Literatūros tipas

1937-ieji, Anglija. Aukštesniajai vidurinei klasei priklausančioje Kazaletų šeimoje justi atostogų nuotaikos. Kiekvieną vasarą visos trys kartos – broliai Edvardas, Rupertas, Hju su žmonomis ir vaikais, netekėjusi sesuo Reičel ir šeimos patriarchas su matriarche, vadinami Brigu ir Kunigaikšte, – susirenka į savo idilišką kotedžą Sasekse. Ten jie praleidžia du mėnesius, kupinus juoko ir žaidimų, ištaigingų šeimos pietų, saulėtų iškylų paplūdimyje, ramybės ir džiaugsmo.

Tačiau už patogumų ir privilegijų fasado slypi neišsakyti troškimai, nerimas ir artėjančių permainų nuojauta. Šeimos vyrus persekioja Pirmojo pasaulinio karo patirtys, ramybės neduoda auganti naujo karo grėsmė. Šeimos moterys bando kovoti su nuviliančiomis santuokomis, neištikimybe, visuomenės joms primestais vaidmenimis. O jaunoji karta ima pastebėti suaugusiųjų pasaulio įtrūkius ir nujausti, kad nekaltumo laikai artėja prie pabaigos.

Romanas „Šviesūs metai“ – pirmasis ciklo „Kazaletų metraščiai“ tomas. Tai meistriška šeimos saga, kurioje subtiliais potėpiais kuriamas sudėtingų šeimos ryšių, vienišos žmogaus prigimties ir nenumaldomai tekančio laiko paveikslas.

„E. J. Howard padeda mums atlikti labai reikalingą dalyką: atverti akis ir širdis.“

Hilary Mantel

„Turbūt mėgstamiausia mano visų laikų knyga.“

Marian Keyes

„Kazaletų metraščiai“ pelnytai užsitarnavo garbingą vietą tarp didžiųjų šeimos sagų.“

Sunday Telegraph

„Primena Virginia’os Woolf „Ponią Delovėj“ ir serialą „Dauntono abatija“.“

Books and Reviews

Elizabeth Jane Howard (Elizabetė Džeinė Hovard, 1923–2014) – anglų rašytoja, sukūrusi per dvidešimt kūrinių. Išgarsėjo penkių dalių romanų ciklu „Kazaletų metraščiai“, iš dalies paremtu jos pačios gyvenimu. BBC televizija pagal šį ciklą sukūrė serialą. 2000 m. už nuopelnus literatūrai E. J. Howard suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (CBE).

Blogi vyrukai negyvena „ilgai ir laimingai“

New York Times bestselerių autorė Lucy Score su Lučiano ir Slounės istorija grįžta į Virdžiniją, į kupiną įvykių Nokemautą.

Mane gali išlaisvinti vienintelė moteris pasaulyje. Bet jau geriau padegsiu save, nei ko nors prašysiu Slounės Volton.

Lučianas Rolinsas — turtingas magnatas, arogantiškas ir kerštingas žmogus. Vaikystėje valdingo tėvo niekintas ir skriaustas, jis savo jėgomis sukūrė galingą verslo imperiją ir saugiai jaučiasi, įgijęs pasakiškus turtus bei galią.

Tik viena energinga mažo miestelio bibliotekininkė neleidžia jam ramiai miegoti...

Karštakošė Slounė Volton pasiryžusi tęsti tėčio kovą už teisybę. Telieka išsiaiškinti, ką žmogus, kurio ji nekenčia, padarė jos šeimai... o gal dėl jos šeimos? 

Vienas kitą metų metais erzinę, ignoravę, iš tolo smalsiai stebėję, Lučianas su Sloune netikėtai suartėja ir pajunta, kad nesigaili vienos nakties nuotykio, o įsižiebus aistros liepsnoms paaiškėja, kad neįmanoma jų užgesinti. Bet ką daryti, jei Slounė trokšta sukurti šeimą, o Lučianui vestuvės ir vaikai nerūpi? Meilužiais tapę priešininkai atsiduria aklavietėje.

Žlugę vyrai žlugdo moteris, įsitikinęs Lučianas, todėl neketina rizikuoti, arti prisileisdamas Slounę. Bet jei vėl nusigręš, kas trapią moterį apgins nuo tykančių pavojų?

Antrą kartą gyvenime Lučianas žiauriai atstumia Slounę. Trečios galimybės suteikti ji neketina. Šįsyk pasistengti teks jam.

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu. 

Vyras su sūnumi pėsčiomis keliauja per išdegusią, po neaiškios katastrofos vos begyvenamą Ameriką. Nuo šalčio skyla akmenys, iš tamsaus dangaus krenta pilkas sniegas, o nusiaubtame kraštovaizdyje nekruta niekas, tik vėjo pustomi pelenai. Nei paukščio, nei žinduolio; vienintelė gyvybė Žemėje – žmonės. 

Jiedu juda vandenyno link, nors ir nežino, ar ten ką nors ras. Su savimi tempia viską, ką turi: sudriskusius rūbus, parduotuvės vežimėlį, kuriame – tik truputis rasto maisto, brezentas nuo stingdančio lietaus ir pistoletas su dviem šoviniais. Dar nešasi „ugnį“ – viltį, kad kažkur išlikę šviesių žmonių ir galimybių išgyventi.

„Kelias“ – sukrečiantis, jautrus ir sykiu kraupus amerikiečių literatūros grando Cormaco McCarthy romanas. Tai šiurpą kelianti vizija, lyrinis siaubo epas, įtaigiai vaizduojantis bergždžią ir bedievį pasaulį po apokalipsės. Čia – baisiausi žmogiškosios prigimties poelgiai ir retkarčiais prasikalantis gerumas. Ši knyga meistriškai sveria sudėtingus moralinius klausimus, tai įspūdinga kelio, kelionės į beviltišką ateitį istorija, visų pirma pasakojanti apie stiprų tėvo ir sūnaus ryšį bei vilties išlaikymą didingai besibaigiančiame pasaulyje. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/16cd1734-9967-4845-97b5-e1429da2bc87.html

Beprotybės meistro sukurtas dinamiškas psichologinis trileris, tapęs bestseleriu.

Nepavojinga kasdienybė virsta siaubingu košmaru. Nuo tada, kai buvo išprievartauta viešbučio kambaryje, jauna psichiatrė Ema Štain nebeišeina iš namų. Ji — ketvirtoji psichopato serijinio žudiko auka. Žiniasklaida šį nusikaltėlį praminė Kirpėju, nes prieš nužudydamas išprievartautas moteris jis nuskuta nelaimėlėms plaukus. Ema vienintelė išvengė mirties ir labai bijo, kad Kirpėjas grįš, norėdamas užbaigti savo žiaurų nusikaltimą. Apimta paranojos ji įsivaizduoja kiekviename žmoguje atpažįstanti savo skriaudiką, nors iš tiesų nusikaltimo metu nematė jo veido.

Saugi Ema jaučiasi tik savo mažame namelyje Berlyne, Griunevaldės pakraštyje. Kol vieną dieną paštininkas paprašo priimti siuntinį, skirtą kaimynui. Vyrui, kurio pavardės Emai neteko girdėti ir kurio ji niekada akyse neregėjo, nors toje gatvėje gyvena jau nebe pirmus metus...

Iliuzija ar realybė? Šiame psichologiniame trileryje yra ir viena, ir kita!

Sebastianas Fitzekas žaidžia nuostabų ir sykiu painų žaidimą keliuose laiko lygmenyse. Serijinis žudikas ieško savo pabėgusios aukos, o riba tarp realybės ir beprotybės pranyksta.

Visuose Sebastiano Fitzeko kūriniuose tvyro įtampa. Itin jaudinanti, karčiai pikta įtampa. – B. Z

Sebastianas Ficekas — žmogus, rašantis bestselerius! 

sueddeutsche.de

Geriausias Vokietijos trilerių autorius Sebastianas Ficekas — bemiegių naktų garantija.

DONNA

Nenugalima. Jausminga. Tabu.

DŽORDAN

Jis mane priėmė po savo stogu, kai neturėjau kur dėtis.

Manimi nesinaudoja, neskaudina, nepamiršta. Priešingai — išklauso, apsaugo ir supranta. Jaučiu prie pusryčių stalo jo veriantį žvilgsnį. Širdis ima pašėlusiai daužytis, kai išgirstu vakarais į kiemą įsukantį jo automobilį.

Privalau liautis. Tai negali nutikti.

Sesuo kartą tvirtino, esą gerų vyrų nebūna. Jei tokį sutinki, veikiausiai jis užimtas. Tačiau šįkart užimtas ne Paikas Losonas.

Tai aš turiu vaikiną.

PAIKAS

Priglaudžiau ją po savo stogu, nes norėjau padėti.

Vis dėlto dienoms bėgant paaiškėja, kad lengva nebus. Privalau liautis apie ją svajojęs, nebesulaikyti kvapo kaskart, kai susiduriame. Negaliu jos liesti, nedera apie tai svajoti.

Negalime pasiduoti pagundoms. Jai tik devyniolika, o man — trisdešimt aštuoneri.

Maža to, esu jos vaikino tėvas.

Deja, jie ką tik atsikraustė į mano namus.

Glesum – stipri ir tvirta moteris, motina. Ji aistringa ir tvirtos valios, puikiai žino, ką gali ji pati ir supranta, kada reikia atsiduoti į likimo rankas.

Pasakojimas apie II amžiuje aisčių žemėse gyvenusią gentį. Labiau nei istorinio tikslumo romane siekiama emocinio, vaizduotės jautrumo. Genties vadas Gondas įsimyli ir pagrobia žavią rudaakę merginą, kurią pats pavadina Glesum (lot. gintaras). Jis turi žmoną Seliją, taigi jausmų trikampis neišvengiamas.

Romane „Glesum“ panaudota užburianti septynetų magija. Visas pasakojimas suskirstytas į septynis skyrius, kurie pavadinti Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždžių pavadinimais. Visuose skyriuose išskiriami dar septyni poskyriai, kurie atspindi to meto visuomenės sanklodą ir buitišku, ir itin menišku būdu. Istorija pasakojama pasitelkus sniego, vandens, kraujo, rūko, midaus, ašarų ir pieno elementus. Aisčiai vaizduojami kaip gamtai paklusnūs ir ją pažįstantys žmonės, jie vadovaujasi žvaigždėmis, įsiklauso tiek į savo pačių kūnus, tiek į aplinką.

Rasa Aškinytė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, „Metų knygos 2014“ laureatė, pelniusi apdovanojimą už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.

„…perskaitę iki galo šį absurdišką epą prakeiks mane už sugaištą laiką bet neįstengs paneigti kad negalėjo mesti šalin nes tarp mano kvailų meilės ir mirties širdgėlų atrado daugybę to ką išgyveno patys taip pat ir moterys.“

 „Pusseserės“ – sapniška ir šiurpi istorija apie moteris iš žemesnės vidurinės klasės šeimos XX a. penktojo dešimtmečio La Platos mieste, Argentinoje. Sykiu – tai jaunos menininkės, turinčios kognityvinių sunkumų, brandos istorija. Šioje šeimoje vyrų nėra, o kai jie pasirodo, elgiasi negailestingai. Kenčiančios romano moterys susiduria su seksualine prievarta, skurdu, abortais, mirtimi ir kartu su menu, kaip vienintele išsigelbėjimo galimybe.

Kūrinio pasakotoja Juna – naivi, trapios sąmonės dailininkė, pasaulį matanti savitai. Ji rašo radikaliai atvirai, beveik be skyrybos ženklų, nes Juną jie „vargina“, o menkavertiškumo jausmą bando įveikti ieškodama naujų žodžių žodyne. Ir vis dėlto savo šiurkščiu, netobulu, bet galingu monologu ji pataiko tiesiai skaitytojams į širdį. 

Aurora Venturini sukūrė groteskišką autobiografinį romaną, kuriame juodasis humoras persipina su nuoširdumu, o neįsisąmoninta moterų kančia – su beatodairiškomis išsigelbėjimo paieškomis. Tai provokuojanti, nepatogi, jaudinanti literatūra, peržengianti normas ir išryškinanti tai, kas dažniausiai nutylima. Kaip kubistinis paveikslas, siekiantis praplėsti žmogaus suvokimo ribas.

„Pusseserės“ – tai aš, [...] tai mano šeima. Nebuvome kaip visi. Mano namuose visos seserys turėjo psichikos negalios požymių... Šios knygos turėjau savyje tiek daug, kad ją parašiau per du mėnesius.“

Aurora Venturini, autorė

„Venturini rašo tokią prozą, kuri meta iššūkį visiems literatūrinės kalbos kanonams.“

Alan Pauls, „Página12“ Naujojo romano premijos žiuri narys

„Prilygsta siurrealistinei Leonoros Carrington literatūrai.“

Catherine Taylor, rašytoja ir literatūros kritikė

„Baigusi skaityti romaną, [...] jaučiausi apstulbusi, suglumusi ir sužavėta. Ar tas romanas išties puikus? Ar tik drąsus tekstas, skandalinga smurto tema, suvokimas, kad dar nieko panašaus nebuvo išleista, ar nežinia iš kur sklindantis balsas? [...] Jeigu žiuri gebės įvertinti šios istorijos ir teksto radikalumą, knyga gali tapti laimėtoja. Ir ji ja tapo.“

Mariana Enriquez, rašytoja ir patariančioji „Página12“ Naujojo romano premijos žiuri narė

„Per meną „Pusseserės“ savo veikėjoms suteikia tokią pat stebinančią laisvę, kokią sau suteikia ir Venturini.“

Lily Meyer, literatūros kritikė

„Menininkės jaunų dienų portretas Davido Lyncho stiliumi.“

Cory Oldweiler, rašytojas

Aurora Venturini (1922–2015) – argentiniečių rašytoja ir psichologė, daugiau kaip 30 kūrinių autorė. Juose karštligiškai nagrinėjo šeimos temą. A. Venturini buvo 85-eri, kai už „Pusseseres“ 2007-aisiais laimėjo dienraščio „Página/12“ įsteigtą Naujojo romano premiją ir sulaukė didelio pripažinimo Argentinoje ir už jos ribų. Dabar ji laikoma svarbia Lotynų Amerikos rašytoja, o „Pusseserės“ jau išleistos daugiau kaip 20 šalių.

„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

„Mažas gyvenimas“ – tamsi giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas juodžiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.

„Mažas gyvenimas“ jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas.“

Jon Michaud

„Tai ir kartos portretas, ir kai kas daug tamsiau – bandymas suvokti žmogiškojo žiaurumo ribas ir sykiu parodyti draugystės gydomąją galią.“

New Yorker

„Šis romanas nepalyginamas su jokiu kitu. Išsišokantis, peržengiantis ribas, nepamirštamas.“

Independent

„Nevilties kupina knyga, kurią perskaičius širdis keliskart padidėja.“

Guardian

„Ši šiuolaikinė literatūros klasika – meistriškas mūsų nerimo amžiaus atspindys su visomis teigiamomis ir neigiamomis jo pasekmėmis.“ 

Brigid Delaney

Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) gyvena Niujorke. 

Autorės debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womenʼs Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes. Naujausias autorės romanas – „Į rojų“ („Baltos lankos“, 2025).

„Kirkus Prize“ 2015 laureatė

„Man Booker Prize“ 2015 nominantė

„National Book Awards“ 2015 nominantė
„Baileys Prize for Womenʼs Fiction“ 2016 nominantė

„Andrew Carnegie Medal for Excellence in Fiction“ 2016 nominantė

„International Dublin Literary Award“ 2017 nominantė

„Amazon“ viena geriausių metų knygų

„New York Times“ viena geriausių metų knygų

„Guardian“ viena geriausių metų knygų

„O, The Oprah Magazine“ viena geriausių metų knygų

„Washington Post“ viena geriausių metų knygų

„Publishers Weekly“ viena geriausių metų knygų

„...iki galo įžvelgti kito žmogaus sielą yra neįmanoma. <...> Todėl svarbiausia, ką mes patys privalome padaryti, tai sąžiningai susitaikyti su savo pačių siela. Jei iš tikrųjų norime pamatyti kitą žmogų, nėra kito kelio, kaip tik tiesiai ir giliai žiūrėti į pačius save.“

Šešiuose apsakymuose Haruki Murakami savo talentą pastebėti siurrealias kasdienybės akimirkas atskleidžia pasakodamas vyrų, kurių kiekvienas jaučiasi savaip vienišas, gyvenimo istorijas. Jose susipina mįslingai dingstančios katės ir tamsūs, prirūkyti barai; paslaptingi, ramybės neduodantys ženklai; moterys – asmeninės vairuotojos, buvusios žmonos ir meilužės, naktimis sekančios pasakas; beisbolas ir „The Beatles“... Apsakymų rinkinys pažymėtas ironišku humoru, žyminčiu visą autoriaus kūrybą.

