Tinklaraščio įrašai, pažymėti „interviu“

Kviečiame skaityti susirašinėjimą su Ramūnu Bogdanu apie trilogijos „Ukrainos tridantis“ sukūrimo aplinkybes, knygose nagrinėjamas temas ir tai, kaip požiūrį į pačią trilogiją keičia laiko distancija.

Knygų klausytoja „su stažu“ – taip būtų galima pavadinti Liną Girčytę, socialiniuose tinkluose knygų skaitytojams geriau pažįstamą kaip tinklaraščio ir paskyros „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ autorę, kuri audioknygas atrado prieš daugiau nei dešimtmetį.

Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės balsą ir vardą šiemet garsiai girdėjome ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Metai buvo išties svarbūs ir tiršti įvykių: autorės romanai pastebėti užsienio skaitytojų bei kritikų ir įvertinti apdovanojimais, garsiai reiškiama pilietinė pozicija prieš Rusijos karą Ukrainoje, aktyvios pastangos vakariečių akyse demaskuoti Rusijai naudingus, tačiau melagingus ir kenkėjiškus naratyvus, tuo pat metu naujomis formomis ir spalvomis atsiskleidusi, audioformą įgavusi tetralogijos „Silva rerum“ pirmoji dalis bei pasinėrimas į visai naujus kūrybinius vandenis.

Kviečiame skaityti pokalbį apie praeinančius 2022-uosius – rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės akimis.

**

Ryškiausias visus metus paženklinęs įvykis – Rusijos karas prieš Ukrainą. Pačią pirmąją karo dieną žurnalistų pakalbinta Vilniau knygų mugėje sakėte: „Manau, kad intelektualai ir ne tik, mes visi, padorūs žmonės, tiesiog turime nepasiduoti, laikytis visų pirma morališkai. Ir čia menas, kultūra turi lemiamą padrąsinimo funkciją <...>, turime solidariai visi kartu laikytis ir kovoti už savo vertybes, už savo gyvenimus.“ Visus metus tai ir darėte – drąsinote kitus, aiškiai ir atvirai reiškėte savo pilietinę poziciją ne tik čia, Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Atsigręžiant atgal: kaip bendrai vertintumėte Lietuvos žmonių, taip pat ir intelektualų bei politikų laikyseną karo akivaizdoje – ar išlaikėme šį išbandymą? Ko iš jo išmokome, o ko dar teks pasimokyti?

Visada sakau, kad iš kitų žmonių negali reikalauti būti didvyriais (to gali reikalauti tik iš savęs), tačiau neslėpsiu, kai kas mane ir nuvylė, nes, mano galva, yra kultūros žmonių, kurie savo rankose turi įnagius, galinčius padaryti poveikį užsienyje, tarptautinei opinijai, antrinti transliuojant Ukrainos ir mūsų civilizacinei kovai svarbius dalykus, – tačiau jie išliko stebėtinai pasyvūs. O gal tiesiog ankstesnės šnekos apie jų pasiekimus ir žinomumą užsienyje buvo kiek perdėtos, sunku pasakyti.

Verčiau kalbėkime apie tuos, kurie darė. Ir, žinoma, pirmiausia ateina į galvą Manto Kvedaravičiaus žygdarbis, Hannos Bilobrovos drąsa ir pasišventimas – sumokant gyvybės kainą sukurti ir palikti dokumentinį liudijimą, rizikuoti gabenant, kad jis pasiektų Europos ir pasaulio auditorijas. Man didžiulį įspūdį palieka nuncijaus vyskupo Visvaldo Kulboko laikysena Ukrainoje – esu laiminga, kad gyvenimas lėmė sutikti šį Žmogų asmeniškai. Turime Joną Ohmaną, dideles sumas Ukrainai surinkusius visuomenininkus, muziejininkus, kurie padeda Ukrainos kolegoms gelbėti savo kultūrą nuo priešo, – daugybę lietuvių, kuriais didžiuojuosi. Gerbiu kiekvieną, kuris nors šiek tiek paaukojo, padėjo pabėgėliams, organizavo ir vežė paramą į Ukrainą.

Tačiau bendrai imant, šis karas mums visiems tapo lakmuso popierėliu, parodė tikruosius veidus, sudėjo taškus ant „i“. Taip pat ir tiems „intelektualams“ bei pseudofilosofams, kurie anksčiau metų metus užėmė antieuropietišką poziciją, nepaliaujamai transliavo kremlinius šmeižtus apie vakarietiškojo mentaliteto „supuvimą“, gąsdino „kosmopolitizmo“ baubais – dabar, kai šioje civilizacinėje sandūroje reikia aiškiai pasirinkti puses, kai visu baisumu ir bjaurumu išryškėjo Rusijos ir jai palankių režimų atstovaujama alternatyva, jų ankstesnė pozicija didelių komentarų nebereikalinga.

Daug jėgų ir dėmesio skyrėte tam kad Jūsų balsas skambėtų užsienyje, anuomet taip ir sakėte: „Mano ginklas – mano žodžiai.“ Ir tikrai ne viename straipsnyje bei pokalbyje esate bandžiusi atskleisti, kokia iš tiesų yra Rusija, koks yra tos tautos DNR, – tai ypač ryškiai matėsi diskusijose apie Rusijos kultūrą, Vakarų visuomenėse stipriai pervertintą jos palikimą ir neadekvačiai suprastą svarbą. Kaip jums atrodo: ar Vakaruose vyksta tą žalingą supratimą keičiantys mąstymo lūžiai, ar atsiveria akys? O gal visgi rimtų pokyčių dar sunku tikėtis?

Vyksta karas, informacinis – taip pat. Rusija investuoja didžiules lėšas, kad po lopinėlį atkovotų ir informacinį Vakarų lauką, darytų poveikį visuomenių nuomonei. Rusijai darbuojasi jau prieš dešimtmečius įkurdinti agentai, veikiantys ir žiniasklaidoje, ir kultūrinėse institucijose, kurių darbas yra platinti Rusijos naratyvą ir diskredituoti bet kokią kritiką jo atžvilgiu. Ne kartą yra tekę susidurti ir su rusėmis meilužėmis ar „nekaltomis“ rusaitėmis stažuotojomis, įtaisytomis prie Europos institucijų direktorių, ir su „naudingais Kremliaus idiotais“, kurių biografijose, kaip paaiškėja, yra kažkokių itin miglotų, neaiškiais tikslais Rusijoje praleistų periodų. Kai tai matai, vėliau nestebina ir, tarkime, Europos muziejaus ekspozicijoje „netyčia“ atsiradę žemėlapiai, neigiantys nepriklausomų tarpukario Baltijos šalių egzistavimą, ir dezinformacija „Rusijos ekspertų“ skiltyse pasaulio dienraščiuose.

Profesinių kontaktų dabar turiu su bene dešimčia Europos šalių, ir reikia pasakyti, kad jų nuostatos ir įsivaizdavimai apie Rusiją skiriasi. Yra blaiviau mąstančių, yra labiau paveiktų šalių – ypač jei jos geografiškai labiau nutolusios. Visada sakau: jūs Rusiją įsivaizduojate kaip kaimyną tolimame namo flygelyje: matote tik puošnias užuolaidas, pro kurias matyti „ermitažinis“ sietynas ir sklinda Čaikovskio muzika, matote, kaip tasai turtingas kaimynas išeina, įsėda į prabangų automobilį ir vyksta poilsiauti kur į Rivjerą ar prie Komo ežero.

Bet paklausykite, ką gali papasakoti artimesnieji kaimynai, kurie už sienos girdi mušamos ir prievartaujamos žmonos ir vaikų klyksmus, kuriems nuolat grasina nugriauti sieną ir įsiveržti į svetimą butą, kurie žino, kad už prabangių užuolaidų – sisteminio smurto, išnaudojimo, netvarkos, skurdo ir agresijos tironija. Be to, dar egzistuoja ir kalbos barjeras – o mes galime išversti. Jei Vakarų valstybės suprastų, kaip jas vertina rusai, su kokia panieka jie atsiliepia apie europietį, apie prancūzą, vokietį ar italą (A. Sokurovo filmas „Rusų arka“ yra puiki šio nepilnavertiško mentaliteto iliustracija), manau, ir patys greičiau atsikvošėtų. Tad draskyti tuos rusiškų miglų voratinklius nuo akių vakariečiams yra būtina, nes jei nieko nedarysime, tai ir bus tikima tais melais, į kuriuos daug investuojama. Reikia apie tai atvirai, sąžiningai kalbėti.

Manau, kad šalyse, kur buvau kalbinama daugelyje interviu, šį tą esu nuveikusi šia linkme. Bet labiausiai, tiesą sakant, šiuos mitus griaunant pasistengė patys rusai: savo tikrąją masinę kultūrą pasauliui jie rodo Bučoje, Iziume, Irpinėje, Chersone, o elitinę – vos tik jų diplomatai atidaro burnas ir pro jas pasipila tarpuvartės lygio grasinimai. Vadinamąja „rusų opozicija“ irgi pernelyg nepasitikėčiau – „Dožd“ istorija Latvijoje parodė, kad Baltijos šalis jie traktuoja veikiau kaip „perevaločnyj punkt“, tranzitinę stotelę savo reikmėms: taip iki galo ir nesupratę, ką padarė ne taip, kaltina visus, išskyrus save. Lūžis atsisakyti šovinizmo ir imperialistinio mentaliteto ir pradėti gerbti kitas tautas kaip lygiavertes, jų galvose, akivaizdu, nėra įvykęs. Jokio dėkingumo už parodytą prieglobstį ir pagalbą nereikėtų tikėtis; panašiau, kad išduos, vos tik pasitaikys pirma proga ir pasijus sustiprėję.

Patarimas vienas: su Rusijos rusais elgtis mandagiai, bet labai pragmatiškai, toleruoti juos tiek, kiek tai naudinga mūsų interesams, bet neleisti peržengti ribų ir nesivadovauti jokiais kvailais sentimentais Rusijos visuomenės atžvilgiu. Jie nėra nuskriaustieji, jiems raketos ant galvų nekrenta, jų vaikai nežudomi, jų dukros neprievartaujamos, o empatijos jų vardu žudomiems ukrainiečiams ten beveik niekas nejaučia. Karo pirmomis dienomis išėjau su plakatu „Rusijos motinos, ko tylit? Ukrainiečių vaikų kraujas – ir ant jūsų“. Ką gi – 300 karo dienų ir jos vis dar tyli. Buvo sukrutusios Rusijoje tik dėl neišmokamų kompensacijų už nužudytus savo sūnus, dėl to, kad jie siunčiami į frontą neapmokyti ir be šiltų drabužių, bet ne dėl paties karo, ne dėl to kad siunčiami žudyti nekaltų žmonių... Vis pasigirsta raginimų, kad nereikėtų dehumanizuoti Rusijos visuomenės, – sutinku, nereikia: jie tai ir be niekieno pagalbos daro patys savo poelgiais.

Kalbat apie darbus ir projektus, susijusius su jūsų kūryba ir knygomis, vasarą daug dėmesio skyrėte audioformatu atgimstančiai tetralogijai „Silva rerum“. Ką jums ir visai kūrybinei komandai reiškia toks knygos atgimimas? Tai, kaip kruopščiai ir su kokia meile buvo rengiama ši knyga, tikrai įspūdinga. Gal ir jums ji tikrąja to žodžio prasme „suskambo“ naujai?

Nemoku nieko daryti atmestinai, todėl ir į „Silva rerum“ audioknygą sudėta labai daug pastangų, idėjų. Juk žinau, kad skaitytojas ar klausytojas imdamas kažką su mano vardu tikisi ypatingo. Na ir kai matai atsiliepimus apie audioknygą, kad „šiurpuliai eina klausant“, tai supranti, kad pastangos pasiteisino – ir istorinės muzikos paieška, ir kolaboracija su kompozitoriumi Gediminu Gelgotu, paskolinusiu savo kūrinius, ir nuostabūs aktoriai Jovita Jankelaitytė bei Darius Gumauskas, kurių balsai itin pritiko knygos atmosferai. Man atrodo, kad visa komanda kažkaip užsidegė šiuo projektu ir darė dar daugiau, nei būtų darę įprastai, nes kūrybinis rezultatas buvo... na, kažkas kitokio. Net garso įrašų studijos technikai, kaip pasakojo Gediminas, dirbo iki ploniausių niuansų tobulinimo. Visa tai, žinoma, klausytojui neturi rūpėti, bet todėl ir „eina šiurpuliai klausant“ – nes to ir siekėme!

Man ypatingai svarbu, kad didelė dalis muzikinio įnašo yra būtent lietuvių talentai – vienas svarbiausių ir šiuo metu Europoje aktualiausių šiuolaikinių kompozitorių Gediminas Gelgotas, istorinės muzikos atlikėjai, choras „Aidija“... Dabar šiuo audioknygos takelio galimybių panaudojimu jau domisi ir mano užsienio leidėjai – tad jei pavyktų po „Silva rerum“ skėčiu taip pat pačiai ištransliuoti ir šį lietuvišką muzikinį garso takelį, būtų tiesiog nuostabu. O atsakant į klausimą apie „naują suskambėjimą“ man pačiai – ir taip, ir ne. Ne – nes tų istorinių kūrinių labai daug klausiau rašydama, jie įkvėpė. Taip – nes kolaboracija su Gedimino Gelgoto šiuolaikine klasika buvo labai nauja, ir buvo įstabu matyti, kaip sutampa teksto ir muzikos energija, temperamentas, kaip žodis ir garsas „šoka“ kartu, neužmindami vienas kitam ant kojos.

Pratęsiant mintį apie tetralogiją „Silva rerum“ reikia pažymėti, kad kaimyninėje Lenkijoje išleista ir lapkričio pabaigoje pasirodžiusi paskutinė, ketvirtoji, „Silva rerum“ dalis buvo itin iškilmingai pristatyta ir labai palankiai sutikta. Taip pat minėjote, kad visą tą laiką, kol Lenkijoje buvo leidžiama tetralogija, labai pasikeitė ir stipriai pagerėjo kaimyniniai Lietuvos bei Lenkijos santykiai. Kaip manote, kodėl ir ką tai, jūsų manymu, byloja apie abi šalis, o gal net ir šių laikų pasaulio realijas?

Kai 2015 metais lenkiškai pasirodė pirmoji „Silva rerum“, kalbėdamasi su žurnalistais pirmiausia turėdavau atsakyti į 10–15 klausimų, kodėl lenkai ir lietuviai nesišneka, kodėl santykiai tarp šalių tokie pašliję. Tik po to galėdavau pradėti kalbėti apie literatūrą... Per tuos septynerius metus nutiko visko labai daug – buvo ir itin sėkmingas Lietuvos kultūros sezonas Krokuvoje, ir daugybė pasirodymų tarptautiniuose Lenkijos literatūros festivaliuose su „Silva rerum“, susitikimų su skaitytojais. Manau, visi šie dalykai – artimesnė vienų su kitais pažintis būtent per meną, kultūrą – nulėmė, kad daugelis barjerų griuvo. Mano romanai Lenkijoje tapo labai žinomi (jų pasirodymai buvo net anonsuojami reportažuose per vakarines TV žinias) ir turėjo ne paskutinės reikšmės: juk jie parodė, kaip smarkiai mus sieja bendra istorija. Kartu pabrėždavau, kad net ir ATR laikais lietuviai labai aiškiai suvokė savo tapatybę, o mano herojai – ne lenkų šlėktos, o Žemaitijos bajorai. Kas, kad kalbėję lenkiškai ir tik XVIII a. pabaigoje sugrįžę prie lietuvių kalbos.

Per iškilmingą IV dalies pristatymą Lazienkų karalių rūmuose, griežiant Stradivarijumi garsiausiam Lenkijos smuikininkui Januszui Wawrowskiui, Gediminui Gelgotui atliekant savo kūrinius, žvelgdama į salėje susirinkusius kultūros ir meno žmones, politikus, diplomatus, filantropus, vertėjus, poetus, kritikus, supratau, koks vis dėlto ilgas kelias nueitas, kiek draugų šiame kelyje sutikau, kiek lenkų mano knygos atviliojo ir Vilniun, ir artimesniam lietuvių kultūros pažinimui. Ir, žinoma, pasidžiaugiu, kad dabar, iššūkių akivaizdoje, abi tautos yra strateginės partnerės, laikosi kartu. Diplomatijos įdirbis, žinoma, svarbus, tačiau jei dvi tautos jaustų viena kitai alergiją, kaip 2015 metais, jei lietuviai nebūtų pradėję domėtis LDK, Vilniaus istorija ir tebegyventų sovietų propagandos įskiepytomis antilenkiškomis nuostatomis, jei lenkai tebeįsivaizduotų, kad kiekvienas lietuvis jų nekenčia, tai ir diplomatija neturėtų jokio pamato. O tas suartėjimas – didelis kultūros žmonių nuopelnas, nes menas geriausiai tiesia supratimo tiltus.

Romano „Petro imperatorė“ ypatingą aktualumą šiais metais tikrai įvertino skaitytojai Europoje. Estijoje romanas buvo išrinktas metų knyga, Olandijoje, kur „Petro imperatorę“ taip pat lydi didžiulis pasisekimas, ji įvardyta viena reikšmingiausių ir aktualiausių 2022-ųjų knygų. Kaip jūs vertinate šį pripažinimą, kaip jus pačią tai paliečia?

Šiomis dienomis susilaukiu ir dar atviresnių klausimų: „Kaip jautiesi, kai Lietuvoje tave diskvalifikavusieji iš Metų knygos rinkimų kritikai šitaip dabar prieš visus apsijuokė ir pasirodė neišmanėliais?“, „Ar saldu keršyti sėkme?“, „Kaltino tave antirusiškumu ir nemokėjimu rašyti, o toks triumfas visose šalyse, kur knyga buvo išleista“, ir panašiai. Todėl pirmiausiai noriu pasakyti, kad jokios piktdžiugos ar triumfo nejaučiu, man veikiau labai liūdna – norėčiau, kad mano tėvynės literatūrinis gyvenimas būtų aukšto lygio, intelektualus, turėtų prestižą skaitytojų tarpe, o ne žlugdytų tuos, kurie tik aukščiau iškelia galvą, ar supuolę spardytų niekuo dėtus, kas, kad nelabai gilų atsiliepimą parašiusius bukstagramerius – ir dar pačiu prasčiokiškiausiu, žemiausiu gyvatyno lygiu, pamynus bet kokį orumą. Visas tas susireikšminimas, toksiškumas, užrūgimas savo sultyse ir kuria provincialią aplinką, kuri nebetenka jokios prasmės kirtus Lietuvos valstybės geografinę sieną. Todėl norėtųsi palinkėti visiems savo kūrybinį ir intelektualinį mastelį visada tikrinti pagal santykį su pasauliu.

Visada laikiau save europiete, skaičiau ir mokiausi rašyti iš didžiųjų Europos klasikų, o ne iš nevykėliškų lietuviškų paistalų apie tai, kad „gera literatūra turi būti nuobodi“, – galbūt todėl mane kai kuriose Europos šalyse skaito ir vertina. Malonus jausmas neabejotinai yra tas, kad ne vienoje šalyje išlaikytas skaitytojų ir kritikų egzaminas, tuo Lietuvai uždirbtas lig tol neturėtas literatūrinis matomumas tose valstybėse. Taip pat norėčiau tikėti, kad ir lietuvių literatūrai sugrąžinau šiek tiek europietiškumo.

O kalbat apie planus ateinantiems 2023-iesiems metams, kurie kartu bus ir jubiliejiniai Vilniaus metai, – gal galite išduoti, kokie darbai bei kūrybiniai projektai jūsų laukia?

Na, Didžiąja Vilniaus saga lenkų kritikų pramintos „Silva rerum“ užbaigimas Lenkijoje, manau, tapo neblogu įvadu į Vilniaus jubiliejinius metus. 2023-iaisiais laukia kelios svarbios mano knygų premjeros užsienyje, tarp jų Prancūzijoje, tad gimtąjį Vilnių neišvengiamai nešuosi su savimi kaip tapatybę, kaip sraigė namelį [juokiasi].

Jau turiu daug kvietimų skaityti paskaitas Vilniaus kultūros istorijos tema Europos ir JAV kultūros institucijose bei universitetuose. Atrodo, kad didžioji dauguma projektų bus nukreipti į išorę, Vilniaus vardo garsinimui. Na, o pačiam Vilniui – nutariau nerti į visišką avantiūrą, į man naują sritį. Tiesa, joje griešiu veikiau kaip antrasis smuikas: Gediminas Gelgotas kuria jubiliejinį simfoninį muzikos kūrinį Vilniui ir mane prikalbino sukurti jam tekstą. Esu didelė muzikos gerbėja, todėl paklusti kitam menui ir jo reikalavimams, pažvelgti į jį iš vidaus yra visiškai nauja, bet labai įdomi ir stimuliuojanti patirtis. Abu esame iki kaulų smegenų vilniečiai, labai panašiai jaučiame miestą ir jo vibracijas, kūrybiškai susikalbame iš pusės žodžio, tad ši kolaboracija labai man įdomi. Rezultatą klausytojai galės išgirsti Vilniaus Filharmonijoje kovo 10 dieną.

Metus reziumuojantį pokalbį tradiciškai norėtųsi baigti palinkėjimu – ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms ateinančių Naujųjų metų proga?

Taikos, teisingumo, sveikatos ir meilės.

Klausinėjo Lina Valantiejūtė

Pauliaus Gasiūno nuotrauka.

Kokie buvo šie metai knygas leidžiančių žmonių akimis? Jūsų dėmesiui – pokalbis su leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktore Saulina Kochanskaite. Apie besibaigiančius metus knygų leidybos srityje, apie autofikcijos žanro populiarumą, svarbiomis premijomis įvertintas knygas ir tai, kas vis dar gali nustebinti skaitytoją. Taip pat – ko knygų pasaulyje laukti ateinančiais 2023-iaisiais.

Kviečiame skaityti.

**

Artėjant naujiems metams, įprasta apibendrinti prabėgusiuosius, žvelgiant iš laiko distancijos sudėlioti akcentus, įvertinti, kas pasikeitė, o kas dar laukia. Norisi, kad ir šie metai visgi netaptų išimtimi. Saulina, kokiais kertiniais žodžiais apibūdintum šiuos knygų metus?

Metai buvo sudėtingi, neramūs, permainingi, bet ir padovanoję naujovių, didelių premijų, galiausiai tiesiog gerų knygų ir prasmingų susitikimų. Nuo įdomių pokalbių mūsų rengiamoje „Knygų savaitėje“, jau tampančioje tradicija, šoko pirmą Vilniaus knygų mugės dieną prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą ir dėl to daugelį ištikusio skaitymo sąstingio iki mūsų leidyklai svarbaus žingsnio svetainėje baltoslankos.lt atverti audioknygų klausymosi platformą. Joje neseniai pristatėme ir Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“ pirmosios dalies audioknygą.

Labai džiugina prancūzų rašytojos Annie Ernaux pelnytas literatūros Nobelis. Jau kitais metais išleisime net du šios rašytojos kūrinius – „Įvykį“ ir „Metus“. Ramina ir guodžia, kad, nepaisant pašonėje vykstančio karo, vis dėlto pavyko išleisti puikių kūrinių. Rekomenduoju atkreipti dėmesį į šias knygas: Clarice Lispector „Žvaigždės valanda“, Jaano Krosso „Žmonės be praeities. Tarp trijų marų“, Davido Diopo „Naktį visų kraujas juodas“, Romanos Romanyšyn ir Andrijaus Lesivo „Kaip Karas pakeitė Rondą“, Douglaso Stuarto „Šugis Beinas“.

Turiu kelis specifiškesnius, bet šiais metais, man regis, visai tinkamus klausimus. Vienas jų susijęs su autofikcine literatūra: ar tik atrodo, ar visgi šio tipo literatūra neužleidžia pozicijų ir lieka aktuali? Šiemet pasirodė penktoji K. O. Knausgårdo ciklo „Mano kova“ knyga, taip pat autofikcinis Emmanuelio Carrèreʼo romanas „Joga“, kitos panašios knygos. Kaip vertintum kasdienybės išgyvenimų ir refleksijos kupinų knygų aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje?

Taip, pasaulyje autofikcija klesti jau nemažai metų. Juk ir Nobelio literatūros premija atiteko A. Ernaux – jau nuo XX a. antros pusės Prancūzijoje nešančiai autofikcinės ir feministinės literatūros vėliavą. Atrodo, kad ši banga vis stipriau pasiekia ir Lietuvą. Džiaugiamės vieni pirmųjų prisidėję prie šio žanro populiarinimo Lietuvoje, kai prieš penkerius metus pradėjome leisti K. O. Knausgårdo romanų ciklą „Mano kova“.

Galbūt šia prasme galima išskirti dvi grupes šiuolaikinių grožinės literatūros skaitytojų: vieniems įdomiau išgalvoti pasauliai, kitiems grožiniame tekste norisi aktualybių, autobiografiškumo, kai tekstas ne įmantrus, o parašytas labai paprastai ir aiškiai, tarytum skaitytum apie savo paties gyvenimą. Nemanau, kad apskritai autofikcija kuo nors pranašesnė už kitą literatūrą. Bet gali būti, kad tai žanras, labiau nei bet kuris kitas atliepiantis ir pasiekiantis šiuolaikinių skaitytojų sąmonę.

Dar nė karto apie tai neklausiau, tad man labai įdomi tavo nuomonė ir požiūris į premijomis įvertintų knygų vertimus ir leidybą. Juk prestižinėmis premijomis įvertintų ar joms nominuotų knygų šiemet pasirodė tikrai nemažai. Štai neseniai pasidžiaugusi, kad metų pabaigoje pasirodys „Booker Prize“ apdovanotas D. Stuarto „Šugis Beinas“, išgirdau leidybos srityje dirbančio žmogaus komentarą: „Jau nieko tuo bukeriu nebenustebinsi.“ Kita vertus, paaiškėjus, kad pastaraisiais metais neišversta garsių Nobelio literatūros premijos laureatės kūrinių, nuvilnija nusivylimas ar net pasipiktinimas. Kaip tau pačiai atrodo – kokia šiandien premijuotų ir nominuotų knygų leidybos situacija, kiek premijos lemia leidėjų pasirinkimą versti knygą ir ar tikimasi, kad jos iš tiesų lems didesnį skaitytojų susidomėjimą?

Premijos tikrai svarbios kaip vienas iš būdų atkreipti skaitytojų dėmesį, pristatyti, išskirti, reklamuoti knygą. Kita vertus, ne kiekviena premijuota knyga, itin vertinama čia ir dabar, atlaiko išbandymą laiku. Apdovanojimai neturėtų būti pagrindinis rodiklis leidžiant knygą. Nors dažnai tokioms knygoms teikiame pirmenybę, jas sureikšminame, vis dėlto atidžiai renkamės iš jų gausos, aklai nepuolame leisti vien nominuotų ar premijuotų knygų.

Tad su bukeriais gal ir mažai ką nustebinsi, bet gera knyga stebina. O tavo minimas „Šugis Beinas“ yra būtent toks retas drugys literatūros scenoje. Jos temos apie priklausomybę nuo alkoholio, sūnaus ir motinos santykį, sudėtingą žmogaus gyvenimą skurdžioje aplinkoje taip pat nenustebintų daug skaitančio žmogaus, bet tai, kaip tekstas sukurtas ir išpildytas, skaitant vietomis tiesiog užima kvapą. Vaizdžiai kalbant, empatiškesnio skaitytojo visatoje tokia knyga gali sukelti ir drugio efektą – paprastas jos skaitymo veiksmas gali imti ir sujudinti tai, kaip žiūri į literatūrą.

