El. knyga Mizerė

„Nieko negalėjau padaryti. Stengiausi tai atitaisyti, tik pavėlavau.“

Kold Mauntino sunkiųjų darbų kalėjimo E korpuso prižiūrėtojas Polas Edžkombas per daugelį tarnybos metų regėjo įvairiausių keistuolių, bet dar nebuvo matęs tokio kaip Džonas Kofis – milžino vaiko protu, pasmerkto mirti dėl šiurpinamai smurtingo nusikaltimo. 

E korpuse žudikai laukė eilės eiti Žaliąja mylia, koridoriumi, išklotu žaliųjų citrinų spalvos linoleumu, į paskutinį savo gyvenime susitikimą – į pasimatymą su Senąja Žiežirba, elektros kėde. Polas per savo gyvenimą Žaliąja mylia lydėjo 78 kalinius, jis nuoširdžiai stengėsi, kad kiekvienas mirtininkas ramiai praleistų paskutines dienas ir bausmę pasitiktų išsaugojęs žmogiškumo likučius. 

Bet Džonas Kofis anaiptol ne įprastas E korpuso įnamis. Gal jis velnias žmogaus pavidalu? Kofiui laukiant lemtingo atpildo, Polas atskleis ir kraupią, ir įstabią tiesą apie kalinį. Tiesą, kuri pakeis Polo įsitikinimus...

Įtampos ir siaubo literatūros karaliumi tituluojamas amerikietis Stephenas Kingas 1996 metais naujausią savo romaną „Žalioji mylia“ išleido šešių plonų knygelių serija. Visos jos atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše, sulaukė tarptautinio pripažinimo ir 1997 m. buvo išspausdintos jau kaip viena knyga. 1999 m. pagal šį romaną režisierius Frankas Darabontas sukūrė filmą (Polas – akt. Thomas Hanksas). 

„Šiurpus kalėjimo romanas, įtaigus, jaudinantis ir neleidžiantis atsitraukti.“

Entertainment Weekly

„NEW YORK TIMES“ ir „THE SUNDAY TIMES“ bestseleris

Kartais suaugti – tai susidurti su savo demonais.

Džeimis Konklinas, vienišos motinos sūnus, tenori paprastos vaikystės, nors pats nėra paprastas. Berniukas gali regėti tai, ko niekas kitas nemato, ir atskleisti tai, ko niekas kitas neįstengtų sužinoti. Jis gali bendrauti su mirusiaisiais... ir priversti juos sakyti tiesą. Mama apie šį antgamtinį gebėjimą sūnui liepia neprasitarti jokiam gyvam padarui. O gal labiau reikėtų saugotis ne gyvųjų, o mirusiųjų?

Kai mamos draugė Niujorko policijos detektyvė Džeimį įtraukia į žudiko, kuris net ir po savo mirties baudžiasi surengti kruviną išpuolį, gaudynes, vaikinukas supranta, kad jo talentas turi kainą. Nors jam pavyko atskleisti numirėlio paslaptį, kova su mirties demonu dar nebaigta. Ir didysis tos kovos prizas – paties Džeimio gyvybė. O gal net ir kai kas daugiau!

Naujausias Stepheno Kingo romanas „Vėliau“ – aukščiausios kokybės siaubo literatūros karaliaus darbas, šiurpi, jaudinanti istorija apie vaiko pažintį su gyvenimu, jo pastangas atskirti blogį nuo gėrio. Knygoje skamba kultinio siaubo romano „Tas“ atgarsiai, Kingas įspūdingai ir nepamirštamai nagrinėja, ko reikia, kad pasiryžtume susigrumti su blogio įsikūnijimu ir visomis jo atmainomis.

„Iš dalies detektyvas, iš dalies – trileris... bauginančiai jautrus ir nuoširdus.“

The New York Times

„Kartais mirtis yra geriau.“

Šiurpiausias Stepheno Kingo parašytas romanas.

