Literatūros tipas

„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

„Mažas gyvenimas“ – tamsi giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas juodžiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.

„Mažas gyvenimas“ jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas.“

Jon Michaud

„Tai ir kartos portretas, ir kai kas daug tamsiau – bandymas suvokti žmogiškojo žiaurumo ribas ir sykiu parodyti draugystės gydomąją galią.“

New Yorker

„Šis romanas nepalyginamas su jokiu kitu. Išsišokantis, peržengiantis ribas, nepamirštamas.“

Independent

„Nevilties kupina knyga, kurią perskaičius širdis keliskart padidėja.“

Guardian

„Ši šiuolaikinė literatūros klasika – meistriškas mūsų nerimo amžiaus atspindys su visomis teigiamomis ir neigiamomis jo pasekmėmis.“ 

Brigid Delaney

Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) gyvena Niujorke. 

Autorės debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womenʼs Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes. Naujausias autorės romanas – „Į rojų“ („Baltos lankos“, 2025).

„Kirkus Prize“ 2015 laureatė

„Man Booker Prize“ 2015 nominantė

„National Book Awards“ 2015 nominantė
„Baileys Prize for Womenʼs Fiction“ 2016 nominantė

„Andrew Carnegie Medal for Excellence in Fiction“ 2016 nominantė

„International Dublin Literary Award“ 2017 nominantė

„Amazon“ viena geriausių metų knygų

„New York Times“ viena geriausių metų knygų

„Guardian“ viena geriausių metų knygų

„O, The Oprah Magazine“ viena geriausių metų knygų

„Washington Post“ viena geriausių metų knygų

„Publishers Weekly“ viena geriausių metų knygų

„...iki galo įžvelgti kito žmogaus sielą yra neįmanoma. <...> Todėl svarbiausia, ką mes patys privalome padaryti, tai sąžiningai susitaikyti su savo pačių siela. Jei iš tikrųjų norime pamatyti kitą žmogų, nėra kito kelio, kaip tik tiesiai ir giliai žiūrėti į pačius save.“

Šešiuose apsakymuose Haruki Murakami savo talentą pastebėti siurrealias kasdienybės akimirkas atskleidžia pasakodamas vyrų, kurių kiekvienas jaučiasi savaip vienišas, gyvenimo istorijas. Jose susipina mįslingai dingstančios katės ir tamsūs, prirūkyti barai; paslaptingi, ramybės neduodantys ženklai; moterys – asmeninės vairuotojos, buvusios žmonos ir meilužės, naktimis sekančios pasakas; beisbolas ir „The Beatles“... Apsakymų rinkinys pažymėtas ironišku humoru, žyminčiu visą autoriaus kūrybą.

Anot paties H. Murakami, „rašyti romanus – iššūkis, o apsakymus – vienas malonumas. Romanų rašymas prilygsta miško sodinimui, o apsakymų rašymas – tarsi sodo sodinimas.“

„Apgalvotai provokuojantys apsakymai, pateikiantys saldžius ir sykiu karčius apmąstymus apie vienatvę ir troškimą užmegzti ryšį...“

The Evening Standard

„H. Murakami apie sudėtingus dalykus rašo su jam būdingu žaviu paprastumu... <...> Čia jis – geriausios formos, keistas ir romantiškas.“

The Financial Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe’ės, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Kokią žalą gebame padaryti apakinti meilės?

Tūkstančių kilometrų atstumu nuo namų, tamsioje gatvėje stovi moteris. Slapčia ji stebi dvi mergaites gerai apšviestuose namų languose. Tai – jos vienintelės dukros Lėjos palikuonės. Vaikaitės, kurių ji nepažįsta.

Šio pasakojimo centre nedidelė šeima: motina, dukra, tėvas. Ir vidinė motinos, Joelos, kelionė bandant suvokti, kaip santykiai, kurie prasidėjo nuo palaimingos ir tyros meilės savo dukrai, atsidūrė bedugnėje. Keliaudama po savo atsiminimus, Joela permąsto šeimos praeitį ir užspaustus jausmus. Atkuria nesuskaičiuojamas motiniško ir tėviško rūpesčio savo vaiku išraiškas, dažnai tokias kasdieniškas ir malonias, kad net užliūliuojančias savo nereikšmingumu. Ir taip priverčiančias užmiršti, kas po visu tuo išties slypi.

Preciziškai tiksliai, tarsi skalpeliu, šiame romane atveriamos iš pirmo žvilgsnio menkos kasdienio šeimos gyvenimo apgaulės ir klaidos. Jos nepastebimai trina plonytę raudoną liniją tarp sąmoningo siekio savo vaiką apsaugoti ir nevalingo noro jo likimą valdyti. Ir keliamas svarbus klausimas: ar liniją peržengus galima rasti kelią atgal?

„Šaltakraujiškas, meistriškai kuriamos psichologinės įtampos romanas. Paskutiniai puslapiai tiesiog gniaužia kvapą.“

Flynn Berry, The New York Times

„Įsimintinas ir žymę paliekantis pasakojimas.“

Meg Wolitzer

„Kiekvienas sakinys šiame grožio ir tylumos kupiname romane yra svarus.“

Louise Kennedy

Hila Blum (Chila Blum, gim. 1969) – Izraelio rašytoja ir redaktorė. „Kaip mylėti savo dukrą“ – antras jos romanas. Už jį 2021 m. autorė apdovanota Sapiro premija, kuri laikoma vienu svarbiausių Izraelio literatūros apdovanojimų ir „Booker Prize“ atitikmeniu. H. Blum gyvena Jeruzalėje, kur gimė ir užaugo.

Išmintingoji mokytoja...

Ir jos jausmus sužadinęs skandalingasis donžuanas!

Mokytoja Felisitė Blant jaučiasi pasenusi anksčiau laiko. Jos gyvenimas sklidinas nuobodulio. Atvykusi pasisvečiuoti pas dėdę į Londoną, viename pokylyje ji netikėtai susipažįsta su žaviu vyru, Džeikobu Vorineriu. Intriguojanti pažintis tikrai pabudins ją iš snaudulio. Tačiau kad ir koks patrauklus būtų šis džentelmenas, Felisitė privalo atsispirti jo vilionėms ir begėdiškam flirtui.

Netrukus gražiajai mokytojai kyla abejonių: ar tikrai Džeikobas Vorineris yra tik nutrūktgalvis donžuanas, o gal šis vyras slepia šį tą daugiau?

Drovioji grafaitė…

Nepasitikinti vyrais…

Po siaubingo nutikimo kuklioji ledi Izabela Bemont kuo puikiausiai jaučiasi būdama antrame plane. Ji nepyksta, kad žavių gerbėjų dėmesys tenka tik jos seseriai. 

Dirbdama kartu su daktaru Džozefu Vorineriu, padėdama ligoniams ir vargšams, Izabela netikėtai suartėja su juo. Atrodo, kad susitiko dvi giminingos sielos. Tačiau Izabela abejoja Džozefo jausmais jai ir... pati savimi. Ar merginai pavyks nugalėti baimes, atklydusias iš praeities? Ir ar šiam vyrui verta patikėti savo skaudžias paslaptis ir giliai širdyje glūdinčius slapčiausius troškimus?..

Suviliotas nelaimėlės!

Kapitonas Džeimis Vorineris labai nustemba, kai nuėjęs į savo sodą randa medyje įstrigusią gražuolę! Nepaisydamas sužalotos kojos jis išgelbsti panelę Kasandrą Rivs, bet neketina turėti nieko bendra su gundančia pastoriaus dukterimi.

Tačiau kai Keisė aplanko Džeimį norėdama atsiprašyti, aplinkiniai juos įkalba kartu kurti pasakų knygą. Sudariusi slaptą sandorį su žaviu kapitonu Keisė nejučia užsimano, kad jis dar kartą ją išgelbėtų... Šįkart vestų ją!

Į nelaimę patekusi paveldėtoja ir gerą vardą praradęs grafas…

Nuo pagrobėjų pasprukusi paveldėtoja Violeta Danston netikėtai patenka į Džeko Vorinerio, vienos skandalingiausių Anglijos šeimų nario, globą. Pagyvenusi su paslaptinguoju vyru jo dvare, Letė jau nebenori niekur bėgti.

Jos globėjas – grafas, bet ekstravagantiškai gyvenęs tėvas jam paliko tik suterštą vardą. Džekas atsiribojo nuo aukštuomenės. Tačiau dieną ir naktį gundomas Letės jis ima galvoti apie tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – santuoką su aukštuomenės dama!

„Jau du dešimtmečius – nuo tada, kai įžengiau į medicinos fakultetą – kone kasdien susiduriu su degančiais, perdegusiais, rūkstančiais, anglėjančiais medžiais... žmonėmis. Regiu, kaip išsekimas ilgainiui išgraužia jų jausmus, užrakina savastis, neatpažįstamai pakeičia – laužia, gniuždo, atima paskutinę galimybę jaustis laisvu ir stipriu. Vienas tokių – šios knygos herojus Antanas, išsunktas nevilties ir bejėgystės cunamio.

Tikrai nežinau geriausio sprendimo, kaip perdegimo išvengti ar iš jo kapanotis – bet nujaučiu, jog iš šios būsenos galimas ne vienas žingsnis. Rašiau šią istoriją galvodama apie pasidavusį, viltį praradusį žmogų – kviesdama drauge tyrinėti galimus gyvenimo scenarijus, semiantis įkvėpimo iš netikėtų medžių.“

Barbora

„Apie gydytojų darbą sukurta daug mitų, kurie nebūtinai atspindi medicinos kasdienybę su įvairiausiais jos atspalviais. Tiems, kurie pasirengę pažvelgti giliau, siūlau perskaityti šią knygą – ne tik medikams ar svajojantiems jais tapti, bet ir kiekvienam žmogui.

