Bene paskutinę parą tarp lažybininkų prognozuojamų galimų Nobelio premijos laureatų įsiterpė pavardė, kuri dar prieš kelias dienas ar net savaites nebuvo minima tarp favoritų. Ir šis pernai autorius laimėjo prestižinį apdovanojimą, nors pastaraisiais metais su Nobelio premija jis sietas mažai, o lažybininkai tuomet dažniau dirsčiojo į tokius autorius kaip Haruki Murakami ar Margaret Atwood. Tai japonų kilmės britų rašytojas Kazuo Ishiguro. Lietuvių skaitytojams šis autorius pažįstamas iš romanų „Dienos likučiai“ ir „Neleisk man išeiti“. Apie pastarąją knygą ir kalbame šį kartą.

Netrukus po to, kai buvo paskelbta, kad K.Ishiguro tapo Nobelio literatūros premijos laureatu, lietuvių kalba leidykla „Baltos lankos“ pristatė šių bene garsiausių dviejų autoriaus knygų atnaujintus leidimus. Knygą „Neleisk man išeiti“ iš anglų kalbos į lietuvių vertė Jovita Liutkutė.

Švedijos akademija Nobelio literatūros premiją pernai autoriui skyrė už tai, kad jis „savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė mūsų ryšio su pasauliu iliuzinę prasmę“. Ir būtent šis apibūdinimas puikiai tinka romanui „Neleisk man išeiti“.

Šis antiutopinis romanas pirmą kartą išleistas 2005 metais. Knyga pateko į trumpąjį prestižinės „Man Booker“ premijos sąrašą, Arthuro C.Clarke'o prizo trumpąjį sąrašą – šis apdovanojimas skiriamas geriausiai Didžioje Britanijoje išleistai mokslinės fantastikos knygai. Žurnalas „Time“ šį K.Ishiguro romaną paskelbė geriausia 2005 metų knyga ir įtraukė į leidinio sudarytą geriausių knygų anglų kalba, išleistų 1923-2005 metais, šimtuką. 2010 metais amerikiečių režisierius Markas Romanekas pristatė romano adaptaciją kino ekranams, o 2016 metais šio romano ekranizacija pasiekė ir Japoniją – K.Ishiguro gimtinę, kurią jis paliko būdamas penkerių.

Knygos epicentre – Keitė, Rūta ir Tomis. Trys paslaptingi ir itin uždaros Heilšamo mokyklos mokiniai. Po ilgų metų, praleistų šioje nuo pasaulio atskirtoje gydymo įstaigoje, kuri įsikūrusi Anglijos provincijoje, vaikystės draugai susitinka dar kartą jau būdami suaugusiais. Jų draugystės istoriją romane ir pasakoja Keitė. Nuo to, kaip jie susipažino Heilšamo aplinkoje iki bandymo suvokti, kodėl jie turi būti ypatingais ir kūrybingais. Būtent kūrybiškumas Heilšamo mokykloje buvo skatinamas kaip niekur kitur. Kaip ir idėja, kad šios įstaigos mokiniai yra ypatingi, o už įstaigos sienų esantis pasaulis juos gali sužeisti, tad jiems žengus į jį – verta saugotis.

Trijų draugų gyvenimas glaudžiai susijęs – jie ne tik kartu augo, pažino šį pasaulį, rengė klastą, mylėjo, vienas dėl kitos aukojosi tačiau ir žengė bene iki paskutinio savo gyvenimo žingsnio. Tad bet koks melas, apgavystė ar veidmainiškas poelgis – jiems labai skaudus, tai tarsi pačios draugystės išbandymas.

Knygos pasakojimas stilius išties magiškas ir rafinuotas. K.Izhiguro geba net menkiausiomis detalės išlaikyti skaitytojo dėmesį, tik siužeto trupiniais kurstyti smalsumą. Rašytojo pasakojimas romane dažnai kaip sprinteris po paskelbto starto šauna į priekį, bet netrukus grįžta atgal ir viską pradeda iš naujo, tik gerokai lėčiau. Šis atsikartojimas, lėtas užbėgimas už dėstomos idėjos akių, išlaiko knygos įtampą, kurios, nors romanas ir nėra trileris, tikrai yra. Tik šią įtampą turėtume suvokti kaip ne tą, kuri verčia širdį plakti greičiau. Ši įtampa verčia atidžiau dirbti jūsų akis, o smegenis dar kartą perkratyti informaciją, kurią ką tik perskaitėte – tai savotiškas intelektinis smalsumas, kurstomas baimės, kad tik kažko nepraleistumėte svarbaus pasakojimo eigoje. Mat pats pasakojimas nuo pirmų puslapių yra toks mistiškas, kad jame, regis, turi būti kažkas užkoduota.

Romane K.Ishiguro daug kalba apie dažnai žmonių kasdienybėje nutylimą mirties temą. Knygos pasakojimas yra tarsi priešprieša tarp to, kas yra gyva ir to, kas yra pasmerkta. Ir tarp šių dviejų neišvengiamybių britų autorius brėžia vilties liniją, kuri giliai paliečia patį skaitytoją, nejučia priverčiamą herojų išgyvenimus patirti kartu. Greta mirties temos romane nagrinėjama ateities pasaulio vizija, kurioje neišvengiamai sutinkamas pasiaukojimas, be kurio visuomenė tiesiog neišgyventų ir sugriautų jau pastatytą pamatą, naujuosius kasdienybės principus.

Tai antitutopija – tokio pasaulio, kokį brėžia K.Ishiguro, greičiausiai, mes neišvysime ateityje, tačiau jei turėtume galimybe išvysti, ar to norėtume? Perskaičius romaną į šį klausimą ieškant atsakymo kyla dvejopi jausmai. O ši vidinė diskusija, manau, yra savotiškas taškas, į kurį K.Ishiguro taikliai pataikė – sukėlė didelę emociją savo knyga.

„Neleisk man išeiti“ patiks tiems skaitytojams, kurie mėgsta išliekamąjį poveikį turinčią literatūrą – knygas, kurias perskaičius jų idėjos ir sukeltos mintys dar ilgą laiką išlieka atmintyje ir kas kartą verčia iš naujo pasvarstyti apie pasaulį ir jame vyraujančias taisykles. Tuo pačiu knyga patiks ir tiems, kas mėgsta knygas apie visuomenės normų laužymą, moralės paieškas, mistiškus pasakojimus, utopijas ir antitutopijas apie mus supantį pasaulį. Skaitant turėsite ne ką mažesnę galimybę dar kartą paklausti savęs, kaip elgtumėtės jūs romano herojų vietoje, o vidinė diskusija apie savo pačio vertybes, regis, dar niekam nėra pakenkusi. Tad jei ir knygą reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, sakyčiau, kad tai „romanas, verčiantis ieškoti dabarties ir ateities vertybių“.

Stiprus pasakojimas, temos, rafinuotos detalės ir po paskutinio puslapio užvertimo ilgai išliekanti emocija – K.Ishiguro taiko į dešimtuką. Smagaus skaitymo.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-saves-ir-vertybiu-paieskos-kazuo-ishiguro-romane-neleisk-man-iseiti-286-921824