirenka iš naujo. Kai gerai – geria šampaną, kai blogai – vėl geria šampaną. Nebijo siekti net slapčiausių ir, regis, absurdiškiausių savo svajonių. Karštai myli, o mylisi dar karščiau.

„Nuodas“ – pirmoji Šveicarijoje gyvenančios lietuvių autorės Ilonos Madelaine knyga. Aistringa meilės romanų skaitytoja yra įkūrusi Meilės romanų mylėtojų klubą (MRM), su bendramintėmis taip pat bendrauja instagramo paskyroje @begedes_dienorastis.

„Penktasis sezonas“ – pirma distopinės maginės fantastikos trilogijos „Suluošinta žemė“ dalis. Visi trys serijos romanai laimėjo po Hugo apdovanojimą kasmet – pirmą kartą istorijoje.

Šio žemyno vardas – Ramybė. Tai katastrofų kraštas, ir gamtos galios čia naudojamos kaip ginklas. Atsivėrus plyšiui žemėje, pelenai uždengia saulę – civilizacijai gresia žlugimas. Ją išgelbėti galėtų orogenai – žmonės, gebantys sutramdyti stichijas. Esuna – viena iš jų, bet šią paslaptį žino tik keli artimieji. Dabar ji privalo surasti dukrą. Ir nesvarbu, kad pasaulis griūva.

N. K. Jemisin – amerikiečių maginės fantastikos autorė. Be trijų Hugo apdovanojimų, yra pelniusi ir „Nebulą“, du „Locus“ prizus, gavusi MacArthurų programos „Genius“ stipendiją. Jos didžiulio užmojo kūriniai žavi kruopščiai sukurtomis metaforiškomis apokaliptinio pasaulio vizijomis ir sudėtingais personažais.

Autorės romanų veikėjus slegia tokio masto negandos, kad sunkiai kiltų net mintis apie pasipriešinimą. Tačiau jie <...> prasiveržia pro slegiančius būties masyvus ir palieka juos kaip išnarą.

„The New York Times“

Jemisin išplečia maginės fantastikos galimybių ribas.

Brian Staveley, maginės fantastikos rašytojas

Leidinio sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/0464f5d6-d018-4d84-a35b-687f2777d616.html

Civilizacijai grimztant į ilgą šaltą naktį, Sezonas, nešantis vieną pabaigą po kitos, darosi vis tamsesnis. Ypatingų gebėjimų turinčiai Esunai ilga kelionė ieškant dukters užminė naujų mįslių, ir atsirado proga vėl sutikti tą, kurio sutikti ji nebesitikėjo. Esuna gavo prieglobstį Kastrimos komėje, tačiau dingusios dukters nerado. Užtat Kastrimoje yra pasaulį sunaikinęs Alebastras Dešimtžiedis, ir jis dabar prašo padaryti tai, ką gali tik vienintelė Esuna. 

N. K. Jemisin – amerikiečių maginės fantastikos autorė. Be trijų Hugo apdovanojimų, yra pelniusi ir „Nebulą“, du „Locus“ prizus, gavusi MacArthurų programos „Genius“ stipendiją. Jos didžiulio užmojo kūriniai žavi kruopščiai sukurtomis metaforiškomis apokaliptinio pasaulio vizijomis ir įvairialypiais personažais.

„Už Jemisin pasakojimo slypi mūsų dabarties istorija, mūsų nesėkmės, veiksmai pasikartojančių traumų akivaizdoje ir reakcijos į šiuolaikines aistras ir įtampą.“

NPR (National Public Radio, JAV)

„Išskirtinė knyga <...>. Tiems, kas nekantriai laukė pirmos dalies tęsinio, vienintelis knygos trūkumas bus tai, kad užvertus paskutinį puslapį teks vėl laukti.“

Library Journal

Leidinio sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/a60e8f55-915e-4a29-9cab-54cd831e9773.html

„Akmeninis dangus“ užbaigia distopinės maginės fantastikos trilogiją „Suluošina žemė“. Visi trys serijos romanai laimėjo po Hugo apdovanojimą kasmet – pirmą kartą istorijoje.