Be to, tai ir vertinga knyga apie perdegimą. Perdega nemažai medikų, bet ne tik jie. Visi apie tai turime žinoti, kad nepamirštume rūpinti savo sveikata – jei iš tikrųjų norime padėti kitiems.

Iki šiol kaip privalomą „medicinos be grimo“ pradžiamokslį siūliau Axelio Munthe „Knygą apie San Mikelę. Dabar jau turime ir puikų lietuvišką kūrinį. Todėl mano rekomendacija nuo šiol bus dviguba – „Knyga apie San Mikelę“ ir Barboros Jarašūnės „POLIklinika arba NETIKĖTI MEDŽIAI“.“

Dainius Pūras, Vilniaus universiteto profesorius

Autorė Barbora Jarašūnė – gydytoja, aktyvi šiuolaikinės gyvensenos tyrinėtoja bei nenurimstanti savo tikrojo kelio ieškotoja.

Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.

2019–ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.

1942–ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė V, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis Veivord, įrėžtas į jos miegamojo sieną.

1619–ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.

Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.

Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.
Bridget Collins

Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.
Sunyi Dean

Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.
Kirkus

Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.
New York Times Book Review

Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų–australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.

Kas atsitiko moterims, kuriomis mes turėjome tapti?

Hana, Keitė ir Lisa – jaunos, energingos ir neišskiriamos. Jos gyvena nuostabiame karalienės Viktorijos laikų kotedže geriausio parko Londone pakrašty. Jų bendras pasaulis žėri menu, aktyvizmu, romantika, linksmybėmis ir – pažadu to, kas laukia ateityje. Jų gyvenimai gražūs ir kupini svaigulio. Jos – geriausios draugės.

Po dešimties metų Hanos, Keitės ir Lisos būtis visai ne tokia, kokios jos kadaise tikėjosi. Įsisukusios į nenusisekusių karjerų ir klupdančių santuokų sūkurį, kiekviena trokšta to, ką įsivaizduoja turint kitą. Ir kiekviena galynėjasi su tuo pačiu klausimu: kokią kainą tenka mokėti norint gyventi prasmingai?

Romanas „Lūkesčiai“ – aštriabriaunis pasakojimas apie draugystės pakilimus ir nuosmukius. Apie tai, kaip surasti kelią būnant motina, dukra, žmona ar maištininke. Bet užvis labiausiai – tai pasakojimas apie tarpinę erdvę, kurioje susiduria lūkesčiai ir realybė. Erdvę, kurioje visi gyvename.

Tai visą kartą apibrėžianti knyga. Nuoširdi ir leidžianti lengvai susitapatinti. Kaip Sally Rooney „Normalūs žmonės“, tik čia po mikroskopu – moterų draugystė.

Erin Kelly

Gilus, išmintingas ir kupinas žmogiškumo pasakojimas.

The Guardian 

Anna Hope geba meistriškai įsigilinti į sudėtingas ir skausmingas akimirkas, nepalikdama neatversto nė vieno akmens. Skaitydama jaučiausi, tarytum pažinočiau šias moteris taip pat gerai kaip savo drauges. 

Rachel Joyce

Matydama save kiekvienoje iš šių moterų – geromis ir blogomis jų gyvenimo akimirkomis, – visiškai įsitraukiau į jų istorijas.

Mary Beth Keane

Anna Hope (Ana Houp, gim. 1974) studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje dramos meno akademijoje. Ji yra didelio pripažinimo sulaukusių penkių romanų autorė. Jie išversti į daugiau kaip 20 kalbų. Pagal romaną „Lūkesčiai“ šiuo metu kuriamas filmas. A. Hope su šeima gyvena Sasekse.

XX a. vidurys, Lisabona. Dora Ruzariju, dar nė nesulaukusi keturiasdešimtmečio, tampa našle ir visa širdimi pasineria į gedulą. Naivoka, pasyvi moteris, dukters vadinama „žmogumi be amžiaus ir be vilties“, dienas leidžia penima kitų malone ir gailesčiu. Tačiau dešimt metų šventai saugojusi mirusio vyro atminimą, vieną dieną Dora sužino baisią paslaptį, kuri paradoksaliai pakreipia jos likimą.

Kelių kartų moteris vaizduojantis kūrinys atveria plačius socialinius, politinius ir tapatybės kontekstus, byloja apie nelengvas pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą.

„Tuščios spintos“ – melancholiškas, kartokas pasakojimas apie moteris, jų tarpusavio santykius, vienatvės ir vidinės tuštumos persmelktus gyvenimus.

