Veiksmas vyksta Lietuvoje, daug gražių motyvų, archetipinių veikėjų. Man patinka, kai po ilgo laiko pasiimi lietuvių rašytojų knygas ir čia viskas atrodo erzinančiai artima. Iš pradžių džiaugiausi, kad buvo tobulai išlaikyti tipinio kaimo veikėjai: koks nors verslininkas, kelios „paprastos“ šeimos, laikraščio leidėjas ir, aišku, paskalos ar mitai, kurie vis dėlto kaimuose tampa beveik gyvomis asmenybėmis. Jeigu velnias ilgą laiką patiko, dėl jo ir buvo sukurta įtempta atmosfera, tai kiti veikėjai greitai nusibodo. Atrodo, lyg norėtųsi, kad autoriai ne šiaip aprašinėtų ir pateikinėtų savo matomą žmogaus perspektyvą, bet gerai pažįstamus veikėjus keistų, parodytų kitokias jų puses, savo požiūrį. Skaitant supranti, kad pasineri į šiandieną, į visas skalsias aktualijas, kurios kažkodėl čia mane labai erzino.
Rašymo stilius tikroviškas, juokingas, neerzino. Ne per daug lyriškas, ramus, tinkantis atmosferai, kuri kuriama taip pat meistriškai. Viskas pažįstama – kvailos intrigos, paskalos – ir nepažįstama – mitologija, partizanai – susipina į gan patrauklią istoriją, bet yra bet. Knygoje buvo per daug nekoreliuojančių kontekstų. Lyg velnias patinka, įdomu apie jį skaityti, atsiranda partizanų linija ir norisi padėti knygą į šalį.
Istorijoje pasijuto pasimetimas, chaosas, vietomis buvo panašu į tam tikrą self-help istoriją ir nežinau, ar tų elementų mums reikėjo. Beje, knygai labai tiko įgarsintojo balsas.