Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas provokuoja skaitytojus patiems nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečia kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją mažojo žmogaus idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.
„Anksčiau apie knygą galvodavau kaip apie duotybę – svarbiausias buvo tekstas ir kas juo sakoma. Dabar tai vis dar tiek pat svarbu, bet knygą ėmiau matyti ir kaip objektą, kuriame nieko nėra savaiminio ir atsitiktinio: vos palietusi viršelį imu galvoti apie jo faktūrą, atsivertusi knygą – apie popieriaus plonumą ar švelnumą, šrifto pasirinkimus, maketą, instinktyviai pažiūriu knygos metriką, išsinagrinėju rengėjų komandą, tiražą, spaustuvę. Apskritai, stebina ir žavi, kiek žmonių, jų įdirbio, išmanymo bei patirties reikia, kad knyga būtų išleista“, – paklausta apie knygos gimimą sako mūsų leidyklos vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė.
Pasakyti, kad Virginie Despentes knyga „Vernonas Subutexas 1“ Prancūzijoje tapo kultinė, kad buvo įtraukta į „Man Booker“ 2018 m. trumpąjį sąrašą, kad pagal romaną sukurtas serialas, o Vernono keliais Paryžiuje vedamos ekskursijos, kad autorė – žymi feministė, 2016–2020 m. – prestižiškiausios Prancūzijoje Goncourt’ų premijos komisijos narė, o anglakalbis pasaulis ką tik sulaukė antros ir trečios knygos dalies vertimų, – tai nepasakyti beveik nieko.
Apie knygų (ne)skaitytoją, kuriam skirtas „Oderis“, distopijos žanrą ir kodėl romano pabaiga reikalauja atidumo – pokalbyje su Dainiumi Vanagu.
Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?
Teksase gyvena dešimties metų mergaitė Hanya, tiesiog apsėsta noro piešti portretus. Ir ji turi galimybę piešti kūnus iš natūros – morge, kur ją nusiveda tėčio, iš Havajų kilusio gydytojo, draugė. Tai tik vienas iš vaikystės prisiminimų, kuriais dalijasi amerikiečių rašytoja, romano „Mažas gyvenimas“ autorė Hanya Yanagihara.
„Įvardijimas, pripažinimas, kad augai disfunkcinėje šeimoje – dėl alkoholio ar kitų priežasčių, – jau reiškia, kad esi sveikimo kelio pradžioje. Nėra gėdinga kalbėti apie tai, kas nutiko tėvų namuose, – atvirkščiai, pasidalintas skausmas tampa mažesnis.“
Šį rudenį lietuvių kalba pasirodė Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romanas „Palaidotas milžinas“ – kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.
„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, iš užmaršties prikeliantis vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų.
Amerikiečių žurnalistę ir rašytoją Lisą Taddeo sėkmė aplankė 2019-aisiais, kai jos debiutinė negrožinė knyga apie moterų seksualinius gyvenimus „Trys moterys“, paremta žurnalistiniu tyrimu, sudrebino anglakalbę rinką.
