Tai... atsitinka automatiškai... Pirmiausia sukyla poreikis staugti. Galvą spaudžia, telieka viską garsiai išlieti. Galbūt ne dėl kokios nors labai įkyrios būsenos, tiesiog iš vienatvės kaukti norisi. Visada padeda. Keletą kartų stūgtelėjus palengvėja.

„Kaukiantis malūnininkas“ (1981) – aštuntas Paasilinnos romanas, išverstas į daugiau kaip 20 užsienio kalbų, pagal jį pastatytas to paties pavadinimo vaidybinis filmas. Pagrindinis romano veikėjas Gunaras Hutunenas – „sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų“ keistuolis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną. Žemdirbystės būrelio patarėjos – mylimosios – padedamas užveisia daržovių, mala avižinius miltus, tetervino sparnu apsišluoja namus, tad, regis, gyventų kaip „normalus“ žmogus... Jei ne keistas Gunaro būdas, išskiriantis jį iš tenykščių: vis neištveria neužkaukęs – tai mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus, tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti prie bažnytinių giesmių...

Rašytojas ir publicistas Arto Tapio Paasilinna (gim. 1942 m. Laplandijoje) – „ironiškasis ekofilosofas“ – bene žinomiausias suomis romanistas tiek pačioje Suomijoje, tiek už jos ribų. Paasilinnos kūriniai, alsuojantys asmeninės laisvės ir nepaliestos gamtos ilgesiu, tarsi Laplandijos šalna nukloti bergmaniško niūraus linksmumo. Romanai išversti į daugiau nei 40 pasaulio kalbų. Rašytojui suteiktas Suomijos nacionalinis kultūros apdovanojimas. „Kaukiantis malūnininkas“ – ketvirtas Paasilinnos romanas lietuvių kalba. Iki šiol lietuvių skaitytojai buvo susipažinę su romanais „Zuikio metai“, „Grupinės savižudybės magija“ ir „Gudrioji nuodų virėja“.