Maria Judite de Carvalho (1921–1998), „kuklioji portugalų literatūros gėlė“, šiandien pristatoma kaip „vienas įdomiųjų XX amžiaus Europos literatūros balsų“. Lisabonoje gimusi rašytoja ir dailininkė Salazaro diktatūros metais gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje, bičiuliavosi su Albert’u Camus, Simone de Beauvoir ir kitais to meto intelektualais. Nors paveikta prancūzų egzistencializmo ir „naujojo“ romano, autorės kūryba, bylojanti apie vienatvę didmiestyje, beveidėje kasdienybėje slypintį nerimą ir neviltį, išliko savita. Gana glaustuose tekstuose sumaniai kaitaliojama pasakojimo perspektyva, o dramatizmą atmiešia ironija ar net groteskas. Romanas „Tuščios spintos“ (Os armários vazios, 1966) vadinamas portugalų literatūros atgimimo, atsinaujinimo viršūne.

„Mes pradedame mirti nuo tos akimirkos, kai gimstame.“

Popandeminėje Amerikoje aukštesnės klasės elitas evakuojasi nuo dangoraižio stogo, kol paprasti žmonės gatvėse kovoja už būvį. Amžinąjį gyvenimą tyrinėjantis mokslininkas griebiasi atminties naikiklio, padėsiančio pamiršti svarbiausią karjeros atradimą. Du geriausi draugai diskutuoja apie paralelines visatas ruošdamiesi dalyvauti bulių bėgime Pamplonoje, kur įsimylės tą pačią merginą. Sūnus palaidūnas pasiekia dugną – jam belieka priimti seniai nematyto tėvo darbo pasiūlymą ir vykti į gyvačių fermą Afrikoje. Psichologas, slapta vykdantis korporacijų užsakymus kaip samdomas žudikas, pats tampa taikiniu.

Antrajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje, pasirodžiusiame po rinkinio „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ (Baltos lankos, 2023 m.), atskleidžiamas nykus netolimos ateities paveikslas. Autorius apsakymų rašymą yra palyginęs su tapyba, kai „drobė paliekama skaitytojui, parodant tik keletą eskizų ir linijų, kaip darė ispanų tapytojas Picasso“. Rašytojui susižavėjimą šiuo žanru perdavė bibliotekininkė mama, sakiusi, kad „bet kas gali parašyti romaną, bet tik meistrai gali kurti apsakymus“.

„Grynas, aštrus, klasikinis Nesbø.“
Anniston Star

„J. Nesbø garsus dėl meistriškai kuriamų personažų, šiurpulį keliančios įtampos ir šokiruojančių siužeto vingių, o šiuose išradinguose ir jaudinančiuose apsakymuose tiesiog švyti jo atsidavimas tyrinėti tamsiausius žmogaus širdies užkaborius.“
Mystery Tribune


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų rašytojas ir vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių pasaulyje. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ gimtojoje Norvegijoje pasirodė 2021 m., o literatūrinis žurnalas „Mystery Tribune“ šį rinkinį įtraukė į geriausių 2021 m. knygų sąrašą.

Svano pusėje – pirmas Marcelio Prousto (1871–1922) Prarasto laiko beieškant ciklo romanas, pradėtas rašyti 1909 m. Vienas įsimintiniausių kūrinių literatūros istorijoje.

Pirmoje romano dalyje atskleidžiamos jautrios vaikystės impresijos, kurias iššaukia „nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių“ pažįstamas skonis. Antroji Svano pusėje dalis – Svano meilės ir pavydo studija, laikoma kertine ir tęstine struktūra visų septynių Prarasto laiko beieškant dalių ciklo architektūroje, kurią užbaigia trečioji dalis, skleidžianti pagrindines autoriui rūpimas temas – laiko, atminties, meno prigimties.

„Svarbiausias įvykis – romanas Prarasto laiko beieškant. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra.“ 

Patrick Grainville, Lire, 1997 m.

Konkistadoras Hernanas Kortesas įžengia į actekų imperijos sostinę, plūduriuojantį miestą-tvirtovę Tenoštitlaną, lydimas devynių kapitonų, krūvos karių, žirgų ir dviejų vertėjų: buvusio kunigo, vėliau vergo Agilaro ir kadaise princesės, o dabar – Korteso meilužės Malinali. Iškilmingai vakarienei juos priima princesė Atotoštli, imperatoriaus sesuo ir žmona, o mandagybėms pasibaigus atvykėliai paliekami milžiniškuose, labirintiškuose rūmuose laukti susitikimo su melancholiškuoju imperatoriumi Moktesuma. Jis, politiškai ir dvasiškai sutrikęs, prisivartojęs haliucinogeninių grybų ir kaktusų, kad lengviau ištvertų kasdienybę, nesiliauja galvoti apie ispanų atsigabentus „prijaukintus elnius“ – žirgus, – kurių gyvenime nebuvo matęs. Netrukus Chasminas Kaldera, vienas iš Korteso kapitonų, tyrinėdamas jį pribloškusį miestą, suvokia, kad nėra aišku, ar Tenoštitlane jie svečiuojasi, ar yra įkalinti. 

