El. knyga „Kodėl aš rašau“ ir kitos esė

George Orwell „Gyvulių ūkis“

Skaitytojams nuo 14 metų

Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie – lygesni.

Tai buvo eilinis ūkis, kol... gyvuliai nesukilo.

Jie atsikrato neatsakingo ūkio savininko, o valdžią perima du jauni kuiliai. Likę gyvuliai dėl gudrių kuilių kalbų įsitikinę, kad gyvenimas gerėja, bet, santvarkai keičiantis, svajos apie laisvę ir lygybę virsta nauja priespauda.

George’o Orwello pasakojimas apie propagandą, valdžią ir godulį dar niekada nebuvo toks aktualus.

Chrisas Mouldas niūrų šios nepamirštamos istorijos humorą sustiprina išraiškingais ir vaizduotę žadinančiais piešiniais.

„Gyvulių ūkis“ – vienas reikšmingiausių XX a. kūrinių – garsaus britų rašytojo ir žurnalisto politinė satyra, pašiepusi 1917 m. Rusijos revoliuciją ir Sovietų Sąjungą. Orwellas ją parašė dar tada, kai Didžioji Britanija ir kitos šalys su Sovietų Sąjunga buvo sudariusios sąjungą prieš nacistinę Vokietiją, o britų inteligentija į Staliną žiūrėjo palankiai. Vos pasirodžiusi 1945 m. iš karto sulaukė sėkmės ir buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais (1996-aisiais pelnyta Hugo premija, o Time knygą įtraukė į geriausių anglų kalba parašytųjų šimtuką). Pasaulyje parduota daugiau nei 11 milijonų šios Vakarų literatūros klasikos egzempliorių.

Tai viena Vakarų literatūros klasikos knygų, kurią perskaityti reikėtų kiekvienam.

Paskutiniajam giminės, kurioje „niekas nevyksta“, vyrui Gordonui šypsosi sėkmė. Ir visgi, aplinkinių nuostabai, jis meta gerai apmokamą darbą reklamos agentūroje – pareiškia norįs tapti poetu. Paskelbęs karą pinigus garbinančiam pasauliui Gordonas persikelia į vargingą Londono rajoną. Jis viliasi, kad ten jam pavyks pabaigti rašomą knygą.

Kova prieš pinigų dievą tampa kova prieš save patį. Argumentai ima darytis absurdiški, o principai  – niekam neįdomūs. Galiausiai ir kambarinės gėlės – aspidistros – vazonėlis, simbolizuojantis „normalų“ gyvenimą, tampa jaunystės įkvėpimą nugalėjusio miesčioniškumo liudijimu. Tik mylimoji Rosemary nepasiduoda bandydama išgelbėti skurdo palaužtą Gordono dvasią.

Georgeʼo Orwello (1903–1950) romanas „Lapok, aspidistra“ pasirodė 1936 m., dar prieš žymiąsias antiutopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Remdamasis savo patirtimi autorius šiame kūrinyje meistriškai aprašo pasaulio, kuriame pinigai ir sėkmė yra svarbiausia, sukeliamą beprotybę. Ir kaip jaunas žmogus, kovojantis prieš pabaisišką sistemą, pats ima panėšėti į pabaisą.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.