Jotema

Milijoniniais tiražais leidžiamų The Sunday Times bestselerių autorius Chrisas Carteris pristato kaip niekad įtraukiantį ir nuožmų trilerį apie Robertą Hanterį.

„Ar tikite, kad egzistuoja velnias, detektyve? — paklausė pareigūnas kitame ryšio linijos gale. — Jei ne... atvažiavęs čia patikėsite.“

Robertas Hanteris iškviečiamas į tokio žiauraus nusikaltimo vietą, kokio anksčiau jam dar neteko regėti. Tampa dar šiurpiau, kai skrodimo metu aptinkama nežinomo eilėraščio eilutė, žudiko palikta aukos kūne.

Neilgai trukus randamas dar vienas kūnas. Nužudymo metodas ir braižas skiriasi, bet nevaldomas smurtas išduoda, kad šiuos nusikaltimus įvykdė tas pats žmogus. Hanterio nuogąstavimai pasitvirtina aptikus dar vieną eilėraščio citatą.

Eilėraštis ne tik susieja du nužudymus, bet ir tampa įrodymu, kad pradėjo siautėti serijinis žudikas.

Neturėdamas bemaž jokių teismo ekspertizės įrodymų, Robertas Hanteris privalo sučiupti tokį disciplinuotą ir organizuotą žudiką, kokio lig šiol nebuvo sutikęs. Šis žmogus mėgaujasi aukų baime, jam mirtis — pamoka, kurią aukos turi išmokti.

„Nuostabiai papasakota istorija ir nepriekaištingai perteiktas žudiko paveikslas parodo, kokį meistriškumą pasiekė Carteris. “

Daily Mail

„Buvęs kriminalistikos psichologas Carteris šiurpinančius serijinių žudikų portretus kuria remdamasis patirtimi, todėl būkite pasirengę susidurti su siaubu. “

Heat

„Carteris yra dirbęs kriminalinės psichologijos srityje, todėl žudikai jo romanuose pavaizduoti itin tikroviškai.“

Mail on Sunday

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

„Trys draugai“ — liūdnas romanas apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga ne apie laiką, o apie save: sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. Trys herojai — skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, kuriems draugystė — vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Rašytoją jaudino didysis jo amžiaus skausmas — fašizmas ir karas. Jis negalėjo jų panaikinti, bet mokėjo jų neapkęsti, kaip priešpriešą blogiui iškeldamas nenugalimą žmogiškąjį orumą..

„Lakštingala“ pasakoja dviejų seserų istoriją Antrojo pasaulinio karo metais; Izabelė gyvena Paryžiuje, Viana — provincijos miestelyje. Abi prislėgtos ir įskaudintos ankstyvos motinos netekties ir nerūpestingo tėvo elgesio.

Seseris išskyrė metai ir patirtis, idealai, aistra ir susiklosčiusios aplinkybės; kiekvienai iš jų teko keliauti savuoju pavojų kupinu keliu vokiečių okupuotoje ir karo nualintoje Prancūzijoje. Vis dėlto abi randa būdų mylėti ir atleisti.

Tai pirmasis K. Hannah istorinis romanas, kuriame Izabelės paveikslą sukurti įkvėpė stiprios dvasios moters, vedusios numuštus sąjungininkų lakūnus per Pirėnus Didžiojo karo metais, gyvenimo istorija. Autorė drąsiomis įžvalgomis perteikia Antrojo pasaulinio karo panoramą ir atskleidžia nematomą karo pusę. Be to, rašytojos sumanymas kuo puikiausiai pateisina intrigą — istoriją pasakoja viena iš seserų, bet skaitytojas iki pat pabaigos nežino kuri. Veiksmas dinamiškas, emocinė įtampa, pagardinta geru žiupsniu romantikos, neatlėgsta per visą knygą. Tai romanas, parašytas visiems... kiekvienam.

„Lakštingala“ — pirmasis K. Hannah istorinis romanas, kuriame atskleidžiamas gyvenimas nacių okupuotoje Prancūzijoje.

„Gražiai parašyta jaudinanti gyvenimo, meilės, karo siaubo studija, atskleidžianti įvairius žmonių poelgius atsidūrus neįtikėtinai sunkiose situacijose, ką jau kalbėti apie sunkią prievolę saugoti paslaptis. Įtaigus, galingas pasakojimas sklidinas veiksmo ir emocijų; neabejoju, kad knyga bus dar vienas hitas.“

Sara Gruen, rašytoja

„Lakštingala“ neabejotinai užburianti! Paėmiau ją į rankas po vakarienės manydama, kad tą vakarą paskaitysiu tik kelis skyrius, bet niekaip negalėjau atsiplėšti. Tai ne tik emocionalus pasakojimas, puikiai sukurti personažai, kuriais ilgainiui pradedi rūpintis ir dėl jų nerimauti, bet ir istorinių žinių suteikianti knyga... Paskaitykite. Nuolat teks spėlioti, kuri iš dviejų seserų, jaunų drąsių moterų, Viana ar Izabelė, buvo teisi; jos abi elgėsi taip, kaip joms atrodė teisinga, susiklosčius pačioms sunkiausioms aplinkybėms. Antrojo Pasaulinio karo istoriko Lawrence′o Langerio žodžiais tariant, joms „per dažnai tekdavo rinktis neturint jokio pasirinkimo“.“

Dr. Miriam Klein Kassenoff, Majamio holokausto instituto direktorė

„Man patinka Kristin Hannah „Lakštingala“. Ji tarsi atriekė Antrojo Pasaulinio karo metų prancūziško gyvenimo riekę, nuostabiai perteikdama visas smulkmenas ir dramatizmą. Bet labiausiai šiame romane man patiko dviejų seserų santykiai ir Hannah svarstymai, kaip elgiamės tą akimirką, kai sulaukiame didžiulio iššūkio. Ar sukylame, ar pasiduodame? Ar būname didvyriai, ar bailiai? Ar liekame ištikimi mylimiems žmonėms, ar juos išduodame? Hannah aiškinasi šiuos klausimus atvira širdimi ir labai subtiliai.“

Lisa See, rašytoja

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

„Mirusios sielos“ — ypatingas literatūros veikalas. Kas yra tos „mirusios sielos“? Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas važinėja po Rusijos dvarus ir superka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus (atrodytų, kad nelaimingos „sielos“ — tai tie mirę baudžiauninkai). O kam jis perka, kam reikalingi mirusių žmonių sąrašai, kuriuos Čičikovas taip kruopščiai deda į savo dėželę ir užrakinęs saugo? Ilgai išlieka neaišku.

Galvok, skaitytojau, kaip nori, kaip tau geriau atrodo... 

Nikolajus Gogolis — ukrainiečių kilmės rašytojas, dar yra vadinamas rusų literatūros krikštatėviu. Nors N. Gogolis buvo laikomas viena ryškiausių rusų realizmo literatūros figūrų, tačiau šio titulo pats autorius nepripažino.

„Pavadinti Aušvicą moralinio nuopuolio vieta būtų pernelyg švelnu. Tai buvo panašu į juodąją skylę, kurioje visas žemės blogis įsiurbdavo ištisas tautas ir istorijas. (...) Tai buvo fenomenas.“

Vokiečio Oskaro Šindlerio ir jo išgelbėtų nuo Holokausto daugiau nei tūkstančio žydų istorija prasiskverbia iki giluminių humanizmo šaknų. Ne be reikalo romano formą jai suteikęs australų rašytojas Thomas Keneally savo knygą 1982-aisiais pavadino „Šindlerio laivu“ (Schindler’s Ark) — kaip aliuziją į biblinį Nojaus laivą. Po dešimtmečio pasirodžiusi Steveno Spielbergo režisuota romano ekranizacija pakoreguotu pavadinimu „Šindlerio sąrašas“ šią jaudinančią Antrojo pasaulinio karo istoriją plačiai išpopuliarino visame pasaulyje, ir savo įtaigos mastais ji dar labiau susilietė su amžinomis ir universaliomis biblinėmis tiesomis.

Iš kur kyla „Šindlerio sąrašo“ — literatūrinės vaizduotės ne itin paveikto dokumentinio pasakojimo — įtaigos jėga? Be jokios abejonės, iš pagrindinio herojaus Oskaro Šindlerio charakterio — žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jeigu jai taikysime griežtus dorovinio elgesio kriterijus. Kitaip negu kino filme, knygoje pateikta tolesnė — pokario — Šindlerio gyvenimo ir likimo istorija iki pat jo mirties sustiprina metafizinį pojūtį, kad šį Pasaulio Teisuolį keleriems metams bus atsiuntusios gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje palaikančios jėgos — kaip kitados judėjų patriarchą Nojų.

Tomas Kenelis (Thomas Keneally) gimė 1935 metais, studijavo Sidnėjuje, Australijoje. Be „Šindlerio sąrašo“, kuriam skirtos Bukerio ir L. A. Times premijos, jis dar yra parašęs knygas To Asmara („Į Asmarą“), Chant of Jimmie Blacksmith („Džimio Bleksmito giesmė“), Flying Hero Class („Skrydis didvyrių klase“), nominuotas Sunday Express Metų knygos premijai. Rašydamas „Šindlerio sąrašą“, autorius dėstė Kalifornijos universitete Irvine, ten jam buvo suteiktas garbės profesoriaus vardas.