Mėnulis greitai sugrįš. Ar tai bus žmonijos sunaikinimą, ar dar didesnę katastrofą pranašaujantis ženklas, priklausys nuo dviejų moterų.

Padedama iš Alebastro Dešimtžiedžio paveldėtos fenomenalios galios, Esuna tikisi rasti dukterį Nasuną ir padėti sukurti pasaulį, kuriame nė vienas atstumtasis vaikystėje nebepatirtų pavojaus. Tačiau laiko tam liko nedaug, o ir nuosavas pavidalas kinta taip, kad tenka skubėti.

Nasunos akimis, motina Obeliskų vartus įvaldė per vėlai. Nasuna regėjo pasaulyje tarpstantį blogį ir susitaikė su tuo, ko motina niekada nepripažins: kas sugedę, kartais būna nebeapvaloma ir tegali būti sunaikinta.

N. K. Jemisin – amerikiečių maginės fantastikos autorė. Be trijų Hugo apdovanojimų, yra pelniusi ir „Nebulą“, du „Locus“ prizus, gavusi MacArthurų programos „Genius“ stipendiją. Jos didžiulio užmojo kūriniai žavi kruopščiai sukurtomis metaforiškomis apokaliptinio pasaulio vizijomis ir įvairialypiais personažais.

„Gyvai pavaizduoti veikėjai, įtemptas siužetas ir išskirtiniai autorės gebėjimai kurti įsivaizduojamą pasaulį – visa tai užtikrina įspūdingą pasakojimą.“ – Publishers Weekly

Leidinio sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/2b9f2b55-9000-4f88-b80f-899e583d4f30.html

Gintauto Mažeikio filosofinis psichedelinis romanas pilnas gaivalingos įvairių kultūrų mitologijos ir viduramžių alchemijos – nuo Afrikos tautų tikėjimų, Vedų filosofijos ir lietuvių mitinių būtybių iki Paracelso idėjų. Į mus panašiausi knygos veikėjai – tai XX a. viduryje JAV gyvenantis lietuvis Matas, dailininkas ir anarchistas, ir jo mylimoji – vudu kultus praktikuojanti mamba Folu. Matas tapo paveikslus, kartais lankosi pas doną Meskalitą, Folu atlieka apeigas, garbina orišą Ešu. Tačiau veiksmas vyksta ne tik Žemėje, bet ir psichinėje Evestroje, gaivališkajame Vajuje, ribinėje Žiojėje.

Pasinėrę į paslaptingą paralelinę erdvę, matome pasaulio lygmenis, reiškiančius dvasines būsenas, sutinkame keisčiausių būtybių. Galime keliauti per šį tekstą kaip per sapną, kartu ir stebėdamiesi, ir atpažindami save. Tai pirmoji „Lilimų knyga“.

Gintautas Mažeikis (gim. 1964) – filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, išleido 8 knygas, tarp jų „Renesanso simbolinis mąstymas“ (1998), „Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika“ (2012), „Įsikitinimai. Sąmoningumo metamorfozės“ (2013). „Lilimų knyga“ yra pirmasis autoriaus grožinis kūrinys. 

„Absoliuti askezė leidžia visus priimti vienodai: be jaudulio, bet su išskirtiniu dėmesiu.“
Preambulė, Lilimų knyga

Leidinio sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/5d46c221-5685-4fbd-81cf-6ff855c4e99b.html

Dvylikametis Marius su vyresniuoju broliu Martinu ir tėvais atsikrausto gyventi į kaimą. Lengvai bendraujantis Martinas greitai susiranda draugų, o Marius jaučiasi nepritapęs. Labiausiai jis mėgsta vaikštinėti po mišką ir ieškoti gyvūnų kaulų savo kolekcijai. Kartą berniukas susipažįsta su paslaptinga ir atšiauria mergaite Elze. Netrukus aplink Marių ima dėtis keisčiausi dalykai, į kasdienybę įsiveržia vilkolakiai, šungalviai, pamėklės, undinės ir kitos būtybės.

Tai šiurpulinga, magiška ir nuotykių kupina istorija apie draugystę, bendrystę, drąsą, pagarbą gamtai bei praeičiai. 

Reeli Reinaus (gim. 1977) – estų vaikų ir jaunimo rašytoja, scenaristė, dokumentinių filmų kūrėja. Vaikams ir paaugliams parašė daugiau nei 20 knygų, kurios pelnė apdovanojimų įvairiuose konkursuose. Rašo apie kasdienį paauglių gyvenimą ir santykius, įpindama į savo romanus kriminalinių ar fantastinių elementų. „Marius, magija ir vilkolakė Elzė“ 2017-aisiais Estijoje tapo Metų knyga.

Toliau jūsų bilietas nebegalioja

„Man patiko intymus bendravimas dviese, į kurį niekas negali įsiterpti. Visa, kas šioje srityje laikoma „reputacija“, yra stebuklo pabaiga. Tikrieji meilės namai – visada slėptuvė. Beje, ištikimybė man nebuvo koks nors išskirtinis sandėris, o tiesiog nuoširdus bendravimas laikantis tų pačių vertybių.“

Šešiasdešimtmetis pagrindinis knygos veikėjas Žakas Renjė susiduria su vidutinio amžiaus krize, bando susitaikyti su jį ištinkančiu finansiniu, profesiniu nuosmukiu, silpnėjančiu seksualumu, kintančiais žmonių tarpusavio santykiais ir savivoka, jaučia kaltę savo sūnui dėl nenusisekusio tėvo vaidmens ir pirmąkart iš tikrųjų įsimyli gerokai už save jaunesnę merginą. 

Romane „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ ironiškai ir su taikliu humoru nagrinėdamas žmogaus ir laiko santykį, atskleisdamas trapų ir pažeidžiamą žmogaus vidinį pasaulį, apmąstydamas jo vertybių svarbą, Romainas Gary skaitytojams pateikia tikslų psichologinį žmogaus portretą. 

Moters šviesa

„Bet jeigu vieną gražią dieną aš liausiuosi mylėjęs, vadinasi, praradau plaučius. Jūs – čia, moters šviesa spindi, ir nelaimė liaujasi buvusi gyvenimo duotybe.“

Apgirtusiam nuo skausmo, pasaulis Mišeliui atrodo lyg improvizuoto teatro, kartais absurdiško ir tragikomiško, scena. O pats jis – tarsi ašies netekęs, bet aplink jos regimybę vis besisukantis kūnas. Ką tik netekęs žmonos ir nepajėgdamas išvykti iš miesto, jis grįžta ir staiga gatvėje susiduria su nepažįstama, bet, regis, tokia artima moterimi. Du šviesos išsiilgę, nelaimės prislėgti žmonės leidžiasi į pažintį ir bando suprasti, kuo vienas kitam galėtų būti. 

„Moters šviesa“ – tai romanas apie pamatinį moteriškumą ir vyriškumą, grynosios meilės ilgesį ir jos pažadą. 

Aitvarai

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas rašytojo žodis. Romainas Gary (Romenas Gari, 1914–1980), parašęs romaną „Aitvarai“, nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Taigi, koks paaiškinimas? Galbūt atsakymas galėtų būti... mano romano pabaigos žodžiai: ...geriau nepasakysi. Pasakiau visa, ką turėjau pasakyti.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, besiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“.

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose, pirmasis – trisdešimt šešerių, antrasis – dvidešimt septynerių, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas – drąsos, poezijos ir laisvės simbolis.

