Santuokos portretas
1561-ųjų žiema. Feraros kunigaikštienė Lukrecija savo vyro Alfonso netikėtai atgabenama į nuošalų užkampį. Sėsdamasi už ilgo, nušveisto iki vandens glotnumo pietų stalo, ji supranta, kad Alfonsas ketina ją nužudyti.
Lukrecijai šešiolika, po vestuvių nepraėjo nė metų. Prieš tai ji gyveno visai kitokį gyvenimą: būdama trečioji Kozimo, Toskanos didžiojo kunigaikščio, dukra, galėjo laisvai klaidžioti po didžiuosius Florencijos rūmus ir užsiimti, kuo širdis geidžia. Tačiau savo vestuvių su Feraros kunigaikščiu išvakarėse mirus jos vyresniajai seseriai, Lukrecija visai to nenorėdama atsiduria dėmesio centre. Kunigaikštis Alfonsas netrunka paprašyti Lukrecijos rankos, o jos tėvas netrunka jos vardu sutikti.
Taip prasideda naujas Lukrecijos gyvenimas naujuose nesvetinguose rūmuose, kuriuose mažiausiai perprantamas jai atrodo pats Alfonsas. Ar jis žaismingas ir sofistikuotas estetas, geriausiai besijaučiantis meno apsuptyje, ar negailestingas politikas, prieš kurį, regis, gūžiasi net jo paties seserys?
Maggie O’Farrell „Santuokos portrete“ savo žvilgsnį sutelkia į grožio ir žiaurumo kupiną Renesanso laikų Italijos aristokratų šeimos gyvenimą, kuriame ryškiausiai spindi jaunos moters ryžtas kovoti už savo išlikimą.
„O’Farrell rankose istorinės detalės tiesiog atgyja.“
Observer
„Gražiai parodo bedugnes, kurios atsiveria tarp žmonos ir vyro.“
Oprah Daily
Hamnetas
„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“
Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?
Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.
„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeare'o sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.
„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell
„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
Stephanie Merritt
„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
Mary Beth Keane
Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.