„Išsvajotos tavo imperijos“ – padūkęs, psichodeliškas romanas, kuriame Meksikos rašytojas Álvaro Enrigue, pasakojimą nusagstydamas smulkiomis, istoriškai tiksliomis detalėmis, prikelia Tenoštitlaną su visa jo spalvinga didybe ir perrašo miesto likimą. Pasakojimo perspektyva intensyviai šokinėja, barbariškumo čia tiek pat, kiek ir kvailysčių ar nesusipratimų, ore nuolat tvyro įtampa, o kasdieniai gyvenimo rūpesčiai užklumpa net imperatorius. Tai įstabi, įelektrinanti knyga apie dviejų pasaulių, kultūrų ir imperijų susidūrimo momentą, literatūrinis kerštas, puikiai atskleidžiantis absurdišką ir tragikomišką istorijos atsitiktinumą. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/c5a0068e-0d53-4c55-bef9-de744326bac5.html

Rožių vainikas

Frensė, Kamila ir Liza leidžia vasarą ramiame Anglijos miestelyje. Trys moterys – trys tylūs nerimo šaltiniai: senatvė, motinystė, vienatvė. Frensė – tapytoja, laukianti atvykstant nepažįstamo gerbėjo, Liza rūpinasi kūdikiu, o Kamila, jausdamasi vieniša, užmezga romaną su keistu ir paslaptingu vyru. Deja, vienatvė – bloga patarėja. E. Taylor rašymo stilius elegantiškas ir psichologiškai gilus – tai tarsi paveiki meditacija, atskleidžianti įvairias žmogiškų santykių puses.

„Rožių vainikas“ laikomas tamsiausiu Elizabeth Taylor romanu... Ji rašo jausmiškai turtinga kalba, traukiančia skaitytoją sekti paskui ją tamsiausių šešėlių užklotais takais. Paradoksas, bet romanas kartu nepaprastai žavus. Taylor padaro kiekvieną akimirką esamą, tikrą, paliečiamą, nerimastingą, kerinčią.

Helen Dunmore

Ponia Palfri „Claremonto“ viešbutyje

Lietingą sausio dieną našlė ponia Palfri apsigyvena viešbutyje, kur dienas leidžia elegantiški senjorai, kalbantys apie orą, maistą ir senus laikus. Ji jau nebesitiki, kad gali nutikti kas nors gera. Bet gyvenimas dar turi vieną staigmeną – netikėtą draugystę su jaunu rašytoju Ludu, kuri pakeičia jų abiejų gyvenimus.

Didžiausią malonumą skaitytojui teikia tai, kaip jautriai vaizduojami visų veikėjų santykiai, sąmojo santūrumas ir tarsi be jokių pastangų rutuliojamas veiksmas... Man „Ponia Palfri „Claremonto“ viešbutyje“ yra tikras šedevras.

Robert Meerum, „100 geriausių romanų“, GUARDIAN

Sukrečianti, subtili, vietomis komiška ir drąsi knyga.

David Baddiel

Elizabeth Taylor (1912–1975), anglų rašytoja, kuriai visą gyvenimą trukdė vardas ir pavardė, pasmerkę būti „ta kita Teilor“, XXI a. pelnytai atsistojo šalia žymiausių XX a. klasikos autorių. Savo kūryba ji be baimės preparuoja XX a. vidurio Anglijos vidurinės klasės kasdienybę, visa, kas slypi po žmonių gyvenimo paviršiumi, įsismelkdama į giliausius psichologinius klodus. Pavergia lengvas, akvareliškai grakštus pasakojimas, kuriame, kaip gyvenime, telpa juokas ir ašaros, žavi nepaprastas žodžio tikslumas, svarumas – ir paprasčiausias grožis. E. Taylor knygų pasaulis jaukus ir savas. Ji parašė 12 romanų ir apie 200 apsakymų

Romanai „Rožių vainikas“ (1949) ir „Ponia Palfri „Claremonto“ viešbutyje“ (1971) – pirmieji E. Taylor romanai lietuvių kalba.

Neapdainuota XX a. anglų literatūros herojė... Visi Taylor romanai ir apsakymai pilni subtilaus humoro, aštrios psichologinės įžvalgos ir lyrizmo. Jie patrauklūs pirmiausia dėl drąsios analizės to, kas slypi po žmonių kasdienio gyvenimo paviršiumi.

Rebecca Abrams

Jane Austen, Elizabeth Taylor, Barbara Pym, Elizabeth Bowen – vis tai sielų seserys.

Anne Tyler

Romanas „Didieji lūkesčiai“ (1861 m.) laikomas geriausiu ir labiausiai žinomu Charles Dickens kūriniu, kuriame pasakojama našlaičio Pipo (Filipo Piripo) brendimo istorija. Auklėjamas griežtos sesers ir geraširdžio jos vyro, nelinksmą vaikystę berniukas leidžia pelkėtose Kento apylinkėse. Ten vieną dieną jis sutinka nuo katorgos bėgantį Magvičą ir grasinamas padeda jam pasislėpti. Berniukas nė neįtaria, kad šis susitikimas bus lemtingas visam jo gyvenimui...

Kas iš tikrųjų yra prisistatyti nepanoręs Pipo geradarys? Ar pavyks netikėtai praturtėjusiam Pipui tapti džentelmenu ir iškilti į aukštuomenę? Kokias gyvenimo pamokas gaus jaunuolis, kol taps brandžiu žmogumi?

Rašytojas romane paliečia daug temų: moralės, nuodėmių atleidimo, santykio tarp gėrio ir blogio, pinigų galios, atsakomybės ir suvokimo, kad kiekvienas sprendimas turi pasekmių. Per Pipo, kaip asmens, augimą autorius vysto psichologinius klausimas apie kaltę, gėdą, dėkingumą, ambicijas, manipuliavimą ir tikrą meilę. Romane atskleidžia klasių struktūros, socialines elgesio taisyklių, vaikų išnaudojimo, korupcijos, švietimo, teisės institucijų ir Viktorijos laikų darbų etikos problemas.

Charles Dickens (Čarlzas Dikensas, 1812-1870 ) – žymiausias anglų romano kūrėjas, nepaprastai turtingos vaizduotės rašytojas, spalvinga asmenybė, realistas, humoristas, satyrikas, sentimentalistas, sociologas, didis reformatorius, humanistas – visa tai susilydo viename, itin ryškiame asmenyje. Mokyklos suole Dikensas prasėdėjo vos kelerius metus, tikruoju jo universitetu tapo savišvieta ir pats gyvenimas.

„Aš ilgą laiką maniau, kad mus visus galiausiai išnaikins koks nors virusas, kad žmoniją nugalės kažkas didesnis ir kartu daug menkesnis, nei mes patys. Dabar suprantu, kad buvau neteisus. Mes esame tas driežas, bet esame ir mėnulis. Dalis mūsų žus, bet kita dalis išliks ir darys tą patį, ką darėme visada, mes tęsime savo beprasmę kelionę, mes darysime tai, ką verčia daryti mūsų prigimtis, – tyliai, paslaptingai, nesustabdomai, paklusdami savo ritmams.“

Alternatyvioje 1893-iųjų Amerikos versijoje Niujorkas yra dalis Laisvųjų Valstijų, kuriose žmonės gali gyventi nevaržomai ir mylėti, ką nori (ar bent iš pažiūros taip atrodo). Trapus kilmingos šeimos paveldėtojas atsisako sužadėtuvių su jo socialiniam sluoksniui tinkamu kandidatu ir pasiduoda neturtingo muzikos mokytojo apžavams. 1993-iųjų Manhatane, prislėgtame AIDS epidemijos, jaunas havajietis gyvena su daug vyresniu ir turtingesniu AIDS aktyvistu, slėpdamas savo sudėtingą vaikystę ir tėvo likimą. O 2093-iaisiais, pasaulyje, kurį kamuoja epidemiologinės katastrofos ir valdo totalitarinis režimas, įtakingo mokslininko anūkė jo ilgėdamasi bando gyventi toliau ir išsiaiškinti, kur nuolat pradingsta jos vyras.

Šias tris romano dalis į darnią ribuliuojančią simfoniją sujungia pasikartojantys ir vieni kitus papildantys motyvai: namas Vašingtono aikštėje Grinvičo rajone; ligos ir siaubingos jų gydymo pasekmės; turtas ir skurdas; silpnieji ir stiprieji; rasė; šeimos ir tautiškumo samprata; pavojingas galingųjų ir revoliucionierių įtikėjimas savo teisumu; troškimas rasti savo vietą žemiškajame rojuje ir lėtas suvokimas, kad tokio rojaus nėra. Romano veikėjus ir jame kuriamas tris Amerikas vienija susitaikymas su tuo, kas mus daro žmonėmis. Baimė. Meilė. Gėda. Stoka. Vienatvė.

„Vizionieriškas, stulbinamo užmojo ir gylio romanas. Toks daugiasluoksnis, sodrus ir aktualus. Toks pilnas džiaugsmo, siaubo ir grynos gyvenimo paslapties.“

Michael Cunningham

„Mūsų laikų šedevras.“

Observer

„Labai paveikus. Perskaitykite ir tikėkitės nesusapnuoti.“

Sunday Times

Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) gyvena Niujorke.

Autorės debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“ ir „National Book Awards“. Laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes. „Į rojų“ – naujausias H. Yanagiharos romanas.

Trijų knygų serija „Įvaizdis dar ne viskas“. Pirma knyga

„Tiesiog šypsokis ir paslaptingai žiūrėk.“

Grožis – dar ne viskas...

Alaus daryklos generalinis direktorius Dantė Ruso yra paprastas, bet verslui staiga išpopuliarėjus jis tampa priverstas keistis. Atvyksta įvaizdžio specialistė Olivė, prieš daugelį metų žiauriai atstūmusi jį universitete. 

Pasikeitus situacijai Olivė susižavi naujuoju Dante. Kas jos laukia toliau – kerštas ar įsižiebęs geismas?

Trijų knygų serija „Įvaizdis dar ne viskas“. Antroji knyga

Jos keršto planas yra nepriekaištingas.

Bet šis milijardierius irgi turi planą.

Kodėl generalinis direktorius Nolanas Kuperis dvejojo pasamdyti Delanę Aleksander? Jo įmonei reikėjo jos dinamiškos ryšių su visuomene patirties, be to, moteris sužavėjo jo šešiametę dukrą. O gal dėl to, kad geidė Delanės Aleksander… Išlaikyti profesionalumą sunkiau, nei Nolanas įsivaizdavo, bet Delanė išmokė jį vėl iš naujo pasitikėti. Tačiau, kai Delanės paslaptys išaiškėja, Nolanas susimąsto, ar jų santykiai buvo tik jos plano dalis?

Trijų knygų serija „Įvaizdis dar ne viskas“. Trečioji knyga

„Nesu tas, kuo mane laikai.“

Įžymusis širdžių daužytojas pagaliau nusiims kaukę...

Šonas Onilas šešis mėnesius gyveno kaip paprastas, įsimylėjęs vyras su už jo būsimo filmo pristatymą visuomenei atsakinga Peizle Kembel... ir visą laiką apsimetė kitu žmogumi. Ar tiesą sužinojusi Peizlė patikės, kad jųdviejų meilė nebuvo žvaigždės mėginimas apdumti akis? Ir kas nutiks, Peizlei prisipažinus, kad pati taip pat šį tą slėpė – laukiasi jo kūdikio! Ar galiausiai atskleistos paslaptys mylimuosius išskirs? O gal suteiks antrą galimybę vienas kitą mylėti?

Nobelio premijos laureato knyga

Mylimieji Alida ir Aslė atvyksta į Bjorgviną ieškoti darbo ir gyvenamosios vietos. Nors Alida laukiasi ir po ilgos kelionės yra išsekusi, niekas nenori suteikti porai pastogės. Tamsų vakarą lietui lyjant vaikščiodami iš vienų namų į kitus, jie patiria žmonių abejingumą ir vis didėjantį nerimą. Vienintelė paguoda – prisiminimai apie būtus laikus, kai susipažino ir iškart suprato, kad yra skirti vienas kitam. Koks likimas jų laukia tarp nesvetingo miesto sienų? Tris istorijas surišantis pasakojimas panardina skaitytoją į meditatyvią keistų įvykių ir grįžtamojo laiko tėkmę, kurioje ryškiausiai aidi nusikaltimo ir bausmės tema.

Norvegų rašytojas Jonas Fossė (g. 1959) debiutavo 1983 m. romanu „Raudona, juoda“. Nuo tada rašė įvairių žanrų tekstus: romanus, dramaturgiją, poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir knygas vaikams. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų, o pjesės visame pasaulyje pastatytos per tūkstantį kartų. Fossė apdovanotas galybe premijų ir gimtojoje šalyje, ir užsienyje, iš kurių reikšmingiausia – 2023 m. skirta Nobelio literatūros premija. Lietuviškai publikuota trumposios prozos knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (2020) ir pasakojimas „Baltybė“ (2024).

„Trilogiją“ sudaro trys pasakojimai apie Alidą ir Aslę, kurie iš pradžių Norvegijoje buvo išleisti atskiromis knygomis: „Nakvišų klajonės“ (2007), „Ulavo regėjimai“ (2012) ir „Prievakario nuovargis“ (2014).

Vladimiras Nabokovas (1899-1977) – rusų kilmės amerikiečių rašytojas, pasisakęs už asmenines žmogaus laisves ir prieštaravęs ideologijoms bei kanonams, ribojantiems individo saviraišką. Didžiausią šlovę ir pripažinimą šiam autoriui pelnė romanas „Lolita“.

Ši jausmų stiprumu ir išradingu literatūriniu stiliumi žavinti knyga įkvėpė sukurti du filmus: pirmasis 1962 metais romaną ekranizavo režisierius Stanley Kubrikas, 1997 metais - Adrianas Lyne'as.