Kai daktaras Luisas Kridas gauna naują darbą ir su šeima atsikrausto į Ladlou – provincijos miestelį Meino valstijoje, naujasis gyvenimo etapas jam atrodo neįtikimai nuostabus. Ladlou vyrauja idiliška ramybė, ją trikdo tik greta žavingo seno Kridų namo plentu šniokščiantys sunkvežimiai ir vilkikai. Apie jų keliamą grėsmę byloja ir miško proskynoje vaikų įrengtos suvažinėtų naminių gyvūnėlių kapinės.

Šią vietą Luiso šeimai parodė kaimynas – senyvas vyras Džadas. Draugiškas senukas Luisą nuvedė ir į kitą vietą, į senąsias indėnų kapines, kuriose palaidoti gyvūnai – ir net žmonės – prisikelia ir grįžta pas kenčiančius savo šeimininkus. Tiesa, šiek tiek kitokie nei prieš mirtį. Luisas girdi perspėjimus, – tiek tikrame pasaulyje, tiek nakties košmaruose, – kad nederėtų lankytis šioje indėnų vietoje. Nes čia slypi kraują stingdanti tiesa – šiurpesnė ir galingesnė už pačią mirtį. Netrukus Luisui paaiškės, kad visus, kas drįsta brautis į draudžiamas senąsias indėnų kapines, užklumpa kraupi lemtis. Vis dėlto atsispirti paslaptingos vietos traukai sunkiau nei įveikti stingdantį netekties skausmą.

Rutuliojantis įvykiams, stiprėja ir košmaras, toks negailestingas, kad veikiausiai norėsite užversti knygą, bet nepajėgsite nuo jos atsiplėšti.

Amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo (g. 1947 m.) istorijų lobyne kiekvienas gali rasti labiausiai jį bauginantį ir audrinantį pasakojimą, o pats rašytojas tikina, kad jam baisiausios „Givunėliu kapinės“. 1979 metais parašęs pirmąją šios istorijos versiją, Kingas net ketverius metus ją laikė stalčiuje tikėdamas, „kad pagaliau nuėjo per toli“.

Kultiniu tapęs siaubo romanas „Givunėliu kapinės“ 1984 metais nominuotas „Pasaulio fantastikos apdovanojimui“ ir sulaukė dviejų ekranizacijų: 1989 ir 2019 metais. 

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

„Kartais mirtis yra geriau.“

Šiurpiausias Stepheno Kingo parašytas romanas.

Kai daktaras Luisas Kridas gauna naują darbą ir su šeima atsikrausto į Ladlou – provincijos miestelį Meino valstijoje, naujasis gyvenimo etapas jam atrodo neįtikimai nuostabus. Ladlou vyrauja idiliška ramybė, ją trikdo tik greta žavingo seno Kridų namo plentu šniokščiantys sunkvežimiai ir vilkikai. Apie jų keliamą grėsmę byloja ir miško proskynoje vaikų įrengtos suvažinėtų naminių gyvūnėlių kapinės.

Šią vietą Luiso šeimai parodė kaimynas – senyvas vyras Džadas. Draugiškas senukas Luisą nuvedė ir į kitą vietą, į senąsias indėnų kapines, kuriose palaidoti gyvūnai – ir net žmonės – prisikelia ir grįžta pas kenčiančius savo šeimininkus. Tiesa, šiek tiek kitokie nei prieš mirtį. Luisas girdi perspėjimus, – tiek tikrame pasaulyje, tiek nakties košmaruose, – kad nederėtų lankytis šioje indėnų vietoje. Nes čia slypi kraują stingdanti tiesa – šiurpesnė ir galingesnė už pačią mirtį. Netrukus Luisui paaiškės, kad visus, kas drįsta brautis į draudžiamas senąsias indėnų kapines, užklumpa kraupi lemtis. Vis dėlto atsispirti paslaptingos vietos traukai sunkiau nei įveikti stingdantį netekties skausmą.

Rutuliojantis įvykiams, stiprėja ir košmaras, toks negailestingas, kad veikiausiai norėsite užversti knygą, bet nepajėgsite nuo jos atsiplėšti.

Amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo (g. 1947 m.) istorijų lobyne kiekvienas gali rasti labiausiai jį bauginantį ir audrinantį pasakojimą, o pats rašytojas tikina, kad jam baisiausios „Givunėliu kapinės“. 1979 metais parašęs pirmąją šios istorijos versiją, Kingas net ketverius metus ją laikė stalčiuje tikėdamas, „kad pagaliau nuėjo per toli“.

Kultiniu tapęs siaubo romanas „Givunėliu kapinės“ 1984 metais nominuotas „Pasaulio fantastikos apdovanojimui“ ir sulaukė dviejų ekranizacijų: 1989 ir 2019 metais. 

Kas nutiktų, jeigu viso pasaulio moterys užmigtų ir vyrai liktų vieni? 

Vieną dieną pasaulyje ima plisti keista liga – užmigusias moteris apgaubia plonos medžiagos sluoksnis, panašus į kokono dangalą. Jei miegančios moterys pažadinamos, o jų kūną gaubiantis sluoksnis pažeidžiamas, moterys ima negailestingai smurtauti. Paliktos ramybėje jos atsibunda geresnėje vietoje, čia vyrauja harmonija, retai kyla konfliktų... ir nėra vyrų.

Mažame Apalačų miestelyje, kurio didžiausias darbdavys yra moterų kalėjimas, liga taip pat sparčiai renkasi aukas. Ir tik paslaptingoji Iva Blek yra atspari miego ligai. Tarsi iš niekur išdygusi moteris atsidūrė kalėjime prasidėjus ligos protrūkiui, nes plikomis rankomis nužudė kelis narkotikų platintojus ir susprogdino mobiliąją jų laboratoriją. 

Nepaaiškinamų įvykių sukrėstų vyrų žvilgsniai krypsta į Ivą. Gal ji anomalija, kurią reikia ištirti? O gal ji – demonė ir ją būtina nugalabyti? Moterų palikti vyrai, užvaldyti stiprėjančių pirmykščių impulsų, pasidalija į dvi priešiškas puses: vieni nori nužudyti Ivą, kiti siekia ją išgelbėti.

O kai kas kilus chaosui tenori atkeršyti savo priešams. Netikėtai vien vyrams paliktą pasaulį užlieja smurto banga.

„Kad fantastika įtikintų, į romano pamatą privalo nugulti tikroviškos detalės.“ Taip savo pirmą bendrą kūrinį pristatė tėvas ir sūnus – Stephenas (g. 1947 m.) ir Owenas (g. 1977 m.) Kingai. Įtampos ir siaubo literatūros karaliumi tituluojamas S. Kingas skaitytojams dovanojo jau daugiau nei šešias dešimtis pasauliniais bestseleriais tapusių kūrinių. Teigiamų kritikų atsiliepimų sulaukė ir tėvo pėdomis žengiantis O. Kingas, fantastikos ir siaubo romanų autorius. 

S. ir O. Kingai romane „Miegančiosios gražuolės“ sukūrė išskirtiniu tikroviškumu dvelkiančią, aktualią ir provokuojančią istoriją, suteikiančią daug peno apmąstymams ir nepaliekančią abejingų. 

„Nieko negalėjau padaryti. Stengiausi tai atitaisyti, tik pavėlavau.“

Kold Mauntino sunkiųjų darbų kalėjimo E korpuso prižiūrėtojas Polas Edžkombas per daugelį tarnybos metų regėjo įvairiausių keistuolių, bet dar nebuvo matęs tokio kaip Džonas Kofis – milžino vaiko protu, pasmerkto mirti dėl šiurpinamai smurtingo nusikaltimo. 

E korpuse žudikai laukė eilės eiti Žaliąja mylia, koridoriumi, išklotu žaliųjų citrinų spalvos linoleumu, į paskutinį savo gyvenime susitikimą – į pasimatymą su Senąja Žiežirba, elektros kėde. Polas per savo gyvenimą Žaliąja mylia lydėjo 78 kalinius, jis nuoširdžiai stengėsi, kad kiekvienas mirtininkas ramiai praleistų paskutines dienas ir bausmę pasitiktų išsaugojęs žmogiškumo likučius. 

Bet Džonas Kofis anaiptol ne įprastas E korpuso įnamis. Gal jis velnias žmogaus pavidalu? Kofiui laukiant lemtingo atpildo, Polas atskleis ir kraupią, ir įstabią tiesą apie kalinį. Tiesą, kuri pakeis Polo įsitikinimus...

Įtampos ir siaubo literatūros karaliumi tituluojamas amerikietis Stephenas Kingas 1996 metais naujausią savo romaną „Žalioji mylia“ išleido šešių plonų knygelių serija. Visos jos atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše, sulaukė tarptautinio pripažinimo ir 1997 m. buvo išspausdintos jau kaip viena knyga. 1999 m. pagal šį romaną režisierius Frankas Darabontas sukūrė filmą (Polas – akt. Thomas Hanksas). 

„Šiurpus kalėjimo romanas, įtaigus, jaudinantis ir neleidžiantis atsitraukti.“

Entertainment Weekly

Šias keturias skirtingas istorijas suartina fantastiškas Stepheno Kingo gebėjimas sukurti dramatišką įvykių atmosferą, sužadinti skaitytojui jausmus net tada, kai veikėjų prototipų toli gražu neįmanoma atpažinti tikrame gyvenime. Noveles sąlygiškai sieja skirtingi metų laikai ir praeities apmąstymo motyvas. Ištikimiausi S. Kingo gerbėjai dar kartą mėgausis šia ankstyvąja autoriaus kūryba.

Pagal tris iš šių novelių sukurti filmai, jie buvo nominuoti daugybei apdovanojimų ir tapo kino klasika.

„Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“ – viena įsimintiniausių istorijų nuo „Grafo Montekristo“ laikų apie nepagrįstai iki gyvos galvos nuteisto, bet neprarandančio vilties žmogaus pabėgimą iš kalėjimo.

 „Gabus mokinys“ pasakoja apie auksinį Kalifornijos berniuką, pasižymintį iškreiptu smalsumu, ir senį su baisia praeitimi, įsitraukusius į lemtingą ir šiurpą keliantį abipusį parazitizmą.

„Kūnas“ – keturiems vaikams kelionė į Meino miškus ieškoti tragiškai žuvusio mažamečio veikiau nuotykis, bet netikėtai šiame žygyje jie suvokia savo pačių mirtingumą. Autorius puikiai perteikia vaikystėje patirto streso įtaką žmogaus psichologijai.

„Kvėpavimo metodas“ – pasakojimas pasakojime: paslaptingame klube jo nariai prie židinio dalijasi keisčiausiomis istorijomis, viena jų apie bet kokia kaina gimdyti pasiryžusią moterį.

„Jo kūrinius taip lengva skaityti, ryšį su veikėjais pajunti kone akimirksniu – štai kodėl Stephenas Kingas yra tobulas pasakotojas.“ 

Houston Chronicle

Siaubo literatūros klasikas Stephenas Kingas mums dovanoja keturias šiurpias istorijas, panardinsiančias skaitytoją į meistro fantazijose subrandintą baimės ir įtampos atmosferą.

Apysakos „Jei bus kraujo“ pavadinimą padiktavo žurnalistų posakis „Jei bus kraujo, bus kai kas naujo“. Sprogimas Alberto Makridžio pagrindinėje mokykloje išties nepašykšti mokinių ir mokytojų kraujo, čia akimirksniu suplūsta ir gelbėtojai, ir žurnalistai. Privačios detektyvų agentūros vadovė Holė Gibni televizijos reportaže iš įvykio vietos pastebi nerimą keliančią detalę – keistą žymę ant reporterio veido. Ar čia tik jos baimių ir psichologinių traumų šešėlis, o gal prie sprogimo nagus ir vėl prikišo nekaltų žmonių kraujo ištroškęs padaras?

