Kategorijos

„Galėčiau dar ilgai vardyti dalykus, kurių ilgiuosi, bet nenoriu vėl imti savęs gailėti. Per pastaruosius metus supratau, ką iš tikrųjų reiškia ilgėtis. Jei ko nors ilgiesi, vadinasi, tau teko garbė jį pažinoti.“

„The New York Times“ bestselerių autorės Colleen Hoover romanas „Netekę vilties“ („Baltos lankos“, 2025 m.) sudaužė ir vėl sulipdė tūkstančių skaitytojų širdis, pasakodamas apie sunkumų kamuojamą merginą vardu Skai ir jos vaikystės draugą Diną Holderį. Padedama Holderio Skai atskleidė šokiruojančias šeimos paslaptis ir susitaikė su skaudžiais prisiminimais bei jausmais.

Romane „Netekę vilties“ pasakojama Skai istorija. O romane „Ieškant vilties“ pagaliau sužinome tiesą apie Diną Holderį ir mįslėmis apipintą jo praeitį.

Dino Holderio mintis temdo kaltė – jį persekioja vaikystės prisiminimai apie dingusią mergaitę, kuriai nepadėjo išvengti pavojaus. Holderis jos tebeieško, nes tik ją radęs tikisi atgauti ramybę. Tačiau vaikinas net nenumano, kad, jiedviem vėl susitikus, jo laukia dar didesnė neviltis...

„„Ieškant vilties“ skaičiau kuo lėčiau, nes tiesiog nenorėjau, kad knyga kada nors baigtųsi. <...> Privaloma perskaityti „Netekę vilties“ gerbėjams ir gerbėjoms. Romanas tarsi užbaigia aną istoriją. Negaliu sulaukti, kol pasaulis pagaliau artimiau susipažins su Dinu Holderiu.“

Tinklaraštis „Aestas Book Blog“

„The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai jau subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. „Ieškant vilties“ –  jautri istorija apie viltį ir išgijimą, pirmą sykį JAV pasirodžiusi 2013 m.; tais pačiais metais „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose nominuota kaip metų geriausia knyga meilės romanų kategorijoje.

„Kiekviena bylos detalė yra tarytum veidrodis. Ir žudikas slepiasi viename lūžtančių spindulių kampe.“

Į nevaldomus smurto protrūkius linkęs Paryžiaus policijos komisaras Pjeras Nymanas skubiai išsiunčiamas iš sostinės, kai per futbolo sirgalių riaušes vos nenužudo žiauraus chuligano. Tuo tarpu nedidelio miestelio policijos leitenantas Karimas Abdufas, arabų kilmės našlaitis su nusikalstama praeitimi, tiria daugiau nei prieš dešimtmetį mirusios mergaitės kapo išniekinimą ir nuotraukų vagystę iš vietinės pradinės mokyklos. 

Atskiri keliai šiuos itin netradicinius policininkus atveda į Gernoną, mažą universiteto miestelį Prancūzijos Alpėse, kur sadistiškas žudikas ant uolų viršūnių palieka sudarkytus savo aukų kūnus. Ledynai, sraunios upės ir uolos tyrėjams tampa ne tik kliūtimis, bet ir užuominomis, įtraukiančiomis į paslaptingą ir mirtiną universiteto bendruomenės kultą.

Prancūzijoje pasirodęs 1998-aisiais, romanas „Purpurinės upės“ išsyk sudrebino tuometines kriminalinės literatūros žanro tradicijas. Tada „Le Figaro“ kūrinį pavadino „geriausiu trileriu nuo „Avinėlių tylėjimo“ laikų“, o 2000 m. pasirodžiusi romano ekranizacija autoriui Jeanui-Christopheʼui Grangé pelnė pasaulinį pripažinimą. Lietuvoje ši knyga pirmą sykį pasirodė 2007 m. („Baltos lankos“).

„Kupina įtampos ir žiauraus veiksmo.“

The Times

„Viena tų knygų, įtraukiančių nuo pat pirmojo puslapio: sukrečia, apverčia pasaulį aukštyn kojomis... Nepriekaištingas trileris, nuolat balansuojantis ties perkaitimo ir lūžio riba.“

Le Monde

„Dažnai sakoma, kad trilerio žanras – išskirtinai anglosaksiška sritis. Bet Jeano-Christopheʼo Grangé romanas „Purpurinės upės“ įrodo, kad prancūzų autoriai geba ne tik neatsilikti, bet ir tapti stipriais konkurentais, niekuo nenusileidžiančiais anglosaksų trilerių tradicijai.“

Le Magazine littéraire

Jean-Christophe Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961) – prancūzų rašytojas, „Reuters“ ir „World Press“ apdovanojimus pelnęs žurnalistas ir scenaristas. Rašytojo karjerą pradėjęs 1994 m., J. C. Grangé pasaulinį pripažinimą pelnė pasirodžius antrajam jo romanui „Purpurinės upės“ – vien Prancūzijoje parduota daugiau nei pusė milijono knygos egzempliorių, ji išversta į daugiau nei 20 kalbų.

Į nuotykius su Super Triušiuku!

Gyvūnų miestelis kupinas šokių ir dainų, o Šuo Dainorėlis čia iš visų smagiausias. Tai labai nepatinka Vikingų Karaliui, tad jis sugalvoja planą, kaip amžiams nutraukti linksmybes.

Išgelbėti visus nuo Vikingų Karaliaus užmačių gali tik pats drąsiausias, greičiausias ir sumaniausias herojus – Super Triušiukas! Jam teks įveikti ne vieną lygį, kad pasiektų savo tikslą. Tik ar pakaks tam žaidimo gyvybių?..

Serija „Spausk „Pradėti!“ – augantiems kartu su knyga:

-        trumpi skyriai;

-        daugybė iliustracijų;

-        nuobodžiauti neleisiančios istorijos;

-        tinka pradedantiems ir pradedančioms skaityti savarankiškai.

Thomas Flintham (Tomas Flinthemas) visada mėgo piešti ir pasakoti istorijas. O dabar tai jo darbas! Jis užaugo Linkolne, Anglijoje, o dailę studijavo Kambervelio menų koledže Londone. „Žaidimas baigtas, Super Triušiuk!“ – pirmoji serijos „Spausk „Pradėti!“ knyga.

Tegul ryškiausios spalvos užlieja jaukias dienas!

Leisk vaizduotei nunešti tave į nuostabiausias vietas, smagiausius nuotykius ir idiliškas akimirkas: net 45 ranka pieštos iliustracijos, kad kiekviena diena prisipildytų jaukumo ir visa apimančios ramybės.

„Cozy Days“ – tavo miela ir jauki spalvinimo knyga.

„...svarbu ne tai, mylėjo jis ją ar ne. Svarbu... ar jis ją nužudė.“

Sara Morgan – viena geriausių baudžiamųjų bylų advokačių Vašingtone, turinti nepriekaištingą reputaciją. Jos gyvenimas klostosi lygiai taip, kaip ji ir planavo. To paties negalima pasakyti apie Saros vyrą Adamą – nesėkmingą rašytoją, negalintį pakęsti savo žmonos sėkmės. Negana to, beveik dvejus metus Adamas nuo Saros slepia romaną su kavinės darbuotoja Kele Samers.

Tačiau viskas pasikeičia, kai sutuoktinių užmiesčio namuose randamas Kelės kūnas, o pagrindiniu žmogžudystės įtariamuoju tampa Adamas. Sara susiduria su sudėtingiausia byla savo karjeroje: ji pasiryžusi ginti Adamą, kuriam už savo meilužės nužudymą gresia mirties bausmė.

Nors Adamas neabejotinai kaltas dėl nesantuokinių santykių su Kele, lieka klausimas: ar jis kaltas ir dėl jos nužudymo?


„Romano autorė – netikėtų siužeto posūkių karalienė.“
Colleen Hoover

„Puikus trileris: meistriškai supintas siužetas, ryškūs personažai – ir visi jie įtariamieji. Privalomas skaitinys trilerių mėgėjams ir mėgėjoms.“
Samantha M. Bailey, rašytoja, bestselerių autorė

„Įtraukianti, kupina netikėtų posūkių knyga, kurią skaitysite visą naktį! Dinamiškas, sklandus rašymo stilius ir intriguojantis siužetas. Jeneva Rose – autorė, kurią verta stebėti.“
Samantha Downing, bestselerio „Mano mieloji žmona" autorė


Jeneva Rose (Dženiva Rouz) – „The New York Times“ bestselerių autorė, tarp kurių ir 2020 m. pasirodęs trileris „Tobula santuoka“, kurio visame pasaulyje parduota per 2 milijonus egzempliorių. J. Rose kūriniai išversti į daugiau nei trisdešimt kalbų, o jų ekranizacijos teisės parduotos kino ir televizijos studijoms. Rašytoja gyvena Viskonsine su vyru Drew ir dviem užsispyrusiais anglų buldogais Winstonu ir Phyllis.

Visi pažįstame žmonių, gebančių užmegzti tarpusavio ryšį beveik su bet kuo: su jais malonu bendrauti, į juos kreipiamės patarimo, jie išklauso ir leidžia mums jaustis suprastiems. Pulicerio premijos laureatas žurnalistas Charlesas Duhiggas tokius bendravimo meistrus vadina superkomunikatoriais ir teigia, kad jie supranta, jog daugelis diskusijų iš tiesų yra trys skirtingo tipo pokalbiai: praktiniai, emociniai ir socialiniai. Jei nežinome, kokio tipo pokalbyje dalyvaujame, itin sunku tinkamai išgirsti kitą ir būti išgirstam.

Superkomunikatoriai žino, kaip svarbu atpažinti kiekvieno pokalbio tipą ir tinkamai prie jo prisitaikyti, taip pat suprasti sudėtingas emocijas ir slaptus įsitikinimus, darančius didžiulę įtaką tam, ką sakome ir kaip klausomės. Mūsų patirtys, vertybės, emocinis gyvenimas ir tai, kaip matome save ir kitus, formuoja kiekvieną pokalbį – nuo to, kas paims vaikus iš mokyklos, iki to, kaip norime, kad su mumis elgtųsi darbe.

Įtaigiai pasakodamas apie tikras „Netflix“ vadovų, televizijos serialo „Didžiojo sprogimo teorija“ (angl. „The Big Bang Theory“) kūrėjų, CŽV šnipų, chirurgų ir NASA psichologų patirtis bandant sėkmingai susikalbėti sudėtingose situacijose, Ch. Duhiggas atskleidžia, kaip atpažinti esminius pokalbių tipus, ir pataria, kokių įgūdžių reikia jiems sėkmingai rutulioti. Galiausiai jis parodo, kad bendravimas – tai supergalia, o ja naudotis gali išmokti kiekvienas.


„Turint omenyje, kiek daug mes visi kalbame, stebina tai, kaip prastai vienas kitą suprantame. Labai reikalinga knyga apie tai, kaip užmegzti tarpusavio ryšį šiais susiskaldymo laikais.“
Amanda Ripley, žurnalistė, „The New York Times“ bestselerių autorė

„Ne tik įtraukianti knyga apie tai, kaip geriau suprasti kitus, bet ir gilus žvilgsnis, atskleidžiantis, kaip būti suprastam. Ch. Duhiggas pateikia puikų tikrų istorijų, tyrimų ir patarimų derinį, galintį padėti net prasčiausiai bendraujantiems tapti geriausiais pašnekovais.“
Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius


Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, gim. 1974) – Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ ir „The New Yorker“ žurnalistas, pasaulinių bestselerių „Įpročio galia“ („Baltos lankos“, 2014 m.) ir „Geriau, greičiau, efektyviau“ („Baltos lankos“, 2017 m.) autorius. JAV pasirodžiusi 2024 m., trečioji jo knyga „Superkomunikatoriai“ išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu ir buvo nominuota „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose negrožinės literatūros kategorijoje. Ch. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą. Rašytojas gyvena Kalifornijoje su žmona ir dviem vaikais.

Šis apdovanotos vokiečių autorės romanas – apie skausmą ir paleidimą, apie pirmąją meilę, viso gyvenimo meilę ir savo vietos pasaulyje paieškas – net jei ji ten pat, kur viskas prasidėjo. Ši knyga – tai pasakojimas apie paprastus ir drauge nepaprastus dalykus, šiltus santykius, empatiją ir vienas kito vertinimą.

Vieną gražią pavasario dieną kaimelis Vokietijos vakaruose nubunda po blogo ženklo: Selmai prisisapnavo okapija – keistas gyvūnas, panašus į zebrą ir žirafą. Tai reiškia, kad kažkas netrukus mirs.

Dešimtmetė Selmos anūkė Luizė su draugu Martinu svarsto didžiuosius gyvenimo klausimus ir stebi kaimelio gyventojus – senus ir jaunus, – imančius elgtis neįprastai. Iškyla ilgai širdies kertėse užspausti dalykai, o seniai atidėlioti sprendimai mirties grėsmės akivaizdoje tampa neatidėliotini.

Luizės motina svarsto, ar nutraukti santuoką. Senas šeimos draugas stengiasi sukaupti drąsos ir prisipažinti Selmai, kad ją seniai myli. Tik girtuoklis Palmas sakosi mirties nebijantis, o paniurėlė Marli ir toliau slankioja po vienišus savo namus. Kai mirtis pagaliau ateina, kaimo bendruomenei tenka dar glaudžiau susiburti – tik taip įmanoma ištverti ir judėti toliau.

Mariana Leky (gim. 1973) – Kiolne gimusi, Berlyne gyvenanti autorė. Romanas „Kas iš čia matyt“ atvėrė jai kelią į pripažinimą: 2017 m. pelnė nepriklausomų Vokietijos knygynų premiją kaip geriausia metų knyga, pagal romaną 2022-ųjų pabaigoje sukurtas to paties pavadinimo filmas, knyga išversta į daugiau nei 25 kalbas. Literatūros kritikai įvertino kūrinį už optimizmą, intymų pasakojimą ir unikalią būseną perkeičiančią kalbą. Nors daugelis romane pastebi „vokišką“ magiškąjį realizmą, pati autorė labiau pripažįsta Richardo Brautigano įtaką.

Knygos leidybą iš dalies fnansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Goethe‘s institutas.

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/33abd224-cf61-4463-8cda-6114e957dd9b.html   

Ilgus amžius ritualai saistė bendruomenę ir struktūravo laiką, kurdami ribą tarp kasdienybės ir šventės. Šiandien laikas nebeturi atskaitos taškų, vyksta nesiliaujanti komunikacija be bendruomenės, o mums vis labiau atsigręžiant į save, daugėja dėl narcisizmo kylančių būklių – vienatvės, izoliacijos, perdegimo, nerimo sutrikimų.

Filosofas Byung-Chul Hanas apmąsto ritualų – įskaitant ir vilionę, žaidimą, mandagumo gestus – nunykimą. Jį liudija daug dabarties reiškinių: plinta afektais grįsta komunikacija, vyrauja autentiškumo kultas, kone kiekvienas veiksmas kreipiamas į pasiekimus. Anot autoriaus, „iš naujo užkerėjus pasaulį jame atgytų gydomoji galia, neutralizuojanti kolektyvinį narcisizmą“.

Byung-Chul Han (gim. 1959) – vokiečių filosofas, kilęs iš Pietų Korėjos. Miuncheno universitete studijavo germanistiką ir teologiją, Fraiburgo universitete – filosofiją; 1994 metais apgynė daktaro disertaciją apie Martiną Heideggerį. 2000–2012 metais dėstė Bazelio universitete, vėliau – Karlsrūhės menų ir dizaino universitete bei Berlyn menų universitete – čia tapo filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Kartais vadinamas filosofijos roko žvaigžde. Mėgsta groti fortepijonu ir dirbti sode.

Anot Hano, šiuolaikinės visuomenės, kurią jis vadina nuovargio visuomene , šūkiai „viskas įmanoma“ ir „viską padarysime“ yra iš esmės klaidingi, nes jie gyvenimą paverčia vien gamybos priemone, kai visas laikas ir visi patyrimai skiriami efektyvumui didinti. Savo knygomis kritikuodamas saviišnaudojimą, filosofas primena, kad gyvenimui esminga yra meilė, žaidimas ir kontempliacija.

Lietuviškai išleistos šios Byung-Chul Hano knygos: „Nuovargio visuomenė“, „Eroso agonija“, „Psichopolitika“.

Knygos vertimą iš dalies remia Goethe's institutas

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/254d94c5-3deb-417f-842b-3be4993bc92f.html

„Mąstyti tikrovę už mūsų mąstymo ribų – ne absurdiška, o būtina“, – teigia filosofas Grahamas Harmanas, pabrėždamas, kad pasaulis nėra toks, kokį jį matome.

G. Harmanas atstovauja šiuolaikinės filosofijos krypčiai – spekuliatyviajam realizmui – ir yra vienas svarbiausių į objektus orientuotos ontologijos (OOO) kūrėjų kartu su Timothy Mortonu, Ianu Bogostu ir Levi Bryantu. OOO siūlo radikalią pasaulio sampratą: ji atmeta žmogiškosios egzistencijos viršenybę ir teigia, kad visi objektai – realūs ir fiktyvūs, natūralūs ir dirbtiniai – egzistuoja autonomiškai ir yra savaime vertingi, nepriklausomai nuo žmogaus vertinimo.

Knygoje G. Harmanas aiškiai ir net žaismingai pristato šios minties mokyklos idėjas. Jis nagrinėja, kaip objektai veikia vieni kitus, išlikdami neprieinami mūsų suvokimui, ir kodėl ši autonomija svarbi menui, literatūrai, politikai bei gamtos mokslams. Nuo Šerloko Holmso ir vaizdo žaidimų iki dadaizmo, Voltaire’o ir „stygų teorijos“ – ši knyga kviečia iš naujo permąstyti viską, kas laikyta savaime suprantama.

Graham Harman (gim. 1968) laikomas kertiniu šiuolaikiniu mąstytoju, apibrėžiančiu posthumanizmo epochą. 2015 m. jis pateko į „ArtReview“ didžiausią įtaką tarptautiniame meno pasaulyje turinčių asmenų šimtuką. 2016 m. leidinys „The Best Schools“ įtraukė jį į 50 įtakingiausių gyvų filosofų sąrašą. Šiuo metu dirba Los Andželo SCI-Arc institute.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/446bb9d8-a6eb-4f5d-bec1-0b645cc4404f.html

Kas yra antropologija ir kodėl verta mąstyti antropologiškai? Trumpame kultūrinės ir socialinės antropologijos įvade pristatomos ir kartu permąstomos devynios svarbiausios šio mokslo sąvokos: kultūra, civilizacija, vertybės ir vertė, kraujas, tapatybė, valdžia, protas, gamta. Kodėl Bolivijos eseechų tauta nesidžiaugia įmušusi įvartį futbolo rungtynėse, o Viduržemio jūros regione gėda siejama su avių auginimu? Remdamasis įvairiais pavyzdžiais, asmeninėmis patirtimis ir prieštaringa antropologijos istorija, Matthew Engelke siūlo suabejoti tuo, ką laikome duotybėmis, ir pažvelgti į pasaulį antropologiškai, kad geriau pažintume ne tik kitą, bet ir save.

Puikus įvadas į vos 150 metų egzistuojančią akademinę discipliną.
– New York Times Book Review

Intriguojanti, žaisminga, įžvalgi pažintis su antropologijos mokslu. Mąstant antropologiškai viskas, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – tėvų ir vaikų santykiai, finansų rinka ar organų donorystė – atsiskleidžia kaip kultūriškai sąlygota ir dėl to tik dar labiau reikšminga. „Kaip mąstyti antropologiškai“ perstato mąstymo pamatus.
– Antropologė, Browno universiteto profesorė, Harvardo universiteto afilijuotoji mokslininkė Ieva Jusionytė

Matthew Engelke (g. 1972) – antropologijos profesorius Londono ekonomikos mokykloje. Engelkės tyrimų lauką sudaro krikščionybė, sekuliarusis humanizmas, medijų teorijos, materializmas ir semiotika. Jis – apdovanotas autorius ir dėstytojas, taip pat buvęs Karališkojo antropologijos instituto žurnalo redaktorius, o jo tekstus publikavo „The Guardian“, „The Times“ ir „Public Books“.

Jūratės Čerškutės monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – literatūrologinis ir monografinis raportas apie vieno įdomiausių XX a. pabaigos lietuvių rašytojų Ričardo Gavelio (1950–2002) prozos sistemą. Knygoje ieškoma atsakymų, kaip Gavelis šią sistemą kūrė, kokios literatūrinė vaizduotės rašytojas jis buvo, kokiais kūrybiniais principais grindė savo kūrybos formulę ir ar tikrai visais kūriniais rašė vieną ir tą pačią knygą.

Gavelio prozos biografija pasakoja apie kūrinius, jų recepciją ir pasirodymo kontekstą, apie tai, kaip Gavelis rašė žmogų, miestą, sistemą, visuomenę, kaip specifinius elementus pavertė universalijomis, o patirtį – generalizavo. Monografija, siekianti kiek atitraukti rašytoją nuo jo garsiausio romano Vilniaus pokeris, kviečia skaityti ir atrasti visą Gavelio prozą, pažinti patį autorių – savo gyventam laikui įsipareigojusį fiziką, pasirinkusį ne mokslo, o meno kaip mokslo sapno ir pasaulio pažinimo kelią.

Jūratė Čerškutė – literatūrologė, literatūros kritikė, 2023 m. išrinkta Metų kritike už aktyvią reakciją į literatūros procesus ir plačiajai auditorijai aktualią kritiką. Dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Varšuvos universitete. Nuo 2009 m. rudens gavelologė – nuosekliai tyrinėja ir populiarina Ričardo Gavelio kūrybą, formuoja viešąjį diskursą apie jo darbus. Monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – pirmoji autorės knyga, apibendrinanti penkiolika Gavelio kūrybos tyrimo metų.

Mariaus Buroko „seismografas“ – taupus lyg išgyvenimo krepšys, kuriame yra viskas, ką norėtum pasiimti grėsmės minutę, jei tik spėtum. Pustoniais liejami metų laikai, nušiuręs Vilnius, geležinkelio stotis, Naujininkai. Jūrą atkartojantis dukters vardas, skaidri meilės lyrika cikle „Visatai, radusiai vietą“. Akloji dėmė, pretenzijos viską suprasti atsisakymo metafora. Literatūros bejėgystė (džiovintos eilučių mandragoros), kai žūsta žmonės; nuojauta, kad istorijos ciklas linkęs kartotis (visus kitus jau išvežėm). Eilutės stalius ir verlibro puodžius pastebi, kad kone amžinai kas nors spardo kamuolį, kas benutiktų. Atjauta Ukrainai nėra vien tušti žodžiai – Marius yra aktyvus fronto stebėtojas ir netiesioginis dalyvis.

- Giedrė Kazlauskaitė

Riba, mąstyme kraštovaizdžio brėžiama linija, horizonto siūlas, pakraštys, kuriame gamta susitinka (o gal išsiskiria) su kultūra ir civilizacija – visa tai stengiuosi nusakyti žodžiais ir eilutėmis. Nuo vešlios žalumos iki karo išdegintų griuvėsių, nuo meilės iki neapykantos – tokia mano seismografo žymima amplitudė, tokie asmeniniai ir globalūs žemės virpesiai, tokia žingsniais matuojama poetinė geografija.

- Marius Burokas

Marius Burokas (g. 1977) – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas. Pirmoji jo poezijos knyga pasirodė 1999. Šiuo metu jis yra keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo Jotvingio, Antano Miškinio ir Maironio, Poezijos pavasario premijas. Jo eilėraščių rinktinę anglų kalba „Now I Understand“ 2018 m. išleido Jungtinės Karalystės leidykla „Parthian Books“. Eilėraščių knyga ukrainiečių kalba „Найменші речі“ taip pat buvo išleista 2018 m. 2021 m. pasirodė autoriaus poezijos rinktinė lenkų kalba „Tu mieszkał Jonasz“. Autoriaus poezija versta į lenkų, latvių, estų, suomių, slovėnų, anglų, vokiečių, prancūzų, gruzinų, švedų, ispanų, ukrainiečių ir kt. kalbas. Marius Burokas taip pat yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungų narys.

„Šiandieninėje visuomenėje perfekcionizmas tapo galinga varomąja jėga: siekiama vis efektyvesnės optimizacijos, dar didesnio našumo, geresnio produktyvumo. Todėl daugelis žmonių ir verslų įsitraukia į nesibaigiančias beribės tobulybės paieškas: esame nepatenkinti geriausiais savo rezultatais, pasiektais tikslais, o pelnas, vadyba, paslaugos, kolegos, darbuotojai, asmeninė laimė ir sėkmė visada galėtų būti didesnė, geresnė, greitesnė, sklandesnė.

Šįkart kviečiame susipažinti su studija, kurioje perfekcionizmas nagrinėjamas ne kaip idealo siekis, o kaip nepaliaujamos pastangos ištobulinti tai, kas netobula. Knygoje „Tobulumo spąstai“ rašytojas Thomas Curranas, apžvelgdamas mokslinius ir ekonominius tyrimus, atskleidžia, kas iš tiesų skatina perfekcionizmo įsigalėjimą, kaip tai veikia įvairias gyvenimo grandis – nuo asmenybės iki ekonomikos. Jis pateikia įžvalgų ir patarimų, kaip ištrūkti iš perfekcionizmo spąstų.

Knygą rekomenduoju visiems, kuriems rūpi tvarus asmenybės ir visuomenės augimas, jaučiantiems nerimą, kad dirba, bendrauja ar kuria nepakankamai tobulai. Viliuosi, kad ji taps įrankiu mokantis valdyti savo lūkesčius, kad perfekcionizmas būtų ne nuolatinio nepasitenkinimo ir nesveiko konkuravimo variklis, o pagrindas priimant tvarius, racionalius, ramius sprendimus.“

Inga Skisaker
„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Thomas Curran – Londono ekonomikos mokyklos psichologijos profesorius, svarbaus tyrimo, kurį BBC įvertino kaip „pirmąjį, palyginusį kelių žmonių kartų perfekcionizmą“, autorius. Jo TED kalba apie perfekcionizmą sulaukė daugiau nei trijų milijonų peržiūrų.

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių ir personažų, kurie kūrinį priartina prie realybės, tačiau galiausiai skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra suprojektavęs eilę visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršą per Lietuvą.

Pirmoji Algirdo Kaušpėdo knyga Antiška (2013) dedikuota architektų postpankroko grupei „Antis“ – joje aptariami grupės dainų provokuojantys tekstai, dalijamasi prisiminimais, istorijomis ir komentarais, leidžiančiais suprasti grupės fenomeną ir to meto kultūrinį foną besilaisvinančioje Lietuvoje. Antroji knyga – Gyveno kartą bičas ir kaimynas (2019) – apima 80 novelių, kur knygos herojai, gerdami alų, aptarinėja gyvenimą arba tyli. Romanas Koplyčia (2025) – trečioji autoriaus knyga, kurioje pasitelkiant autofikciją be skubos apmąstomi gyvenimo vingiai ir patyrimai, ieškomi susitaikymo ir įveikos būdai.

Modernų Vilnių kūrusios Lietuvos architektūros legendos – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis ir Gediminas Baravykas – šioje knygoje prabyla autentiška šneka apie tai, kaip jie planavo, projektavo ir statė Lietuvoje sovietmečiu. Juos 1992 metais kalbino JAV lietuvis, tuomet Berklio studentas, šiandien jau Niujorko Barucho koledžo ir CUNY absolventų centro profesorius Jonas V. Mačiuika.

Keturis interviu palydintys architektūros istorikų prof. Johno V. Mačiuikos ir prof. Marijos Drėmaitės įvadiniai straipsniai siūlo skirtingus perskaitymo būdus apmąstant kontroversišką sovietmečio palikimą ir ieškant asmeninio santykio su savo gyvenamąja aplinka.

Knyga gausiai iliustruota kruopščiai atrinktomis archyvinėmis ir pašnekovų nuotraukomis bei knygos sudarytojo asmeninėse kolekcijose saugomomis nuotraukomis.

The legends of Lithuanian architecture who shaped modern Vilnius – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, and Gediminas Baravykas – speak in this book in their authentic voices about how they planned, designed, and built in Lithuania during the Soviet period. They were interviewed in 1992 by a Lithuanian American, then a student at Berkeley and today a professor at Baruch College and the CUNY Graduate Center in New York, Jonas V. Mačiuika.

The four interviews are accompanied by introductory essays by architectural historians Prof. John V. Mačiuika and Prof. Marija Drėmaitė, which offer different ways of reading and reflecting on the controversial legacy of the Soviet era and of searching for a personal relationship with one’s living environment.

The book is richly illustrated with carefully selected archival photographs and images of the interviewees, as well as photographs from the personal collections of the book’s editor.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?


„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“
Sofi Oksanen


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą
mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

Galbūt šis literatūrinis žaidimas taps tam tikru žingsniu, mėginant geriau suprasti to meto Vilnių ir jo socialines bei kultūrines realijas. O tai savo ruožtu paskatins pamatyti po barokiniais debesimis slypintį sudėtingą ir kupiną įvairiausių gyvenimo iššūkių rytų Lenkijos provincijos miestą Vilnių.
– istorikas Povilas Andrius Stepavičius

Su melodijomis ir ištraukiamais paveikslėliais

Tai pasakojimas apie reto Lietuvoje gyvenančio ir saugomo drugelio gyvenimą. Skaitykite ir sužinokite, kodėl mėlynžiedė gėlė tokia svarbi drugeliui melsviui ir kam jam reikalingos rudos skruzdėlytės bei kuo čia dėta žmogaus veikla?

• Ištraukiamos kartoninės detalės ir slankiojamieji paveikslėliai kiekviename atvarte padės sudominti net mažiausius gamtininkus.
• Skambančios melodijos ir šmaikštūs garsai suteiks smagių emocijų ir mažiesiems, ir suaugusiesiems.
• Tinka lavinti smulkiąją motoriką, mokytis tausoti gamtą ir kurti gerą nuotaiką.

Sako, kad atsiplėšus nedidelį gabalėlį knygos puslapio ir pasikišus po liežuviu, galima išvysti nuostabių haliucinacijų. Dar sako, kad suvyniojus silkę su galva į knygos lapus ir palaikius ją kambario temperatūroje tris dienas, ji pradės kalbėti ir papasakos visas pasaulio paslaptis, atidengs visas uždangas. Tačiau visa tai - purvinas marketingo triukas! Knygos autorius nesiūlo ir primygtinai nerekomenduoja vynioti iš knygos popieriaus suktinių, draudžia uostytis poligrafijos dažus ar knygos pelenus, skirtingai nei tai daro knygos herojai. Jie įgudę deginti savo gyvenimą ir jaunystę nesibaigiančiuose nelegaliuose reivo vakarėliuose, alternatyviuose festivaliuose ir performansuose, mėgaujantis trumpalaikiais sekso nuotykiais, nuolatos susiduriant vienam su kitu mažame pogrindžio pasaulėlyje. Toliau seka meilė, fatališka alchemija ir likimo ironija.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Šiaurinės Japonijos Hakodatės mieste, pilname šlaituotų gatvelių, kalno papėdėje gyvuoja kavinukė „Donna Donna“. Čia ruošiama ypatinga kava – ir vyksta šis tas mįslingiau. Apie vieną šios kavinės kėdę sklando keista miesto legenda. Sakoma, kad į ją atsisėdęs ir tik joje sėdėdamas gali nusikelti į norimą laiką.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti ne visai malonių taisyklių ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui patiekta kava, trečiame serijos romane „Kol dar neišnyko prisiminimai“ veriasi dar keturi širdį šildantys stebuklai, nutikę toje keistoje kavinėje.

Pirmoje istorijoje sutinkame dukrą, troškusią iškoneveikti tėvus.

Antroje pasakojama apie komiką, neįstengusį paklausti žmonos, ar ji laiminga.

Trečia istorija – apie jaunėlę seserį, negalėjusią prisipažinti, kad serga.

O ketvirta – apie jaunuolį, nespėjusį prisipažinti, kad myli.

Šis ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas gvildena seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišnyko prisiminimai“ – trečias serijos „Kol dar neatšalo kava“ romanas. Antras – „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ („Baltos lankos“, 2024). Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Jürgeno Habermaso klasikinis veikalas „Struktūrinė viešosios sferos transformacija“ – tai vienas svarbiausių modernios politinės filosofijos ir komunikacijos teorijos tekstų, kuriame analizuojama kaip iš ankstyvosios buržuazinės viešosios sferos formavosi šiuolaikinė, žiniasklaidos ir rinkos logikos veikiama visuomeninė komunikacija. Remdamasis istorine ir sociologine analize, Habermasas atskleidžia, kaip kritiško pilietinio diskurso sfera, kadaise buvusi autonomiška ir orientuota į racionalų argumentavimą, palaipsniui prarado savo galią masinės kultūros, komercinių interesų ir politinės manipuliacijos akivaizdoje.

Ši knyga – tai ne tik viešosios sferos genealogija, bet ir demokratijos kokybės diagnozė, aktuali tiek XX a. pabaigoje, tiek šiandienos skaitmeninių platformų laikotarpiu. Habermasas kviečia permąstyti, kokiomis sąlygomis įmanomas racionalus, argumentais grįstas visuomenės dialogas ir kokių institucinės tvarkos pokyčių reikalauja tikrai įtrauki demokratija.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Knygoje nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas”,  jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

„Tie jusliniai čiuptuvai, kuriais liečiame tikrovę, mūsų paviršiai, susisiekiantys su kitais paviršiais, yra daug svarbesni, nei galėjote pamanyti. Paradoksalu, jie atitrauks dėmesį nuo jūsų pačių vidinių dramų, išgyvenimų, emocijų (tiek gyvenime, tiek rašant) ir nuves į kitą pasaulį, kito pasaulį, išgalvotą tikrovę, kuri, jeigu talentingai parašyta, tampa tikresne už tiesą.“

Sandra Bernotaitė

Sandra Bernotaitė kuria poeziją, prozą, dramaturgiją, yra penkių knygų autorė, už kūrybą apdovanota Augustino Griciaus ir Lazdynų Pelėdos vardo premijomis. Jos romanas „Akys chimeros” (2021) pateko į Metų knygos bei Kūrybiškiausios knygos sąrašus, knyga „Laisvojo rašymo elementai” (2016) perleista du kartus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Walterio Benjamino palikime tarsi didmiesčio kryžkelėje susitinka skirtingos istorinės, filosofinės, politinės idėjos, argumentai ir įvaizdžiai (beje, kryžkelė buvo jo mėgstamas įvaizdis). Antra vertus, Benjamino išskirtinumą, net unikalumą tarp amžininkų nulėmė tai, kad savo veiklos jis niekad netraktavo kaip būdo padaryti karjerą, išgarsėti ir apskritai — kaip profesijos. Toks egzistencinis intelektualinės veiklos supratimas galioja ir žvelgiant iš kitos pusės: kaip nedaugelio vokiečių intelektualų, Benjamino mąstymas glaudžiai susijęs su jo gyvenimo įvykiais. Jo darbai, nebūdami subjektyvūs, neprarasdami idėjinio intensyvumo ir visuotinumo, yra giliai asmeniški. Nebus perdėta teigti, kad tragiškai pasibaigęs jo gyvenimas įgijo emblemine kokybę, tapdamas XX amžiaus vidurio Europos intelektualo likimo simboliu.

Laurynas Katkus

Nors nuo vokiečių filosofo, literatūros kritiko ir eseisto Walterio Benjamino mirties praėjo 85 metai, jo darbai iki šiol yra humanitarų dėmesio centre. Benjamino vardas dažniausiai siejamas su vadinamąja Frankfurto mokykla, tačiau jo idėjos seniai peržengė ideologines ribas ir barjerus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.