Negrožinė literatūra

30-tas, jubiliejinis, „Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnalo numeris – ir būtent vasarą! Stabtelime pasidžiaugti, kokį kelią nuėjome, ir renkamės PAUZĖS temą. Vasarą mieste daugiau tylos nei triukšmo. Pauzė – ir emocinis saugumas, prieglobstis dalyvaujant maloniose veiklose, pertrauka savose vietelėse.

Jubiliejus irgi pauzė, ją patirti keliaujame į Aušros Vartų sodą. Čia augino vaistažoles ir gėles basieji karmelitai, vėliau viską paslėpė šiukšlių sluoksnis, o dabar atkurtame sode netgi žaliuoja vynuogės. Nurimę ir susimąstę pėdiname link Žygimantų gatvės – pamatysime namą Nr. 10, kuris toks ypatingas, kad gyventojai buvo susirinkę švęsti jo šimtmetį.

O ar mokate pagauti išskirtinį kadrą per pietų pertrauką? Tuo metu istorijos profesorė pasakoja apie dešimtmečius trukusias pauzes, po kurių dėl okupacijos iš Vilniaus universiteto pašalinti studentai gauna atminties diplomus.

Mūsų širdys mielai pasiklysta Vilniaus gamtos salose, bet štai pažiūrėti į miestą kaip į kurortą – šis tas naujo! O kaip apkabinti tylą mieste? Sekame paskui medituoti mokančius vilniečius. Atsiduriame ir Užupyje – tarsi atskirame meno kūrinyje. O paskui važiuojame į pliažą Valakampiuose – ten savo viloje atostogavo Šlapeliai, ten yra net kino studija.

Bet šiaip tai Vilnius užaugo ant raugo! Ragaujame girą, kombučią ir net ruošiamės kimči festivaliui mieste. O pasiilgę spalvų ir dinamikos, keliaujame per Vilniaus gėlynus – kraštovaizdžio architektė pasakoja, kaip jie buvo kuriami.

Yra ir kitas miestas. Lyg parkas, lyg kapinės. Architektūros tyrėja ir istorikė nusiveda į Rasų kapines, kurios primena anglišką parką. Iš Rasų keliaujame į „Jaunimo liniją“ ir aiškinamės, kodėl savanoriams reikia išmokti daryti žinojimo pauzes.

Pūkšt į ežerą... Į Gelūžę, o gal į Raistelį? Vaikų draugas Neakivaizdinukas jau paruošė naują užduotį! „O kas, jeigu vasaros saulės įkaitintame mieste ištirptume ir sutekėtume į vieną didelį ramybės ežerą?“ – svarstome piešdami komiksą. Gal būtų visai smagu?

Skaitydami knygas mes norime laimingos pabaigos. Dokumentinė, o ypač politinė publicistika, deja, kitoks žanras. Ši knyga laimingos pabaigos neturi. Nors, tiesą sakant, tą rugpjūtį galvojome, kad laiminga pabaiga bus. Gal net ne pabaiga, o tęsinys. Ir kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, parašiusi feisbuke: „Sveikinu visus, kurie prisidėjo prie Lietuvos apsivalymo. #Sureikšminkim“, bus teisi.

„Pagauti Palucką“ – tai istorija apie dešimtmetį darbo, kaip „Laivų mūšyje“ šaudant didžiausio kreiserio apylinkėse. Tai pasakojimas apie purvinus prezidento rinkimų žaidimus, slepiamą turtingų ir įtakingų veikėjų tapatybę bei neaiškios kilmės pinigus.

Dar tai yra istorija apie tikėjimą Gintautu Palucku. Ir tai dar ne viskas. Tai mudviejų dialogas, šaipantis vienam iš kito, geliant dėl arogancijos, ir užsispyrimo. Galiausiai – tai istorija apie draugystę, kurią išaugino vienas karpis, vienas premjeras ir vienas galingiausių žurnalistinių tyrimų Lietuvos istorijoje.

Tai tikrų tikriausia istorija. Ir dėl to tai neįtikėtina.

„Leiskite pasidalinti prielaida apie jus ir jūsų vaikus: jūs visi esate geri.“

Klinikinė psichologė Becky Kennedy – milijonams sekėjų „Instagram“ platformoje žinoma kaip „Dr. Becky“ – sukėlė tikrą revoliuciją vaikų auklėjimo srityje. Tėvams ilgą laiką buvo siūlomi vaikų drausminimu pagrįsti auklėjimo modeliai: nuo susitarimų dėl apdovanojimų už gerus pažymius iki laikino išmaniųjų įrenginių atėmimo. Tačiau, pasitelkiant šias technikas, neugdomi esminiai įgūdžiai, kurių vaikams reikia gyvenime, ir neatsižvelgiama į jų sudėtingus emocinius poreikius. Tad dr. Becky siūlo alternatyvą – pirmenybę teikti ryšiui su vaiku, o ne jo elgsenos kontrolei.

Pagrindinis knygoje „Vidinis gerumas“ siūlomas principas – visi vaikai (o kartu ir tėvai) yra geri vidumi: taip blogą elgesį galima suprasti ne kaip asmenybės, bet emocinių poreikių išraišką. Dr. Becky išsamiai aprašo savo auklėjimo filosofiją ir knygoje pateikia:
o konkrečių scenarijų ir problemų sprendimo gairių, taikytinų įvairiomis aplinkybėmis, įskaitant pykčio protrūkius, brolių ir / ar seserų konkurenciją bei atsiskyrimo baimę;
o praktinių strategijų, kaip nustatyti tvirtas, meilės kupinas ribas, stiprinančias ryšį su vaiku, ir atsisakyti neveiksmingų bausmių;
o būdų stiprinti emocijų reguliavimo įgūdžius, padėsiančius vaikams būti emociškai atspariems ir pasitikintiems savimi;
o humanišką mąstyseną, kaip palengvinti savo pačių santykį su vaikų auklėjimu.


