Prasmė – pagrindinis semiotikos objektas – nėra kaip tas lobis, kurį Ali Baba atrado keturiasdešimties plėšikų oloje ir kurį galėtume užvaldyti tiesiog ištarę „Sezamai, atsiverk!". Kad būtų prasmės, pirmiausia patys turime ją konstruoti. O kaip tai darysime, kaskart priklausys nuo sąveikų, į kurias kasdien įsitraukiame būdami su kitais žmonėmis, mus supančiu pasauliu ir savimi pačiais.
Štai kodėl sociosemiotikas atmeta semiotikos, kaip gryno „teksto mokslo", įvaizdį ir, panašiai kaip fenomenologas, plėtoja savo apmąstymus remdamasis patirtimi. Taip jis siekia aprašyti kasdienėse situacijose stebimas prasmės praktikas. Pavyzdžiui, kaip mes konstruojame savo pačių tapatybę per konkrečius santykius su kitu, o kartu – kokią reikšmę suteikiame su mumis esančio svetimšalio kitybei? Per kokias komunikacines strategijas (argumentacines ar jausmines) politinis gyvenimas įgauna naują prasmę „reginio visuomenėje"?
Šios įvairių santykių su kitu analizės, kuriose jautimas neatsiejamas nuo supratimo, veda prie „juslinės prasmės", „užkrečiamo buvimo" problematikos – ja siekiama įveikti klasikinę priešpriešą tarp protinio ir juslinio suvokimo. Tolesnis žingsnis – bendras sąveikos modelis, kuriame subjekto intencionalumas jungiasi su jo jautrumu, o elgsenos reguliarumas – su jam priešingu atsitiktinumu.
Knygos autorius – žinomas prancūzų semiotikas, A. J. Greimo mokinys ir bendražygis, Politinių mokslų instituto Paryžiuje mokslininkas, ne vienus metus dėstantis semiotiką Brazilijoje, Italijoje, taip pat Vilniaus universitete.
