El. knyga Maldos galia

Į „Kunigo širdies dienoraščio“ puslapius sugulė mano patirčių žiupsniai tarnaujant ligonių sielovadoje ir bažnyčioje, susitikimai ir susidūrimai su įvairiais žmonėmis bei jų gyvenimo istorijos, iššūkiai, dvasinės traumos, skausmai ir laimės blyksniai. Juk neretai kunigui atsiveriama labiau nei psichologui ar psichiatrui...

Gal ši knyga paskatins ieškoti šviesos pasaulyje, kur daug nevilties ir kur jautiesi nereikalingas. 

Gal ši knyga įkvėps tapti drąsiu ir nebijoti sunkių akimirkų. Nes tik drąsus gyvena ten, iš kur kiti nori pabėgti. 

Tad, brangus skaitytojau, kviečiu tave į kelionę, kunigo širdies kelionę, sūnaus širdies kelionę, silpno žmogaus širdies kelionę. Kviečiu atrasti save ir pamatyti, kad mūsų gyvenime yra išties nemažai situacijų, galinčių prabilti ir leisti mums augti ir skleistis, jei tik sugebame jas apkabinti ir priimti, atrasti jose gyvenimo grožį ir jį dovanoti kitiems. O to grožio daugiausia ten, kur esame trapiausi ir labiausiai pažeidžiami. 

Benas Lyris

Savimi būdamas ilsėkis!

Ši knyga gimė iš švelnumo poreikio. Švelnumo žmogaus istorijai ir visam tam, kas jis yra.

Knygoje dalysiuosi savo gyvenimo fragmentais, situacijomis, kuriose galbūt nebuvau tobulas, kuriose ne visi mane suprato, kurios žeidė mane. Istorija, kurios negaliu pakeisti. Tačiau galiu ją transformuoti ir priimti kaip savo švelnumo istoriją. Istorija, kurią galiu išgydyti ją priėmęs ir suprasdamas, kad pats gražiausias dalykas, kurį turiu, yra mano apkabintas ir pamiltas gyvenimas.

Per Evangeliją, per savo gyvenimo patirtį, per poeziją pasakoju, kad daug ko mes negalime pakeisti: šalia esančių žmonių, situacijų, nesklandumų. Tačiau mes galime jų neįsileisti į save, kad nesusižeistume.

Knygą dedikuoju visam savo gyvenimui, visoms savo patirtims, visoms savo žaizdoms ir visoms savybėms, kuriomis didžiuojuosi ir kurias noriu matyti, kurios mane gydo.

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų patirčių, kurios padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers visus KAIP.

„Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingu. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi.“ – Lyris

ne metų laikas

bet kvepiantis gėlėm

pavasaris tai Tu

ne iš Dangaus

bet Dangumi mane

lietus pamilęs

Tavo vėjas

ne saulė

ir ne spinduliai

bet šildantys

medžių šakų šešėliai

Tavo rankos

upeliai

jūros

vandenys ir vandenynai

net ne vanduo

bet Tavo Meilė

nuplaunanti

pagirdanti

ir mylinti

mane visokį

sužeistą

suklydusį

ne visad gerą

Lyris

Labiausiai įkvepiančios Beno Lyrio mintys

Mūsų gyvenimas – nepaprastas stebuklas, jis dieviškas tiek, kiek gebame įdėti širdies.

Kiekvienas šios knygos sakinys tegu įkvėps tave išlukštenti iš savo gyvenimo ką nors gražaus, net ir pilkoje buityje pamatyti gyvenimo gėles, nesustoti prie smulkmenų, kurios įkalina baimėje, sustingdo, neleidžia eiti į priekį, verčia nerimauti. Linkiu kiekvienai dienai skirtoje mintyje rasti ramybę.

Kiekvienos dienos sakinyje perskaitęs žodį Meilė, paklausk savęs, už ką myli šią dieną, pamąstyk, kaip ši mintis galėtų padėti visiškai atsiverti gyvenimui, apkabinti jį iš visos širdies. Drąsos!

Jeigu norime tapti išties laimingi, turime besąlygiškai mylėti vieni kitus. Nepastebėti aplinkinių trūkumų, neprikišti jų, o matyti tai, kas vertinga. Meilė nebūtinai pakeičia kitus, bet visada perkeičia mus.

*

Jeigu gebame mylėti save, šalia mūsų esantieji taip pat įgyja galią mylėti save.

*

Tavo vidus – meilės sodas. Jame auga tai, ką pasodini.

*

Jeigu nerasi Meilės, atlaidumo, gerumo, šviesos savyje, viso to neišvysi ir kituose.

*

Išmok dėkoti. Tai, ką turi, kas esi ir kur esi, yra dovana tau, priimk ją dėkinga širdimi.

*

Negyvenai, jei manai, kad laimė – tik turėti, o ne būti.

Benas Lyris – mylintis savo širdies Gyvenimą ir norintis Kitiems padėti pamilti Jų pačių kelią. Vidinės drąsos ir Gyvenimo nešėjas, širdyje tikintis, kad Kiekvienas žmogus turi nueiti ne kitų patarimų ir receptų, bet savo vidaus kelionę. Kviečiantis kvepėti ne kvepalais ar kerėti išore, bet gerumu.

Į „Kunigo širdies dienoraščio“ puslapius sugulė mano patirčių žiupsniai tarnaujant ligonių sielovadoje ir bažnyčioje, susitikimai ir susidūrimai su įvairiais žmonėmis bei jų gyvenimo istorijos, iššūkiai, dvasinės traumos, skausmai ir laimės blyksniai. Juk neretai kunigui atsiveriama labiau nei psichologui ar psichiatrui...

Gal ši knyga paskatins ieškoti šviesos pasaulyje, kur daug nevilties ir kur jautiesi nereikalingas. 

Gal ši knyga įkvėps tapti drąsiu ir nebijoti sunkių akimirkų. Nes tik drąsus gyvena ten, iš kur kiti nori pabėgti. 

Tad, brangus skaitytojau, kviečiu tave į kelionę, kunigo širdies kelionę, sūnaus širdies kelionę, silpno žmogaus širdies kelionę. Kviečiu atrasti save ir pamatyti, kad mūsų gyvenime yra išties nemažai situacijų, galinčių prabilti ir leisti mums augti ir skleistis, jei tik sugebame jas apkabinti ir priimti, atrasti jose gyvenimo grožį ir jį dovanoti kitiems. O to grožio daugiausia ten, kur esame trapiausi ir labiausiai pažeidžiami. 

Benas Lyris

TIKIU, KAD KUO ŽMOGAUS GYVENIMAS SUDĖTINGESNIS, TUO DAUGIAU ŠIS IŠ JO GALI PASIIMTI IR DUOTI KITIEMS.

Ši knyga tarsi pokalbis. Terapinis pokalbis tarp dviejų lyg ir nepažįstamų, tačiau kartu žmogiškojo nežinojimo ir kasdieniškų atradimų kelyje esančių žmonių.

Šįkart žurnalistė Dalia Musteikytė gerokai išplečia savo darbo ribas, kiekvienas klausimas jai itin artimas, asmeniškas, jautrus, o jo atsakymas reikšmingas, projektuojantis būsimus sprendimus. Skaitytojas tuose klausimuose gali atrasti savo mintį, pamąstymą, svarstymą, galiausiai ir atsakymą.

„Žurnalistui įprasta kalbinti žmones apie juos pačius, o čia teko atlikti emocinę savireviziją ir daug ką traukti iš savęs – nuoskaudas, patirtis, dvejones. Žinojau, jei nebūsiu atvira, nesulauksiu atvirumo ir iš Beno, pokalbis bus drungnas. „Abipusė terapija čia mums išeina“, – kartą parašė jis, pridėjęs šypsenėlių. Taip darsyk buvau paskatinta klausinėti toliau.“ – Dalia Musteikytė

Kitas pokalbio dalyvis – kunigas Benas Lyris atskleidžia visą savo žmogiškąjį tikėjimu paremtą žinojimą, perleisdamas jį per asmeninius patyrimus, išgyvenimus, dabarties jausmus.

„Tikiu, kad skaitydami šią knygą žmonės bus palytėti paties Dievo artumo. Turbūt negalime visi būti labai dieviški, labai šventi, bet visi galime būti žmogiški. Tegul mūsų knygos puslapiai, mano, jūsų knygos puslapiai, mūsų žmogiškumas kiekvieną priartina prie jo paties širdies pasaulio. Linkiu, kad tame širdies pasaulio kampelyje jis sutiktų Dievo veikimą – veikimą to, kuris ateina, apsigyvena, myli, apkabina ir gydo.“ – Benas Lyris

„Nėra stebuklingos tabletės žmogaus tikėjimui, laimei, kaip tik pasitikėti Dievu, padaryti jam vietos. Ir Dievas nėra tas, kuris sutvarko žmogaus gyvenimą be jo paties pastangų. Dievas, pasikartosiu, yra gyvenimo bendradarbis, palydintis, einantis, saugantis, apkabinantis, padrąsinantis. Svarbiausia – nusidėjus ir silpnumo akimirką ne nuteisiantis, bet keliantis ir gydantis. Kristus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų visose gyvenimo formose, visuose pavidaluose.“ Nesako: atėjau, kad žmonės egzistuotų, vegetuotų, būtų baudžiami, susargdinami, bet priešingai – kad būtų išgydyti. Kaip dažnai nerandame Dievo ir neturime šios malonės, nes ne visada esame atviri ir ne visada jo ieškome, tikime, kad viską apie jį žinome, kaip ir apie savo mylimuosius, su kuriais dažnai apsiprantame ir nematome buvimo kartu stebuklo.“

Tikrumas, susitaikymas su netobulu savimi priartina prie minties, kad tu gali būti pakankamas toks, koks esi.

Išmokime priimti savo širdies gyvenimą ir gerbti kitų širdies gyvenimus. Ieškokime ne to, kas mus skaldo, – ieškokime to, kas sieja, ir tieskime tiltus.

„Ramybės teologijoje“ rašoma apie vidinį asmens augimą ir ramybę šiame kelyje, apie tai, kaip priimti save, kaip įveikti baimes ir išsilaisvinti. Knygoje rasite minčių apie netobulumą, atsakomybę, sąžinę, susitikimą su kitu asmeniu, ji padės atrasti darną su pasauliu ir pasiūlys kryptį, kaip ieškoti prasmės.

Ramybė ateina ne tada, kai viskas lengva, – ji ateina tada, kai turime dėl ko įveikti sunkumus.

Kiekvienai metų dienai skirta po tekstą, kurį galima skaityti ir semtis ramybės keliais būdais:

• skaitant nuo tos dienos, kada knygą paimate į rankas;
• pradedant nuo pirmo puslapio;
• skaitant visą knygą;
• pradedant nuo bet kurio puslapio.

Žmogų galima gydyti vaistais, psichoterapija, maldomis, tačiau galima gydyti ir gerumu, švelnumu. Beno Lyrio knyga kalba apie vilties žodžių terapiją ir padeda atrasti įkvėpimą net skausminguose gyvenimo vingiuose.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų dalykų, kurie padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers bet kokį KAIP.

„Išmokime priimti kitus.

Žmonės laimingi, kai girdi kitus ir priima tokius, kokie jie yra. Tikro krikščioniško mąstymo pavyzdį pateikia Jėzus. Jis niekada neskriaudžia, neatsilygina blogu. Jis atveria širdį, girdi ir priima mus visokius.

Linkiu sau ir jums išmokti gyventi širdies gyvenimą, gerbti kitų širdis. Ieškoti ne to, kas skaldo, bet tiesti tiltus. Motina Teresė su meile kalbėjo apie tikrus dalykus. Ji sugebėjo liudyti Dievą liesdama žmogaus širdį. Nerūšiavo žmonių pagal tikėjimą ar kitus požymius – priėmė visus nieko nepaisydama.“

Benas Lyris

Viešpatie, padaryk mane

savosios ramybės pasiuntiniu

ir leisk man nešti meilę ten, kur siaučia neapykanta;

santaiką, kur kyla barniai;

vienybę, kur vyksta skilimas;

tikėjimą, kur kankina abejonės;

tiesą, kur viešpatauja klaida;

viltį, kur braunasi nusiminimas;

džiaugsmą, kur slegia liūdesys;

šviesą, kur užgulusios tamsybės.

Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau

kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;

kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;

kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,

nes kas duoda – gauna,

kas atleidžia, tam atleidžiama,

kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.

Amen.

Savimi būdamas ilsėkis!

Ši knyga gimė iš švelnumo poreikio. Švelnumo žmogaus istorijai ir visam tam, kas jis yra.

Knygoje dalysiuosi savo gyvenimo fragmentais, situacijomis, kuriose galbūt nebuvau tobulas, kuriose ne visi mane suprato, kurios žeidė mane. Istorija, kurios negaliu pakeisti. Tačiau galiu ją transformuoti ir priimti kaip savo švelnumo istoriją. Istorija, kurią galiu išgydyti ją priėmęs ir suprasdamas, kad pats gražiausias dalykas, kurį turiu, yra mano apkabintas ir pamiltas gyvenimas.

Per Evangeliją, per savo gyvenimo patirtį, per poeziją pasakoju, kad daug ko mes negalime pakeisti: šalia esančių žmonių, situacijų, nesklandumų. Tačiau mes galime jų neįsileisti į save, kad nesusižeistume.

Knygą dedikuoju visam savo gyvenimui, visoms savo patirtims, visoms savo žaizdoms ir visoms savybėms, kuriomis didžiuojuosi ir kurias noriu matyti, kurios mane gydo.

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų patirčių, kurios padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers visus KAIP.

„Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingu. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi.“ – Lyris

ne metų laikas

bet kvepiantis gėlėm

pavasaris tai Tu

ne iš Dangaus

bet Dangumi mane

lietus pamilęs

Tavo vėjas

ne saulė

ir ne spinduliai

bet šildantys

medžių šakų šešėliai

Tavo rankos

upeliai

jūros

vandenys ir vandenynai

net ne vanduo

bet Tavo Meilė

nuplaunanti

pagirdanti

ir mylinti

mane visokį

sužeistą

suklydusį

ne visad gerą

Lyris