Pseudo/Emile'io Ajaro gyvenimas ir mirtis

Ypač ilgėjausi jaunystės, debiuto, pirmos knygos, naujos pradžios. Pradėti iš naujo, gyventi iš naujo, būti kitu buvo didžiulė pagunda mano gyvenime. Savo knygų viršeliuose skaičiau: „...keli turtingi gyvenimai... lakūnas, diplomatas, rašytojas...“

Įkopęs į septintą dešimtį, Romainas Gary buvo vienas populiariausių Prancūzijos rašytojų ir žurnalistų. Jausdamas, kad skaitytojai bei kritikai jau yra priklijavę jam pripažinto, tačiau geriausius laikus jau pragyvenusio rašytojo etiketę, kitą romaną jis pasirašė Emilio Ažaro slapyvardžiu. Antroji šiuo vardu pasirašyta knyga Gyvenimas dar prieš akis sulaukė didžiulės sėkmės, pelnė rašytojui Goncourt'ų premiją ir tapo perkamiausiu XX amžiaus prancūzų romanu.

Toks populiarumas kėlė skaitytojų smalsumą, kas yra Emilis Ažaras. Bandydamas paslėpti pėdsakus, Gary sukūrė romaną Pseudo - melagingą išpažintį ir vieną sėkmingiausių literatūrinių mistifikacijų. Prisidengdamas dviem kaukėmis Gary žaidė dvigubą ar net trigubą žaidimą – apsimetė esąs Polis Pavlovičius, prisipažįstantis esąs Emilis Ažaras, autorius knygų, kurias parašė pats Gary.

Kai pasirašiau kelis šimtus kartų, kambariūkščio kiliminė danga buvo nuklota baltais lapais, juose į visas puses šliaužė mano pseudo, o mane suėmė klaiki baimė: parašas darėsi vis tvirtesnis, vis panašesnis, identiškas, toks, koks yra, vis stabilesnis. Jis buvo čia. Kažkoks žmogus, tapatybė, spąstai visam gyvenimui, nebuvimo buvimas, negalia, deformacija, sužalojimas pamažu mane savinosi, virto manimi. Emilis Ažaras. Aš įsikūnijau.

„Per vėlu šokti iš atrakcionų traukinuko, šiam pradėjus važiuoti...“

Broliams Karlui ir Rojui Opgardams sekasi. Mažajame Norvegijos miestelyje Ose Karlas valdo prabangų SPA viešbutį, o Rojus – degalinę ir užeigą. Rojus net planuoja čia pastatyti atrakcionų parką. Tiesa, beveik niekas nežino, kad už brolių sėkmės slypi ne vienas lavonas...

Tačiau lensmanas Kurtas Olsenas mano suradęs būdą, kaip įrodyti brolių kaltę dėl kelių praeities žūčių. Be to, paaiškėjus, kad pagrindinio kelio, einančio per Osą, nebeliks, nes bus tiesiamas naujas greitkelis, pavojus iškyla ir brolių verslui. Mirčių skaičius Ose ima augti...

„Kraujo ryšiai“ – maksimalios įtampos trileris, skandinaviškų detektyvų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø romano „Karalystė“ („Baltos lankos“, 2022 m.) tęsinys apie išgalvoto kalnų miestelio bendruomenės problemas ir bet kokia kaina savo naudai jas išspręsti pasiryžusius brolius Opgardus.


„Nesbø meistriškai įtraukia skaitytojus ir skaitytojas į žavingo žudiko minčių srautą, kruvinus epizodus praturtindamas nuorodomis į popkultūrą ir aštriu humoru, persmelkiančiu ir Hario Hūlės detektyvų seriją. Rezultatas - šaltas ir tamsiai juokingas „noir“ žanro kūrinys, persekiosiantis dar ilgai po paskutinio puslapio.“
Publishers Weekly

„Nėra nieko, ko Jo Nesbø negalėtų padaryti, o ištikimi jo gerbėjai ir gerbėjos šią knygą tiesiog sugrauš.“
Bookreporter


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų rašytojas ir vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių pasaulyje. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Kraujo ryšiai“ gimtojoje Norvegijoje pasirodė 2024 m., o 2025 m. buvo įtraukta į ilgąjį britų įsteigtos „Petrona Award“ premijos už geriausią skandinavišką detektyvą sąrašą.

„The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai jau subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje.