Moteris be šešėlio

... ta amžių sandūra, tas garsusis „fin de sizcle“, lieka apgaubtas ypatingos ir paslaptingos auros, stebina daugybe spalvų bei atspalvių, srovių bei tendencijų ir dar nepakartojamu amžiaus pabaigos nuovargiu, nuspalvinusiu Hugo von Hofmannsthalio ir jo amžininkų kūrybą bei pasaulėjautą. Jie buvo vadinami ir estetais, ir dekadentais, ir narcizais, jie atrodė žavingai nuvargę nuo gyvenimo, ir ne patirtieji sunkumai buvo to nuovargio priežastis.
Hofmannsthalis tiki, kad grožis pažadina mene įšaldytus instinktus, kuriuos jis laiko pavojingais ir nevaldomais, bet pradeda jais domėtis, ir jau vien dėmesys instinktų raiškai nebeleidžia kūrėjui likti abejingu stebėtoju arba vien tik žaisti mažai individualizuotais personažais bei siužetais – instinktų pripažinimas estetui praveria duris į realesnį gyvenimą negu jo pavaizduotasis. Vis dėlto sakralinė Hofmannsthalio sąvoka lieka grožis, bet ne tas, kuris turėtų išgelbėti pasaulį, o tas, kuris paslaptingai susijęs su iracionalumu.
Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė