Žiaurus karas, Izraelio pradėtas prieš Gazą reaguojant į 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytą išpuolį, oficialiai pavadintas operacija „Geležies kalavijai“, yra vienas reikšmingiausių įvykių krauju paženklintoje Izraelio ir Palestinos konflikto istorijoje. Tai jau aštuntoji Izraelio karinė operacija Gazos Ruože; pirmoji, pavadinta „Lydytas švinas“, pradėta 2008 m. gruodį. Ši operacija taip pat tapo barbariškiausia, labiausiai naikinančia ir daugiausia gyvybių pareikalavusia ataka – aukų skaičius daug kartų viršijo visų ankstesnių septynių operacijų aukas kartu sudėjus.
Šioje Avi Shlaimo knygoje Izraelio politika Gazos Ruožo atžvilgiu atsiduria po bekompromisiu didinamuoju stiklu. Autorius teigia, kad nuolat pasikartojančios karinės atakos, kurias patys Izraelio generolai ciniškai pavadino „žolės pjovimu“, yra neišvengiama sionistinio kolonializmo, siekiančio sunaikinti vietos gyventojus, pasekmė.
Anot autoriaus, šis naujausias karas yra daugiau nei žemės grobimas ar etninis valymas – Izraelis vykdo nusikaltimų nusikaltimą: genocidą.
Pratarmę knygai parašė Francesca Albanese, Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių okupuotose Palestinos teritorijose klausimais:
„Galima be perstojo kartoti, kad sionizmas ir judaizmas yra du skirtingi dalykai. Sionizmas yra pasaulietinė politinė ideologija; judaizmas – religija. Tačiau sionistų lyderiai savo kovą dėl žydų valstybės siekė pagrįsti judaizmu. Nors patys sionistai netiki Dievu, jie pasitelkė jo autoritetą tarsi nekilnojamojo turto agentą, teigdami, jog šis pažadėjo visą vadinamąją „Izraelio žemę“ žydų tautai. Vis dėlto judaizmo ir sionizmo vertybės iš esmės skiriasi. Pagrindinės judaizmo vertybės yra altruizmas, tiesa, teisingumas ir taika. Benjamino Netanyahu vadovaujama vyriausybė – Izraelio politinio gyvenimo svorio centras – yra šių vertybių antitezė. Judaizmo esmė yra nesmurtinė, o Netanyahu vyriausybė yra agresyviausiai nacionalistinė, etnocentriška, mesianistiška ir smurtiškiausia per visą Izraelio istoriją. Jos tikslas – ne taikus sambūvis su palestiniečiais, bet hegemonija ir dominavimas.
Benjaminas Netanyahu, Itamaras Ben-Gviras ir Bezalelis Smotrichas – dominuojančios šios vyriausybės figūros – tvirtai tiki doktrina, kad smurtu galima pertvarkyti pasaulį pagal jų rasistinę, žydų suprematizmo viziją. Didelė jų vidaus ir užsienio politikos dalis grindžiama fašistine nuostata, jog teisus tas, kuris stiprus. Iškelti tautą aukščiau individo, diskriminuoti nežydus, paminti teisinės valstybės principus vidaus politikoje ir remtis gryna karine jėga užsienio politikoje – visa tai yra fašizmo elementai. Šio triumvirato retorika ir politika Gazoje juos demaskuoja ne tik kaip fašistus, bet ir kaip genocidinius fašistus.“
„Kaip iš pradžių atsargiai vartojau terminą „genocidas“, taip dvejojau ir prieš pavartodamas žodį „fašistinis“. Esu mokslininkas, todėl privalau kruopščiai pasverti savo žodžius. Netanyahu vyriausybė nepasižymi visomis klasikinio fašizmo ypatybėmis, tačiau, be abejonės, turi jų pakankamai, ypač militarizmo, kad nusipelnytų „fašizmo“ etiketės. Taip, ji buvo išrinkta demokratiškai. Tačiau demokratiškai buvo išrinkta ir nacių partija Vokietijoje, fašistų partija Italijoje, o mūsų dienomis – Viktoro Orbáno dešinioji populistinė partija Vengrijoje.
Kaip žydas jaučiu moralinę pareigą atsistoti ir reikalauti, kad mano balso būtų paisoma: kalbėti laisvai ir drąsiai, pačiais stipriausiais žodžiais pasmerkti Netanyahu ir palaikyti palestiniečius tuo metu, kai jiems to labiausiai reikia. Šis esė rinkinys yra mano kuklus asmeninis indėlis į kovą prieš sionistinį fašizmą ir už teisingumą taip ilgai kenčiančiai palestiniečių tautai. Jis grindžiamas įsitikinimu, kad vienintelis demokratiškas Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimas yra viena valstybė nuo Jordano upės iki Viduržemio jūros, su lygiomis teisėmis visiems jos piliečiams, nepriklausomai nuo religijos ar etninės kilmės.“
Avi Shlaimas, mokslininkas, istorikas ir eseistas
Avi Shlaimas (Avi Šlaimas) – Oksfordo universiteto tarptautinių santykių profesorius emeritas, Šv. Antano koledžo tarybos narys, pasaulinio garso mokslininkas, besispecializuojantis šiuolaikinėje Artimųjų Rytų istorijoje. 1995–1997 m. jis buvo Britų akademijos docentas, 2003–2006 m. – profesorius; 2006 m. išrinktas Britų akademijos tarybos nariu, o 2017 m. apdovanotas akademijos medaliu už viso gyvenimo nuopelnus.