Dostojevskio gyvenimas pažymėtas talento ir tragizmo ženklu. Jaunystėje kaip revoliucionierius nuteistas mirties bausme, išgyveno paskutinę minutę atšauktą egzekuciją ir Sibiro tremtį bei pergyveno milžiniškų pokyčių laikotarpį Rusijoje, bet galiausiai buvo pripažintas ir pateko net į artimiausią caro aplinką. Jis užmezgė tris nuostabius meilės romanus, ir juos visus temdė sekinanti epilepsija ir priklausomybė nuo azartinių lošimų. Tarp viso to jis kažkaip rado laiko rašyti apsakymus, publicistiką ir romanus, tokius kaip „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, — šie kūriniai šiandien pripažįstami vienais geriausių visų laikų pasaulio literatūros šedevrų. 

Knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi kruopščiai susieja pasirinktas ištraukas iš rašytojo kūrybos su istoriniu kontekstu ir taip sukuria nušviečiančią ir neretai stebinančią visumą. Tokio darbo rezultatas — romanistinė biografija, įtraukianti skaitytoją į plačią Dostojevskio pasaulio panoramą: nuo Sibiro katorgos iki Europos lošimo namų salių, nuo drėgnų ir šaltų caro tvirtovės kalėjimo kamerų iki rafinuotų Sankt Peterburgo salonų. Christofi pasakoja apie tris moteris, kurių gyvenimai buvo labai stipriai susipynę su paties Dostojevskio biografija: džiovininkę Mariją, smarkiąją Poliną, fantazavusią apie caro nužudymą, ir ištikimąją stenografistę Aną, daug dirbusią, kad būtų išsaugotas jo literatūrinis palikimas. 

Skaitydamas tarp grožinės literatūros kūrinių eilučių, Christofi atkuria memuarus, kuriuos galėjo parašyti pats Dostojevskis, jei jo planų nebūtų pakoregavęs gyvenimas ir literatūrinė sėkmė. Jis pateikia naują, dar nematytą menininko portretą: drovus, bet atsidavęs meilužis, atjaučiantis paprastos liaudies draugas, ištikimas brolis ir bičiulis bei rašytojas, gebantis prasiskverbti iki pat žmogaus sielos gelmių.

„Knyga „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — nepaprastai įdomus pasakojimas, talentingai prikeliantis naujam gyvenimui vieną didžiųjų ir sudėtingųjų pasaulio literatūros asmenybių. Visi, kurie dievina jo romanus, žavėsis ir šia knyga.“
Sue Prideaux, knygos „Aš dinamitas! Friedricho Nietzsche’s gyvenimas“ autorė

„Nesvarbu, ar apie Dostojevskį žinote viską, ar nieko, ar mylite jį, ar jo nekenčiate (o jis buvo itin erzinanti asmenybė), tai yra puiki šiuolaikinė biografija, aukštinanti žmogaus sudėtingumą ir sujungianti stulbinančias naujas žinias apie rašytojo gyvenimą su karšta meile jo knygoms. Alex Christofi nupiešė charizmatiškiausią ir patraukliausią nusikamavusio, bet genialaus žmogaus paveikslą.“
Viv Groskop, knygos „Anos Kareninos sprendimas: gyvenimo pamokos rusų literatūroje“ autorė

„Rašydamasišmoningai, tolygiai derindamas faktus bei grožinę literatūrą, knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi meistriškai sukūrė nuostabų, į griežtus žanrų apibrėžimus netelpantį kūrinį, kuris neabejotinai sužavės Dostojevskio ir rusų klasikos gerbėjus. Drąsus, įtaigus biografijų rašymo meno pavyzdys.“
Douglas Smith, knygos „Rasputino biografija“ autorius

„Alex Christofi sukūrė žavų mišrūną — pasakojimą apie Dostojevskio gyvenimą, kuriame žinomi faktai susilieja su jo laiškais ir autobiografiškiausiais grožinės literatūros elementais. Rezultatas primena nuspalvintas kino filmų juostas: po knygos puslapius nerangiai kėblinančiam Dostojevskiui būdingas teisumas ir kone šiurpus tikroviškumas.“
Chris Power, romanistas, apsakymų rinkinio „Motinos“ autorius

„Dinamiška istorija apie vidinį ir išorinį Dostojevskio gyvenimą <…>. Sparčiai besirutuliojantis Christofi pasakojimas padeda užčiuopti Dostojevskio nutrūktgalvišką, padriką ir nirtulingą stilių.“
Financial Times

Alex Christofi yra „Transworld Publishers“ vyriausiasis redaktorius, romanų Let Us Be True („Būkime teisingi“) ir Glass („Stiklas“) autorius, Betty Trask literatūros premijos laureatas. Jo tekstai publikuoti daugybėje leidinių, tarp jų ir Guardian bei The White Review. „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — pirmasis jo negrožinės literatūros kūrinys.

Manai, kad esi saugi... Bet ar tikrai?

Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis — neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.

Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška... 

Ir tai dar ne pabaiga.

Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

„Chriso Carterio pinama siužeto linija šiek tiek primena Patricios Cornwell stilių.“ 

Mail on Sunday

„Dėmesį kaustantis romanas... ne bailiams.“ 

Heat

„Negali liautis vertęs puslapių.“

Express

Ericho Maria Remarque‘o (1898-1970) romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. Paprastomis, natūraliomis ir lakoniškomis stilistinėmis priemonėmis Remarque‘as užčiuopė ir įprasmino pagrindinio herojaus Pauliaus Boimerio ir jo bendraamžių, atsidūrusių mirties akivaizdoje, dvasines būsenas.

Pasaulinės literatūros klasiko, vieno iš ryškiausių XX a. vadinamosios „prarastosios kartos“ rašytojų Ericho Maria Remarque‘o literatūrinė kūrinių vertė neblėsta iki šiol – jo romanai tebetraukia vis naujas skaitytojų kartas. Turbūt daugeliui dar jaunystėje teko susipažinti su jo garsiausiais romanais – „Vakarų fronte nieko naujo“, „Trys draugai“ ar „Juodasis obeliskas“, liudijančiais išgyventą sudėtingą karo ir ekonominio nuosmukio Vokietijoje patirtį.

Ir nors šiandien skaitydami jo knygas žavimės rašytojo talentu, tačiau jeigu pamėgintume geriau įsivaizduoti, kokia skausminga kaina šie kūriniai atsirado, mūsų susižavėjimas tikriausiai sumištų su liūdesiu ar užuojauta. Visgi Remarque'o kūriniai mums, skaitytojams, perduoda šviesią viltį apie šio pasaulio trapumą ir meilę artimui. Kuomet šiandien beveik visą pasaulį vienijantys rūpesčiai ar ekonominės krizės grėsmė žadina nerimą ir nesaugumo jausmą, perskaičius bent vieną šio XX a. klasiko kūrinį, galime šiek tiek atsitraukti. Suprasdami – kad visa tai toli gražu nėra nei perpus tiek grėsminga, lyginant su tuo, ką teko patirti Remarque'ui ir visiems, išgyvenusiems net du pasaulinius karus. Siūlome susipažinti su dešimt mažai žinomų faktų apie šio rašytojo gyvenimą.

10 faktų, kurių galbūt negirdėjote apie rašytoją E. M. Remarque'ą

1.  Erichas Paulas Remarque'as nusprendė savo vardą pakeisti motinos garbei – tapdamas Erichu Marija Remarque'u. Visgi Paulo vardą jis panaudojo savo kūrinyje „Vakarų fronte nieko naujo“, kurio vienas iš veikėjų – Paulas Baumeris, išgyvenęs karo siaubą, alkį, ligas, ilgesį bei neviltį, patirtą fronte. 

2.  Rašytojo šeima nebuvo turtinga, vaikystėje dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Paauglystėje autorius rašė poemas, esė ir netgi sukūrė savo pirmąjį romaną „Svajonių kambarys“. 

3.  Būsimasis vokiečių klasikas buvo talentingas pianistas, todėl mokė groti mergaites, kad galėtų užsidirbti knygoms ir dailesnei aprangai. Jis buvo įsitikinęs, jog tvarkinga išvaizda gali padėti visuomenėje tapti gerbiamu ir užimti gerą vietą. Tiesa, jo mokinėms labiau nei vedamos pamokos patiko mokytojo išvaizda. 

4.  Rašytojas studijavo Miunsterio universitete ir planavo tapti pradinių klasių mokytoju. Po sėkmingo dalyvavimo esė konkurse, laimėjo 30 markių prizą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais, vos sulaukęs 18 metų, buvo pakviestas į vokiečių kariuomenę. Tuomet fronte pradėjo statyti bunkerius, ruošti karo lauką, apkasus. Daugiausiai dirbdamas naktimis, kad išvengtų priešų puolimo. 