„Lolitoje“ pasakojama apie literatūros profesoriaus maniakišką aistrą jaunutei nimfetei Lolitai, apie senosios civilizuotosios Europos ir jaunosios komerciškosios Amerikos susidūrimą, bei labiausiai apie meilę kaip akibrokštą, haliucinaciją, beprotybę, transformaciją...

Ji buvo tiesiog Lo, rytmečiais, penkių pėdų ūgio (be dviejų verškų ir viena kojnaite). Ji buvo Lola ilgomis kelnėmis. Ji buvo Dolė mokykloje. Ji buvo Doloresa blankų punktyruose. Tačiau mano galvoje ji buvo visuomet: Lolita.

Vladimiras Nabokovas, vienas iš didžiausių XX a. prozos meistrų, gimė 1899 m. Sankt Peterburge. Kembridže, Trejybės koledže studijavo prancūzų ir rusų literatūrą, vėliau gyveno Berlyne ir Paryžiuje, ten pradėjo ryškią literatūrinę veiklą. 1940 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir išgarsėjo kaip romanų autorius, poetas, kritikas ir vertėjas. Jis dėstė literatūrą Velslio, Stanfordo, Kornelio ir Harvardo universitetų koledžuose. 1961 m. persikėlė į Montrė (Šveicarija), kur 1977 m. mirė.

Mirštančios motinos prašymu Chuanas Presijadas išvyksta į Komalą ieškoti tėvo. Pamažu aiškėja, kad miestelis ir jo apylinkės kadaise priklausė tironiškajam Pedrui Paramui. Dabar ši vieta pilna prisiminimų ir haliucinacijų, praeities šešėlių ir šnabždesių. Apleistose ir laiko įveiktose gatvėse aidi iškankintų sielų balsai, kurie iš lėto atveria ilgai saugotas paslaptis.

„Pedras Paramas“ – tai siurrealistinė žmogaus kelionė prie savo šaknų. Susan Sontag yra pasakiusi, kad tai ne tik vienas iš XX a. pasaulio literatūros šedevrų, tačiau ir viena įtakingiausių to amžiaus knygų. Gabriel Garcia Marquez dalijosi, kad galėdavo ją cituoti iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Pats autorius „Pedrą Paramą“ galvoje nešiojosi daugelį metų, kol suprato, kaip jį parašyti. 

Juan Rulfo (1917–1986) – Meksikos rašytojas, per visą savo gyvenimą sukūręs tik dvi knygas, tačiau jų pakako, kad paveiktų visą vėlesnę Lotynų Amerikos literatūrą. „Pedras Paramas“ sulaužė realistinio romano tradiciją ir padėjo pamatus magiškajam realizmui.

https://itraukiojileidyba.lt/cert/6493350e-09ec-431a-ab2a-14548bf0495b.html 

Žemėje gimęs Dženlis Ai su misija atvyksta į nesvetingą, įšalo kaustomą Geteno planetą. Ši visuomenė stipriai skiriasi nuo žemiečių. Čia niekad nekyla karai, o žmonių lytis taki: atėjus laikui jie gali trumpam tapti moterimis arba vyrais, kaskart kitaip.

Planetoje yra vienintelis žmogus, kuris Dženliu patiki ir trokšta, kad jo misija būtų sėkminga. Įveikę šimtus mylių per ledyną, per pūgas, per stingdantį speigą jie patirs, kad draugystei ir meilei skirtybės netrukdo.

1969 m. parašiusi fantastinį romaną „Kairė tamsos ranka“, amerikiečių rašytoja Ursula K. Le Guin įsitvirtino tarp svarbiausių žanro kūrėjų. 1970 m. knyga laimėjo Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus, vėliau kultinio mokslinės fantastikos žurnalo „Locus“ apklausoje pateko į geriausiųjų trejetuką – kartu su Franko Herberto „Kopa“ ir Arthuro C. Clarke’o „Vaikystės pabaiga“. Ši knyga dėl ryškių veikėjų emocinių portretų ir sociologinių autorės įžvalgų įrašyta į intelektualiosios mokslinės fantastikos istoriją.

 Le Guin, dar labiau nei J. R. R. Tolkienas, kilstelėjo fantastikos žanrą iki aukštosios literatūros.

 Harold Bloom, literatūros kritikas

Kaip ir visi didieji rašytojai, Le Guin pakviečia mus į įsivaizduojamus pasaulius, iš kurių į savąjį grįžtame atsigavę, palengvėjusia širdimi.

„The Boston Globe“

Ursula K. Le Guin – širdies alchemikė.

David Mitchell, rašytojas

https://itraukiojileidyba.lt/cert/7a855492-2cc8-45a8-94c4-aa61471523fa.html