Jotema

„Balandės sparnai“ — romanas apie meilę, aistrą, išdavystę ir žmogišką atgailą.

Po globėjiškos tetos sparnu patekusi ir tokiu būdu iš skurdo gėdos ištrūkusi Keitė Kroi užmezga romantiškus santykius su jaunuoliu, Mertonu Denšeriu, žurnalistu, irgi negalinčiu pasigirti dideliais turtais. 

Likimas jaunuolius suveda su turtinga amerikiete Mile, sergančia kažin kokia paslaptinga liga. Ir gudragalvės Keitės galvoje gimsta planas, kaip pasinaudojus mirtina Milės liga ir Denšerio aistra, užsitikrinti gerbtiną padėtį visuomenėje. Balandė — taip švelniai Keitės vadinama Milė — įsikuria spindinčiuose Venecijos rūmuose, kur iki paskutinių dienų aplink ją ratus suka godūs grobuonys, pavilioti pasakiško privilegijuoto pasaulio.

H. Jameso „Balandės sparnams“ jau 120 metų, bet ji vis dar skrenda toliau, į neramią ateitį. Nuo 1902 m., kai buvo išleista, ji tapo savotiška literatūros femme fatale, kuri iki šiol daro įtaką autoriams, kritikams, dramaturgams ir prodiuseriams. Romane puikiai atsiskleidžia H. Jameso talentas perteikti aistrą, parodyti meilę nepaprastai siaubingomis ir kerinčiomis formomis.

Pagal šį H. Jameso romaną 1997 m. buvo pastatytas filmas (rež. Iainas Softley), kuriame vaidina Helena Bonham Carter (už sukurtą vaidmenį nominuota „Oskarui“), Linusas Roache’as ir Alison Elliott.

Henry Jamesas (1843–1916) — vienas garsiausių angliškai rašiusių rašytojų pasaulyje. Gimęs Amerikoje, didesnę gyvenimo dalį praleido Anglijoje. Vienintelė jo gyvenimo prasmė buvo rašymas. Jo kūryba žymi perėjimą nuo literatūrinio realizmo prie modernizmo. Savo kūriniuose didelį dėmesį skyrė Amerikos ir Anglijos visuomenėms palyginti. Kritikų itin vertinamas savitas H. Jameso stilius, kuriuo jis subtiliai ir rafinuotai, dažnai fragmentiškai išreiškia žmogaus vidinį gyvenimą: mintis, prieštaravimus, jausmus...

TU SUKLYDAI. O JIE TAI VADINA NUŽUDYMU.

Kiekvieną pirmadienį 49-erių Elė prižiūri savo anūką Džošą. Atrodo, nėra nieko, ką ji mylėtų stipriau už šį berniuką, tikrą jos akių ir širdies džiaugsmą. Moters laimę temdo tik vyro neištikimybė. Bet Rodžeris prisiekė, kad viskas baigta, o Elė apsisprendė būti dėkinga už tai, ką turi.

Ir štai vieną dieną, kai ji prižiūri Džošą, vyrui paskambina ta moteris. Elė nusigręžia nuo anūko vos akimirkai. Tai, kas nutiko paskui, pakeis jos gyvenimą amžiams. Bet ar tikrai dėl visko kalta ši akimirka? Juk Elė kuo uoliausiai daugybę metų slėpė savo praeitį.

Tad tai, kas atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, gali imti panašėti į nužudymą...

Sunday Times bestselerio „Mano vyro žmona“ autorė grįžta su puikiai parašytu psichologiniu trileriu. „Vos nusigręžiau“ neabejotinai patiks Lisos Jewell gerbėjams.

„Be proto geras trileris. Pavergiantis, aštrus tekstas su nenuspėjamais viražais!“

B. A. Paris

„Prarijau jį — buvau tokia įsijautusi, kad negalėjau atsitraukti iki išnaktų.“

Teresa Driscoll

„Psichologinių trilerių gerbėjus užkabins nuo pirmo puslapio.“

Closer

„Vienas geriausių pastarųjų dienų psichoologinių trilerių.“

S. D. Sykes

„Jaudinantis, emocionalus ir dinamiškas tekstas. Tokių siužeto viražų nė nenujaučiau.“

Claire Douglas

Jane Corry — buvusi žurnalistė, trejus metus dirbusi griežtojo režimo vyrų kalėjime. Jos patirtis, neretai priverčianti pasišiaušti plaukus, įkvėpė ankstesnius jos psichologinius trilerius, tapusius Sunday Times bestseleriais, tarp jų ir lietuvių kalba jau išleistus romanus „Mano vyro žmona“ (My Husband’s Wife), „Vos nusigręžiau“ (I Looked Away), „Dingęs tavo vyras“ (The Dead Ex). Jane Corry dėsto kūrybinį rašymą Oksfordo universitete ir nuolat publikuoja tekstus Daily Telegraph bei My Weekly Magazine. Jos kūriniai laimėjo ne vieną prizą, o pati autorė skaito kūrybinio rašymo paskaitas visame pasaulyje ir dalyvauja literatūros festivaliuose. Jane Corry knygos išleistos daugiau nei 35 šalyse.

Amerikiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Steinbecko apysaka „Apie peles ir žmones“ pirmą kartą išleista 1937 metais. Tai pasakojimas apie du klajūnus, didžiosios krizės metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje. Du bičiuliai — smulkaus sudėjimo atsargus ir protingas Džordžas ir nepaprastai fiziškai stiprus, bet nedidelio protelio Lenis — nusisamdo sezoniniams lauko darbams šalia upės įsikūrusioje turtingoje fermoje. Abu vyrai ketina užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo svajonę — nusipirkti žemės lopinėlį, auginti triušius ir gyventi be jokių rūpesčių.

Vis dėlto savo jėgos nesuprantantis ir jos nevaldantis kvailelis Lenis nuolat patenka į skaudžias situacijas su gyvūnais ir žmonėmis. Galiausiai vieną dieną fermoje įvyksta tragedija, amžiams supynusi Džordžo ir Lenio likimus.

Apysakoje išskiriami keli pagrindiniai motyvai: žmonių susvetimėjimo, vienatvės, apgailėtinos moterų teisių būklės JAV ir tikros, stiprios draugystės išskirtinumo.

„Apie peles ir žmones“ tapo vienu populiariausių Johno Steinbecko kūrinių. Pagal knygą buvo sukurti du filmai — 1939 metais (rež. L. Milestone‘as) ir 1992 metais (rež. G. A. Sinise‘as).

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

Žymaus amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Johno Steinbecko romane „Konservų gatvė“ su šilta ironija ir humoru pasakojama apie linksmą ne pačių aukščiausių miestelio gyventojų sluoksnių gyvenimą ir jų kasdienę buitį, išsiskiriančią nekasdieniškomis mintimis apie žmones ir pasaulį.

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

Dostojevskio gyvenimas pažymėtas talento ir tragizmo ženklu. Jaunystėje kaip revoliucionierius nuteistas mirties bausme, išgyveno paskutinę minutę atšauktą egzekuciją ir Sibiro tremtį bei pergyveno milžiniškų pokyčių laikotarpį Rusijoje, bet galiausiai buvo pripažintas ir pateko net į artimiausią caro aplinką. Jis užmezgė tris nuostabius meilės romanus, ir juos visus temdė sekinanti epilepsija ir priklausomybė nuo azartinių lošimų. Tarp viso to jis kažkaip rado laiko rašyti apsakymus, publicistiką ir romanus, tokius kaip „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, — šie kūriniai šiandien pripažįstami vienais geriausių visų laikų pasaulio literatūros šedevrų. 

Knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi kruopščiai susieja pasirinktas ištraukas iš rašytojo kūrybos su istoriniu kontekstu ir taip sukuria nušviečiančią ir neretai stebinančią visumą. Tokio darbo rezultatas — romanistinė biografija, įtraukianti skaitytoją į plačią Dostojevskio pasaulio panoramą: nuo Sibiro katorgos iki Europos lošimo namų salių, nuo drėgnų ir šaltų caro tvirtovės kalėjimo kamerų iki rafinuotų Sankt Peterburgo salonų. Christofi pasakoja apie tris moteris, kurių gyvenimai buvo labai stipriai susipynę su paties Dostojevskio biografija: džiovininkę Mariją, smarkiąją Poliną, fantazavusią apie caro nužudymą, ir ištikimąją stenografistę Aną, daug dirbusią, kad būtų išsaugotas jo literatūrinis palikimas. 

Skaitydamas tarp grožinės literatūros kūrinių eilučių, Christofi atkuria memuarus, kuriuos galėjo parašyti pats Dostojevskis, jei jo planų nebūtų pakoregavęs gyvenimas ir literatūrinė sėkmė. Jis pateikia naują, dar nematytą menininko portretą: drovus, bet atsidavęs meilužis, atjaučiantis paprastos liaudies draugas, ištikimas brolis ir bičiulis bei rašytojas, gebantis prasiskverbti iki pat žmogaus sielos gelmių.

„Knyga „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — nepaprastai įdomus pasakojimas, talentingai prikeliantis naujam gyvenimui vieną didžiųjų ir sudėtingųjų pasaulio literatūros asmenybių. Visi, kurie dievina jo romanus, žavėsis ir šia knyga.“
Sue Prideaux, knygos „Aš dinamitas! Friedricho Nietzsche’s gyvenimas“ autorė

„Nesvarbu, ar apie Dostojevskį žinote viską, ar nieko, ar mylite jį, ar jo nekenčiate (o jis buvo itin erzinanti asmenybė), tai yra puiki šiuolaikinė biografija, aukštinanti žmogaus sudėtingumą ir sujungianti stulbinančias naujas žinias apie rašytojo gyvenimą su karšta meile jo knygoms. Alex Christofi nupiešė charizmatiškiausią ir patraukliausią nusikamavusio, bet genialaus žmogaus paveikslą.“
Viv Groskop, knygos „Anos Kareninos sprendimas: gyvenimo pamokos rusų literatūroje“ autorė

„Rašydamasišmoningai, tolygiai derindamas faktus bei grožinę literatūrą, knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi meistriškai sukūrė nuostabų, į griežtus žanrų apibrėžimus netelpantį kūrinį, kuris neabejotinai sužavės Dostojevskio ir rusų klasikos gerbėjus. Drąsus, įtaigus biografijų rašymo meno pavyzdys.“
Douglas Smith, knygos „Rasputino biografija“ autorius

„Alex Christofi sukūrė žavų mišrūną — pasakojimą apie Dostojevskio gyvenimą, kuriame žinomi faktai susilieja su jo laiškais ir autobiografiškiausiais grožinės literatūros elementais. Rezultatas primena nuspalvintas kino filmų juostas: po knygos puslapius nerangiai kėblinančiam Dostojevskiui būdingas teisumas ir kone šiurpus tikroviškumas.“
Chris Power, romanistas, apsakymų rinkinio „Motinos“ autorius

„Dinamiška istorija apie vidinį ir išorinį Dostojevskio gyvenimą <…>. Sparčiai besirutuliojantis Christofi pasakojimas padeda užčiuopti Dostojevskio nutrūktgalvišką, padriką ir nirtulingą stilių.“
Financial Times

Alex Christofi yra „Transworld Publishers“ vyriausiasis redaktorius, romanų Let Us Be True („Būkime teisingi“) ir Glass („Stiklas“) autorius, Betty Trask literatūros premijos laureatas. Jo tekstai publikuoti daugybėje leidinių, tarp jų ir Guardian bei The White Review. „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — pirmasis jo negrožinės literatūros kūrinys.