5.  Karo laukas išsklaidė autoriaus jaunatvišką idealizmą – po to, kai turėjo iš apkasų nešti sužeistą draugą ir kovoti dėl savo bičiulio, kuris nukentėjo nuo priešų. Jis mirė taip kaip veikėjas Ketas romane „Vakarų fronte nieko naujo“, kuomet buvo sužeistas skeveldrų, tačiau mirė vėliau dėl žaizdos galvoje, vežamas pas gydytojus. Karo metu Remarque'as pats yra nukentėjęs nuo granatos skeveldrų, jam buvo sužalotos kojos, kaklas ir rankos. 

6.  Po Pirmojo pasaulinio karo metus karo dirbo mokytoju, vėliau kelerius metus laikraščių redaktoriumi. Taip pat kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R. 

7.  Remarkas turėjo nemažai hobių. Laisvalaikiu kolekcionavo drugelius, akmenėlius ir pašto ženklus, lankė gimnastiką. Taip pat mėgo žvejoti, mokėjo ne vieną magijos triuką, kūrė poemas ir esė. 

8.  1938 m. iš Remarque'o buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats nacių apšauktas žydu. Po šių įvykių vokiečių klasikas emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1947 m. gavo JAV pilietybę. Protestuodamas prieš Hitlerio diktatūrą ir Antrąjį pasaulinį karą parašė romanus „Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“ ir „Gyvenimo kibirkštis“. 

9.  Kaip ir daugelio autorių, taip ir Remarque'o knygos nacių valdymo laikotarpiu Vokietijoje buvo uždraustos. Tiek „Vakarų fronte nieko naujo“, tiek „Kelias atgal“, nors pastaroji knyga nebuvo politiškai šališka. Knygos pakliuvo į viešam sudeginimui skirtų kūrinių sąrašą. O filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ premjera buvo uždrausta nacių. 

10. Rašytojas sulaukė skaudaus likimo smūgio – 1943 m. jo sesuo buvo nužudyta už tai, jog buvo susijusi su pasaulinio garso rašytoju.

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/10-faktu-kuriu-galbut-negirdejote-apie-rasytoja-e-m-remarque-a-286-1399852

„Balandės sparnai“ — romanas apie meilę, aistrą, išdavystę ir žmogišką atgailą.

Po globėjiškos tetos sparnu patekusi ir tokiu būdu iš skurdo gėdos ištrūkusi Keitė Kroi užmezga romantiškus santykius su jaunuoliu, Mertonu Denšeriu, žurnalistu, irgi negalinčiu pasigirti dideliais turtais. 

Likimas jaunuolius suveda su turtinga amerikiete Mile, sergančia kažin kokia paslaptinga liga. Ir gudragalvės Keitės galvoje gimsta planas, kaip pasinaudojus mirtina Milės liga ir Denšerio aistra, užsitikrinti gerbtiną padėtį visuomenėje. Balandė — taip švelniai Keitės vadinama Milė — įsikuria spindinčiuose Venecijos rūmuose, kur iki paskutinių dienų aplink ją ratus suka godūs grobuonys, pavilioti pasakiško privilegijuoto pasaulio.

H. Jameso „Balandės sparnams“ jau 120 metų, bet ji vis dar skrenda toliau, į neramią ateitį. Nuo 1902 m., kai buvo išleista, ji tapo savotiška literatūros femme fatale, kuri iki šiol daro įtaką autoriams, kritikams, dramaturgams ir prodiuseriams. Romane puikiai atsiskleidžia H. Jameso talentas perteikti aistrą, parodyti meilę nepaprastai siaubingomis ir kerinčiomis formomis.

Pagal šį H. Jameso romaną 1997 m. buvo pastatytas filmas (rež. Iainas Softley), kuriame vaidina Helena Bonham Carter (už sukurtą vaidmenį nominuota „Oskarui“), Linusas Roache’as ir Alison Elliott.

Henry Jamesas (1843–1916) — vienas garsiausių angliškai rašiusių rašytojų pasaulyje. Gimęs Amerikoje, didesnę gyvenimo dalį praleido Anglijoje. Vienintelė jo gyvenimo prasmė buvo rašymas. Jo kūryba žymi perėjimą nuo literatūrinio realizmo prie modernizmo. Savo kūriniuose didelį dėmesį skyrė Amerikos ir Anglijos visuomenėms palyginti. Kritikų itin vertinamas savitas H. Jameso stilius, kuriuo jis subtiliai ir rafinuotai, dažnai fragmentiškai išreiškia žmogaus vidinį gyvenimą: mintis, prieštaravimus, jausmus...