Audio Vyrai be moterų

„...iki galo įžvelgti kito žmogaus sielą yra neįmanoma. <...> Todėl svarbiausia, ką mes patys privalome padaryti, tai sąžiningai susitaikyti su savo pačių siela. Jei iš tikrųjų norime pamatyti kitą žmogų, nėra kito kelio, kaip tik tiesiai ir giliai žiūrėti į pačius save.“

Šešiuose apsakymuose Haruki Murakami savo talentą pastebėti siurrealias kasdienybės akimirkas atskleidžia pasakodamas vyrų, kurių kiekvienas jaučiasi savaip vienišas, gyvenimo istorijas. Jose susipina mįslingai dingstančios katės ir tamsūs, prirūkyti barai; paslaptingi, ramybės neduodantys ženklai; moterys – asmeninės vairuotojos, buvusios žmonos ir meilužės, naktimis sekančios pasakas; beisbolas ir „The Beatles“... Apsakymų rinkinys pažymėtas ironišku humoru, žyminčiu visą autoriaus kūrybą.

Anot paties H. Murakami, „rašyti romanus – iššūkis, o apsakymus – vienas malonumas. Romanų rašymas prilygsta miško sodinimui, o apsakymų rašymas – tarsi sodo sodinimas.“

„Apgalvotai provokuojantys apsakymai, pateikiantys saldžius ir sykiu karčius apmąstymus apie vienatvę ir troškimą užmegzti ryšį...“

The Evening Standard

„H. Murakami apie sudėtingus dalykus rašo su jam būdingu žaviu paprastumu... <...> Čia jis – geriausios formos, keistas ir romantiškas.“

The Financial Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe’ės, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Audio Pirmojo asmens vienaskaita

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.

„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times

Audio Avies medžioklė

Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“

Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.

„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas

Audio Mylimoji Sputnik

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“

K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...

„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

Audio Pernakt

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Audio Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“

Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...

„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“
New York Times

Audio Norvegų giria

„Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“

Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų.

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiems suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.

„Jausminga, įdomi, seksuali... H. Murakami - vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų.“
Time Out

„„Norvegų giria“ – tai japonų „Rugiuose prie bedugnės“.“
Daily Telegraph

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. „Norvegų giria“ Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“.

„Tarkime, bėgdamas pagalvojai: „Kaip sunku, daugiau nebegaliu.“ „Sunku“ yra neišvengiama tikrovė, bet tai, ar tikrai „daugiau nebegaliu“, priklauso tik nuo tavo paties sprendimo.“

Sulaukęs 32-ejų, Haruki Murakami pardavė džiazo barą Tokijo centre, kad galėtų visą savo laiką skirti rašymui. Po metų, sukūręs romaną „Avies medžioklė“, jis pradėjo bėgioti norėdamas palaikyti gerą fizinę formą. Nubėgami atstumai pamažu ilgėjo – taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas. Po daugiau nei dvidešimties metų, ruošdamasis Niujorko maratonui, H. Murakami nusprendė dienoraštyje fiksuoti progresą ir įamžinti aplankytas vietas – nuo Tokijo Džingū Gaien sodų, kur kadaise bėgo kartu su olimpiniu čempionu, iki Čarlzo upės Bostone.

Kalbėdamas apie bėgimą itin uždaras autorius leidžia pamatyti jo prisiminimų ir įžvalgų panoramą. Kodėl jis bėgioja ir ką galvoja bėgdamas? Kaip jautėsi tą akimirką, kai nusprendė tapti rašytoju? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš rašymo gyvenančiam kūrėjui? Kokios didžiausios jo pergalės ir nusivylimai?

„...bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.“

Haruki Murakami

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„Bet vos tik audra nurims, neprisiminsi, kaip ją ištvėrei, kaip sugebėjai išgyventi. Tiesą sakant, net nebūsi tikras, ar ji išties baigėsi. Tik dėl vieno dalyko gali neabejoti. Nugalėjęs audrą, nebebūsi toks pat, koks į ją pakliuvai. Štai kokia audros esmė.“

Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Prieš savo penkioliktąjį gimtadienį Kafka pabėga iš namų, įšoka į autobusą ir važiuoja į atsitiktinai pasirinktą Takamacu miestą. Taip prasideda Kafkos klajonės – prarastos motinos, sesers ir savęs paties paieškos.

Tuo pat metu garbaus amžiaus Tokijo gyventojas Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę – nužudo nepažįstamąjį. Keistuolis Nakata gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka nei rašyti, nei skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamacu, kur apsistojęs klajojantis Kafka.

Paralelinės odisėjos, į kurias leidžiasi šie du veikėjai, realybėje prasilenkia, tačiau siurrealiame pasaulyje įgauna modernią graikų tragedijos formą.

„Man visad buvo įdomūs žmonės, „iškritę“ iš visuomenės, nuo jos atitolę. Dauguma šio romano veikėjų, viena ar kita prasme, ir yra autsaideriai. [...] Kodėl aš kuriu tokius personažus? Tikriausiai dėl to, kad man jie patinka. Šis romanas ilgas, ir autorius privalo turėti bent vieną personažą, kurį mėgsta besąlygiškai.“

Haruki Murakami

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. 2006 m. romanas „Kafka pakrantėje“ įvertintas „World Fantasy“ ir Franzo Kafkos vardo apdovanojimais.

„Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“


Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų.

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiems suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.


„Jausminga, įdomi, seksuali... H. Murakami - vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų.“
Time Out

„„Norvegų giria“ – tai japonų „Rugiuose prie bedugnės“.“
Daily Telegraph


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. „Norvegų giria“ Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“


K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...


„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Tai, ką aš vijausi, tikriausiai buvo kažkokia mano paties viduje tūnančios tamsos uodega. Pamačiau ją visai atsitiktinai, sekiau, įsitvėriau ir pačioje pabaigoje paleidau į dar gilesnę tamsą.“


Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka – ir viskas pavirsta griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa – Kušire, kur mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje laužo šviesoje susitinkant nepažįstamiesiems, Tokijuje, kurio požemiuose Varlys susikauna su Slieku.

Kas nutinka šešiems visiškai vienam su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje, nė vienas neapsilanko stichijos suniokotame mieste, tačiau visus ištinka gilūs ir paslaptingi sukrėtimai.



„Įveda skaitytoją į haliucinacijų pasaulį, kuriame realybė ir siurrealybė susilieja ir persidengia, kur sapnų neįmanoma atskirti nuo tikro gyvenimo košmarų.“
Michiko Kakutani



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“


Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...


„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“
New York Times



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“

Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų. 

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiems suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.

„Jausminga, įdomi, seksuali... H. Murakami – vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų.“

Time Out

„„Norvegų giria“ – tai japonų „Rugiuose prie bedugnės“.“

Daily Telegraph

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. „Norvegų giria“ Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “

Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.


„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “
San Francisco Chronicle


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.

„Tai, ką aš vijausi, tikriausiai buvo kažkokia mano paties viduje tūnančios tamsos uodega. Pamačiau ją visai atsitiktinai, sekiau, įsitvėriau ir pačioje pabaigoje paleidau į dar gilesnę tamsą.“

Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka – ir viskas pavirsta griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa – Kušire, kur mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje laužo šviesoje susitinkant nepažįstamiesiems, Tokijuje, kurio požemiuose Varlys susikauna su Slieku.

Kas nutinka šešiems visiškai vienam su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje, nė vienas neapsilanko stichijos suniokotame mieste, tačiau visus ištinka gilūs ir paslaptingi sukrėtimai.

„Įveda skaitytoją į haliucinacijų pasaulį, kuriame realybė ir siurrealybė susilieja ir persidengia, kur sapnų neįmanoma atskirti nuo tikro gyvenimo košmarų.“

Michiko Kakutani

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“


K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...


„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“

Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio  metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...

„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“

New York Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “

Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.

„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“

K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti. 

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...

„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“

New York Times Book Review

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė? 

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema - kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną „Avies medžioklė“ jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo - taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas.

Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?

Jeigu nebūtų buvę šios, per dešimt metų sukauptos, gyvenimo patirties, tikriausiai nebūčiau ėmęsis rašyti romanų, o jeigu ir būčiau pagalvojęs apie rašymą, tikrai nebūčiau nieko parašęs. Nepaisant to, žmogaus prigimtis nesikeičia taip drastiškai. Noras pabūti vienam ir dabar išlikęs. Todėl tas bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.

Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“

Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.

„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kobo Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?

Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.


„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian


Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Romanas „Komandoro nužudymas II“ yra „Komandoro nužudymas I“ („Baltos lankos“, 2019) tęsinys.

Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.

Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu.

Grįždamas iš apsilankymo pas mamą, staiga pradingsta vyriškis. Jo žmona prašo specialiojo tyrėjo pagalbos. Meilužiai pabėga nuo savo sutuoktinių į Graikiją, tačiau kai naujos aplinkos sukelta euforija ima slūgti, vieną jų pamažu apninka keistos mintys. Teatrologijos studentas bando apsiprasti su gyvenimo pokyčiais ir mirties šešėliu, temdančiu jo ir artimos merginos ryšį. Dovanų gautas jonvabalis nejučia jam suteikia išminties. Jauna moteris susižavi Ledo žmogumi ir atsiduoda likimo staigmenoms. Midzuki Odzava–Ando sunerimusi – iš atminties sprūsta nuosavas vardas ir, kai jau atrodo, kad jo niekada neatgaus, ją nustebina nežmogiška būtybė.

Šiame apsakymų rinkinyje veikia katės žmogėdros, nusikaltėlė beždžionė, aštrieji varnai, taip pat – svajonės, kurios mus formuoja, ir dalykai, kurių trokštame. Ištrūkę į viltingą susitikimą Italijoje, romantiškai ir nuodėmingai pabėgę į Europos pietus, atostogaudami Havajuose ar tiesiog įsisukę į kasdieniškus reikalus Murakami herojai susiduria su neaprėpiama netektimi ir seksualumu, jonvabalio švytėjimu ir neįveikiamu atstumu tarp tų, kurie turėtų būti patys artimiausi.


Dvidešimt keturių apsakymų rinkinyje naujai atsiskleidžia Haruki Murakami meistriškumas. Jo apsakymai – ir siurrealistiški, ir žemiškai paprasti – liudija autoriaus talentą perteikti platų žmogaus patirčių spektrą, mokyti ir nepaliaujamai stebinti skaitytoją.


„Kiekvienas įstengtų suregzti sapną primenančią istoriją, tačiau retas kuris leidžia mums pasijusti taip, tarsi patys sapnuotume.“
Laura Miller

„Tiek į vaizduotės žaidimus, tiek į tikrovę Murakami gilinasi su atida ir lengvumu.“
Richard Eder

Romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ skaitytoją panardina į dviejų izoliuotų ir keistų pasaulių gyvenimą. Viename jų – šiuolaikinis Tokijas: herojai klausosi Bobo Dilano, mėgaujasi italų virtuve ir rūpinasi gyvybiškai svarbių duomenų saugumu kompiuterizuotoje bei informacijos revoliuciją išgyvenančioje visuomenėje. Antrasis pasaulis – mažas, keistai nykus, uždaras Miestas; po jo laukus klajoja vienaragiai, o savastį praradę jo piliečiai gyvena skyrium nuo savo šešėlių.

„Pamažu besirutuliojant veiksmui tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje, imi pastebėti, kad yra dalykų, ženklų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsikartoja abiejuose pasauliuose, ir jau žinai, gal tik nujauti, bet ta nuojauta tikra – jųdviejų sutapimas jau nebeišvengiamas.“
Gediminas Kajėnas, bernardinai.lt

„Meistriškai kuriama savita kiekvieno pasaulio atmosfera ir susipinantys herojų likimai skaitytoją įtraukia į linksmą, o kartu ir labai rimtą proto prigimties ir galimybių apmąstymą.“

„Viso to, kas yra šitame pasaulyje, tame kitame nėra. Ten nėra nei laiko, nei gyvenimo, nei mirties. Jokių apibrėžtų vertybių tiesiogine prasme. Jokios savasties.“

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuriuose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Ankstyvasis Haruki Murakami: pirmas romanas

„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.“

Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.

„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. „Gundzo“, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. „Išgirsk vėjo dainą“ kartu su antruoju Murakami romanu „1973–iųjų kiniškas biliardas“ angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „Išgirsk vėjo dainą“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian

„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami

Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu – kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų. Tokijuje gimęs ir
užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus“. Praeina 16 metų... Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę
įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo. Tarsi negyvenamoje saloje „name“ įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė“. Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus... Vidurnaktį suskamba telefonas – buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Beldimas buvo trumpas, stiprus, tarsi įgudęs stalius kaltų vinis. Tas, kuris beldėsi, suprato, kad garsas tikrai pasiekia Kino ausis. Kad tas garsas ištraukia Kino iš kieto vidurnakčio miego,
iš palaimingo trumpo poilsio ir kiaurai perskrodžia jo sąmonę iki tolimiausio užkaborio.
Kino žinojo, kas beldėsi į duris. Beldimas ragino jį keltis iš lovos ir atidaryti duris iš vidinės pusės. Tas, kuris beldėsi, neturėjo jėgų atidaryti durų iš lauko. Kino turėjo savo paties rankomis atidaryti
duris. Jį vėl nušvietė mintis, kad šito apsilankymo jis laukė labiau už viską ir tuo pat metu bijojo labiau už viską

Haruki Murakami

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes. Knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos.

