„Melagiai“ yra iš tų knygų, kurias perskaitai ir pagalvoji – velnias, va šito tai nesitikėjau! Iš tiesų istorijos pabaiga yra tokia netikėta, kad siekimas išvengti spoilerių leidėjams pakišo puikią reklaminę idėją, sakančią, kad paklausus, kaip baigėsi ši knyga, „tiesiog pameluok“. Kritikai negailėjo liaupsių šiam kūriniui, ir ne veltui „Melagiai“ laimėjo  Jaunimo literatūros nominaciją 2014 metais negailestingai palikusi už nugaros  tokius konkurentus, kaip L. Oliver „Panika“, J. Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“, A. Dellaira „Meilės laiškai mirusiesiems“ ar J. Nelson „Padovanosiu tau saulę“.

 AUTORĖ. E. Lockhart iš tiesų yra slapyvardis, po kuriuo slepiasi 1967 metais Niujorke gimusi  Emily Jenkins. Savo bagaže autorė turi nemažą sąrašą knygų, skirtų vaikams, jaunimui ir netgi suaugusiesiems. Ji studijavo knygų iliustravimą ir baigė anglų literatūrą. Dar vaikystėje rašytoja žavėjosi pasakomis (mama jų turėjo visą kolekciją) ir labai norėjo panaudoti jas rašant knygą, ką ir padarė „Melagiuose“. Santykius tarp melagių įkvėpė Lockhart fantazija apie artimus draugus, užaugusius drauge, tačiau kartu atskleidžiant tokio ryšio reikšmingumą. Ši istorija buvo rašoma iš anksto žinant jos pabaigą.

SIUŽETAS. Kadencija Sinklerė yra septyniolikmetė, kuri neprisimena, kas įvyko jos penkioliktąją vasarą. Visas vasaras, kiek pamena, ji leisdavo privačioje seneliams priklausančioje saloje su vienmečiais pusbroliu ir pussesere Džoniu ir Miren, o nuo aštuntosios ir su Gatu – Džonio patėvio sūnėnu. Visi ketveriukę vadino melagiais. Kodėl – tiksliai paaiškinta nebuvo. Viename interviu fanai to paklausė autorės, tačiau ji pernelyg nieko neaiškino, tik pasakė, kad paaiškinamoji dalis buvo išbraukta leidėjų kaip per lėta. Septynioliktąją vasarą Kadė pasitinka vis dar nepamenant, kas nutiko jos penkioliktą vasarą, kada ji susitrenkė galvą. Po to ji neprisiminė beveik visos vasaros su savo melagiais, ją ėmė kamuoti migreniniai skausmai. Septynioliktąją vasarą ji pasiryžusi grįžti atgal į salą ir išsiaiškinti, kas nutiko prieš dvejus metus.

– Ar galiu palaikyti tavo ranką? – paklausė Gatas.
Padaviau jam savąją.
– Visata šiuo metu atrodo išties milžiniška, – tarė. – Man reikia už ko nors laikytis.

IŠSKIRTINUMAS. Taip,  amnezijos naudojimas tikrai nėra labai jau naujas ar netikėtas dalykas, Lietuvoje turime, pvz., „Tave pamiršus“, bet „Melagiai“ yra visiškai kito kalibro knyga, kuri yra atidirbta, nepaviršutiniška, pasakojanti apie iš pažiūros tobulą turtingą Sinklerių šeimą. Visas pasakojimas pilnas intrigos ir turintis netikėtą finalą.

Taip pat šalia visos siužeto linijos vis įterpiami pasakų perpasakojimai, tarsi moralas ir tam tikros užuominos. Iš pradžių nelabai supratau šių dalių, tačiau vėliau jos labai daug ką paaiškina.

Galbūt šalia dar galėčiau paminėti ir rašymo stilių, kuris tikrai savotiškas perkeliant mintį į naują eilutę, bet man tai labai patiko ir pridėjo tragizmo ir tam tikro efekto. To taip pat galima rasti ir kitose knygose, tačiau E. Lockhart puikiai sužaidė taip išreikšdama savo mintis.

VEIKĖJAI. Ooo, man jie labai patiko. Jie visi labai savotiški, o dar ir autorė įdomiai juos apibūdina:

Džonis – tai energija, pastangos ir pašaipa.
Miren – tai cukrus, smalsumas ir lietus.
Gatas – mąstymas ir entuziazmas, tikslas ir stipri kava.

Džonis, Miren ir Kadencija užaugę tarp brangių daiktų, apsupti pinigų ir jų teikiamos prabangos yra tam tikra prasme snobai. Jiems atrodo savaime suprantami tam tikri dalykai, kaip tarnai, kurių vardais jie net nesidomi, privati sala ir panašiai – jie plaukia paviršiumi, nes jų gyvenimas yra užtikrintas, nėra dėl ko nerimauti. Gatas yra iš kito pasaulio. Nors ir leidžia vasaras kartu, tačiau jis matęs kitą gyvenimo pusę – nors melagiai to kartais ir nenori, tačiau vaikinas labai taikliai pabaksnoja pirštu į tai, kas tame idiliškame gyvenime iš tiesų yra negerai. Tai jis skaitytojui po truputį praskleidžia paslapties skraistę į turtingųjų gyvenimą ir nuplėšia kaukes, parodydamas tikruosius veidus ir tai, ko Kadė nematė ir tikriausiai nenorėjo matyti.

Štai kodėl man patinka Gatas – jis labai entuziastingas ir be perstojo domisi pasauliu, todėl jam sunku įsivaizduoti, kad kitiems jo kalbos gali būti nuobodžios. Net kai jie tiesiai tą pasako. Be to, nenori mūsų taip lengvai paleisti. Nori priversti galvoti, net kai mums visai to nesinori.

ROMANTIKA. Taip, ši linija tikrai tęsis per visą istoriją. Kadė ir Gatas iš skirtingų pasaulių, tačiau vasaros Bičvudo saloje visus uždarydavo lyg į kokį stiklainį, už kurio ribų vykstantys dalykai Kadei lyg nebegzistuodavo. Tačiau Gatas, kaip jau sakiau, į viską žiūri visiškai kitaip, jis pašalietis, dargi kitos rasės, kas Kadės seneliams nėra priimtina. Jų meilė atrodo karšta ir tikra, tačiau ar tikrai ji ištvertų parodyta atvirai? Autorė susuko labai įdomų kamuolį, kurį teks išpainioti skaitant knygą.

REZIUMĖ. Oho! Šie metai – pačių įdomiausių knygų, nes nebežinau kelintą knygą įvertinu aukščiausiu balu. „Melagiai“ yra tikra vasaros knyga, kurią skaityti nenuobodu; tai tarsi detektyvas, kurį reikia išspręsti. Jei jums patinka paslaptys, „Melagius“ būtinai turite įtraukti į savo knygų sąrašus! Ir labai abejoju, ar tikėsitės to, kas jūsų laukia pabaigoje, kurios aš tikrai jums nepasakosiu.

Šaltinis: https://kittywriterpsl.wordpress.com/2017/06/14/melagiai-e-lockhart-knyga/