Anot paties H. Murakami, „rašyti romanus – iššūkis, o apsakymus – vienas malonumas. Romanų rašymas prilygsta miško sodinimui, o apsakymų rašymas – tarsi sodo sodinimas.“

„Apgalvotai provokuojantys apsakymai, pateikiantys saldžius ir sykiu karčius apmąstymus apie vienatvę ir troškimą užmegzti ryšį...“

The Evening Standard

„H. Murakami apie sudėtingus dalykus rašo su jam būdingu žaviu paprastumu... <...> Čia jis – geriausios formos, keistas ir romantiškas.“

The Financial Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe’ės, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Kokią žalą gebame padaryti apakinti meilės?

Tūkstančių kilometrų atstumu nuo namų, tamsioje gatvėje stovi moteris. Slapčia ji stebi dvi mergaites gerai apšviestuose namų languose. Tai – jos vienintelės dukros Lėjos palikuonės. Vaikaitės, kurių ji nepažįsta.

Šio pasakojimo centre nedidelė šeima: motina, dukra, tėvas. Ir vidinė motinos, Joelos, kelionė bandant suvokti, kaip santykiai, kurie prasidėjo nuo palaimingos ir tyros meilės savo dukrai, atsidūrė bedugnėje. Keliaudama po savo atsiminimus, Joela permąsto šeimos praeitį ir užspaustus jausmus. Atkuria nesuskaičiuojamas motiniško ir tėviško rūpesčio savo vaiku išraiškas, dažnai tokias kasdieniškas ir malonias, kad net užliūliuojančias savo nereikšmingumu. Ir taip priverčiančias užmiršti, kas po visu tuo išties slypi.

Preciziškai tiksliai, tarsi skalpeliu, šiame romane atveriamos iš pirmo žvilgsnio menkos kasdienio šeimos gyvenimo apgaulės ir klaidos. Jos nepastebimai trina plonytę raudoną liniją tarp sąmoningo siekio savo vaiką apsaugoti ir nevalingo noro jo likimą valdyti. Ir keliamas svarbus klausimas: ar liniją peržengus galima rasti kelią atgal?

„Šaltakraujiškas, meistriškai kuriamos psichologinės įtampos romanas. Paskutiniai puslapiai tiesiog gniaužia kvapą.“

Flynn Berry, The New York Times

„Įsimintinas ir žymę paliekantis pasakojimas.“

Meg Wolitzer

„Kiekvienas sakinys šiame grožio ir tylumos kupiname romane yra svarus.“

Louise Kennedy

Hila Blum (Chila Blum, gim. 1969) – Izraelio rašytoja ir redaktorė. „Kaip mylėti savo dukrą“ – antras jos romanas. Už jį 2021 m. autorė apdovanota Sapiro premija, kuri laikoma vienu svarbiausių Izraelio literatūros apdovanojimų ir „Booker Prize“ atitikmeniu. H. Blum gyvena Jeruzalėje, kur gimė ir užaugo.

Išmintingoji mokytoja...

Ir jos jausmus sužadinęs skandalingasis donžuanas!

Mokytoja Felisitė Blant jaučiasi pasenusi anksčiau laiko. Jos gyvenimas sklidinas nuobodulio. Atvykusi pasisvečiuoti pas dėdę į Londoną, viename pokylyje ji netikėtai susipažįsta su žaviu vyru, Džeikobu Vorineriu. Intriguojanti pažintis tikrai pabudins ją iš snaudulio. Tačiau kad ir koks patrauklus būtų šis džentelmenas, Felisitė privalo atsispirti jo vilionėms ir begėdiškam flirtui.

Netrukus gražiajai mokytojai kyla abejonių: ar tikrai Džeikobas Vorineris yra tik nutrūktgalvis donžuanas, o gal šis vyras slepia šį tą daugiau?

Drovioji grafaitė…

Nepasitikinti vyrais…

Po siaubingo nutikimo kuklioji ledi Izabela Bemont kuo puikiausiai jaučiasi būdama antrame plane. Ji nepyksta, kad žavių gerbėjų dėmesys tenka tik jos seseriai. 

Dirbdama kartu su daktaru Džozefu Vorineriu, padėdama ligoniams ir vargšams, Izabela netikėtai suartėja su juo. Atrodo, kad susitiko dvi giminingos sielos. Tačiau Izabela abejoja Džozefo jausmais jai ir... pati savimi. Ar merginai pavyks nugalėti baimes, atklydusias iš praeities? Ir ar šiam vyrui verta patikėti savo skaudžias paslaptis ir giliai širdyje glūdinčius slapčiausius troškimus?..

Suviliotas nelaimėlės!

Kapitonas Džeimis Vorineris labai nustemba, kai nuėjęs į savo sodą randa medyje įstrigusią gražuolę! Nepaisydamas sužalotos kojos jis išgelbsti panelę Kasandrą Rivs, bet neketina turėti nieko bendra su gundančia pastoriaus dukterimi.

Tačiau kai Keisė aplanko Džeimį norėdama atsiprašyti, aplinkiniai juos įkalba kartu kurti pasakų knygą. Sudariusi slaptą sandorį su žaviu kapitonu Keisė nejučia užsimano, kad jis dar kartą ją išgelbėtų... Šįkart vestų ją!

Į nelaimę patekusi paveldėtoja ir gerą vardą praradęs grafas…

Nuo pagrobėjų pasprukusi paveldėtoja Violeta Danston netikėtai patenka į Džeko Vorinerio, vienos skandalingiausių Anglijos šeimų nario, globą. Pagyvenusi su paslaptinguoju vyru jo dvare, Letė jau nebenori niekur bėgti.

Jos globėjas – grafas, bet ekstravagantiškai gyvenęs tėvas jam paliko tik suterštą vardą. Džekas atsiribojo nuo aukštuomenės. Tačiau dieną ir naktį gundomas Letės jis ima galvoti apie tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – santuoką su aukštuomenės dama!

„Jau du dešimtmečius – nuo tada, kai įžengiau į medicinos fakultetą – kone kasdien susiduriu su degančiais, perdegusiais, rūkstančiais, anglėjančiais medžiais... žmonėmis. Regiu, kaip išsekimas ilgainiui išgraužia jų jausmus, užrakina savastis, neatpažįstamai pakeičia – laužia, gniuždo, atima paskutinę galimybę jaustis laisvu ir stipriu. Vienas tokių – šios knygos herojus Antanas, išsunktas nevilties ir bejėgystės cunamio.

Tikrai nežinau geriausio sprendimo, kaip perdegimo išvengti ar iš jo kapanotis – bet nujaučiu, jog iš šios būsenos galimas ne vienas žingsnis. Rašiau šią istoriją galvodama apie pasidavusį, viltį praradusį žmogų – kviesdama drauge tyrinėti galimus gyvenimo scenarijus, semiantis įkvėpimo iš netikėtų medžių.“

Barbora

„Apie gydytojų darbą sukurta daug mitų, kurie nebūtinai atspindi medicinos kasdienybę su įvairiausiais jos atspalviais. Tiems, kurie pasirengę pažvelgti giliau, siūlau perskaityti šią knygą – ne tik medikams ar svajojantiems jais tapti, bet ir kiekvienam žmogui.

Be to, tai ir vertinga knyga apie perdegimą. Perdega nemažai medikų, bet ne tik jie. Visi apie tai turime žinoti, kad nepamirštume rūpinti savo sveikata – jei iš tikrųjų norime padėti kitiems.

Iki šiol kaip privalomą „medicinos be grimo“ pradžiamokslį siūliau Axelio Munthe „Knygą apie San Mikelę. Dabar jau turime ir puikų lietuvišką kūrinį. Todėl mano rekomendacija nuo šiol bus dviguba – „Knyga apie San Mikelę“ ir Barboros Jarašūnės „POLIklinika arba NETIKĖTI MEDŽIAI“.“

Dainius Pūras, Vilniaus universiteto profesorius

Autorė Barbora Jarašūnė – gydytoja, aktyvi šiuolaikinės gyvensenos tyrinėtoja bei nenurimstanti savo tikrojo kelio ieškotoja.

Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.

2019–ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.

1942–ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė V, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis Veivord, įrėžtas į jos miegamojo sieną.

1619–ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.

Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.

Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.
Bridget Collins

Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.
Sunyi Dean

Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.
Kirkus

Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.
New York Times Book Review

Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų–australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.

Kas atsitiko moterims, kuriomis mes turėjome tapti?

Hana, Keitė ir Lisa – jaunos, energingos ir neišskiriamos. Jos gyvena nuostabiame karalienės Viktorijos laikų kotedže geriausio parko Londone pakrašty. Jų bendras pasaulis žėri menu, aktyvizmu, romantika, linksmybėmis ir – pažadu to, kas laukia ateityje. Jų gyvenimai gražūs ir kupini svaigulio. Jos – geriausios draugės.

Po dešimties metų Hanos, Keitės ir Lisos būtis visai ne tokia, kokios jos kadaise tikėjosi. Įsisukusios į nenusisekusių karjerų ir klupdančių santuokų sūkurį, kiekviena trokšta to, ką įsivaizduoja turint kitą. Ir kiekviena galynėjasi su tuo pačiu klausimu: kokią kainą tenka mokėti norint gyventi prasmingai?

Romanas „Lūkesčiai“ – aštriabriaunis pasakojimas apie draugystės pakilimus ir nuosmukius. Apie tai, kaip surasti kelią būnant motina, dukra, žmona ar maištininke. Bet užvis labiausiai – tai pasakojimas apie tarpinę erdvę, kurioje susiduria lūkesčiai ir realybė. Erdvę, kurioje visi gyvename.

Tai visą kartą apibrėžianti knyga. Nuoširdi ir leidžianti lengvai susitapatinti. Kaip Sally Rooney „Normalūs žmonės“, tik čia po mikroskopu – moterų draugystė.

Erin Kelly

Gilus, išmintingas ir kupinas žmogiškumo pasakojimas.

The Guardian 

Anna Hope geba meistriškai įsigilinti į sudėtingas ir skausmingas akimirkas, nepalikdama neatversto nė vieno akmens. Skaitydama jaučiausi, tarytum pažinočiau šias moteris taip pat gerai kaip savo drauges. 

Rachel Joyce

Matydama save kiekvienoje iš šių moterų – geromis ir blogomis jų gyvenimo akimirkomis, – visiškai įsitraukiau į jų istorijas.

Mary Beth Keane

Anna Hope (Ana Houp, gim. 1974) studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje dramos meno akademijoje. Ji yra didelio pripažinimo sulaukusių penkių romanų autorė. Jie išversti į daugiau kaip 20 kalbų. Pagal romaną „Lūkesčiai“ šiuo metu kuriamas filmas. A. Hope su šeima gyvena Sasekse.

XX a. vidurys, Lisabona. Dora Ruzariju, dar nė nesulaukusi keturiasdešimtmečio, tampa našle ir visa širdimi pasineria į gedulą. Naivoka, pasyvi moteris, dukters vadinama „žmogumi be amžiaus ir be vilties“, dienas leidžia penima kitų malone ir gailesčiu. Tačiau dešimt metų šventai saugojusi mirusio vyro atminimą, vieną dieną Dora sužino baisią paslaptį, kuri paradoksaliai pakreipia jos likimą.

Kelių kartų moteris vaizduojantis kūrinys atveria plačius socialinius, politinius ir tapatybės kontekstus, byloja apie nelengvas pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą.

„Tuščios spintos“ – melancholiškas, kartokas pasakojimas apie moteris, jų tarpusavio santykius, vienatvės ir vidinės tuštumos persmelktus gyvenimus.

Maria Judite de Carvalho (1921–1998), „kuklioji portugalų literatūros gėlė“, šiandien pristatoma kaip „vienas įdomiųjų XX amžiaus Europos literatūros balsų“. Lisabonoje gimusi rašytoja ir dailininkė Salazaro diktatūros metais gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje, bičiuliavosi su Albert’u Camus, Simone de Beauvoir ir kitais to meto intelektualais. Nors paveikta prancūzų egzistencializmo ir „naujojo“ romano, autorės kūryba, bylojanti apie vienatvę didmiestyje, beveidėje kasdienybėje slypintį nerimą ir neviltį, išliko savita. Gana glaustuose tekstuose sumaniai kaitaliojama pasakojimo perspektyva, o dramatizmą atmiešia ironija ar net groteskas. Romanas „Tuščios spintos“ (Os armários vazios, 1966) vadinamas portugalų literatūros atgimimo, atsinaujinimo viršūne.

„Mes pradedame mirti nuo tos akimirkos, kai gimstame.“

Popandeminėje Amerikoje aukštesnės klasės elitas evakuojasi nuo dangoraižio stogo, kol paprasti žmonės gatvėse kovoja už būvį. Amžinąjį gyvenimą tyrinėjantis mokslininkas griebiasi atminties naikiklio, padėsiančio pamiršti svarbiausią karjeros atradimą. Du geriausi draugai diskutuoja apie paralelines visatas ruošdamiesi dalyvauti bulių bėgime Pamplonoje, kur įsimylės tą pačią merginą. Sūnus palaidūnas pasiekia dugną – jam belieka priimti seniai nematyto tėvo darbo pasiūlymą ir vykti į gyvačių fermą Afrikoje. Psichologas, slapta vykdantis korporacijų užsakymus kaip samdomas žudikas, pats tampa taikiniu.

Antrajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje, pasirodžiusiame po rinkinio „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ (Baltos lankos, 2023 m.), atskleidžiamas nykus netolimos ateities paveikslas. Autorius apsakymų rašymą yra palyginęs su tapyba, kai „drobė paliekama skaitytojui, parodant tik keletą eskizų ir linijų, kaip darė ispanų tapytojas Picasso“. Rašytojui susižavėjimą šiuo žanru perdavė bibliotekininkė mama, sakiusi, kad „bet kas gali parašyti romaną, bet tik meistrai gali kurti apsakymus“.

„Grynas, aštrus, klasikinis Nesbø.“
Anniston Star

„J. Nesbø garsus dėl meistriškai kuriamų personažų, šiurpulį keliančios įtampos ir šokiruojančių siužeto vingių, o šiuose išradinguose ir jaudinančiuose apsakymuose tiesiog švyti jo atsidavimas tyrinėti tamsiausius žmogaus širdies užkaborius.“
Mystery Tribune


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų rašytojas ir vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių pasaulyje. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ gimtojoje Norvegijoje pasirodė 2021 m., o literatūrinis žurnalas „Mystery Tribune“ šį rinkinį įtraukė į geriausių 2021 m. knygų sąrašą.

Svano pusėje – pirmas Marcelio Prousto (1871–1922) Prarasto laiko beieškant ciklo romanas, pradėtas rašyti 1909 m. Vienas įsimintiniausių kūrinių literatūros istorijoje.

Pirmoje romano dalyje atskleidžiamos jautrios vaikystės impresijos, kurias iššaukia „nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių“ pažįstamas skonis. Antroji Svano pusėje dalis – Svano meilės ir pavydo studija, laikoma kertine ir tęstine struktūra visų septynių Prarasto laiko beieškant dalių ciklo architektūroje, kurią užbaigia trečioji dalis, skleidžianti pagrindines autoriui rūpimas temas – laiko, atminties, meno prigimties.

„Svarbiausias įvykis – romanas Prarasto laiko beieškant. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra.“ 

Patrick Grainville, Lire, 1997 m.