„Nesvarbu, ar jums sunku nuraminti savo mažylį, ar paskatinti paauglį atsiverti, B. Kennedy – tikras išminties šaltinis.“
Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius

„Ši knyga skirta tėvams, kada nors patyrusiems sunkumų su didžiule vaikų priežiūros našta – kitaip tariant, mums visiems. „Vidinis gerumas“ – ne tik išmintingas ir praktiškas vadovas, kaip užauginti atsparius ir emociškai sveikus vaikus, bet ir palaikymo šaltinis tėvams, kuriems reikia daugiau atjautos ir mažiau streso. Dr. Becky – protinga, įžvalgi ir didelę patirtį turinti auklėjimo ekspertė, kurios visi taip ilgai laukėme!“
Eve Rodsky, „The New York Times“ bestselerio „Fair Play“ autorė


Dr. Becky Kennedy (Beki Kenedi) – klinikinė psichologė, psichoterapeutė ir trijų vaikų mama, kurią žurnalas „Time“ pavadino tūkstantmečio kartos vaikų užkalbėtoja. 2020 m. ji įkūrė ekspertų kuruojamą ir milžiniškos bendruomenės palaikomą socialinę platformą „Good Inside“ (liet. „Vidinis gerumas“), skleidžiančią tokią tėvystės filosofiją, kai tarpusavio santykiuose vienodai svarbi tiek tėvų, tiek vaikų raida bei tobulėjimas.

Naujausia Dr. Austėjos Landsbergienės knyga „IKI MOKYKLOS. Ankstyvosios vaikystės gidas tėvams ir mokytojams“

• Kūdikis tiesia rankas ne į mamą, o į tėtį. Ar aš bloga mama?
• Mažas vaikas irgi turi smegenis. Kaip jos veikia?
• Kotletas plaukioja kompote. Ar mano vaikas išbando ribas?
• Darželinukas nupiešė mėlyną lapę. Ar kas nors negerai?
• Pokalbiai su ikimokyklinuku apie lytiškumą. Ar jūs juokaujate?!

Šioje knygoje edukologė, socialinių mokslų daktarė, trylikos švietimo įstaigų steigėja ir keturių vaikų mama Dr. Austėja Landsbergienė neria į savo mėgstamiausią vaikų amžiaus tarpsnį – nuo gimimo iki pradinės mokyklos. Čia rasite keturiasdešimt aktualių temų, skirtų ikimokyklinukus auginantiems tėvams ir juos ugdantiems pedagogams, papildytų autentiškomis pamokomis, mokslinių tyrimų faktais ir pačios Austėjos motinystės istorijomis, kurios – nustebsite – nėra vien sklandžios. Autorė neabejoja: ikimokyklinis amžiaus tarpsnis pats svarbiausias, nes padeda pamatus visam žmogaus gyvenimui. Knyga gal ir neapsaugos nuo tėviškų klaidų auginant mažylius, bet įkvėps jų daryti mažiau, atsakys į daugelį klausimų, nuramins ir suteiks vilties.

Žiaurus karas, Izraelio pradėtas prieš Gazą reaguojant į 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytą išpuolį, oficialiai pavadintas operacija „Geležies kalavijai“, yra vienas reikšmingiausių įvykių krauju paženklintoje Izraelio ir Palestinos konflikto istorijoje. Tai jau aštuntoji Izraelio karinė operacija Gazos Ruože; pirmoji, pavadinta „Lydytas švinas“, pradėta 2008 m. gruodį. Ši operacija taip pat tapo barbariškiausia, labiausiai naikinančia ir daugiausia gyvybių pareikalavusia ataka – aukų skaičius daug kartų viršijo visų ankstesnių septynių operacijų aukas kartu sudėjus.

Šioje Avi Shlaimo knygoje Izraelio politika Gazos Ruožo atžvilgiu atsiduria po bekompromisiu didinamuoju stiklu. Autorius teigia, kad nuolat pasikartojančios karinės atakos, kurias patys Izraelio generolai ciniškai pavadino „žolės pjovimu“, yra neišvengiama sionistinio kolonializmo, siekiančio sunaikinti vietos gyventojus, pasekmė.

Anot autoriaus, šis naujausias karas yra daugiau nei žemės grobimas ar etninis valymas – Izraelis vykdo nusikaltimų nusikaltimą: genocidą.

Pratarmę knygai parašė Francesca Albanese, Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių okupuotose Palestinos teritorijose klausimais:
„Galima be perstojo kartoti, kad sionizmas ir judaizmas yra du skirtingi dalykai. Sionizmas yra pasaulietinė politinė ideologija; judaizmas – religija. Tačiau sionistų lyderiai savo kovą dėl žydų valstybės siekė pagrįsti judaizmu. Nors patys sionistai netiki Dievu, jie pasitelkė jo autoritetą tarsi nekilnojamojo turto agentą, teigdami, jog šis pažadėjo visą vadinamąją „Izraelio žemę“ žydų tautai. Vis dėlto judaizmo ir sionizmo vertybės iš esmės skiriasi. Pagrindinės judaizmo vertybės yra altruizmas, tiesa, teisingumas ir taika. Benjamino Netanyahu vadovaujama vyriausybė – Izraelio politinio gyvenimo svorio centras – yra šių vertybių antitezė. Judaizmo esmė yra nesmurtinė, o Netanyahu vyriausybė yra agresyviausiai nacionalistinė, etnocentriška, mesianistiška ir smurtiškiausia per visą Izraelio istoriją. Jos tikslas – ne taikus sambūvis su palestiniečiais, bet hegemonija ir dominavimas.
Benjaminas Netanyahu, Itamaras Ben-Gviras ir Bezalelis Smotrichas – dominuojančios šios vyriausybės figūros – tvirtai tiki doktrina, kad smurtu galima pertvarkyti pasaulį pagal jų rasistinę, žydų suprematizmo viziją. Didelė jų vidaus ir užsienio politikos dalis grindžiama fašistine nuostata, jog teisus tas, kuris stiprus. Iškelti tautą aukščiau individo, diskriminuoti nežydus, paminti teisinės valstybės principus vidaus politikoje ir remtis gryna karine jėga užsienio politikoje – visa tai yra fašizmo elementai. Šio triumvirato retorika ir politika Gazoje juos demaskuoja ne tik kaip fašistus, bet ir kaip genocidinius fašistus.“

„Kaip iš pradžių atsargiai vartojau terminą „genocidas“, taip dvejojau ir prieš pavartodamas žodį „fašistinis“. Esu mokslininkas, todėl privalau kruopščiai pasverti savo žodžius. Netanyahu vyriausybė nepasižymi visomis klasikinio fašizmo ypatybėmis, tačiau, be abejonės, turi jų pakankamai, ypač militarizmo, kad nusipelnytų „fašizmo“ etiketės. Taip, ji buvo išrinkta demokratiškai. Tačiau demokratiškai buvo išrinkta ir nacių partija Vokietijoje, fašistų partija Italijoje, o mūsų dienomis – Viktoro Orbáno dešinioji populistinė partija Vengrijoje.
Kaip žydas jaučiu moralinę pareigą atsistoti ir reikalauti, kad mano balso būtų paisoma: kalbėti laisvai ir drąsiai, pačiais stipriausiais žodžiais pasmerkti Netanyahu ir palaikyti palestiniečius tuo metu, kai jiems to labiausiai reikia. Šis esė rinkinys yra mano kuklus asmeninis indėlis į kovą prieš sionistinį fašizmą ir už teisingumą taip ilgai kenčiančiai palestiniečių tautai. Jis grindžiamas įsitikinimu, kad vienintelis demokratiškas Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimas yra viena valstybė nuo Jordano upės iki Viduržemio jūros, su lygiomis teisėmis visiems jos piliečiams, nepriklausomai nuo religijos ar etninės kilmės.“

Avi Shlaimas, mokslininkas, istorikas ir eseistas

Avi Shlaimas (Avi Šlaimas) – Oksfordo universiteto tarptautinių santykių profesorius emeritas, Šv. Antano koledžo tarybos narys, pasaulinio garso mokslininkas, besispecializuojantis šiuolaikinėje Artimųjų Rytų istorijoje. 1995–1997 m. jis buvo Britų akademijos docentas, 2003–2006 m. – profesorius; 2006 m. išrinktas Britų akademijos tarybos nariu, o 2017 m. apdovanotas akademijos medaliu už viso gyvenimo nuopelnus.

Kad rastųsi mažasis pasaulio centras, negana administraciniame žemėlapyje aptikti apleistą ir pamirštą pasienį. Jei nebus žmogaus, turinčio idėjų ir žinančio, kaip jas įgyvendinti, nieko neatsiras.

„Viešojo intelektualo įsipareigojimas, Czyżewskio supratimu, yra įrodinėti, jog idėjų praktika įmanoma, jog galima savo pavyzdžiu skleisti tikėjimą nepraktiško, bet paveikaus gyvenimo kuo toliau nuo didžiojo Centro grožiu. Su viena absoliučia sąlyga, kad Centras perkeliamas į patį idėjomis tikinčio individo vidų, o perkėlimo kaina – nuolatinis įsipareigojimas ir atsakomybė už viską, kas darosi mūsų pasaulyje.“

Egidijus Aleksandravičius

Krzysztofas Czyżewskis (g. 1958 m. Varšuvoje) – poetas, eseistas, teatro kūrėjas, redaktorius, vertėjas, kultūros iniciatyvų kūrėjas ir intelektualas. Studijavo filologiją Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, dėstė estetiką ir kultūros istoriją, tačiau visą savo gyvenimą paskyrė aktyviai kultūrinei ir pilietinei veiklai pasienio regionuose. Jis – vienas iš „Paribio fondo“ (lenk. Pogranicze – sztuk, kultur, narodow) steigėjų ir pagrindinių veikėjų, kuris kartu su žmona Małgorzata Sporek-Czyżewska ir bendraminčiais per daugiau nei trisdešimt metų transformavo Krasnagrūdos dvarą, buvusį poeto Czesławo Miłoszo šeimos namus, į gyvą kultūrų dialogo centrą.

Czyżewskio veikla apima tarpkultūrinį dialogą, konfliktų transformaciją, pilietinį ugdymą, meninius projektus ir intelektinę eseistiką. Jis nuolat publikuojamas Lenkijos ir Europos spaudoje, yra kelių knygų autorius, tarp jų: „Linija grįžta. Užrašai iš pasienio“, „Atsakomybės menas“, „Miłoszo alėja“, „Mažasis pasaulio centras“ ir kt. Taip pat žinomas kaip subtilios, lakoniškos poezijos kūrėjas bei meninės fotografijos autorius.

Jis yra apdovanotas daugeliu nacionalinių ir tarptautinių kultūros, taikos ir pilietinės visuomenės premijų, o 2018 m. „Paribio fondui“ įteiktas Europos kultūros apdovanojimas. Jo veikla įvertinta kaip išskirtinis pilietinės visuomenės kūrimo pavyzdys.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Audiopaskaita „Vaikai ir ekranai“ – nors trumpas, bet vis labiau aktualus priminimas tėvams apie tai, kaip ankstyvoje vaikystėje formuojasi vaikų santykis su ekranais. Šiandien, kai technologijos tapo kasdienybės dalimi, vis dažniau ieškome ne draudimų, o balanso – kaip atsakingiau naudotis technologijomis ir to mokyti savo vaikus.

Paskaitą įrašė Edita Pocinaitė-Janickė – skaitmeninio elgesio ir kibernetinės psichologijos analitikė, projekto „Skaitmeninis dėmesingumas“ autorė. Savo veikloje ji dalijasi įžvalgomis apie technologijų poveikį mūsų emocijoms, įpročiams ir santykiams, o sudėtingas temas geba perteikti paprastai ir praktiškai.
Paskaitoje Edita pasakoja, kaip ekranai veikia 0-7 metų vaikų smegenų raidą, emocinį reguliavimą, kalbos vystymąsi bei kasdienius šeimos įpročius. Ji kviečia ne kaltinti save ar bijoti technologijų, o ramiai pažvelgti į savo šeimos įpročius ir atrasti mažus, realiai pritaikomus pokyčius – daugiau sąmoningumo, aiškesnes ribas ir daugiau gyvo ryšio su vaiku.

Prie paskaitos rasite pridėtas skaidres, kuriose šiek tiek išsamiau nagrinėjama svarbiausia informacija apie ekranų poveikį vaikams, dėmesio ugdymą, saugumą internete bei konkrečius principus, kuriuos galima pritaikyti šeimos kasdienybėje jau dabar.

Editą rasite čia:
instagram.com/skaitmeninis_demesingumas/
skaitmeninisdemesingumas.substack.com

„Greimas ilgą laiką kūrė semiotiką kaip mokslą, kuris tyrinėja tekstų reikšmę ir jos artikuliavimo schemas. Šis veikalas kitoks – jame grožiniai tekstai yra išeities taškas tiriant subjektyvius estetinius išgyvenimus. Semiotikui estetiniai išgyvenimai pasirodo kaip vienas, o gal ir vienintelis galimas kelias, kuriuo žengiant atgaivinama gyvenimo, o gal ir mirties prasmė.“
Paulius Jevsejevas

„Ši ryškaus skonio knygelė sudaro kontrastą ankstesniems A. J. Greimo darbams dėl savo, atrodytų, nemokslinės, labiau literatūrinės, moralinės bei filosofinės (vietomis numanomai politinės) orientacijos. Tačiau už tokio atrodymo slypi gairės iš esmės naujam mokslinių tyrinėjimų etapui. Ši meditacija apie prasmės patyrimą susilietus su jusliniu pasauliu atvėrė kelią semiotikos atsinaujinimui, kiek tik įmanoma priartinusiam ją prie išgyventos patirties.“
Eric Landowski, A. J. Greimo bendražygis

Šis Algirdo Juliaus Greimo 1987 metų esė De l’imperfection leidimas yra antras, naujas vertimas iš prancūzų kalbos į lietuvių kalbą.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas ir Prancūzų institutas Lietuvoje.

Tegul ryškiausios spalvos užlieja jaukias dienas!

Leisk vaizduotei nunešti tave į nuostabiausias vietas, smagiausius nuotykius ir idiliškas akimirkas: net 45 ranka pieštos iliustracijos, kad kiekviena diena prisipildytų jaukumo ir visa apimančios ramybės.

„Cozy Days“ – tavo miela ir jauki spalvinimo knyga.

Visi pažįstame žmonių, gebančių užmegzti tarpusavio ryšį beveik su bet kuo: su jais malonu bendrauti, į juos kreipiamės patarimo, jie išklauso ir leidžia mums jaustis suprastiems. Pulicerio premijos laureatas žurnalistas Charlesas Duhiggas tokius bendravimo meistrus vadina superkomunikatoriais ir teigia, kad jie supranta, jog daugelis diskusijų iš tiesų yra trys skirtingo tipo pokalbiai: praktiniai, emociniai ir socialiniai. Jei nežinome, kokio tipo pokalbyje dalyvaujame, itin sunku tinkamai išgirsti kitą ir būti išgirstam.

Superkomunikatoriai žino, kaip svarbu atpažinti kiekvieno pokalbio tipą ir tinkamai prie jo prisitaikyti, taip pat suprasti sudėtingas emocijas ir slaptus įsitikinimus, darančius didžiulę įtaką tam, ką sakome ir kaip klausomės. Mūsų patirtys, vertybės, emocinis gyvenimas ir tai, kaip matome save ir kitus, formuoja kiekvieną pokalbį – nuo to, kas paims vaikus iš mokyklos, iki to, kaip norime, kad su mumis elgtųsi darbe.

Įtaigiai pasakodamas apie tikras „Netflix“ vadovų, televizijos serialo „Didžiojo sprogimo teorija“ (angl. „The Big Bang Theory“) kūrėjų, CŽV šnipų, chirurgų ir NASA psichologų patirtis bandant sėkmingai susikalbėti sudėtingose situacijose, Ch. Duhiggas atskleidžia, kaip atpažinti esminius pokalbių tipus, ir pataria, kokių įgūdžių reikia jiems sėkmingai rutulioti. Galiausiai jis parodo, kad bendravimas – tai supergalia, o ja naudotis gali išmokti kiekvienas.


„Turint omenyje, kiek daug mes visi kalbame, stebina tai, kaip prastai vienas kitą suprantame. Labai reikalinga knyga apie tai, kaip užmegzti tarpusavio ryšį šiais susiskaldymo laikais.“
Amanda Ripley, žurnalistė, „The New York Times“ bestselerių autorė

„Ne tik įtraukianti knyga apie tai, kaip geriau suprasti kitus, bet ir gilus žvilgsnis, atskleidžiantis, kaip būti suprastam. Ch. Duhiggas pateikia puikų tikrų istorijų, tyrimų ir patarimų derinį, galintį padėti net prasčiausiai bendraujantiems tapti geriausiais pašnekovais.“
Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius


Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, gim. 1974) – Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ ir „The New Yorker“ žurnalistas, pasaulinių bestselerių „Įpročio galia“ („Baltos lankos“, 2014 m.) ir „Geriau, greičiau, efektyviau“ („Baltos lankos“, 2017 m.) autorius. JAV pasirodžiusi 2024 m., trečioji jo knyga „Superkomunikatoriai“ išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu ir buvo nominuota „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose negrožinės literatūros kategorijoje. Ch. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą. Rašytojas gyvena Kalifornijoje su žmona ir dviem vaikais.