Be to, begalės gerų, nuostabių kūrinių, talentingų autorių nebus apdovanoti jokiomis premijomis, bet nuo to jų kūriniai netaps prastesni. Didelis malonumas yra atrasti tokį kūrinį ir jį pasiūlyti skaitytojams. Pavyzdžiui, Walterio Teviso „Valdovės gambitas“ savo laiku nebuvo apdovanotas, o literatūros kritikų ir skaitytojų pripažinimo, ekranizacijos sulaukė praėjus beveik 40 metų nuo autoriaus mirties.

Daugybė kitų autorių, be kurių nė neįsivaizduotume literatūros, nebūtinai buvo kaip nors išskirtinai apdovanoti ar netgi įvertinti savo laiku. Kad ir Jamesas Joyce’as. Jo „Ulisą“ Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje uždrausta išleisti, o Airijoje ilgą laiką – pardavinėti.

Neišvengiamai kirba ir klausimai apie tai, kaip dabar vykstantis karas bei jo nulemti sukrėtimai atsispindės literatūroje, ar sulauksime šiandieninės siaubingos realybės atgarsių, karo išgyvenimų persmelktos literatūros bangos? Klausiu, nes, tarkime, bent kol kas atrodo, kad pandeminės realybės literatūros banga taip ir nesusiformavo, o gal tik neatsirito iki Lietuvos.

Kad ir kaip liūdnai skambėtų, karo tema literatūroje gyvuos tol, kol pasaulyje vyks karai. Turbūt bet kurios tautos literatūra tiesiog persunkta šios temos ar bent jos atšvaitų. Neabejoju, kad ateityje ne vienas vertingas kūrinys reflektuos Rusijos karą prieš Ukrainą. Tokių kūrinių jau leidžiama ir dabar, be to, galima sakyti, kad karas prasidėjo jau 2014-aisiais. Mes 2023 m. pradžioje taip pat planuojame išleisti Ramūno Bogdano trilogijos „Ukrainos tridantis“ paskutinę knygą.

O su kokiomis nuotaikomis žvelgi į 2023-iuosius?

Į 2023-iuosius žengiu nusiteikusi optimistiškai. Nors turbūt laukia dar vieni nelengvi metai, neabejoju, kad vienas iš šviesių dalykų bus naujos geros knygos – ir nauji vardai, ir dar neversta kultinė klasika, ir išsiilgti knygų tęsiniai. Reikia nepamesti vilties.

Klausinėjo Lina Valantiejūtė.

Pokalbis apie vieno ryškiausių estų rašytojo, literatūros klasiko J. Krosso kūrybą, svarbiausius tetralogijos leitmotyvus, tiesiog neįtikėtinai aktualiai ataidinčius ir mūsų laikais, bei kasdienio gyvenimo dalimi tapusį vertimą kaip prieštaringą – precizišką ir tuo pat metu gaivališką – darbą.

Šiuolaikinėje airių literatūroje „vyrauja įvairovės (lyties, rasės, seksualumo, kilmės, etniškumo, skirtingo įgalumo) temos, kintančių romantinių ir šeimos santykių, taip pat motinystės apmąstymai“, sako pastebinti Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros docentė, literatūros kritikė Eglė Kačkutė.

Kviečiame skaityti susirašinėjimą su vertėja apie į bet kokius rėmus sunkiai telpantį romaną, skaitytojų labai dažnai apibūdinamą kaip malonus netikėtumas.

„Žvaigždės valandos“ veikėja Makabėja, našlaitė, mergina-vaikas, norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Gyvenimas, panašus į negyvenimą. Kodėl? Kodėl šis gyvenimas? Kodėl šis pasaulis? Ar išvis esama atsakymų?“ – teigia knygo vertėjas Audrius Musteikis.

Berlyne sausio mėnesį pasikalbėti susitiko du rašytojai – ir iš karto susitarė vienas į kitą kreiptis „tu“. Tai buvo Lina Ever ir Robertas Seethaleris – romanų „Visas gyvenimas“ ir „Tabakininkas“ autorius (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, išleido „Baltos lankos“).