Konkistadoras Hernanas Kortesas įžengia į actekų imperijos sostinę, plūduriuojantį miestą-tvirtovę Tenoštitlaną, lydimas devynių kapitonų, krūvos karių, žirgų ir dviejų vertėjų: buvusio kunigo, vėliau vergo Agilaro ir kadaise princesės, o dabar – Korteso meilužės Malinali. Iškilmingai vakarienei juos priima princesė Atotoštli, imperatoriaus sesuo ir žmona, o mandagybėms pasibaigus atvykėliai paliekami milžiniškuose, labirintiškuose rūmuose laukti susitikimo su melancholiškuoju imperatoriumi Moktesuma. Jis, politiškai ir dvasiškai sutrikęs, prisivartojęs haliucinogeninių grybų ir kaktusų, kad lengviau ištvertų kasdienybę, nesiliauja galvoti apie ispanų atsigabentus „prijaukintus elnius“ – žirgus, – kurių gyvenime nebuvo matęs. Netrukus Chasminas Kaldera, vienas iš Korteso kapitonų, tyrinėdamas jį pribloškusį miestą, suvokia, kad nėra aišku, ar Tenoštitlane jie svečiuojasi, ar yra įkalinti. 

„Išsvajotos tavo imperijos“ – padūkęs, psichodeliškas romanas, kuriame Meksikos rašytojas Álvaro Enrigue, pasakojimą nusagstydamas smulkiomis, istoriškai tiksliomis detalėmis, prikelia Tenoštitlaną su visa jo spalvinga didybe ir perrašo miesto likimą. Pasakojimo perspektyva intensyviai šokinėja, barbariškumo čia tiek pat, kiek ir kvailysčių ar nesusipratimų, ore nuolat tvyro įtampa, o kasdieniai gyvenimo rūpesčiai užklumpa net imperatorius. Tai įstabi, įelektrinanti knyga apie dviejų pasaulių, kultūrų ir imperijų susidūrimo momentą, literatūrinis kerštas, puikiai atskleidžiantis absurdišką ir tragikomišką istorijos atsitiktinumą. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/c5a0068e-0d53-4c55-bef9-de744326bac5.html

Rožių vainikas

Frensė, Kamila ir Liza leidžia vasarą ramiame Anglijos miestelyje. Trys moterys – trys tylūs nerimo šaltiniai: senatvė, motinystė, vienatvė. Frensė – tapytoja, laukianti atvykstant nepažįstamo gerbėjo, Liza rūpinasi kūdikiu, o Kamila, jausdamasi vieniša, užmezga romaną su keistu ir paslaptingu vyru. Deja, vienatvė – bloga patarėja. E. Taylor rašymo stilius elegantiškas ir psichologiškai gilus – tai tarsi paveiki meditacija, atskleidžianti įvairias žmogiškų santykių puses.

„Rožių vainikas“ laikomas tamsiausiu Elizabeth Taylor romanu... Ji rašo jausmiškai turtinga kalba, traukiančia skaitytoją sekti paskui ją tamsiausių šešėlių užklotais takais. Paradoksas, bet romanas kartu nepaprastai žavus. Taylor padaro kiekvieną akimirką esamą, tikrą, paliečiamą, nerimastingą, kerinčią.

Helen Dunmore

Ponia Palfri „Claremonto“ viešbutyje

Lietingą sausio dieną našlė ponia Palfri apsigyvena viešbutyje, kur dienas leidžia elegantiški senjorai, kalbantys apie orą, maistą ir senus laikus. Ji jau nebesitiki, kad gali nutikti kas nors gera. Bet gyvenimas dar turi vieną staigmeną – netikėtą draugystę su jaunu rašytoju Ludu, kuri pakeičia jų abiejų gyvenimus.

Didžiausią malonumą skaitytojui teikia tai, kaip jautriai vaizduojami visų veikėjų santykiai, sąmojo santūrumas ir tarsi be jokių pastangų rutuliojamas veiksmas... Man „Ponia Palfri „Claremonto“ viešbutyje“ yra tikras šedevras.

Robert Meerum, „100 geriausių romanų“, GUARDIAN

Sukrečianti, subtili, vietomis komiška ir drąsi knyga.

David Baddiel

Elizabeth Taylor (1912–1975), anglų rašytoja, kuriai visą gyvenimą trukdė vardas ir pavardė, pasmerkę būti „ta kita Teilor“, XXI a. pelnytai atsistojo šalia žymiausių XX a. klasikos autorių. Savo kūryba ji be baimės preparuoja XX a. vidurio Anglijos vidurinės klasės kasdienybę, visa, kas slypi po žmonių gyvenimo paviršiumi, įsismelkdama į giliausius psichologinius klodus. Pavergia lengvas, akvareliškai grakštus pasakojimas, kuriame, kaip gyvenime, telpa juokas ir ašaros, žavi nepaprastas žodžio tikslumas, svarumas – ir paprasčiausias grožis. E. Taylor knygų pasaulis jaukus ir savas. Ji parašė 12 romanų ir apie 200 apsakymų

Romanai „Rožių vainikas“ (1949) ir „Ponia Palfri „Claremonto“ viešbutyje“ (1971) – pirmieji E. Taylor romanai lietuvių kalba.

Neapdainuota XX a. anglų literatūros herojė... Visi Taylor romanai ir apsakymai pilni subtilaus humoro, aštrios psichologinės įžvalgos ir lyrizmo. Jie patrauklūs pirmiausia dėl drąsios analizės to, kas slypi po žmonių kasdienio gyvenimo paviršiumi.

Rebecca Abrams

Jane Austen, Elizabeth Taylor, Barbara Pym, Elizabeth Bowen – vis tai sielų seserys.

Anne Tyler

Romanas „Didieji lūkesčiai“ (1861 m.) laikomas geriausiu ir labiausiai žinomu Charles Dickens kūriniu, kuriame pasakojama našlaičio Pipo (Filipo Piripo) brendimo istorija. Auklėjamas griežtos sesers ir geraširdžio jos vyro, nelinksmą vaikystę berniukas leidžia pelkėtose Kento apylinkėse. Ten vieną dieną jis sutinka nuo katorgos bėgantį Magvičą ir grasinamas padeda jam pasislėpti. Berniukas nė neįtaria, kad šis susitikimas bus lemtingas visam jo gyvenimui...

Kas iš tikrųjų yra prisistatyti nepanoręs Pipo geradarys? Ar pavyks netikėtai praturtėjusiam Pipui tapti džentelmenu ir iškilti į aukštuomenę? Kokias gyvenimo pamokas gaus jaunuolis, kol taps brandžiu žmogumi?

Rašytojas romane paliečia daug temų: moralės, nuodėmių atleidimo, santykio tarp gėrio ir blogio, pinigų galios, atsakomybės ir suvokimo, kad kiekvienas sprendimas turi pasekmių. Per Pipo, kaip asmens, augimą autorius vysto psichologinius klausimas apie kaltę, gėdą, dėkingumą, ambicijas, manipuliavimą ir tikrą meilę. Romane atskleidžia klasių struktūros, socialines elgesio taisyklių, vaikų išnaudojimo, korupcijos, švietimo, teisės institucijų ir Viktorijos laikų darbų etikos problemas.

Charles Dickens (Čarlzas Dikensas, 1812-1870 ) – žymiausias anglų romano kūrėjas, nepaprastai turtingos vaizduotės rašytojas, spalvinga asmenybė, realistas, humoristas, satyrikas, sentimentalistas, sociologas, didis reformatorius, humanistas – visa tai susilydo viename, itin ryškiame asmenyje. Mokyklos suole Dikensas prasėdėjo vos kelerius metus, tikruoju jo universitetu tapo savišvieta ir pats gyvenimas.

„Aš ilgą laiką maniau, kad mus visus galiausiai išnaikins koks nors virusas, kad žmoniją nugalės kažkas didesnis ir kartu daug menkesnis, nei mes patys. Dabar suprantu, kad buvau neteisus. Mes esame tas driežas, bet esame ir mėnulis. Dalis mūsų žus, bet kita dalis išliks ir darys tą patį, ką darėme visada, mes tęsime savo beprasmę kelionę, mes darysime tai, ką verčia daryti mūsų prigimtis, – tyliai, paslaptingai, nesustabdomai, paklusdami savo ritmams.“

Alternatyvioje 1893-iųjų Amerikos versijoje Niujorkas yra dalis Laisvųjų Valstijų, kuriose žmonės gali gyventi nevaržomai ir mylėti, ką nori (ar bent iš pažiūros taip atrodo). Trapus kilmingos šeimos paveldėtojas atsisako sužadėtuvių su jo socialiniam sluoksniui tinkamu kandidatu ir pasiduoda neturtingo muzikos mokytojo apžavams. 1993-iųjų Manhatane, prislėgtame AIDS epidemijos, jaunas havajietis gyvena su daug vyresniu ir turtingesniu AIDS aktyvistu, slėpdamas savo sudėtingą vaikystę ir tėvo likimą. O 2093-iaisiais, pasaulyje, kurį kamuoja epidemiologinės katastrofos ir valdo totalitarinis režimas, įtakingo mokslininko anūkė jo ilgėdamasi bando gyventi toliau ir išsiaiškinti, kur nuolat pradingsta jos vyras.

Šias tris romano dalis į darnią ribuliuojančią simfoniją sujungia pasikartojantys ir vieni kitus papildantys motyvai: namas Vašingtono aikštėje Grinvičo rajone; ligos ir siaubingos jų gydymo pasekmės; turtas ir skurdas; silpnieji ir stiprieji; rasė; šeimos ir tautiškumo samprata; pavojingas galingųjų ir revoliucionierių įtikėjimas savo teisumu; troškimas rasti savo vietą žemiškajame rojuje ir lėtas suvokimas, kad tokio rojaus nėra. Romano veikėjus ir jame kuriamas tris Amerikas vienija susitaikymas su tuo, kas mus daro žmonėmis. Baimė. Meilė. Gėda. Stoka. Vienatvė.

„Vizionieriškas, stulbinamo užmojo ir gylio romanas. Toks daugiasluoksnis, sodrus ir aktualus. Toks pilnas džiaugsmo, siaubo ir grynos gyvenimo paslapties.“

Michael Cunningham

„Mūsų laikų šedevras.“

Observer

„Labai paveikus. Perskaitykite ir tikėkitės nesusapnuoti.“

Sunday Times

Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) gyvena Niujorke.

Autorės debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“ ir „National Book Awards“. Laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes. „Į rojų“ – naujausias H. Yanagiharos romanas.

Trijų knygų serija „Įvaizdis dar ne viskas“. Pirma knyga

„Tiesiog šypsokis ir paslaptingai žiūrėk.“

Grožis – dar ne viskas...

Alaus daryklos generalinis direktorius Dantė Ruso yra paprastas, bet verslui staiga išpopuliarėjus jis tampa priverstas keistis. Atvyksta įvaizdžio specialistė Olivė, prieš daugelį metų žiauriai atstūmusi jį universitete. 

Pasikeitus situacijai Olivė susižavi naujuoju Dante. Kas jos laukia toliau – kerštas ar įsižiebęs geismas?