Audio Lolita

Genialus šachmatininkas Aleksandras Lužinas, gyvenantis veikiau abstrakčiame ir nuo kasdienybės nutolusiame savo keisto meno pasaulyje, o ne realiame Berlyne, tariamai ima perprasti lemties jėgas, kurios tvarko žmogaus gyvenimą nepriklausomai nuo jo valios. Nesėkmingai bandydamas tarsi šachmatų lentoje atspėti „lemties ėjimus“ ir susikurti gynybą nuo grėsmingų gyvenimo situacijų atsikartojimo, Lužinas pradeda nebesuprasti, kur baigiasi žaidimas ir prasideda tikrasis gyvenimas. Staigiai artėjančioje daugiareikšmėje romano atomazgoje priešais pamišusį herojų visu savo „lediniu“ siaubu „paslaugiai ir nenumaldomai išsipliekia“ transcendentinė „anapusybė“, gudriai žaidusi su juo visą gyvenimą.

„Lužino gynyba“ – trečiasis Vladimiro Nabokovo (1899–1977) romanas, kurį trisdešimtmetis autorius parašė rusų kalba 1929 m., o 1930 m. V. Sirino slapyvardžiu jį išleido rusų emigrantų leidykla Berlyne. Visuotinai pripažįstama, kad šis romanas – pirmoji didelė jauno rašytojo sėkmė, kai į jo kūrybą atkreipė dėmesį tiek rusų išeivijos profesionalioji kritika, tiek skaitančioji visuomenė.

Vladimiras Nabokovas, vienas iš didžiausių XX a. prozos meistrų, gimė 1899 m. Sankt Peterburge. Kembridže, Trejybės koledže studijavo prancūzų ir rusų literatūrą, vėliau gyveno Berlyne ir Paryžiuje, ten pradėjo ryškią literatūrinę veiklą. 1940 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir išgarsėjo kaip romanų autorius, poetas, kritikas ir vertėjas. Jis dėstė literatūrą Velslio, Stanfordo, Kornelio ir Harvardo universitetų koledžuose. 1961 m. persikėlė į Montrė (Šveicarija), kur 1977 m. mirė.

„Šešėlis aš svirbelio, pražudys / Lange jį žydro tolio atspindys“ – šiais žodžiais prasideda 999 eilučių poema, parašyta fikcinio, atsiskyrėliško amerikiečių poeto Džono Šeido. Tūkstantosios savo poetinio „magnum opus“ eilutės sukurti jis nespėjo, nes buvo mirtinai pašautas žudiko. Knygoje šią poemą įrėmina Šeido redaktoriaus, bičiulio ir kvaištelėjusio akademiko Čarlzo Kinboto parašyta įžanga, komentarai ir jo sudaryta rodyklė. Savo ekscentriškais paaiškinimais, kuriuose literatūrinė analizė pinasi su gandais, pramanais ir nostalgiškais nukrypimais, Kinbotas siekia skaitytojui pateikti, jo manymu, teisingiausią poemos interpretaciją. Tačiau kiekvienu komentaru Kinbotas, laikantis save didžiausiu Šeido gerbėju, ardo poetinę tikrovę, supindamas ją su savo paties istorijomis apie gimtąją, rūke paskendusią šalį – Zemblą ir nutrūktgalviškus karaliaus Karolio bei jį sekančio žudiko Graduso nuotykius. Ilgainiui šie du pasauliai susitinka ir mįslingos Šeido mirties aplinkybės ima aiškėti.

„Blyški ugnis“ – įmantrus, tragikomiškas, neįtikėtinai išradingas prozos meistro Vladimiro Nabokovo romanas, vienas ryškiausių XX a. literatūros šedevrų. Švelni, autobiografiška, bet sykiu ir metafiziška Šeido poema kartu su vis beprotiškesniais Kinboto komentarais susiraizgo į meistriškai sukonstruotą detektyvo ir akademizmo parodiją. Tai aukščiausios klasės literatūrinis labirintas, pripildytas šešėlių ir atspindžių, vingriai nagrinėjantis išmonės ir pamišimo, fikcijos ir realybės, laikinumo ir amžinybės kovas.

Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.

Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.

Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.

„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“

Martin Amis

„„Pninas“ - geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“

Ted Gioia, The Millions

Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.

Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.

Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.

„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“

Martin Amis

„Pninas“ – geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“

Ted Gioia, The Millions

„Žvelk į arlekinus!“ – ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį... Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis“.

Vladimiras Nabokovas, garsus rusų ir amerikiečių rašytojas, vertėjas, mokslininkas, literatūrologas. Jo talento specifika – aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Nabokovo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat gerai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė.