El. knyga Pagauti Palucką

Knygos puslapiuose nugulė aibė tikrų istorijų – nuo bankų plėšikais tapusių bankininkų ir Kremliaus elitui išplautų milijardų iki balsų supirkinėjimo Seimo rinkimuose ar verslo, sukurto vagiliaujant iš labdaros konteinerių. Suskaičiuota tiek pinigų, kiek pakaktų nedidelės valstybės biudžetui. Ir visi tie pinigai skleidžia specifinį kvapą. Smarvę. 

Žodis „smarvė“ apima daug reikšmių. Nuo akivaizdaus ir tiesmuko dvoko iki poreikio „turėti smarvės“, kad savo noru lįstum ten, kur nešvaru, o neretai ir pavojinga. Galiausiai, jei gyvenimą pašventi kapstymuisi po svetimą smarvę, susitaikyk su tuo, kad ir pats šiek tiek prasmirsi.

„Kai pankas (iš tikrųjų kadaise nešiojęs skiauterę) yra ir skaičiukų, ir nuobodžių popierių maniakas, jūs gaunate knygą, kurią skaitydami daug juoksitės, bet ir kartu norėsite riebiai nusikeikti dėl sukilusios pykčio bangos. Tačiau ši knyga ne tik apie pinigus ir meilę. Ji ir apie viltį. Viltį, kad kol bus tokių pankų, purvinos verslo ir politikos istorijos lįs į viešumą.“

Rima Urbonaitė, politologė

„Žurnalistikos esmė yra aistra tiesai. Šioje knygoje vienas aistringiausių Lietuvos žurnalistų ironiškai, saviironiškai ir skausmingai nuoširdžiai pasakoja apie nekasdienišką žurnalisto kasdienybę. Kai kelias į tiesą veda per kantrų darbą, užčiuoptus istorijų siūlų galus, padarytas bei ištaisytas klaidas ir kartais vis tiek atveda į teisinį ar faktinį akligatvį. Kaip nepasiduoti, mylėti savo amatą, nugalėti baimę ir tikėti, kad tavo pastangos žinoti turi prasmę.“ 

Buvęs Šarūno kolega, filosofas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas

Pašėlę nuotykiai tęsiasi antrajame Akmens ir Garo Miestų ciklo romane „Maro diena“. Laisvojo Vilniaus legatui Antanui Sidabrui nerimą kelia kraupų krovinį atvežęs traukinys, kuriame nebuvo mašinisto, Londono policija tiria genialaus chemiko mirties aplinkybes, į Konstantinopolį skuba ypatingą užduotį turintis samdomas žudikas, o paslaptinga ugniaplaukė moteris vien žvilgsniu pavergia vyrų širdis.

Paslaptys bus atskleistos, mįslingi kodai iššifruoti, bet išauš Maro diena – ir košmarai taps realybe, o akmenines pasmerkto miesto gatves užplūs Maro Vienuoliai.

Soboro durų angoje, galva kone remdamasi į staktą, stovėjo figūra, trimis galvomis aukštesnė už aukščiausią žmogų. Jos kūną slėpė ilgas juodas rūbas su plačiu gobtuvu, iš po jo žalia liepsna žybčiojo akys. Rankose figūra laikė plačius kirvius. „Ne, – staiga suvokė Sidabras, – tai kirviais baigiasi jos rankos!“

Kas būtų buvę, jeigu XX a. pradžioje Vilnius būtų ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir tapęs laisvuoju Aljanso miestu – progreso, mokslo ir mistikos centru?..

Pirmajame lietuviškame stimpanko žanro romane jūsų laukia pašėlę nuotykiai, kraupios žmogžudystės, sudėtingos intrigos, kvapą gniaužiančios kautynės ant žemės, po žeme ir danguje, alchemikų paslaptys ir istorinės asmenybės visai kitu, nei kad buvo realiame gyvenime, amplua. Ar sugebės Vilniaus legatas Antanas Sidabras, Universiteto alchemikas Jonas Basanavičius ir atsiskyrėlis mokslininkas Nikodemas Tvardauskis apginti kunigaikščio Gedimino miestą, kai jam grės didžiausias pavojus.

Kai juodžiausią naktį išmuš VILKO VALANDA...

Pajutusios kraują žiurkės visai pašėlo – būriu metėsi prie savo aukos, tiesiog aplipo ją ir geležiniais kapliais įsikirto Solomonui į kojas. Berniukas pajuto veriantį skausmą, jo akys išsiplėtė iš siaubo, o iš burnos vėl išsiveržė klyksmas. Vaikis susvyravo ir būtų tėškęsis į žliugsinčius nešvarumus, o žiurkės pradėjusios kruviną puotą, bet staiga kažkas pasikeitė. 

– Aaaūūūūūū! – klaikus staugimas nusirito požeminiais Vilniaus tuneliais.

Knygos puslapiuose nugulė aibė tikrų istorijų – nuo bankų plėšikais tapusių bankininkų ir Kremliaus elitui išplautų milijardų iki balsų supirkinėjimo Seimo rinkimuose ar verslo, sukurto vagiliaujant iš labdaros konteinerių. Suskaičiuota tiek pinigų, kiek pakaktų nedidelės valstybės biudžetui. Ir visi tie pinigai skleidžia specifinį kvapą. Smarvę. 

Žodis „smarvė“ apima daug reikšmių. Nuo akivaizdaus ir tiesmuko dvoko iki poreikio „turėti smarvės“, kad savo noru lįstum ten, kur nešvaru, o neretai ir pavojinga. Galiausiai, jei gyvenimą pašventi kapstymuisi po svetimą smarvę, susitaikyk su tuo, kad ir pats šiek tiek prasmirsi.

„Kai pankas (iš tikrųjų kadaise nešiojęs skiauterę) yra ir skaičiukų, ir nuobodžių popierių maniakas, jūs gaunate knygą, kurią skaitydami daug juoksitės, bet ir kartu norėsite riebiai nusikeikti dėl sukilusios pykčio bangos. Tačiau ši knyga ne tik apie pinigus ir meilę. Ji ir apie viltį. Viltį, kad kol bus tokių pankų, purvinos verslo ir politikos istorijos lįs į viešumą.“

Rima Urbonaitė, politologė

„Velnio vaikas“ – taip paauglę Unę vadino Palėvenės valstiečiai, negalėdami paaiškinti su ja ir aplink ją vykstančių keistų dalykų. Tačiau atvykusiam Vilniaus Gaivintojų ložės Talentų medžiotojui viskas yra daug aiškiau. 

Tada ir prasideda beprotiškas nuotykis – nuo Bezdonių ir laisvojo Vilniaus iki Sankt Peterburgo tvirtovių, įtraukęs apiplėšimus ir povandeninius konstruktus, profesorius ir revoliucionierius, banditus ir mistikus. 

Jūsų rankose trečioji serijos knyga. Nuo pirmųjų dviejų – „Vilko valandos“ ir „Maro dienos“ – ją skiria nemažas laiko tarpas – beveik 10 metų. Taip nutiko, kad per tuos metus rašiau įvairiausias knygas, nuo paveikslų analizės albumo iki meilės romano, o Akmens ir Garo miestų serija nejudėjo, dėl ko per kiekvieną Vilniaus knygų mugę sulaukdavau pylos nuo skaitytojų. 

„Šmėklų mėnesį“ drąsiai galima skaityti ir neskaičius pirmųjų knygų, visgi rekomenduočiau pradėti nuo anų dviejų. 

Andrius Tapinas