Apysakoje „Pono Harigano telefonas“ užsimezgusi pagyvenusio milijardieriaus ir knygas dievinančio berniuko bičiulystė per išmaniąsias technologijas nutiesia kelius net į pomirtinį gyvenimą, tik galiausiai paaiškėja, kad visos paslaugos turi savo kainą. 

Apysaka „Čako gyvenimas“ kaip jokia kita išryškina mintį, kad kiekvieno žmogaus sąmonėje glūdi nepakartojamas pasaulis, o jam mirus visa tai pražūsta. 

„Žiurkėje“ kūrybinių sunkumų turinčiam rašytojui tenka pažinti tamsiąją užsibrėžtų savo siekių pusę ir už neapgalvotą pažadą sumokėti bičiulių gyvybe.

Siaubo karaliaus Stepheno Kingo apysakos praskleidžia mūsų gyvenimą dengiantį šydą ir leidžia skaitytojui pajusti kraują stingdantį antgamtinio blogio prisilietimą.

Stephenas Kingas kaip niekas kitas moka kelti baimę, tad iki vėlumos neatsiplėšite nuo keturių garsiojo autoriaus istorijų apie mūsų svajones, baimes ir silpnybes.

 Brian Truitt, „USA Today“

„Džordžas pasilenkė.Klounas ištiesė ranką.Ir vaikas pamatė, kaip keičiasi jo veidas.“

Deris – mažas miestelis, nesiskiriantis nuo daugybės kitų tokių Meino valstijoje. Bent jau taip atrodo jo gyventojams, paskendusiems kasdieniuose rūpesčiuose. Ir tik vaikai jaučia, kad gimtasis jų miestelis kitoks. Ypatingas. Siaubingai, šiurpiai, tragiškai ypatingas, nes po jo gatvėmis ir tiltais, begaliniuose nuotekų vamzdynuose ir Kanale tyko TAS...Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Derį supurto žiaurių nusikaltimų virtinė. Kol suaugusieji bergždžiai ieško nusikaltėlio, septyni paaugliai perpranta, kas tikrasis blogio šaltinis ir kur jis slypi. Įveikę didžiausias savo baimes, jie stoja į kovą su TUO ir jį nugali. Vis dėlto po 27 metų paaiškėja, kad TAS grįžo ir jiems vėl teks patirti siaubą, kurį buvo pasistengę ištrinti iš atminties kurdami savo gyvenimą toli nuo Derio. Šis siaubo romanas, rašytas ketverius metus, tapo nuostabiu gausios Stepheno Kingo kūrybos brangakmeniu. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius išvydęs dienos šviesą jis iš karto pelnė pasaulinį pripažinimą ir atsidūrė geriausių Amerikos knygų sąrašų viršūnėse.

„Tas“ – nepaprastos galios ir poveikio romanas apie vaikystę ir brendimą, apie nuoširdžią draugystę ir besąlygišką ištikimybę, ir apie kiaurai persmelkiantį, kliuksintį, stingdantį ir kiekvienoje tamsioje kertėje aukų tykantį bevardį siaubą.

„Kol kas puikiausias romanas... Nors kiekvienas puslapis šokiruoja ir stebina, Stephenui Kingui pavyko sukurti ir nepakartojamai šiurpią pabaigą.“

Yorkshire Evening Post

PONAS MERSEDESAS RADO BŪDĄ PASTŪMĖTI ŽMONES NUSIŽUDYTI, IR BILUI HODŽESUI SU HOLE GIBNI TEKS SUGALVOTI, KAIP JĮ SUSTABDYTI – KITAIP IR PATYS TAPS JO AUKOMIS.

Galvos smegenų traumų klinikos 217-ojoje palatoje kažkas nubudo. Pragaištingasis Breidis Hartsfildas, per miesto rotušės skerdynes nužudęs aštuonis žmones ir dar daugiau sunkiai sužalojęs, penkerius metus praleido ligoninėje vegetacinės būklės. Išoriškai sustingęs, bukai spoksantis apsiseilėjęs Breidis iš tiesų atsigauna, negana to, įgyja naujų grėsmingų galių ir sugeba sukelti neįtikėtiną sumaištį nė neiškeldamas kojos iš palatos.

Buvęs policijos detektyvas, dabar – pensininkas Bilas Hodžesas, Pono Mersedeso ir Radybų herojus, yra įkūręs nedidelį tyrimų biurą ir dirba drauge su partnere Hole Gibni – ta pačia moterimi, kurios smūgis nugramzdino Hartsfildą į komą. Iškviesti dėl dviejų įtartinų mirčių, keistai susijusių su rotušės skerdynėmis, abu nejučia įtraukiami į pačią pavojingiausią bylą – grėsmė kyla ne tik jų gyvybėms. Breidis Hartsfildas grįžo – ir planuoja keršyti ne tik Hodžesui su draugais.

Knyga Budėjimas baigtas Stephenas Kingas užbaigia kvapą gniaužiančią Hodžeso trilogiją, sudeda taškus Pono Mersedeso ir Radybų detektyvinėse istorijose. Kaustančia įtampa pasižymi visi jo bestseleriai. Rezultatas – bauginantis žvilgsnis į žmogaus pažeidžiamumą ir neprilygstamas stingdantis laukimas. Niekas nėra šito įvaldęs geriau už Kingą.

Piešdamas trijų, iš ankstesnio romano Ponas Mersedesas jau pažįstamų veikėjų paveikslus, Stephenas Kingas įtraukia į meistrišką įtempto siužeto pasakojimą apie skaitytoją, kurio maniakiška meilė rašytojui atsiskyrėliui nužengia per toli...

„Kelkis, genijau.“ Šitaip prasideda sukrečianti Kingo istorija apie keršto ištroškusį skaitytoją Morisą Belamį. Tas genijus – Džonas Rotsteinas, idealizuojamas autorius, sukūręs įspūdingą Džimio Goldo personažą, bet jau kelis dešimtmečius nebeparašąs nė vienos knygos. Morisas niršta. Ir ne tik todėl, kad Rotsteinas nebekuria, bet ir dėl to, kad jo herojus maištininkas Džimis parsidavė ir nuėjo dirbti į reklamos verslą. Morisas nužudo Rotsteiną ir ištuština jo seifą. Taip, paima pinigus, bet didžiausias lobis – krūva užrašų sąsiuvinių, kuriuose galbūt yra dar vienas romanas apie Goldą.Bet likimo valia Belamis neilgai tuo džiaugiasi, jis ilgam patenka už grotų, o išėjęs į laisvę žūtbūt trokšta atsiimti kadaise paslėptą grobį. Į įvykių sūkurį netikėtai įtrauktai keistajai trijulei – Bilui Hodžesui, Holei Gibni ir Džeromui Robinsonui – vėl tenka išbandymas: išardyti visiškai degradavusio Moriso planus.

Kingas jau gvildeno mintį parašyti knygą apie skaitytoją, kurio meilė rašytojui tampa grėsmingai pavojinga. Romanas Radybos yra nuostabus, kraują stingdančios įtampos kūrinys, atskleidžiantis autoriaus įsitikinimą, kad ir literatūra formuoja žmogaus požiūrį į gyvenimą – gerą, blogą, amžiną.

Nuostabu... Nežabota Kingo vaizduotė yra jėga, kurios neįmanoma suvaldyti. Puiki, bauginanti, jaudinanti.

The New York Times Book Review