Šis pasakojimas balansuoja ties kraštutinumu, kaip ir pats Claire Goll likimas. Pamišusią vokišką vaikystę, disciplinuojamą sadistiškos motinos užpildė atilsį teikianti Richardo Strausso muzika, kurios būdama maža Claire Goll klausydavosi atiklaupusi prie kompozitoriaus uždarų durų. Dekadentišką jaunystę audringų ir žymių meilužių draugėje sekė dada judėjimo užgimimas Šveicarijoje. Visą gyvenimą lydėjusi kūrybinė žaismė ir nenuilstantis literatūrinis koketavimas, aksominė Rilke’s melancholija, šiurpūs erudino Joyce’o pasažai pramaišiui su fašistinės Vokietijos neapykanta, karo ir pokario konvulsijomis... Galiausiai – pilnatvė sulaukus 76-erių...
„Vaikantis vėją“ intelektualiai paliudija neeilinę egzistenciją, išsiskleidusią tragiškame šimtmetyje Stilius, turinys ir autorės asmenybė – viskas kalba apie tai, kad šią autobiografiją tikrai galima pavadinti didžia knyga.
Istorija prasideda prieš pirmą pasaulinį karą, kai pradedamas kurti intelektualų žiedas Šveicarijoje, persikelia į bohemišką Paryžių ir klesti tarpukaryje. Istorija ritasi per antrąjį pasaulinį karą, emigrantai JAV ir grįžimas į karo nusiaubtą Prancūziją, kur elektros šokas – paskutinis mokslo klyskmas, kur intelektualų ratas išretintas savižudybių, trėmimų, beprotybės...
Claire Goll (1890–1977) – žydų kilmės poetė, romanų rašytoja, žurnalistė. Memuarai „Vaikantis vėją“ – neįprasta įžymių asmenybių portretų galerija. Claire Goll supažindina su savo draugais, priešais ir gyvenimo bendrakeleiviais – Yvanu Golliu, Joyce'u, Rilke, Picasso, Chagallu, Dali, Einsteinu, Jungu, Milleriu, Majakovskiu ir kt. Visų jų gyvenimai, nužymėti karo pėdsakų, revoliucijų ir persekiojimų, atspindi šimtmečio nuotaikas. Visi jie – žavūs genijai – egoistai, šalti ir vienišiai. Tačiau autorė teigia, kad nors jie buvo ir laimingi ir nelaimingi, gyvenimo nuotykis – nuostabus.