Ilgus amžius ritualai saistė bendruomenę ir struktūravo laiką, kurdami ribą tarp kasdienybės ir šventės. Šiandien laikas nebeturi atskaitos taškų, vyksta nesiliaujanti komunikacija be bendruomenės, o mums vis labiau atsigręžiant į save, daugėja dėl narcisizmo kylančių būklių – vienatvės, izoliacijos, perdegimo, nerimo sutrikimų.

Filosofas Byung-Chul Hanas apmąsto ritualų – įskaitant ir vilionę, žaidimą, mandagumo gestus – nunykimą. Jį liudija daug dabarties reiškinių: plinta afektais grįsta komunikacija, vyrauja autentiškumo kultas, kone kiekvienas veiksmas kreipiamas į pasiekimus. Anot autoriaus, „iš naujo užkerėjus pasaulį jame atgytų gydomoji galia, neutralizuojanti kolektyvinį narcisizmą“.

Byung-Chul Han (gim. 1959) – vokiečių filosofas, kilęs iš Pietų Korėjos. Miuncheno universitete studijavo germanistiką ir teologiją, Fraiburgo universitete – filosofiją; 1994 metais apgynė daktaro disertaciją apie Martiną Heideggerį. 2000–2012 metais dėstė Bazelio universitete, vėliau – Karlsrūhės menų ir dizaino universitete bei Berlyn menų universitete – čia tapo filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Kartais vadinamas filosofijos roko žvaigžde. Mėgsta groti fortepijonu ir dirbti sode.

Anot Hano, šiuolaikinės visuomenės, kurią jis vadina nuovargio visuomene , šūkiai „viskas įmanoma“ ir „viską padarysime“ yra iš esmės klaidingi, nes jie gyvenimą paverčia vien gamybos priemone, kai visas laikas ir visi patyrimai skiriami efektyvumui didinti. Savo knygomis kritikuodamas saviišnaudojimą, filosofas primena, kad gyvenimui esminga yra meilė, žaidimas ir kontempliacija.

Lietuviškai išleistos šios Byung-Chul Hano knygos: „Nuovargio visuomenė“, „Eroso agonija“, „Psichopolitika“.

Knygos vertimą iš dalies remia Goethe's institutas

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/254d94c5-3deb-417f-842b-3be4993bc92f.html

„Mąstyti tikrovę už mūsų mąstymo ribų – ne absurdiška, o būtina“, – teigia filosofas Grahamas Harmanas, pabrėždamas, kad pasaulis nėra toks, kokį jį matome.

G. Harmanas atstovauja šiuolaikinės filosofijos krypčiai – spekuliatyviajam realizmui – ir yra vienas svarbiausių į objektus orientuotos ontologijos (OOO) kūrėjų kartu su Timothy Mortonu, Ianu Bogostu ir Levi Bryantu. OOO siūlo radikalią pasaulio sampratą: ji atmeta žmogiškosios egzistencijos viršenybę ir teigia, kad visi objektai – realūs ir fiktyvūs, natūralūs ir dirbtiniai – egzistuoja autonomiškai ir yra savaime vertingi, nepriklausomai nuo žmogaus vertinimo.

Knygoje G. Harmanas aiškiai ir net žaismingai pristato šios minties mokyklos idėjas. Jis nagrinėja, kaip objektai veikia vieni kitus, išlikdami neprieinami mūsų suvokimui, ir kodėl ši autonomija svarbi menui, literatūrai, politikai bei gamtos mokslams. Nuo Šerloko Holmso ir vaizdo žaidimų iki dadaizmo, Voltaire’o ir „stygų teorijos“ – ši knyga kviečia iš naujo permąstyti viską, kas laikyta savaime suprantama.

Graham Harman (gim. 1968) laikomas kertiniu šiuolaikiniu mąstytoju, apibrėžiančiu posthumanizmo epochą. 2015 m. jis pateko į „ArtReview“ didžiausią įtaką tarptautiniame meno pasaulyje turinčių asmenų šimtuką. 2016 m. leidinys „The Best Schools“ įtraukė jį į 50 įtakingiausių gyvų filosofų sąrašą. Šiuo metu dirba Los Andželo SCI-Arc institute.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/446bb9d8-a6eb-4f5d-bec1-0b645cc4404f.html

Jūratės Čerškutės monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – literatūrologinis ir monografinis raportas apie vieno įdomiausių XX a. pabaigos lietuvių rašytojų Ričardo Gavelio (1950–2002) prozos sistemą. Knygoje ieškoma atsakymų, kaip Gavelis šią sistemą kūrė, kokios literatūrinė vaizduotės rašytojas jis buvo, kokiais kūrybiniais principais grindė savo kūrybos formulę ir ar tikrai visais kūriniais rašė vieną ir tą pačią knygą.

Gavelio prozos biografija pasakoja apie kūrinius, jų recepciją ir pasirodymo kontekstą, apie tai, kaip Gavelis rašė žmogų, miestą, sistemą, visuomenę, kaip specifinius elementus pavertė universalijomis, o patirtį – generalizavo. Monografija, siekianti kiek atitraukti rašytoją nuo jo garsiausio romano Vilniaus pokeris, kviečia skaityti ir atrasti visą Gavelio prozą, pažinti patį autorių – savo gyventam laikui įsipareigojusį fiziką, pasirinkusį ne mokslo, o meno kaip mokslo sapno ir pasaulio pažinimo kelią.

Jūratė Čerškutė – literatūrologė, literatūros kritikė, 2023 m. išrinkta Metų kritike už aktyvią reakciją į literatūros procesus ir plačiajai auditorijai aktualią kritiką. Dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Varšuvos universitete. Nuo 2009 m. rudens gavelologė – nuosekliai tyrinėja ir populiarina Ričardo Gavelio kūrybą, formuoja viešąjį diskursą apie jo darbus. Monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – pirmoji autorės knyga, apibendrinanti penkiolika Gavelio kūrybos tyrimo metų.

Kas yra antropologija ir kodėl verta mąstyti antropologiškai? Trumpame kultūrinės ir socialinės antropologijos įvade pristatomos ir kartu permąstomos devynios svarbiausios šio mokslo sąvokos: kultūra, civilizacija, vertybės ir vertė, kraujas, tapatybė, valdžia, protas, gamta. Kodėl Bolivijos eseechų tauta nesidžiaugia įmušusi įvartį futbolo rungtynėse, o Viduržemio jūros regione gėda siejama su avių auginimu? Remdamasis įvairiais pavyzdžiais, asmeninėmis patirtimis ir prieštaringa antropologijos istorija, Matthew Engelke siūlo suabejoti tuo, ką laikome duotybėmis, ir pažvelgti į pasaulį antropologiškai, kad geriau pažintume ne tik kitą, bet ir save.

Puikus įvadas į vos 150 metų egzistuojančią akademinę discipliną.
– New York Times Book Review

Intriguojanti, žaisminga, įžvalgi pažintis su antropologijos mokslu. Mąstant antropologiškai viskas, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – tėvų ir vaikų santykiai, finansų rinka ar organų donorystė – atsiskleidžia kaip kultūriškai sąlygota ir dėl to tik dar labiau reikšminga. „Kaip mąstyti antropologiškai“ perstato mąstymo pamatus.
– Antropologė, Browno universiteto profesorė, Harvardo universiteto afilijuotoji mokslininkė Ieva Jusionytė

Matthew Engelke (g. 1972) – antropologijos profesorius Londono ekonomikos mokykloje. Engelkės tyrimų lauką sudaro krikščionybė, sekuliarusis humanizmas, medijų teorijos, materializmas ir semiotika. Jis – apdovanotas autorius ir dėstytojas, taip pat buvęs Karališkojo antropologijos instituto žurnalo redaktorius, o jo tekstus publikavo „The Guardian“, „The Times“ ir „Public Books“.

„Šiandieninėje visuomenėje perfekcionizmas tapo galinga varomąja jėga: siekiama vis efektyvesnės optimizacijos, dar didesnio našumo, geresnio produktyvumo. Todėl daugelis žmonių ir verslų įsitraukia į nesibaigiančias beribės tobulybės paieškas: esame nepatenkinti geriausiais savo rezultatais, pasiektais tikslais, o pelnas, vadyba, paslaugos, kolegos, darbuotojai, asmeninė laimė ir sėkmė visada galėtų būti didesnė, geresnė, greitesnė, sklandesnė.

Šįkart kviečiame susipažinti su studija, kurioje perfekcionizmas nagrinėjamas ne kaip idealo siekis, o kaip nepaliaujamos pastangos ištobulinti tai, kas netobula. Knygoje „Tobulumo spąstai“ rašytojas Thomas Curranas, apžvelgdamas mokslinius ir ekonominius tyrimus, atskleidžia, kas iš tiesų skatina perfekcionizmo įsigalėjimą, kaip tai veikia įvairias gyvenimo grandis – nuo asmenybės iki ekonomikos. Jis pateikia įžvalgų ir patarimų, kaip ištrūkti iš perfekcionizmo spąstų.

Knygą rekomenduoju visiems, kuriems rūpi tvarus asmenybės ir visuomenės augimas, jaučiantiems nerimą, kad dirba, bendrauja ar kuria nepakankamai tobulai. Viliuosi, kad ji taps įrankiu mokantis valdyti savo lūkesčius, kad perfekcionizmas būtų ne nuolatinio nepasitenkinimo ir nesveiko konkuravimo variklis, o pagrindas priimant tvarius, racionalius, ramius sprendimus.“

Inga Skisaker
„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Thomas Curran – Londono ekonomikos mokyklos psichologijos profesorius, svarbaus tyrimo, kurį BBC įvertino kaip „pirmąjį, palyginusį kelių žmonių kartų perfekcionizmą“, autorius. Jo TED kalba apie perfekcionizmą sulaukė daugiau nei trijų milijonų peržiūrų.

Modernų Vilnių kūrusios Lietuvos architektūros legendos – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis ir Gediminas Baravykas – šioje knygoje prabyla autentiška šneka apie tai, kaip jie planavo, projektavo ir statė Lietuvoje sovietmečiu. Juos 1992 metais kalbino JAV lietuvis, tuomet Berklio studentas, šiandien jau Niujorko Barucho koledžo ir CUNY absolventų centro profesorius Jonas V. Mačiuika.

Keturis interviu palydintys architektūros istorikų prof. Johno V. Mačiuikos ir prof. Marijos Drėmaitės įvadiniai straipsniai siūlo skirtingus perskaitymo būdus apmąstant kontroversišką sovietmečio palikimą ir ieškant asmeninio santykio su savo gyvenamąja aplinka.

Knyga gausiai iliustruota kruopščiai atrinktomis archyvinėmis ir pašnekovų nuotraukomis bei knygos sudarytojo asmeninėse kolekcijose saugomomis nuotraukomis.

The legends of Lithuanian architecture who shaped modern Vilnius – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, and Gediminas Baravykas – speak in this book in their authentic voices about how they planned, designed, and built in Lithuania during the Soviet period. They were interviewed in 1992 by a Lithuanian American, then a student at Berkeley and today a professor at Baruch College and the CUNY Graduate Center in New York, Jonas V. Mačiuika.

The four interviews are accompanied by introductory essays by architectural historians Prof. John V. Mačiuika and Prof. Marija Drėmaitė, which offer different ways of reading and reflecting on the controversial legacy of the Soviet era and of searching for a personal relationship with one’s living environment.

The book is richly illustrated with carefully selected archival photographs and images of the interviewees, as well as photographs from the personal collections of the book’s editor.

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių ir personažų, kurie kūrinį priartina prie realybės, tačiau galiausiai skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra suprojektavęs eilę visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršą per Lietuvą.

Pirmoji Algirdo Kaušpėdo knyga Antiška (2013) dedikuota architektų postpankroko grupei „Antis“ – joje aptariami grupės dainų provokuojantys tekstai, dalijamasi prisiminimais, istorijomis ir komentarais, leidžiančiais suprasti grupės fenomeną ir to meto kultūrinį foną besilaisvinančioje Lietuvoje. Antroji knyga – Gyveno kartą bičas ir kaimynas (2019) – apima 80 novelių, kur knygos herojai, gerdami alų, aptarinėja gyvenimą arba tyli. Romanas Koplyčia (2025) – trečioji autoriaus knyga, kurioje pasitelkiant autofikciją be skubos apmąstomi gyvenimo vingiai ir patyrimai, ieškomi susitaikymo ir įveikos būdai.

Jürgeno Habermaso klasikinis veikalas „Struktūrinė viešosios sferos transformacija“ – tai vienas svarbiausių modernios politinės filosofijos ir komunikacijos teorijos tekstų, kuriame analizuojama kaip iš ankstyvosios buržuazinės viešosios sferos formavosi šiuolaikinė, žiniasklaidos ir rinkos logikos veikiama visuomeninė komunikacija. Remdamasis istorine ir sociologine analize, Habermasas atskleidžia, kaip kritiško pilietinio diskurso sfera, kadaise buvusi autonomiška ir orientuota į racionalų argumentavimą, palaipsniui prarado savo galią masinės kultūros, komercinių interesų ir politinės manipuliacijos akivaizdoje.

Ši knyga – tai ne tik viešosios sferos genealogija, bet ir demokratijos kokybės diagnozė, aktuali tiek XX a. pabaigoje, tiek šiandienos skaitmeninių platformų laikotarpiu. Habermasas kviečia permąstyti, kokiomis sąlygomis įmanomas racionalus, argumentais grįstas visuomenės dialogas ir kokių institucinės tvarkos pokyčių reikalauja tikrai įtrauki demokratija.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Walterio Benjamino palikime tarsi didmiesčio kryžkelėje susitinka skirtingos istorinės, filosofinės, politinės idėjos, argumentai ir įvaizdžiai (beje, kryžkelė buvo jo mėgstamas įvaizdis). Antra vertus, Benjamino išskirtinumą, net unikalumą tarp amžininkų nulėmė tai, kad savo veiklos jis niekad netraktavo kaip būdo padaryti karjerą, išgarsėti ir apskritai — kaip profesijos. Toks egzistencinis intelektualinės veiklos supratimas galioja ir žvelgiant iš kitos pusės: kaip nedaugelio vokiečių intelektualų, Benjamino mąstymas glaudžiai susijęs su jo gyvenimo įvykiais. Jo darbai, nebūdami subjektyvūs, neprarasdami idėjinio intensyvumo ir visuotinumo, yra giliai asmeniški. Nebus perdėta teigti, kad tragiškai pasibaigęs jo gyvenimas įgijo emblemine kokybę, tapdamas XX amžiaus vidurio Europos intelektualo likimo simboliu.

Laurynas Katkus

Nors nuo vokiečių filosofo, literatūros kritiko ir eseisto Walterio Benjamino mirties praėjo 85 metai, jo darbai iki šiol yra humanitarų dėmesio centre. Benjamino vardas dažniausiai siejamas su vadinamąja Frankfurto mokykla, tačiau jo idėjos seniai peržengė ideologines ribas ir barjerus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Karlas Jaspersas knygoje „Kaltės klausimas” drąsiai imasi vienos sudėtingiausių temų – žmogaus ir visuomenės atsakomybės ribų. Remdamasis Vokietijos patirtimi po Antrojo pasaulinio karo, jis išskiria moralinę, politinę, kriminalinę ir metafizinę kaltę, parodydamas, kad kaltė nėra vien teisinė kategorija, bet ir egzistencinis santykis su savimi ir kitais. Autorius siūlo ne tik vertinti istoriją, bet ir permąstyti savo pačių atsakomybę pasaulyje, kuriame sprendimai niekada nebūna neutralūs.

Tai vienas svarbiausių XX a. tekstų apie sąžinę, bendruomenę ir skirtį tarp kolektyvinės ir individualios atsakomybės.

„Visus žmones, kaip žmones, sieja solidarumo ryšys, dėl to kiekvienas yra bendrai atsakingas už visą blogį ir neteisingumą pasaulyje, ypač už nusikaltimus, vykdomus jo akivaizdoje ar su jo žinia. Kai nepadarau to, ką galiu padaryti, kad sutrukdyčiau nusikaltimui, tampu kaltas. Kai nerizikuoju savo gyvybe, kad sutrukdyčiau žudyti kitus, o tik stoviu nuošaly, jaučiuosi kaltas tuo būdu, kuris iš galo nesuvokiamas nei teisiškai, nei politiškai, nei morališkai.“

Karl Jaspers

Karlas Jaspersas (1883–1969) – vienas ryškiausių XX a. egzistencinės filosofijos kūrėjų, tyrinėjęs žmogaus atsakomybės, laisvės ir ribotumo temas. Jo darbai formavo pokario Europos intelektualinį klimatą ir iki šiol išlieka kertiniai mąstant apie moralę, politiką ir žmogaus orumą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Knyga „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ – autobiografiškas ir giliai skrodžiantis tekstas, atgręžiantis mūsų žvilgsnį į intymiausią filosofinės minties plotmę: (be)namystę kaip autentiškiausio santykio su Kitu ir savimi patirtį. Namai, pasak filosofo, yra ne tik architektūrinis, materialus, bet ir psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta; analogiškai laimė yra ne duotybė, o sąmoningas ir apmąstomas konstruktas, kurį, panašiai kaip ir namus, privalome kurti ir jaukintis per daiktus bei santykį su kitais – namai yra moralinė tikrovė ir nesibaigianti meilės pastanga.

Toma Gudelytė

Emanuele Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos universitetuose, nuo 2011-ųjų – „École des hautes études en sciences sociales" (EHESS) Paryžiuje, čia ir gyvena, rengia skiltį Le Monde. Kartu su filosofu Giorgio Agambenu parengė monografiją „Angelai hebraizme, krikščionybėje ir islame" (Angeli. Ebraismo, Cristianesimo, Islam, 2009), o jo knyga „Augalų gyvenimas: maišymosi metafizika" (La vie des plantes: Une métaphysique du mélange, 2017, prancūzų k.) apdovanota „Prix des Rencontres philosophiques de Monaco" premija ir išversta į daugiau kaip dešimt kalbų.

Knygos vertimą parėmė Italijos Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Knygoje nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas”,  jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

„Tie jusliniai čiuptuvai, kuriais liečiame tikrovę, mūsų paviršiai, susisiekiantys su kitais paviršiais, yra daug svarbesni, nei galėjote pamanyti. Paradoksalu, jie atitrauks dėmesį nuo jūsų pačių vidinių dramų, išgyvenimų, emocijų (tiek gyvenime, tiek rašant) ir nuves į kitą pasaulį, kito pasaulį, išgalvotą tikrovę, kuri, jeigu talentingai parašyta, tampa tikresne už tiesą.“

Sandra Bernotaitė

Sandra Bernotaitė kuria poeziją, prozą, dramaturgiją, yra penkių knygų autorė, už kūrybą apdovanota Augustino Griciaus ir Lazdynų Pelėdos vardo premijomis. Jos romanas „Akys chimeros” (2021) pateko į Metų knygos bei Kūrybiškiausios knygos sąrašus, knyga „Laisvojo rašymo elementai” (2016) perleista du kartus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

New York Times bestselerių autorius Adamas Grantas pasakoja, kaip galime pakelti save ir kitus į netikėtas aukštumas.

Mes gyvename talento apsėstame pasaulyje. Tačiau žavėdamiesi žmonėmis, kurie turi įgimtų pranašumų, dažnai nepastebime savo augimo potencialo ir pamirštame, kiek patys esame pajėgūs pasiekti. Visi mes turime galimybę tobulėti. O jei proga nepasitaiko, yra būdų, kaip ją sukurti.

„Paslėptas potencialas“ siūlo naują sistemą, padedančią kelti siekius ir viršyti lūkesčius, nukreipdama dėmesį nuo įgimto genialumo į mokymosi galią. Pasakodamas įtikinamas istorijas ir pristatydamas novatoriškus tyrimus knygos autorius parodo, kad pažanga labiau priklauso ne nuo to, kiek sunkiai dirbate, bet nuo to, kaip gerai mokotės. Augimas nėra susijęs su jūsų turimu talentu – jį skatina charakterio ugdymas. Ši knyga parodo, kaip kiekvienas gali pasiekti didesnius dalykus. Tikrasis jūsų potencialo matas – ne pasiektos viršūnės aukštis, o tai, kiek toli nuėjote, kad ją pasiektumėte.

„Ši nuostabi knyga atskleidžia, ko reikia, kad taptum geresne savo versija. Adamas Grantas parodo kelią, kaip ugdyti talentus, kurie anksčiau atrodė nepasiekiami, ir pasiekti tikslus, kurie anksčiau atrodė neįgyvendinami.“ – James Clear, knygos „Atominiai įpročiai“ autorius

Adamas Grantas yra Vartono verslo mokyklos organizacinis psichologas. Čia jis septynerius metus iš eilės pelnė geriausio profesoriaus įvertinimą. Jo knygos parduotos milijonais egzempliorių, jo TED paskaitos peržiūrėtos daugiau nei 30 milijonų kartų, o tinklalaidė „WorkLife with Adam Grant“ reitinguose užėmė pirmąją vietą. Novatoriški autoriaus tyrimai įkvėpė žmones permąstyti pagrindines motyvacijos, dosnumo ir kūrybiškumo prielaidas. Grantas pripažintas vienu iš dešimties įtakingiausių vadybos mąstytojų pasaulyje ir įtrauktas į žurnalo Fortune sąrašą „40 Under 40“, jam taip pat paskirti Amerikos psichologų asociacijos ir Nacionalinio mokslo fondo apdovanojimai už išskirtinius mokslinius pasiekimus.

Grantas baigė Harvardo universitetą, o Mičigano universitete įgijo daktaro laipsnį, be to, jis yra buvęs jaunių olimpinių žaidynių tramplino šuolininku. Autorius gyvena Filadelfijoje su žmona ir trimis vaikais.

Copyright © 2023 by Adam Grant

Versta iš: HIDDEN POTENTIAL: The Science of Achieving Greater Things / Adam Grant

„Dar truputį pasistengsiu, pakentėsiu, ir viskas susitvarkys“, – pro sukąstus dantis bandome save stiprinti ir jaučiamės it kokie superherojai, kol vieną dieną mūsų „akumuliatorius išsenka“.

Kaip atskirti, kur perdegimas, o kur tiesiog nuovargis, nerimas, nuobodulys ar depresija? O gal tai tik silpnuolių būsena, iš kurios išsivaduoti padeda geros atostogos?

Psichoterapeutė laužo mitus ir, remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais, pa- vyzdžiais iš darbo praktikos, suguldė unikalią 7 žingsnių programą, kaip neleisti sau perdegti arba atsigauti jau perdegus.

• Atjauta sau – kalbėkime su savimi kaip su mylimiausiu žmogumi pasaulyje.

• Perfekcionizmas – ar nesame per aukštai išsikėlę kartelės?

• Ribų brėžimas – kada sakyti „taip“, o kada drąsiai ir aiškiai tarti „ne“.

• Kasdienės rutinos pokyčiai ir sulėtėjimas – darbo diena autopilotu, atotrūkis nuo savo fiziologinių poreikių.

• Pamatinės vertybės, tikslai, prioritetai – ar mūsų kasdieniai veiksmai dera su vertybėmis?

Ši knyga leis ir vėl ramiau kvėpuoti tiems, kurie eina perdegimo keliu, bet dar nepasiekė galutinės stotelės, kurie suvokė, kad toliau keliauti nebėra kur ir laikas prašyti pagalbos, ir kurie jau pradėjo pokyčių kelionę.