Šis romanas pelnė prestižinį „Yomiuri“ literatūros apdovanojimą, kurį rašytojui įteikė Nobelio premijos laureatas Kenzaburo Oe, anksčiau buvęs vienas aršiausių Haruki Murakami kūrybos kritikų. Tai – bene ambicingiausias Haruki Murakami kūrinys:

„Prisukamo paukščio kronikos“ buvo parašyta 9-ajame dešimtmetyje, tuo metu, kai Japonijoje įsigalėjo „uniformuota visuomenė“. [...] Romanas yra protestas prieš „homogeniškumą ir uniformizmą“. Tame dešimtmetyje Japonijoje atsirado single generation, kai pamažu iro tradicinė japonų šeima ir daugėjo vienišų žmonių.
Šarūnas Monkevičius, „7 meno dienos“

Pagrindinis veikėjas Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės išsitrina... Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus užverstas paskutinis puslapis.

Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?

Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.

Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.


„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“

Haruki Murakami

Kai iš vieno miestelio aptvaro be žinios pradingsta dramblys, visas vieno žmogaus gyvenimas ima subtiliai verstis aukštyn kojomis. Vidurnaktį staiga baisų alkį pajutusi pora sėda į automobilį ir apiplėšia „McDonald's“ restoraną. Moteris staiga susivokia nepajėgianti atsispirti mažam žaliam padarėliui, išsiraususiam kelią į jos sodą. Kankinama nemigos žmona nubunda ir panirusi į pusiau sąmoningą būseną išvysta prieblandos pasaulį, kuriame viskas įmanoma, – netgi mirtis. Kiekvienu šio rinkinio apsakymu Haruki Murakami meta iššūkį vadinamajam normaliam pasauliui. Su pavydėtinu talentu jis griauna patį realybės pagrindą ir kasdieniame gyvenime iškelia tai, kas siurrealu, o paprastuose dalykuose įžvelgia tai, kas visai nepaprasta.

Dėl viso pikto pridursiu, kad dramblius mes gaminame ne nuo nulio. Po teisybei, juos mes padauginame. Kitaip tariant, pasigavę dramblį, pjūklu nurėžiame jam ausis, nosį, galvą, kūną, kojas ir uodegą, viską gražiai sudėliojame ir gauname penkis dramblius. Todėl tik penktadalį tokio dramblio sudaro tikrasis, visas kita - padirbinys. Tačiau plika akimi to nematyti, pats dramblys, aišku, irgi nieko neįtaria. Štai taip nagingai mes dauginame dramblius.

Nuostabus rašytojas... jis užčiuopia bendrą šiuolaikinės širdies ir minties pulsą.
Jay McInerney

Ir kaipgi Murakamiui pavyksta kurti poeziją rašant apie šiandieninį gyvenimą bei emocijas?
Independent on Sunday

Užburia... intriguoja... Visiems šiems apsakymams būdingas nuostabiai siurrealistinis pasakojimas ir naujoviškas, sąmojingas tonas.
Wall Street Journal

Murakami iš tiesų originalus, bet daugeliu atžvilgių ir Franzo Kafkos sekėjas, nes, atrodo, jam pakanka išminties perprasti, kad Kafka iš tikrųjų buvo rašytojas humoristas.
Sunday Herald

Tai – vieno skaitomiausių Haruki Murakami romano „Avies medžioklė“ tęsinys:
... panorau sukurti veikėją, kuris būtų neapsakomai vienišas šioje milžiniškoje, sudėtingoje pinigų ir informacijos visuomenėje. Taip atsirado „Avies medžioklė“ ir „Dansu“.

„Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuruose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.
Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes.

Šią knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos:

„Drive my Car". Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu - kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų.

„Yesterday". Tokijuje gimęs ir užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus". Praeina 16 metų...

„Nepriklausomas organas". Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo.

„Šecherezada". Tarsi negyvenamoje saloje "name" įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė".

„Kino". Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus.

"Vyrai be moterų". Vidurnaktį suskamba telefonas - buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.