Johnas Williamsas „Stouneris“

Kai kurios knygos parašomos per anksti, tik pasirodžiusios jos praslysta nepastebėtos, o po 10, 20 ar 50 metų staiga prisikelia, būna atrandamos, sulaukia milžiniško susidomėjimo, pagyrų, skaitytojų.

Taip nutiko ir su amerikiečio rašytojo J.Williamso romanu „Stouneris“. Pirmą kartą išleistas 1965 m., šis kūrinys liko beveik nepastebėtas. Antram gyvenimui jis buvo prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje, o tikrojo ažiotažo jam teko palūkėti dar bent dešimtį metų – kai romanas sulaukė milžiniško populiarumo Europoje. Pastaruoju metu „Stouneris“ gavo net keletą svarbių apdovanojimų, yra išverstas į dešimtis kalbų, o autorius imtas lyginti su JAV literatūros klasikais Williamu Faulkneriu ir Raymondu Carveriu.

Beje, keturis romanus išleidęs ir 1994 m. miręs romano autorius stebuklingai nuspėjo savo romano likimą. 1963 m. jis rašė, kad komercinės romano galimybės kuklios, bet „romanas dar gali mus nustebinti. Ne, aš nesitikiu, kad tai bus bestseleris ar kažkas panašaus, bet tinkamai pateiktas jis sudomins. Aš esu tikras tik dėl vieno dalyko – tai geras romanas, o laikui bėgant jis galbūt pasirodys esąs net labai geru romanu.“

Romano siužetas paprastas kaip du centai, jį formaliai galima priskirti JAV gana populiariai „akademinio romano“, pasakojančio apie universitetų gyvenimą, žanrui.

Pagrindinis romano veikėjas Viljamas Stouneris, cituoju leidyklos aprašą, „sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje.“

Perskaičius romaną, galima suprasti netikėtą „Stounerio“ sėkmę ir patrauklumą. Mūsų laikai – perteklinės informacijos, daugžodžiavimo ir storų romanų laikai. Dauguma autorių, ypač skaitomų ir sąlygiškai populiarių, balansuoja ant plonytės ribos: iš vienos pusės jie prozoje nori išsikovoti ar išlaikyti sau šiek tiek kūrybinės ir eksperimentinės laisvės, o iš kitos – nori, kad juos skaitytų kiek įmanoma platesnis ratas, nori būti suprantami. Taip ir gimsta įmantrios struktūros, bet nuotykinio siužeto tekstai, romanai, kuriuose skoningai pabarstyta magiškojo realizmo ar stori tomai, pasūdyti lengva skandalingumo druskele. Autoriai mano, kad prie klasikinio paprastumo grįžti nebeįmanoma, kelias užgintas ir uždarytas. Ir iš dalies jie teisūs, juk „Stouneris“ taip pat ne šviežias ir šiame amžiuje rašytas kūrinys. Bet paprastumo ir savotiško senamadiškumo pasiilgusiam skaitytojui jis – it gaivaus vėjo gūsis.

„Stouneris“ – tikslus, taupus ir vietomis net sausokas it pats pagrindinis veikėjas romanas. Bet po jo iš pažiūros nuobodžiu ir lygiu paviršiumi skaitytojas nujaučia ir apčiuopia gelmes, aistras, universalius, pamatinius gyvenimo dalykus. Tai viena iš tų knygų, kurias atsiverti kiek skeptiškai nusiteikęs, pradedi skaityti ir – viskas, esi žuvęs. Tai viena iš tų knygų, kurią perskaitęs garsiai giri ir rekomenduoji visiems.

Skaitant „Stounerį“ kartais net užima kvapą: pasakojimas plaukia taip natūraliai, visi sakiniai taip limpa vienas prie kito, apibūdinimai ir aprašymai tokie tikslūs, išsamūs ir lakoniški, kad sunku sulaikyti susižavėjimą. Nenuostabu, kad kritikai vienu balsu giria „tobulą pasakojimo ritmą“ ir kalba apie romaną taip: „Tai daugiau nei didis romanas – tai tobulas romanas, taip gerai papasakotas ir nuostabiai parašytas, toks jaudinantis, kad atima žadą.“

J. Williamsui pavyksta triukas, kuris pavyksta retam rašytojui: jis priverčia skaitytoją pabėgti į nedaug nuo tikrovės besiskiriančią romano realybę, pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis priverčia įsigyventi į veikėjų likimus, aplinką.

Visas kantraus, kruopštaus, sąžiningo, į vienatvę linkusio Stounerio gyvenimas – nesėkmių virtinė: eilinė ir blanki akademinė karjera, nepavykusi santuoka, nutrūkę santykiai su karštai mylima dukra, žlugęs vienintelis jo gyvenime meilės romanas... Knygos nuotaiką puikiai nusako ši citata: „Ir jam pasirodė, kad gyventi įmanoma ir net įmanoma retkarčiais pasijusti laimingam.“

Nepaisant to, romanas palieka šviesų, viltingą įspūdį. Pasak rašytojo Juliano Barneso, bene tiksliausiai vienu sakiniu nusakiusio romano esmę, tai knyga apie „skardžiai aidintį liūdesį“. Aš dar pridurčiau – skaidrų liūdesį, išminties kupiną liūdesį.

„Stouneris“ turi ir kitą plotmę – jis primena tylų, knygų lentynomis nustatytą kabinetą ar net atsiskyrėlio celę. Jo vertė dar ir ta, kad jame neįkyriai, bet nuolat teigiama skaitymo, studijų, mąstymui skirtos vienatvės vertė. Galbūt todėl juo labiau žavėsis kiti rašytojai, kritikai, akademikai, knygų žiurkės, intravertai, vienišiai – visi tie, kam meilė literatūrai ir kalbai tampa gyvenimo esme, jo šerdimi.

Ir pabaigoje: nusikalsčiau, jei nepaminėčiau puikaus Violetos Tauragienės vertimo. Už jį savo ir, tikiuosi, gausių būsimų skaitytojų vardu sakau jai ačiū.

visą straipsnį rasite čia: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/m-burokas-paimti-nuo-salikeles-knygu-apzvalga-286-582207