Laikas, kurį daktarė Amanda Brown praleido žinomuose Didžiosios Britanijos kalėjimuose. Tai tikra, autentiška, labai nuoširdi istorija ir perkamiausia The Sunday Times autobiografija.

Šie siaubą keliantys, širdį veriantys ir stebinantys pasakojimai, pacientai ir negalavimų atvejai atspindi jos darbą kalėjime.

Smurtas. Narkotikai. Savižudybės. Sveiki atvykę į „Kalėjimo gydytojos“ pasaulį.

Dr. Amanda Brown pirmiausia gydė kalinius liūdnai pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės jaunųjų nusikaltėlių pataisos namuose, vėliau — žinomame Vormvudo Skrabse ir galiausiai — didžiausiame Europoje moterų kalėjime Bronzfilde.

Gydytoja tapo stebėtinų nėštumų ir baisių protestų, smurtinių išpuolių prieš kalinius ir širdį veriančių savižudybių liudininke.

Stebėtinuose, įkvepiančiuose memuaruose Amanda prisimena istorijas, pacientus ir negalavimų atvejus, padėjusius sėkmingai klostytis gydytojos karjerai, nors daugelis iš mūsų jau verčiau norėtų apie tokius pamiršti.

Ji vis dar gydo kalinius, nekreipdama dėmesio į jų nusikaltimus.

Dr. Amanda Brown dirba bendrosios praktikos gydytoja didžiausiame moterų kalėjime Europoje — Bronzfilde. Ji daugelį metų buvo Nacionalinės sveikatos tarnybos gydytoja, tačiau atsisakė šių pareigų ir įsidarbino įkalinimo įstaigose. Teikė gydymo paslaugas nepilnamečių pataisos namuose, vėliau persikėlė į vyrų kalėjimą — Vormvudo Skrabsą, o galiausiai atsidūrė Bronzfilde, kur darbuojasi iki šiol. „Kalėjimo gydytoja“ — pirmoji gydytojos knyga.

„Istorijoms netrūksta humoro ir didelio susirūpinimo kalinčių pacientų gyvybėmis. Tai skvarbi ir kupina užuojautos knyga, kurioje aprašomi sudėtingi ir sugriauti kai kurių kalinių gyvenimai. Tai kruopščiai parašyta, informatyvi ir įtraukianti knyga.“ 
The Mail on Sunday

„Čia ne tik stebinančios anekdotinės situacijos, bet ir didesnį pasitenkinimą teikiančios gydytojo profesijos subtilybės, dirbant su kaliniais, kurie siunčia jai padėkos laiškus, spinduliuojančius viltį.“ 

i Newspaper

„Istorijos bribloškiančios ir keliančios šiurpą, nors, tiesą sakant, daugelis jų nepakeliamai liūdnos, o kai kurių aprašymus ganėtinai sunku skaityti nekrūptelėjus. Visa tai sušvelnina dažni vilties ir humaniškumo proveržiai, nes kitaip tai būtų tik niūrus žmonių iš žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimo vaizdavimas.“

The Telegraph

„Knygoje aprašomi visi kalėjimo gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai su širdį šildančiu atvirumu, kuris priverčia išsižioti iš nuostabos.“

Sunday Express S Magazine

Tiesa buvo užkasta... iki šiol

Kai per archeologų praktikantų kasinėjimą randami žmonių kaulai, sklypas Juodajame Krašte detektyvei Kimai Stoun staiga virsta nusikaltimo vieta. Atverčiama dar viena paini byla, kurios užuomazgos skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį.

Surūšiavus padrikus kaulus paaiškėja, kad kape toli gražu ne viena auka. Kaulai liudija apie neįsivaizduojamą siaubą, nes ant palaikų likusios kulkų ir žvėrių spąstų paliktos žymės.

Priversta dirbti kartu su detektyvu Trevisu, su kuriuo sieja nemaloni patirtis, Kima pradeda aiškintis kitų dviejų šeimų tamsius santykius. O kol detektyvė panirusi į šį sudėtingą tyrimą, jos komanda tiria virtinę šlykščių neapykantos nusikaltimų. Priartėjusi prie tiesos apie žmogžudystes apleistame sklype Kima sužino, kad vienam jos komandos nariui gresia mirtinas pavojus ir... laikas senka. Ar pavyks jį išgelbėti nuo dar vieno nepaženklinto kapo?

Angela Marsons įvairiausias istorijas pradėjo rašyti dar mokykloje. Žinoma, visas jas kišo į stalčių, kol galiausiai nusprendė rašymo imtis rimtai. Tačiau kaip neretai tokiais atvejais būna, pasiūlyti leidėjams jos romanai pasirodydavo patrauklūs, tačiau jų atsakymas būdavo: „Deja, kažko trūksta...“

Galiausiai A. Marsons nusprendė parašyti istoriją tik sau. Nepataikaudama nei numanomiems skaitytojams, nei leidėjams ar dar kam nors. Tiesiog ėmėsi kurti iš širdies. Ir neprašovė pro šalį — psichologinis detektyvas „Nebylus riksmas“ sulaukė ir leidėjų dėmesio, ir skaitytojų liaupsių. O pagrindinė veikėja savo kartais nuožmiu, kartais nenuspėjamu ir labai labai retai jautriu charakteriu tarsi pati reikalauja nesustoti – kurti ir daugiau šios serijos knygų. Visos jos išlaiko šiam žanrui tiesiog būtiną įtampą, o pati veikėja keliauja iš knygos į knygą, narpliodama vis naujus nusikaltimus. Ir kaipgi kitaip, juk pati A. Marsons sako, kad „pasaulis — pavojinga vieta gyventi. Ir visai ne dėl blogų žmonių, o dėl tų, kurie nieko nesiima“.

Visgi išskirtinis A. Marsons kūrybos bruožas — didelis dėmesys psichologijai: jai visada be galo svarbūs nusikaltimo motyvai, nusikaltėlio charakteris ir, žinoma, tyrėjos Kimos Stoun psichologinis portretas. „Sąžinė — ne daugiau, nei baimė būti pričiuptam. Žmogaus protas nenuspėjamas: jis gali rojų paversti pragaru, o pragarą — rojumi“, — įsitikinusi A. Marsons.

Šiuo metu Angela Marsons gyvena Rouli Ridže, Didžiojoje Britanijoje, o pagrindinė jos veikla, žinoma, rašymas. Bestselerių autorė mėgsta keliauti, ypač yra pamilusi Italiją. O jos didžiausi mokytojai ir įkvėpėjai, kaip pati prisipažįsta, — T. Gerritsen, L. Gardner, J. Patterson, P. James

Manai, kad esi saugi... Bet ar tikrai?

Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis — neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.

Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška... 

Ir tai dar ne pabaiga.

Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

„Chriso Carterio pinama siužeto linija šiek tiek primena Patricios Cornwell stilių.“ 

Mail on Sunday

„Dėmesį kaustantis romanas... ne bailiams.“ 

Heat

„Negali liautis vertęs puslapių.“

Express

Taiklių komentarų pilna, beprotiškai smagi, kai kada širdį verianti knyga apie žmogų, kuris bręsta, suauga ir gyvenimo kelyje susiduria su įvairiomis meilės rūšimis.

Jei kalbėtume apie brendimo laikotarpiu patirtus sunkumus ir pergales, Dolly Alderton teko išgyventi visko. Savo atsiminimuose ji atvirai pasakoja, kaip įsimyli, kaip grumiasi su polinkiu prisikurti rūpesčių, susiranda darbą, organizuoja vakarėlius ir juose lėbauja, kaip ją palieka vaikinai, o mergina įsisąmonina, kad tik bičiulės ją palaikys po kiekvieno mieste praleisto chaotiško vakaro. Tai knyga apie prastus pasimatymus, geras drauges ir, svarbiausia, apie pamažu stiprėjantį supratimą, kad, norint būti laimingai, reikia gerai pažinti save, o tai labai sunku.

Išraiškingame, šmaikštumo ir įžvalgų, jausmingumo ir humoro sklidiname Dolly Alderton debiutiniame romane persipina asmeninės istorijos, satyriniai pastebėjimai, sąrašai, receptai ir kitokios literatūrinės miniatiūros, pažįstamos įvairiausio amžiaus moterims — visa tai taip pralinksmins, kad leipsite juokais. Knyga „Viskas, ką žinau apie meilę“ pasakoja apie suaugusiojo gyvenimo pradžiai įprastus vargus, nepakenčiamą jo neužtikrintumą, bet kartu ir kitokio, brandesnio, gyvenimo viltį.

„Rafinuota ir be galo linksma knyga, su malonumu perskaičiau kiekvieną puslapį. Mane užbūrė autorės šiluma ir išmintis: Dolly parašė išskirtinę knygą, kuri emociškai palies visas moteris.“

Emma Jane Unsworth

„Man neapsakomai patiko romanas, norėjau, kad jis niekada nesibaigtų, Dolly Alderton puikiai geba prikaustyti skaitytojų dėmesį. Ji labai talentinga.“

Marian Keyes

„Norą Ephron galima vadinti šaunia teta, kurios gailitės niekada neturėję, o Dolly Alderton — numylėtąja pussesere. Romanas mane sužavėjo, ir aš neįsivaizduoju, kam jis galėtų nepatikti. Skaityti šią knygą — tikras malonumas.“

Kristen Roupenian, apsakymo „Cat Person“ autorė

„Alderton ne pagal metus išmintinga — gyvenimo pamokas ji išmoko gerokai anksčiau nei sulaukusi brandaus amžiaus, nors daugumai mūsų, menopauzę patyrusių matronų, vis dar jas sunku įsisavinti. Nuostabi rašytoja neabejotinai įkvėps ištisą kartą, kaip tą anksčiau darė Caitlin Moran.“

Julie Burchill

„Smagi, seksuali ir protinga Dolly Alderton tiesiog pribloškiamai pasakoja apie žmogaus dvasines kančias. Su kvapą atimančiu atvirumu rašo, kaip užsidega geismu, kaip užgęsta jos meilė; kiekvienas skyrius primena naktinius pašnekesius su geriausia drauge, pokalbius, kurių jums nė kiek nesinori nutraukti.“

Clover Stroud

„Knyga kupina juoko ir gyvybės — ją tiesiog prarijau. Iš atskirų fragmentų Alderton sukūrė kai ką gražaus ir nuoširdaus.“

Amy Liptrot

Dolly Alderton — apdovanojimų pelniusi žurnalistė, kurios straipsnius spausdino įvairūs leidiniai, įskaitant The Sunday Times, The Daily Telegraph, GQ, Marie Claire, Red ir Grazia. Nuo 2015 iki 2017 metų ji rašė The Sunday Times Style pažinčių skiltį. Dabar televizijoje kuria scenarijus ir režisuoja laidas, be to, su kolege veda savaitinę „The High Low“ tinklalaidę apie popkultūrą.

Itenas Alenas Houlis, linksmas, nuoširdus, sąžiningas žmogus, sėkmingai tarnauja italo parduotuvėje, turi gražią šeimą, santaupų juodai dienai ir, atrodo, šiaip taip suduria galą su galu. Dienos lekia ramiai ir nuspėjamai, kol visi aplink, lyg susitarę, ima bruzdėti: bankininkas bando išvilioti indėlį, žmona įsivaizduoja, kaip vaikščiotų aukštai pakelta galva, jei šeima praturtėtų, o vaikai be užuolankų klausia, kada jie pagaliau būsią turtingi?

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.